Esame pašaukti laimingam gyvenimui čia žemėje ir amžinybėje. Tačiau tiek žemiškoji, tiek amžinoji laimė pasiekiama tik tuomet, kai žmogus gyvena santarvėje su Dievu.

Šiandienos žmogus pats vienas bando ieškoti ir kurti sau laimę, pamiršdamas Kūrėją. Kas iš to gaunasi, mes matome savo kasdienybėje. Tikriau sakant nieko doro nesigauna. Ir nesigaus tol, kol mūsų akys, ausys, širdys, protas, visa mūsų esybė neatsigręš į Dievą ir mūsų Atpirkėją Jėzų Kristų, kuris jau daugiau kaip prieš du tūkstančius metų Kalno pamoksle labai paprastai ir aiškiai išdėstė žemiško ir amžinojo laimingo gyvenimo principus. Tuomet Kristus paprastai, kiekvienam žmogui suprantama kalba išaiškino, kaip reikia mums gyventi, kad jau žemėje sukurtume Dievo karalystę, Šviesos, Proto, Teisingumo ir Gėrio karalystę. Buvo aiškiai pasakyta, kad trumpas žemiškas gyvenimas žmogui duotas tam, kad jis pasiektų amžiną palaimą Dangaus karalystėje. Tam tikslui būtina žemėje vykdyti Dievo valią, laikytis Dievo įsakymų, daryti gerus darbus, žemiškajame gyvenime kurti gėrį.

Tačiau šiandienos žmogus yra kurčias pasakytiems Kristaus žodžiams. Viso to pasėka – įvairios žemiško gyvenimo nesėkmės, nelaimės, neužtikrintumas rytdiena ir daugumos nusivylimas.

Šių įžvalgų tikslas – padėti šiandienos žmogui išgirsti ir suprasti pasakytų Kristaus žodžių teisingumą, priversti susimąstyti apie perspektyvoje laukiantį amžinąjį gyvenimą, pagalvoti apie būdus ir priemones, užtikrinančias mums pažadėtą amžinąją laimę, apie kurią yra sakoma: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“(1Kor.2.9).

 

 

 1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………4

 2. Kalno pamokslo reikšmė……………………………………………………………………………………………….. 9

 3. Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė………………………………………….. 25

 4. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti………………………………………………………………………………. 28

 5. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę……………………………………………………………………………… 33

 6. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti…………………………………………….. 38

 7. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo………………………………………………………… 45

 8. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą……………………………………………………………………………. 52

 9. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais……………………………………………………….. 65

10. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė…………………………………………. 77

11. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.

12. Užbaiga…………………………………………………………………………………………………………………….101

Galimas dalykas, kad Savo palaiminimų pamokslą Viešpats galėjo sakyti žmonėms ne vieną kartą. Mato Evangelijoje pateiktas įžymusis Kalno pamokslas, kurį galima laikyti dvasine –etine viso evangelinio mokymo esme, kuriame pateikti devyni palaiminimai. Luko Evangelijoje tėra tik keturi palaiminimai. Kažkiek skiriasi taip pat ir palaiminimų pasakymo aplinkybės. Evangelistas Matas mums pasakoja, kad Viešpats, pamatęs žmones, įlipo į kalną. Taip Jis atkreipė tų žmonių dėmesį, kurie buvo pasiruošę Jį klausyti, ir jiems parodė, kad kartais reikia atsitolinti nuo pasaulio, nuo triukšmo ir sumaišties, ir pakilti aukščiau – siekti dvasinių tiesų. Padavimas pasakoja, kad „palaiminimų kalnas“, nuo kurio buvo pasakytas Kalno pamokslas, yra netoli Genezareto ežero, tarp Kafarnaumo ir Tiberiados.

 

Tačiau pirmasis Kristaus pasakytas palaiminimas turėjo nustebinti judėjus, kurie svajojo apie žemiškus turtus, apie nacionalinį – politinį išsivadavimą, ir tuo pat metu didžiavosi prieš Dievą savo išskirtinumu, kaip išrinktoji tauta. Šis Kristaus aforizmas iki šiandienos, galima sakyti, yra pats nesuprantamiausias ir paradoksalus visai žmonijai: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė“. Kaip gali dvasiškai varganas žmogus pasiekti palaimą ir amžinąją karalystę? Argi toks žmogus pranašesnis už išsilavinusį, talentingą, dvasiškai išprususį žmogų? Ir kodėl pamokslas apie palaiminimus pradedamas būtent tokiais žodžiais „ vargdienio dvasią“. Štai nuo šios pakopos ir turi prasidėti mūsų supratimas ir kelias siekiant Dievo arba Dangaus karalystės. Todėl, kad „vargdieniai dvasia“ tai tie, kurie sugebėjo suprasti savo realų dvasinį skurdą prieš Dievo tobulybę, savo menkystę prieš Dievo didybę, savo nuodėmingumą prieš Dievo šventumą, savo ribotumą prieš Dievo išmintingumą. Tai yra tie, kurie sugebėjo susitaikyti, suprasti, kad jis negali be Dievo malonės savo nuosavomis jėgomis, gabumais ir talentu pasiekti malonės būsenos. Tai yra tie, kurie nugalėjo išdidumo aistrą, su kuria ir prasidėjo protingų kūrinių nuodėmingas nuopuolis ir atsirado blogis bei kančia visatoje. Tai yra tie, kurie iš tikrųjų pradėjo kelią į išsigelbėjimą ir sudievinimą, į amžinąjį gyvenimą su Triasmeniu Dievu.

Pasirodžius Jėzui, prisiartino Dievo karalystė žemėje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“(Mt.3.2); „Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!“(Mt.4.17);  „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“Mk.1.15). Pasirodė Mesijas, apie kurį pranašavo Izaijas, kalbėdamas, kad Jis skurdžiams skelbs Gerąją Naujieną, gydys prislėgtuosius: „ Viešpaties DIEVO dvasia su manimi, nes VIEŠPATS patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams.  Paskelbti VIEŠPATIES malonės metų, – mūsų Dievo atpildo dienos, paguosti visų liūdinčiųjų“(Iz.61.1-2);  Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų  ir skelbti Viešpaties malonės metų“(Lk.4.18-19). Jo žmonės amžiams paveldės žemę : „Tavoji tauta bus vien iš teisiųjų, – jie amžiams paveldės žemę“(Iz.60.21); Juk nedorėliai bus pakirsti, bet tie, kurie laukia VIEŠPATIES, – paveldės žemę“(Ps.37.9). Dievo ištikimuosius jis aprengs tiesos drabužiu: „Iš visos širdies džiaugsiuosi VIEŠPAČIU, džiūgausiu Dievu savuoju, nes jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste kaip jaunikį, besipuošiantį vainiku, lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais“(Iz.61.10). Jis juos pavadins stipriaisiais tiesoje, Viešpaties daigynu : „Suteikti liūdintiems Zione vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoje bailumo, kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais – daigynu, VIEŠPATIES sodintu, kad apreikštų jo šlovę“(Iz.61.3). Jėzus pašauktas skelbti „maloningų Viešpaties metų“: „Paskelbti VIEŠPATIES malonės metų, – mūsų Dievo atpildo dienos, paguosti visų liūdinčiųjų“(Iz.61.2); „…ir skelbti Viešpaties malonės metų“(Lk.4.19). Iš to seka, kad palaiminimai ir jų pažadai tampriai susieti su Kristaus Asmenybe ir darbais, ir Jis juos adresuoja žmonėms, susirinkusiems aplink Jį: „Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai“(Mt.5.1).

Paskui Jėzus įvardija kitus žmones, kuriuose pasireiškia Dievo jėga ir meilė: a) tai gailestingieji, kurių gailestingumas panašus į Paties Dievo gailestingumą:„Kadangi VIEŠPATS, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas, jis tavęs nepaliks ir nesunaikins, neužmirš Sandoros, kuria jis prisiekė tavo protėviams“(Įst.4.31); „… tu esi gausaus atlaidumo Dievas, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti, dosnus ištikimos meilės“(Neh.9.17); „…tu esi gausaus atlaidumo Dievas, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti, dosnus ištikimos meilės“(Neh.9.31), b) tyraširdžiai:„ Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“(Ps.51.12), c) taikdariai, kurie elgiasi taip pat, kaip Dievas:„ Sukursiu krašte ramybę, gulsitės miegoti, ir nebus kas jus gąsdintų; leisiu kraštui atsikvėpti nuo plėšriųjų žvėrių. Per jūsų kraštą nežygiuos kalavijas“(Kun.26.6); „Viešpatavimas ir pagarbus šiurpulingumas jį ženklina; jis paliko ramybę savo aukštajame danguje“(Job.25.2); Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę  ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“(Kol.1.19-20); „O ramybės Dievas tebūnie su jumis visais! Amen.“(Rom.15.33); „O ramybės Dievas netrukus sutryps šėtoną po jūsų kojomis“(Rom.16.20), d) o taip pat persekiojami, kuriuos persekioja už tai, kad jie gina Dievo teisybę: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė“(Mt.5.10).

Taip pat įvardijami tie žmonės, kuriuose matomas Dievo atvaizdas ir kurių elgesys panašus į Dievo darbus, tie, kurie liudija tiesą: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ ir kurie girdi Dievo balsą, laukia Dievo pasirodymo ir Jo karalystės atėjimo:„…šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“(Lk.2.38).

 

Mūsų Išganytojo Kalno pamokslas nuostabus tuo, kad jame koncentruotai pateikta visa Evangelijos esmė, surinkta viskas, kas svarbiausia, kas būtina ir reikalinga kiekvienam krikščioniui. Šitą pamokslą užrašė šventasis evangelistas Matas, matomai visumoje, pradedant penktąja ir baigiant septintąja savo Evangelijos dalimis, o evangelistas Lukas šeštojoje savo Evangelijos dalyje pateikia tik kai kurias to pamokslo dalis.

Viešpaties   Kalno pamokslas buvo pasakytas ant neaukštos kalvos, kuri yra Galilėjos ežero šiauriniame krante, netoli Kafarnaumo miesto, pirmaisiais Kristaus viešosios veiklos metais.

Kalno pamokslas pradedamas devyniais palaiminimais, kuriuose išdėstomas Naujojo Testamento žmogaus dvasinio atgimimo įstatymas. Paskui jame kalbama apie krikščionių teigiamą poveikį juos supančiai visuomenei ir apie tai, kad Kristaus mokslas ne pakeičia, bet papildo Senojo Testamento įsakymus. Čia Išganytojas mus moko nugalėti pykčio jausmą, būti išmintingais, ištikimais savo žodžiui, atleisti visiems, mylėti net savo priešus ir stengtis tapti tobulais.

Viešpats atkreipia dėmesį į tikslą, su kuriuo mes pradedame gerą darbą. Geras darbas, atliktas slaptai, tai yra ne savireklamai, bet Dievui, pelno iš Jo atlygį. Tačiau nereiškia, kad slapta malda pakeičia bendruomeninę maldą. Juk Viešpats mus kviečia ir bendruomeninei maldai: „ Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“(Mt.18.20).

Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“(Mt.6.19-24).

Tas paliepimas aišku, kad neliečia normalaus darbo, kuris būtinas, kad žmogus save ir savo šeimą pramaitintų. Draudžiama žmogui kaupti per dideles atsargas ir nesveikai rūpintis praturtėjimu. Kad apsaugotų žmogų nuo bereikalingo prisirišimo prie materialinių dalykų, Viešpats primena, kad jie nepastovūs ir trūnija: juos naikina rūdys, kandys ir įvairūs nelaimingi atsitikimai, juos pavagia, atima nesąžiningi žmonės, pagaliau ir žmogus juos turės palikti žemėje, kai numirs. Todėl vietoj to, kad atiduoti visas savo jėgas greitai pranykstančių turtų kaupimui, žmogui geriau pasirūpinti vidinių turtų kaupimu, kurie iš tikrųjų labai vertingi ir kurie pasitarnaus amžinybėje.

Vidiniams turtams priskiriami „talentai“ – tai proto ir sielos sugebėjimai, kurie duoti Kūrėjo, kad žmogus vystytųsi ir tobulėtų. Pirmiausia dvasiniam turtui reikia priskirti žmogaus dorą, pavyzdžiui, tikėjimą, susilaikymą, kantrybę, pastovumą, viltį, jautrumą, meilę ir kita. Tie dvasiniai turtai įgyjami teisiu gyvenimu ir gerais darbais. Pačiu vertingiausiu turtu yra žmogaus moralinis tyrumas ir šventumas, kurie Šventosios Dvasios duodami geram žmogui. Tokių turtų žmogus privalo uoliai prašyti Dievo. Juos gavęs, jis turi kruopščiai saugoti savo širdyje.

Kiek dvasiniai turtai apšviečia žmogaus sielą, tiek varginantys rūpesčiai laikinomis materialinėmis gėrybėmis aptemdo protą, silpnina tikėjimą ir pripildo jo sielą skausminga sumaištimi. Viešpats labai vaizdžiai palygina žmogaus protą su akimi, kuri privalo tarnauti dvasinės šviesos laidininku. Kitais žodžiais sakant, kaip sužeista akis negali matyti šviesos, taip, aptemdyta per didelių gyvenimiškų rūpesčių siela, nesugeba priimti dvasinę šviesą, nesugeba suprasti gyvenimo įvykių dvasinės esmės ir savo paskirties gyvenime. Viešpats labai aiškiai parodė dviejų turtingų žmonių dvasinį aptemimą ir žūtį, kurie visuose kituose reikaluose, turbūt, buvo neblogi žmonės (Lk.12.13-21, Lk.16. 14-31).

Gal galima suderinti dvasinį tobulėjimą su materialiniu praturtėjimu? Viešpats paaiškina, kad tai neįmanoma, kaip neįmanoma vienu metu tarnauti dviems reikliems šeimininkams, Dievui ir mamonai. Evangelinis pasakojimas apie turtingą jaunuolį parodo, kad prisirišimas prie turtų nuslopina žmoguje gerus ketinimus ir jis daugiau pasitiki pinigais nei pagalba iš Dangaus. Taip nusideda ne tiktai turtuoliai, bet ir kiekvienas, kuris pastoviai masto apie turtą ir kurie jame mato savo laimę. Pagaliau šioje Kalno pamokslo dalyje Viešpats pabrėžia, kad visos gėrybės, kurios reikalingos žmogaus gyvenimui, įgijamos ne tiek mūsų darbu, bet Dievo malonės dėka. Jis, kaip gerasis Tėvas, pastoviai mumis rūpinasi.

Šita Kalno pamokslo dalis mus kviečia nebūtigodžiais, o tenkintis, kas būtina ir daugiau rūpintis dvasiniais turtais ir amžinuoju gyvenimu.

 

 

 

Šie Kristaus ištarti žodžiai turi didžiulę reikšmę mums kiekvienam ir visai pasaulio žmonių giminei. Ką reiškia turėti „vargdienio dvasią“? Tai nuolankūs ir sugrudusios bei atgailaujančios širdies žmonės. Kaip dvasią, čia reikia suprasti žmogaus sielą. Kadangi gali būti daug nuolankių ne pagal savo vidinį nusiteikimą, bet priversti susiklosčiusių aplinkybių, tai Jėzus ne apie juos kalba, bet pirmiausia palaimintais vadina tuos, kurie savo valia darosi nuolankiais ir menkina save. Tačiau Jėzus nepasakė, kad palaiminti nuolankūs, bet vargdieniai. Šis išsireiškimas yra žymiai vaizdingesnis ir įtikinamesnis nei pirmasis. Vargdieniais Kristus vadina tuos, kurie šventai bijo ir dreba prieš Dievo įsakymus. Dievas tokius žmones vadina patinkančiais Jam.

Daug gali būti nuolankumo laipsnių: vienas nuosaikiai nuolankus, o kitas – su pertekliumi. Pastarojo laipsnio nuolankumą giria ir aukština pranašas, kai jis kalba ne apie paprastą nuolankumą, bet apie pakankamai sugrudusią širdį: „Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios“(Ps.51.19). Ir trys karaliai vietoje didingos aukos gimusiam Dievo Sūnui atnešė savo nuolankumą, sakydami: „O, kad atgailaujančia širdimi ir nuolankia dvasia būtume tau taip mieli, kaip deginamosios aukos avinų bei jaučių ir kaip tūkstančiai riebių avinėlių!(Dan.3.39)“ Tokį nuolankumą laimina ir Kristus.

 

Kaip aiškina mokslininkai, žmogus yra emocionalus sutvėrimas. Tuomet kyla natūralus klausimas : „Kas vyrauja žmoguje, ar jausmai, ar proto argumentai?“ Gyvenimo patirtis rodo, kad pagrindinis vaidmuo priklauso jausmams. Įvairiausių emocijų stichija pastoviai verčia žmogaus sielą nerimauti. Meilė, žavėjimasis, džiaugsmas ir jiems panašūs jausmai yra vadinami teigiamomis emocijomis. Pyktis, susierzinimas, murmėjimas, liūdesys ir depresija priskiriami neigiamoms emocijoms. „Palaiminti liūdintys“ – pasakė Jėzus Kristus, nes: „… tai dabar džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę pagal Dievo valią, taigi iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos.  Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis; o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“(2Kor.7.9-10).

Dangaus Tėvas niekuomet nepalieka be dėmesio liūdinčių ir pažemintų. Kai Dovydas, verkdamas kilo į kalną, ir jo veidas buvo apimtas liūdesio, Viešpats žiūrėjo į jį su užuojauta. Dovydas vilkėjo gedulo rūbais, sąžinė jam nedavė ramybės. Jo išorė liudijo apie jo prislėgtą būseną. Sužeista širdimi ir ašarodamas jis papasakojo Dievui apie savo padėtį ir Viešpats nepaliko Savo tarno. Niekuomet Dovydas nebuvo toks brangus mylinčiam Tėvui, kaip tomis valandomis, kai jis bėgo, gelbėdamas savo sielą nuo priešų, jo sūnaus sukurstytų sukilti. Viešpats sako: „Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; būk tad uolus ir atsiversk!(Apr.3.19)“ Kristus giria atgailaujančią širdį ir apvalo liūdinčią sielą tol, kol ji netaps Jo buveine.

Dažnai mes galvojame, kad daugumos mūsų nelaimių priežastis yra priešai, blogą mums linkintys žmonės ir panašiai. Bandome su jais kovoti, kol mūsų jėgos išsenka, ir liekame be paguodos, širdyje mums nepalengvėja. Mes turime suprasti, kad kentėjimai gali būti mums kaip geradarystė, kurios mūsų siela labai troško ir neturime nepaisyti Dievo bausmių, nenusiminti, kai Dievas mus baudžia: „Tikėk manimi: laimingas žmogus, kurį Dievas pataiso! Neniekink tad pamokos Visagalio!  Juk jis sužeidžia, bet ir aptvarsto; jis nuplaka, bet jo rankos vėl pagydo. Šešis kartus iš bėdos jis tave išgelbės, o septintąjį kartą nelaimė tavęs nebepalies“(Job.5.17-19). Jėzus visada yra arti pažeminto ir sergančio žmogaus, pasiruošęs padėti kiekvienam ir jį išgydyti. Supratimas, kad Jis visada šalia, palengvina mūsų skausmą, mūsų liūdesį ir mūsų kentėjimus.

Jėzus praėjo per visas kančias ir dėka to gali nuraminti kitus. Jis iškentėjo visus žmogiškus sielvartus, baimę ir skausmą: „…visose jųjų nelaimėse jis buvo nelaimingas. Ne koks pasiuntinys ar koks angelas, bet jo Artumas išgelbėjo juos, iš meilės ir iš pagailos juos atpirko. Jisai globojo juos ir nešė nuo amžių per visas dienas“(Iz.63.9) ir „ Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi“(Žyd.2.18). Ta Jo pagalba gali pasinaudoti kiekvienas, kuris  pasidalina su Juo tas kančias:„ Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos“(2Kor.1.5). Liūdintiems ir verkiantiems Viešpats suteikia ypatingą malonę, kuri suminkština širdį ir išgelbėja sielą. Jo meilė nutiesia kelią į sužeistas ir iškankintas širdis bei tampa liūdinčiųjų šventuoju balzamu:„ Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas,  kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“(2Kor.1.3-4).

 

Žodžiui romieji yra keli sinonimai, kaip nuolankieji, minkštieji, kuklieji. Šiandieną, kaip ir Kristaus laikais, šie žodžiai nėra madingi. Gyvenimiška patirtis rodo, kad sėkmė lydi tuos, kurie moka gražiai save pateikti, kas savimi pasitiki ir yra, dargi, įžūlus, kas moka už save pakovoti. Todėl mus gali stebinti, kad Kristus žada leisti paveldėti žemę tiems, kurie turi romią širdį. Argi galima tvarkyti žemę be kraujo praliejimo, be apgaulės ir didelių pinigų? Į šį klausimą Kristus atsakytų, kad galima, nes, kas įgyjama kalaviju, ilgai neišlaikysi… Visuomet atsiras galingesnis, ryžtingesnis ir viską atims. O romus ir nuolankus yra didis savo vidumi, jis žino savo tikrąją vertę, savo galimybes ir savo trūkumus. Jis yra stiprios dvasios žmogus, todėl moka valdyti save, vertinti kitus žmones, iškęsti visas negandas ir pažeminimus. Visa tai jam suteikia jėgų, reikalingų tam, kad išgyventų ir liktų savimi bet kokiomis sąlygomis. Tai daro jį ir kitus, kurie yra jo aplinkoje, laimingus. Nuolankumas ir romumas, tokiu būdu, duoda stipriausią valdžią nei kalavijas ir be to jau šiame gyvenime, kuris tarnauja savotišku leidimu į amžinybę, kur bus karaliaujama su Kristumi. Jis Pats mus skatina, sakydamas: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“(Mt.11.29).

Suprantama, kad Bažnyčios tarno ir mūsų nuomonė ne visada sutaps. Tačiau, jei Jėzus paskyrė jį Bažnyčios tarnu, tai iš dalies ir tam, kad per jį mums išreikštų Savo valią. Kartais gali tekti mums savo viduje numarinti savąjį „aš“, kad mumyse suspindėtų didesnis gėris. Jei mes klausysime Bažnyčios tarnų tik tuomet, kai jų nuomonė ir sprendimai sutaps su mūsų ir su mūsų gyvenimo filosofija, tai anksčiau ar vėliau mūsų lauks pralaimėjimas ir tragedija, kaip tikėjimo požiūriu, kuris palaipsniui deformuojasi ir atšąla, taip ir grynai bendražmogiškų pasekmių požiūriu, nes niekas negali būti geru visuose reikaluose. Jei mes reikalaujame paklusnumo iš kitų, tai mes patys pirmiau privalome jiems rodyti paklusnumo pavyzdį.

Kad geriau suprastume paklusnumo esmę, išsigelbėjimo istorija siūlo mums puikų Marijos pavyzdį, kuri atsakė Dievo angelui Gabrieliui: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“(Lk.1.38). Origenas Mariją palygina su vaško lentele, ant kurios senovėje buvo rašoma geležiniu rėžtuku. Dievas daug kartų reiškė Jai Savo valią, „užrašydamas“ Jos gyvenime ir širdyje įvairiausius įvykius ir faktus – kartais ir labai dramatiškus. Ji visuomet priimdavo Dievo Žodį visiško paklusnumo ir nuolankumo dvasioje. Kiekvienas iš mūsų pašauktas taip pat elgtis, kaip giedama psalmėje: „…Štai ateinu! Raštų ritinyje man viskas nurodyta, –  mano džiaugsmas – vykdyti tavo valią, mano Dieve, tavo Mokymą turiu širdyje!(Ps.39.8-9)“

Mes neprivalome elgtis visiškai priešingai, kasdieną pasitikėdami Dievo valia, palikdami Dievui visišką veiksmų laisvę. Jo valia mums gali būti parodyta įvairiai, per įvairius žmones ir pirmiausia per mūsų Bažnyčios tarnus. Mes privalome ją priimti, dažnai atsisakydami savojo „aš“, savojo išdidumo ir ambicijų, tokiu būdu tapdami romūs ir nuolankūs, kaip reikalauja trečiasis palaiminimas. Tegul Viešpaties žodžiai visada skamba mūsų ausyse: kad turėtume gyvenimą, reikia jį prarasti; tuomet gyvensime ne mes, bet Kristus mumyse.

Atidžiai pasižiūrėję, pastebėtume, kad palaiminimai, paskelbti Kristaus Kalno pamoksle, eina tam tikra tvarka, nuosekliai parodydami žmonių dvasines savybes. Pagal Jėzaus Kristaus mokymą, tas žmogus, kuris atgailauja dėl savo nuodėmių ir supranta savo trūkumus, kuris nuoširdžiai apverkia ir liūdi kartu su Kristumi savo nuodėmes ir garbingai iškentėjo kančias, toks žmogus greičiausiai išmoksta romumo iš savo dieviškojo Mokytojo. Kaip matyti, tokios žmogaus sielos savybės ( kurios pateiktos pirmuose dviejuose palaiminimuose) kaip sugebėjimas atgailauti, kaip nuoširdžios ašaros dėl nuodėmių, skatina atsirasti tokiam žmogaus charakterio bruožui, kaip romumas, apie kurį kalba trečiasis palaiminimas. Romiais vadinami tie žmonės, kurie kantriai, nuolankiai pergyvena nemalonumus, nuoskaudas ir kentėjimus, nepykdami ant savo skriaudėjų ir nemurma ant Dievo. Romūs žmonės neturi egoizmo, išdidumo, arogancijos ir pavydo, gyrimosi ir puikybės, tuštybės. Jie nesistengia gauti geresnės vietos tarnyboje, arba aukštesnės vietos visuomenėje, nesiekia valdžios, netrokšta garbės ir turtų. Jiems geriausia ir aukščiausia vieta ne žemiškas vaiduokliškas gėris ir tariami malonumai, bet buvimas su Kristumi ir Jo sekimas. Apaštalas Paulius sako: „Aš įstatymu numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“(Gal.2.19-20). Jėzus Kristus kalbėjo: „ Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“(Mt.11.29). Tai įrodo ir Jėzaus Kristaus elgesys. Kai Jis susiduria su neteisingumu, tai visuomet jam atsako gerumu už blogį. Pats Kristus „.. apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“(Fil.2.7), kad tarnautų žmonėms. Jo poelgiuose nebuvo egoizmo, išdidumo ir veidmainiškumo, bet visas Jo gyvenimas buvo paaukotas Dievo Tėvo valiai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“(Mt.16.24),- sako Jėzus, kviesdamas žmones atsikratyti savo išdidumo, arogancijos ir egoizmo, ir būti nuolankiais bei romiais. Pagal Kristų romumas – tai būtina asmenybės tobulėjimo savybė, nes ji suteikia laimę ir sielos ramybę. Apaštalas Jokūbas romumą vadina išmintingu: „Kas tarp jūsų išmintingas ir prityręs? Teparodo savo kilnų elgesį išmintingo švelnumo darbais… Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi“(Jok.3.13,17).

Romumas yra nekintama proto sandara, kuri ir garbėje, ir negarbėje išlieka vienoda. Romumo esmė yra ta, kad patiriant artimo įžeidimus, ji be pasimetimo ir nuoširdžiai už jį meldžiasi. Romumas yra uola, iškylanti virš susierzinimų jūros, į kurią sudūžta visos besiartinančios bangos, o ji pati nesvyruoja. Romumas yra kantrybės stiprybė, durys, arba geriau sakyti, meilės motina, dvasinių samprotavimų pradžia, nes psalmėje sakoma: „Jis veda kukliuosius teisingu taku ir moko juos savo kelio“(Ps.24.9). Jis yra nuodėmių atleidimo tarpininkas, pasitikėjimas maldoje, Šventosios Dvasios talpykla. Viešpats sako: „Aš rūpinuosi žmogumi, suvargusiu ir sielvartaujančiu, – tuo, kuris dreba nuo mano žodžio“(Iz.66.2). Romiose širdyse ilsisi Viešpats, o maištinga siela yra velnio sėdynė.

 

Visi mes rūpinamės kasdienine duona, kad palaikytume savo fizines jėgas. Alkanas apie duoną galvoja pastoviai, visur jos ieško. Žmogus, pavargęs nuo troškulio, pasirengęs bet ką išmainyti į stiklinę šalto vandens, pasiruošęs sumokėti bet kokią kainą už gurkšnelį tyro vandens. Lygiai taip pat krikščionis privalo ieškoti dangiškosios duonos ir gyvojo vandens, kurie visam laikui numalšintų jo dvasinį troškulį.

Visas sąmoningas žmogaus gyvenimas turi būti ieškojimas – tiesos alkis ir troškulys ir per šį ieškojimą jis tegali tapti teisiu. Priimdamas krikštą iš Savo pirmtako Jono, Kristus tiesa pavadino Dievo Įsakymo įvykdymą, tai yra parodė, kur glūdi tiesa: „…Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“(Mt.3.15).

Čia Kristus žada palaiminimą tiems, kurie skausmingai pergyvena bet kokią neteisybę (nuodėmę) ir su nekantrumu laukia tiesos pergalės. „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui“(1Pt.2.24). 

Išganytojas Savo pasekėjams liepia: „Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“ arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“  Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.  Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“(Mt.6.31-33). Šventieji laikėsi šio Kristaus pamokymo – jie pirmiausia ieškojo Dievo karalystės ir Jo tiesos, o ją radę prisisotindavo tikrąją laime ir Dievo pasaulio tiesos pažinimo džiaugsmu. To dėka jie patys tapdavo teisiaisiais.

Pasitenkinimas ir ramybė ateina iš Dievo, bet jie yra tokie, kad patys visada tampa naujo alkio ir troškulio šaltiniais. Tai neprieštarauja Kristaus žodžiams „Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“, bet greičiau patvirtina tai, kad nerami žmogaus širdis, pagal Augustiną, nukreipta į Dievą ir, kad tokia ramybė, gaunama iš Jo, yra „giliai dinaminė ramybė“, visada didėjanti ir besivystanti į dar didesnę vienybę su neišsenkančia Dievo būties pilnatve ir turtu. To pasėkoje tikrai dvasingas žmogus ne paprastai pereis iš netiesos į teisumą, bet jame amžinai augs vis didesnis teisumas ir tobulumas. Apaštalas Paulius laiške filipiečiams rašo: „Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn,  į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje. Taigi visi, kurie esame tobuli, turėkime tai galvoje! O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, Dievas jums tai apreikš“(Fil.3.13-15).

Kas gi yra melas? Tai mūsų būsena, kai mūsų žodžiai neatitinka mūsų mintims, žinioms arba poelgiams. Netiesa visada susieta su dviveidiškumu arba su veidmainyste, ji atspindi principinį skirtumą tarp mūsų išorinio ir vidinio gyvenimo. Tas dvasinis lūžis yra moralinės šizofrenijos rūšis, tai yra liga. O negalia ir laimė – nesuderinamos sampratos. Iš tikrųjų, sakant netiesą, mes lyg tai pasidaliname į dvi dalis, pradedame gyventi du gyvenimus, o tai veda prie mūsų asmenybės pasidalinimo. Šventajame Rašte pasakyta:„Jei karalystė susiskaldžiusi, tokia karalystė neišsilaiko.  Ir jei namai suskilę, tie namai neišlieka“(Mk.3.24-25). Žmogus, darydamas netiesos darbus ir sėdamas aplink save melą, pats savyje suskyla, panašiai kaip pasmerktoji karalystė, ir praranda savo prigimties vienybę.

Taigi šis palaiminimas mums liudija, kad be tiesos negali būti ir laimės, kaip negali būti laimės su melu. Bet koks bandymas kurti asmeninį, šeimyninį, visuomeninį arba valstybinį gyvenimą ant melo pagrindų neišvengiamai atves prie nesėkmės, susiskaldymo, ligos ir kančios. Tegul stiprina mus maloningas Dievas siekiant kurti taikų ir laimingą gyvenimą ant kertinio tiesos akmens.

Religiniu supratimu teisiuoju vadinamas žmogus, kuris gyvena teisiojo gyvenimą, tai yra dievobaimingas, nenuodėmingas žmogus, kurio gyvenimas grindžiamas tiesa. Kitais žodžiais sakant, tokio žmogaus gyvenimas paklūsta religinėms – moralinėms normoms ir jis laikosi teisingumo bei sąžiningumo ir Dievo įsakymų. Toks gyvenimas vadinamas nenuodėmingu arba teisiu. Religiniu supratimu tiesa suprantama kaip teisumas ir charakterizuoja šventumą, panašumą į Dievą. Apie Dievo įsakymus Šventajame Rašte sakoma: „Mano burna giedos apie tavo pažadą, nes teisūs visi tavo įsakymai“(Ps.119.172). Tai yra įsakymai teisingi, teisūs, šventi. Kalbant apibendrintai apie šį palaiminimą, galima pasakyti, kad bus laimingi tie, kurie trokšta teisumo, kadangi jie patenkins savo norą. Tokie žmonės ryžtingai siekia Dievo tiesos ir teisingumo, kaip alkani maisto, kaip trokštantys vandens. Jie taip daro todėl, kad Dievas juos išmokė gyventi teisiai ir nuvalė jų nuodėmes, ir jų troškimai tikrai išsipildys.

 

Savo prigimtimi žmogaus širdis yra šalta, egoistinė ir žiauri. Tiktai veikiant Dievui ji parodo gailestingumą ir atlaidumą. „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“(1Jn.4.19).

Viešpats yra visokio gailestingumo šaltinis. Jo vardas:„… gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“(Iš.34.6). Ne mūsų nuopelnai nusako Jo santykį su mumis. Jis neklausia verti mes ar ne Jo meilės, bet paprastai išlieja Savo meilę mums ir tokiu būdu padaro mus vertais tos meilės. Jis nekerštingas. Jis nenori nieko bausti, bet priešingai, išvaduoja mus nuo bausmės. Dargi Jo griežtumas, kurį Jis mums parodo iš įžvalgumo, tarnauja mūsų, nupuolusių išgelbėjimui. Jis nori palengvinti žmonijos kančias, išpildamas ant žaizdų gydomąjį balzamą. Nežiūrint to, kad prieš Dievą nėra nei vieno teisiojo, Jis nori panaikinti kiekvieno kaltes.

Maloningieji ir gailestingieji panašūs dieviškajai prigimčiai ir dieviškoji meilė pasireiškia juose. Jų širdys yra nuolatiniame sutarime su begalinės meilės Šaltiniu, todėl jos stengiasi neteisti artimą, bet jį gelbėti. Dievo buvimas jų viduje yra panašus šaltiniui, kuris niekuomet neišsenka. Širdis, kur gyvena Viešpats, perpildyta malonių.

Kai skurdi, nelaiminga ir apgailėtina nuodėmės auka šaukiasi pagalbos, krikščionis neklausia, ar ji verta tos pagalbos, bet ieško, kaip geriau jai padėti. Pačiame skurdžiausiame, pačiame niekingiausiame žmoguje jis mato sielą, kurios išgelbėjimui jau yra numiręs Kristus. Dievo vaikų pareiga yra ta, kad padėtų tokioms sieloms susitaikyti su Dievu. Iš tikrųjų gailestingi tie, kurie užjaučia skurdžius, kenčiančius ir žeminamus. Jobas yra pasakęs apie save: „…gelbėjau vargdienį, kuris šaukėsi pagalbos, ir našlaitį, neturintį, kas jam padėtų.  Mirdami žmonės mane laimino, džiuginau našlės širdį.  Teisumu gaubiausi, nes širdyje jį turėjau, teisingumas buvo mano skraistė ir turbanas.  Buvau akys aklam, kojos luošam.  Tėvas buvau beturčiui, teisme nepažįstamo žmogaus teises gyniau“(Job.29.12-16).

Kadangi mes gimėme iš Dievo, tai privalome elgtis kaip mūsų gerojo Tėvo sūnūs, Kuris liepia saulei šviesti geriems ir blogiems bei lietui lyti ant neteisiųjų bei teisiųjų. Pirmapradė krikščioniškoji Bažnyčia atkakliai rūpinosi neturtingais ir stokojančiais, rūpinimąsi jais tampriai siejo su tarnyste Viešpačiui. Su niekuo nesulyginama krikščionybės įtaka įsitvirtinant visuomenėje gailestingumo idealams. Pirmoji neregių prieglauda buvo organizuota krikščionio Falašo. Pirmąją nemokamą vaistinę atidarė krikščionis – pirklys Apolonijus. Pirmoji ligoninė buvo pastatyta krikščionės aristokratės Fabijolos. Ligoniai ir neįgalieji nuo senų senovės buvo krikščionių Bažnyčios rūpesčiu. Senovės Romoje į ligonius ir nusenusius vergus žiūrėjo kaip į nereikalingus daiktus. Romos rašytojas Katonas patarinėjo pradedančiam žemdirbiui:„ Prižiūrėk naminius gyvulius, vaikščiok į aukcionus, parduok savo sviestą, jei kainos patenkinamos, parduok vyno ir grūdų perteklių. Parduok nuvarytus jaučius, avis su negalia, vilną, odas, senus vežimus, senus darbo įrankius, senus vergus, ligotus vergus ir visa kitą, ko tau daugiau nereikia.“ Panašiuose patarimuose nėra nei mažiausio šešėlio gailestingumo, viskas pajungta praktiniams tikslams. Nusenę žmonės, seni vergai viso labo tiktai pasenusio namų ūkio dalis. Ką tik gimusių kūdikių likimas taip pat priklausė nuo tėvų užgaidų. Istorikams žinomas kažkokio Chilariono laiškas savo žmonai Alijai: „ Jeigu tave lydės sėkmė, tu pagimdysi vaiką, ir jis bus berniukas, tuomet palik jį gyventi. Jeigu tai bus mergaitė, išmesk ją“. Nei nusenę, nei vaikai negalėjo tikėtis meilės ir rūpesčio pagoniškame pasaulyje. Krikščionybė išugdė pagarbą pasenusiems ir rūpestį vaikais.

Gailestingiesiems pažadėtas gailestingumas. Dievo Teismas numato gailestingumą, kaip pagrindinį momentą:„Ir tars karalius stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!  Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte,  buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“.  Tuomet teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme?  Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme?  Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“  Ir atsakys jiems karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte““(Mt25.34-40).

Būti gailestingu – reiškia būti panašiu į Dievą. „VIEŠPATS yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimos meilės“(Ps.103.8). Viešpats yra gailestingumo šaltinis. Senajame Testamente Dievas kalbėjo Mozei: „…esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės,  lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę…“(Iš.34.6-7). Tokius pačius gailestingumo ir gerumo principus skelbia Jėzus Kristus Kalno pamoksle:„ Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“.  „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“(Lk.6.35-36).

Gailestingumas nereiškia nuodėmių pateisinimą, pakantumą pykčiui ir kvailystei, nuolaidžiavimą neteisingumui ir savivalei. Būti gailestingu – reiškia pirmiausia užjausti paklydusį žmogų ir padėti jam atsikratyti nuodėmių, mokėti atleisti žmonėms, kurie elgiasi neteisingai. Biblijoje pasakyta: „… tu turi galybę atleisti, kad tavęs pagarbiai bijotume“(Ps.130.4). Viešpats neklausia žmonių, ar verti mes Jo meilės, bet Savo meilės turtus Jis išlieja nuodėmingai žmonijai. Todėl „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“(1Jn.4.19). Pamėgdžiokime Dievo gailestingumą. Gailestingi ir maloningi susiję su Dievu ir per tokius pasireiškia Dievo meilė. Todėl gailestingieji neskuba smerkti artimą, bet stengiasi jam padėti ir jį išgelbėti. Iš tikrųjų gailestingi – tai tokie žmonės, kurie užjaučia kitus, skurdžius ir pažemintus žmones. Užjaučiančioje sieloje vyrauja taika ir ramybė. O Šventoji Dvasia, esanti tokioje sieloje, parodo save gerais darbais, suminkština užkietėjusią sielą ir iššaukia tarpusavio susitaikymą ir gailestingumą. Gailestingieji susilauks gailestingumo, tai yra pjaus tą, ką pasėjo. „Dosnus žmogus praturtinamas, o kas pagirdo kitus, bus pats pagirdytas“(Pat.11.25). Jėzus Kristus Kalno pamoksle pasakė tokius žodžius: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite…“(Mt.7.12). Jeigu žmogus nori, kad jam darytų gera ir padėtų, užjaustų, tai ir pats privalo taip pat elgtis. Jėgų geriems darbams daryti suteikia Dievo malonės pojūtis sieloje. Todėl žmogus, kokią dvasinio tobulumo viršūnę būtų bepasiekęs, privalo visuomet prašyti Dievą gailestingumo ir nuodėmių atleidimo, kaip meldė muitininkas:„Dieve būk gailestingas man nusidėjėliui“. Panašiai, kaip Viešpats, žmogus privalo rodyti gailestingumą kitiems žmonėms.

 

Šis palaiminimas – tai eilinis dvasinių kopėčių, vedančių mus į dangų ir arčiau Dievo, laiptelis. Patarlių knygoje rašoma:„ Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai“(Pat.4.23). Tyra širdis – tai neydingo ir švento gyvenimo šaltinis, o netyra širdis – tai ydingo ir nuodėmingo gyvenimo šaltinis. Viską matantis Viešpats sako:„Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas“(Mk.7.21-22). Štai kas sudaro žmogaus širdies netyrumą. Štai kodėl mums reikia atgailauti karčiomis ašaromis kartojant Dovydo žodžius:„Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“(Ps.51.12).

Kad pasiektume amžinąją palaimą, reikia turėti tyrą širdį. Pirmasis žmogus, kada dar buvo be nuodėmės ir nekaltas, turėjo sveiką protą ir neydingą širdį, kalbėjo su Dievu ir nuolat bendravo su Juo. Dievas Savo apreiškimais pranešdavo žmogui apie Savo valią. Kai žmogus sulaužė Dievo įsakymą, nuodėmė sužeidė žmogišką prigimtį. Kad pasiektume pirmapradį tyrumą, tobulumą ir šventumą, žmogui reikia sunkiai darbuotis, reikia kovoti su aistromis, saugoti save nuo blogų minčių, norų ir darbų. Širdis – visų žmogaus norų ir darbų šaknis. Nuo širdies polinkio priklauso mūsų laimė arba nelaimė, palaima arba kančia. Ko žmogus siekia savo širdimi,tas ir yra jo gyvenimo tikslas.

Sakoma, kad širdies tyrumas turi kelias pakopas. Kai širdis yra ant žemiausios tyrumo pakopos ji apibūdinama atviraširdiškumu, kai tikintysis vengia veidmainystės ir suktybių, jis nepastebi apsimestinų gerų širdies ketinimų, kurių iš tikrųjų jo sieloje ir nėra. Jis gyvenime elgiasi taip, kad geri darbai tai yra jo širdyje slypinčių judesių vaisius. Tyraširdis krikščionis vengia žmogiškosios šlovės, kuri gali pakenkti jo ketinimų tikrumui ir pažadinti jame nuodėmingus veiksmus.

Kai širdis yra ant aukščiausios tobulumo pakopos, toks žmogus nuolat prisimena Dievą, savo tikėjimu ir meile stengiasi būti šalia Dievo. Dvasiškai blaivėdamas ir pastoviai save kontroliuodamas, jis su Dievo malone savyje numarina bet kokį negerą norą, netyras mintis ir žemiškas jausmines aistras. Sunku mums silpniems būti ant aukščiausios širdies tyrumo pakopos. Mus dažnai įaudrina aistros, kaip audringos jūros bangos, ir sujaukia mūsų vidinį pasaulį. Žmogus, užtvindytas nuodėmingų veiksmų, pavargsta ir iškrypsta iš tiesos ir gėrio kelio. Apgailėtina būtų žmogaus padėtis, jei jis būtų paliktas vienas kovoje su nuodėmingais įpročiais ir negerais darbais. Krikščionis visada turi ištikimą pagalbą: su nuoširdžiu širdies gailesčiu jis išpažįsta savo dvasines negalias Dievui ir slaptai atgailaudamas gauna visišką atleidimą ir po to savo širdyje pajunta neapsakomo Dievo gailestingumo jausmą. Jam sugrįžta sąžinės ramybė ir nekaltumo dvasia, kurie puošė jo sielą iki nuopuolio. Tad reikia dažniau atnaujinti savo sielą slaptos atgailos pagalba, kad mums su Dievo pagalba būtų galima be baimės tęsti savo žemišką kelionę, pamaldumo ir doros pagalba palaikyti širdies tyrumą.

Mielieji, mes rūpinamės šviesdami savo protą, daugelis stengiasi save praturtinti įvairiomis žiniomis. Tačiau nereikia užmiršti, kad žemiškas išmintingumas su netyra širdimi nesuteiks žmogui niekada tikrosios laimės. Tiktai širdis, apšviesta tikėjimu ir šventa Dievo baime, tarnauja palaimos šaltiniu. Kiek daug yra tyros širdies pavyzdžių! Pažvelkite į Jėzų Kristų ir Jo šventuosius. Jėzus Kristus nuo galvos iki kojų, nuo lopšio iki kapo, nuo darbo iki minties, visas yra tyrumas, visasšventumas, visas aukščiausias gėris, o šventieji savo kūną, kaip sako Šventasis Raštas, nukryžiavo su visomis aistromis ir norais: „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis irgeismais“(Gal.5.24)., tokiu būdu apvalė savo širdį tam, kad būtų verti būti ne tik sūnumis, bet ir Viešpaties Jėzaus Kristaus draugais. O kam šie pavyzdžiai per daug tolimi ir nepasiekiami, tam yra artimesnių tyros širdies pavyzdžių. Tai nesugadintos blogo auklėjimo vaikų širdys. Jos tokios gražios, jų tyros sielos, kad Kristus yra pasakęs:„Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“(Mt.18.3). Vaikams reikia pagyvenusių proto, o pagyvenusiems vaikų širdies, dėl jos tyrumo.

 

 

Kristaus mokslas – tai meilės ir taikos geroji naujiena. „Tegu jis bėga nuo pikto ir daro gera, teieško ramybės ir tesiveja ją!(1Pt.3.11) Ar buvo kada nors krikščionybė rimta taikos palaikymo jėga? Krikščionys neturi socialinių, o juo labiau politinių priemonių, kad nuramintų blogį ir priešpriešą. Pas pirmuosius Kristaus pasekėjus tebuvo tiktai viena priemonė – Dievo Žodis. Galilėjos žvejai su didžiule jėga liudijo gyvąjį Dievą, kuris Kristuje Save sutaikė su pasauliu. Žodis apie dangiškąją taiką, Kristaus pamokslai apie tarpusavio meilę buvo susitaikymo ir visuomenės švietimo šaltinis. Krikščionis, dalyvaudamas sutaikinimo procese, tęsia Kristaus tarnystę. Krikščionių rolė įtakojant taiką pasaulyje yra labai didelė ir įvairiapusė. Ta įtaka gali pasireikšti per maldą, Evangelijos sklaidą, per tinkamą asmeninį gyvenimą ir gerą pavyzdį, per gerus darbus artimo labui. Tokie darbai krikščionį daro panašų į Dievą. Koks buvo Kristaus atėjimo tikslas į žemę? Jis atėjo į pasaulį, kad išgelbėtų žmones nuo blogio ir nuodėmės. Jis parodė visam pasauliui Dievą Tėvą, kuris apglėbia savo meile ne tiktai atskirus žmones, bet ir visą pasaulį.

Žmogus, pasiekęs taiką ir ramybę savo sieloje, yra turtuolis. Tačiau šis turtas nepraeinantis, bet amžinas, dvasinis, tikras. Jis gali juo ne tik pats naudotis, bet be jokios žalos juo gali dalintis su artimu – gali tapti taikdariu. Tegul tiktai mūsų nesuklaidina, atrodytų, labai paprastas lengvumas tarnauti Kristui šiame kelyje. Viešpats ne šiaip sau yra pasakęs Savo mokiniams:„Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo.  Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais“(Mt.10.34-36). Labai dažnai šiuos žodžius naudojo ir tebenaudoja ateistai, kaip beprasmybės pavyzdį Evangelijoje, kaip prieštaravimą bendram Kristaus mokslui. Iš tikrųjų, argi Kristus atėjo sukiršinti žemės ir supykinti vieną bendros šeimos narį su kitu? Aišku, kad Kristaus ketinimai buvo visai priešingi – Jis norėjo atnešti į žemę taiką ir meilę ne tiktai artimiesiems, bet ir priešams. Tačiau pasaulyje veikia ne vien tiktai geroji Dievo valia, bet ir jai besipriešinanti blogoji piktojo ir tų valia, kurie jį seka. Taip kyla kovos neišvengiamumas tarp gėrio ir blogio ir pasaulio pasidalinimas į dvi stovyklas – Dievo šalininkų ir velnio šalininkų. Apie tai ir kalbėjo Jėzus Kristus mokiniams. Atėjus Kristui, ta kova dar labiau paaštrėjo ir velnias apie tris amžius persekiojo krikščionis. Ir pasibaigus persekiojimams, krikščioniškų valdovų laikais, kai krikščionybė buvo pripažinta vyraujančia religija, velnias nenustojo kovoti prieš Kristaus pasekėjus ir tuos, kurie vadinosi krikščionimis, bet buvo faktiškais velnio pavaldiniais. Nors ir mažiau, negu persekiojimų laikais, bet mokinių, kenčiančių už Kristų, buvo visais laikais. Apie tai ir įspėja Viešpats Savo mokinius, kalbėdamas apie susiskaldymą, dargi šeimoje, apie krikščionių priešus, dargi namiškių tarpe. Kaip jau buvo minėta, vienas iš Kristaus atėjimo tikslų buvo taikos įtvirtinimas žemėje. Jis sakė Savo mokiniams: „Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs“(Mk.9.50). O žengdamas į dangų bylojo: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę“(Jn.16.33) ir „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“(Jn.14.27). O tuos, kurie nutarė sekti Jį taikdarystės kelyje, Jėzus palaimino, sakydamas: „Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“.

Pasakojama, kaip vienas vienuolis, susižavėjęs šiuo palaiminimu, paliko vienuolyną ir išėjo į pasaulį, kad darbuotųsi Kristaus taikos įgyvendinimu tarp žmonių. Neilgai jis tebuvo pasaulyje ir greitai sugrįžo: jam nepavyko numalšinti nei vieno ginčo, užgesinti nei vieno kivirčo. Apsigyveno jis pradžioje gretimai besikivirčijančio brolio. Kalbėdamasis su juo, jis įkalbinėjo pastarąjį, kad jis gyventų taikiai   visais ir visiems atleistų. Anas truputį pakentėjo, o paskui supyko ant vienuolio, kuris turėjo pabėgti nuo jo. Pabėgęs jis labai verkė prieš Dievą, kad nesugebėjo sutaikyti tarpusavyje žmonių. Tuomet vienuolis suprato, kad reikia ieškoti Dievo valios ir gyventi taip, kaip Viešpats nori, bet ne pačiam ieškoti ir prisigalvoti sau žygdarbių.

Nereikia taikdario uždavinių suprasti taip siaurai, kaip suprato šis vienuolis. Taikdarys – tai tas žmogus, kuris skleidžia taiką aplink save, ramina širdį, ramina sielas, įkvepia aplinkiniams tikėjimą ir viltį, sutaikina su Dievu, su gyvenimu, pasauliu ir žmonėmis. Taikdarys lyg įkalina kitus savo taikinga nuotaika, savo sielos taikingumo dvasia, įkvepia aplinkiniams džiaugsmingą požiūrį į pasaulį. Visa tai galima, aišku, tiktai esant pačiam visiškai dvasiškai sveikam.

Sutaikinti besiginčijančius yra dalinis atvejis. Šiuo atveju pasiekiama nedaug: čia reikia radikaliai gydyti besiginčijančių sielą, diegti jiems tarpusavio meilę, nuolaidumą, kantrybę. Tai yra sielos ilgalaikio gydymo  uždavinys, bet ne vienkartinio priešpriešos priepuolio pašalinimas. Kartais būna atvejų, kai netobulam krikščioniui tenka taikinti su juo besiginčijantį žmogų arba sutaikinti artimus. Pirmuoju atveju visų pirma reikia nuraminti save prieš tą pykstantį žmogų, jo nuoširdžiai atsiprašyti, paprašyti jo atleidimo, prisiimant sau visą kaltę. Pagaliau reikia naudotis pagrindiniu mūsų ginklu visuose reikaluose – tai malda. Susitaikymui reikia melsti Dievo Motiną, kaip visų krikščionių motiną ir šventąjį, kurio vardą turi tas besiginčijantysis. Malda yra labai patikimas krikščionio dvasinis ginklas, kuris yra visada po ranka ir galima juo naudotis gesinant siaučiantį pykčio ir neapykantos gaisrą.

Septintasis palaiminimas visiškai triumfuos Dangaus karalystėje. Ką Kristus turėjo galvoje, sakydamas šiuos žodžius. Pirmiausia į galvą ateina taikingų žmonių įvaizdis, kuris stengiasi gyventi su kitais taikoje ir santarvėje, vykdydami apaštalo Pauliaus nurodymą: „Galiausiai, broliai, džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“(2Kor.13.11). Tačiau labiau tiktų ramius ir tylius žmones, kurie stengiasi išvengti konfliktinių situacijų, priskirti prie tų, kuriuos Kristus pavadino romiais. Tuomet gal kalba eina apie pacifistus, kurie protestuoja prieš karą, prieš smurtą, kovoja prieš įvairių konfliktų kurstymą. Bet Kalno pamoksle kalbama ne apie tai, kad gyventume taikoje arba kovotume už taiką, bet už tai, kad tą taiką kurtume.

Ką tuomet turi pasirinkti žmogus ir kuo turi pasižymėti jo taikdariška veikla? Apaštalas Paulius sako:„Dievas yra mus pašaukęs santaikai“(1Kor.7.15). Dažnai Kristus mokiniams linkėdavo: „Ramybė Jums“. Tai ir yra Dievo kvietimas, į kurį privalo atsiliepti žmogus. Atsakymas gali būti dvejopas: arba mes atidarome savo sielą, priimdami Dievo ramybę, arba pastatome neįveikiamas kliūtis Dievo malonės veikimui. Paprastai vaikai yra savo tėvo darbų tesėjai, taip šeimoje nusistovi perimamumo principas bei ryšiai. Ar ne taip reikia ir suprasti Viešpaties žodžius, kad Dievo vaikais bus vadinami tie, kurie pratęs Tėvo darbą, įgyvendinant taiką?

 

Kodėl ištikimiesiems Jėzaus Kristaus pasekėjams skirta persekiojamųjų lemtis? Kodėl dažnai tikintis žmogus atsiduria vidaus emigranto padėtyje? Norim mes to, ar nenorim, bet ištikimam mokiniui neišvengiamai yra skirtas Mokytojo likimas. Tas, kas seka Kristaus pėdomis, neša Jo taurę ir Jo kryžių. Apie ką kalbėjo Savo mokiniams Kristus prieš pradėdamas Golgotos kelią? Atsisveikinimo kalboje Jis pasakė: „Jei pasaulis jūsų nekęs, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau, negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus, kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs:„Tarnas ne didesnis už šeimininką!“ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“(Jn.15.18-20). Kristus nešė žmonėms gėrį, tiesą, meilę, gailestingumą, užuojautą, o kokią padėką už tai gavo? Gėdinga kryžiaus bausmė. „…šitas nieko blogo nėra padaręs“-, pareiškė Romos prokonsulas Pilotas. Kas gi tuomet sukėlė minios didžiulį pasipiktinimą? Kodėl Šventąjį, Tyrųjį prikalė prie kryžiaus? Tiesa, kurią skelbė Kristus, buvo akivaizdi pasauliui, meilė per daug reikalaujanti aukos ir šviesa nepaprastai ryški ir akinanti. Kristus per prievartą buvo tapęs liudininku apie pasaulyje įsikerojusias blogas tendencijas ir nusikaltimus. Pats Jo buvimas kaltino melą ir šmeižtą, apnuogino blogį ir neteisingumą. Kai Viešpats duona valgdino žmones, kada gydė ligonius ir neįgaliuosius, daugelis ieškojo progų susitikti su Juo, daugelis norėjo ką nors iš Jo gauti. Artinantis Golgotai, minia pradėjo retėti ir pakeitė nuomonę. Pasiaukojanti meilė, aukščiausioji tiesa ir absoliutus tobulumas pradeda badyti akis, todėl tokį liudytoją būtina pašalinti, nuosprendis Jam – mirtis. Jis mums trukdo gyventi. Jis reikalauja iš mūsų negalimų dalykų, tegul Jis pasišalina iš pasaulio. 

Viešpats tikintiesiems duoda galimybę blogį sustabdyti ir dargi nebandyti gintis nuo jo, bet keršto teisę palikti Dievui: „Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats“(Rom.12.19), „Teisinga, kad Dievas atmokės jūsų prispaudėjams priespauda“(2Tes.1.6). Atsilyginimas turi būti rimtas. Be to, Dievo atsilyginimas būna naudingas. Žmogus negali atsilyginti, kad skriaudėjui būtų nauda, o Dievas baudžia su meile, tikėdamasis baudžiamojo atgailos, duoda jam šansą nusigręžti nuo blogio. Dievas baudžia visai ne taip, kaip žmogus – kad būtų tirs kartus skaudžiau. Žmogus dirba naikindamas, o Dievas – kurdamas. Dargi bausdamas, Dievas kuria. Šlovė Jam!

Jei Dievas nori, kad mes pakentėtume ir Jo valia išsipildytų, nejaugi mes atsisakysime ir Jo valia neišsipildys. Jei Dievas pasakys:„ Ar tu sutinki pakentėti pagal mano valią, ar ne, nenori kentėti, bet Mano valia neišsipildys – ką mes pasirinksime?“ Aišku, kad taip. Mes sutikime ir dešimt kartų daugiau kentėti, kad tiktai tavo valia, Dieve mano, išsipildytų! Pažiūrėkime į Kristų, Jis sutiko kentėti, kad tiktai žmonės būtų išgelbėti. Kristus žinojo, ką daro, Jis sumokėjo šią kainą sąmoningai. Klausimas buvo ne kentėjimų sunkumuose, bet tikslo pasiekimas, Dievo valios, Dievo teisumo ir teisingumo įvykdymas. Tikslas buvo labai didelis – žmonija. Žmonijos gyvenimas. Galimybė žmogui būti išgelbėtam. „Kadangi Kristus kentėjo kūnu, tai ir jūs apsiginkluokite ta pačia mintimi, – jog kas iškentėjo kūnu, tas jau pametė nuodėmę,  kad likusį laiką žemėje pragyventų nebe žmonių aistromis, o Dievo valia“(1Pt.4.1-2). Žmogus, kentėdamas fizinę kančią, nevalingai koncentruojasi į svarbiausią, atmesdamas visus šalutinius dalykus. Jam nerūpi pramogos nei paguoda. Jis mąsto, kad baigtųsi skausmas, pajustų judėjimo laisvę, atsistotų ant kojų ir galėtų dar daugiau liudyti Kristaus šlovę, pamokslautų ir neleistų laiko veltui… Kai ateina liūdesys, atkrenta visos smulkmenos ir žmogus pradeda kaip reikiant rimtai galvoti apie tai, kas yra Dievo valia ir kas yra svarbiausia gyvenime.

Laiške Žydams, vienuoliktame skyriuje rašoma apie tuos, kas tikėjimu atliko žygdarbius, stebuklus, Dievas juos vadina stipriais tikėjime. Kitoje šio laiško dalyje kalbama apie tuos, kurie buvo žudomi, naikinami, persekiojami, kurie klajojo, likę be nieko, bet išgyveno, ir juos Dievas vadina stipriais tikėjimu. Tikėjimas yra ne tai, kad nugalėtum, jodamas ant balto žirgo. Tikėjimas yra tai, kad liktum ištikimas Viešpačiui, nenusiviltum Juo, nepamestum tikėjimą Jo gailestingumu. Štai kas svarbu! Tikėjimas yra tai, kad išlaikytum ištikimybę Dievui, nepriklausomai nuo aplinkybių. Jeigu viskas gerai, tai aš tikiu. Jei aš visą laiką ant balto žirgo, tai tikiu. O jeigu staiga nukrentu nuo žirgo, tai ir tikėjimui galas.

Jobo gyvenime, kaip žinoma, Dievas labiausiai buvo garbinamas, kai jis kentėjo. Jobas šlovino Dievą ir Dievas juo džiaugėsi. Bet štai situacija pasikeitė: Jobas kenčia nepelnytai, likdamas ir tuo metu ištikimas Viešpačiui, ir toliau Jį šlovina. Manoma, kad Dievas tuomet džiaugėsi dar labiau. Ne Jobo kentėjimais Dievas džiaugėsi, bet todėl, kad dargi suspaudimuose Jobas liko ištikimas Dievui. Nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių, Jobas toliau laikėsi tiesos. Koks puikus pavyzdys mums! Tegul ir mūsų tikėjimas būna nepajudinamas ir nepriklausomas nuo aplinkybių.

Pranašas Izaijas rašo: „ „Klausykitės manęs, kas siekiate teisumo ir ieškote VIEŠPATIES. Pagalvokite apie uolą, iš kurios buvote iškirsti, apie žvyrduobę, iš kurios buvote iškasti“(Iz.51.1). Tas, kas nori būti su Viešpačiu, kas artėja prie Jo, neina į kompromisus. Pagrindinis dalykas trokšti tiesos ir ieškoti Viešpaties. Dievo valia, Dievo tiesa – tai, kas laiko mus ir padeda atsilaikyti, tai, prieš ką kovoja velnias, norėdamas sugriauti, kas dieviška. Kada kas nors pradeda kovoti prieš Dievo valią, tai yra velnio darbas. Jam didžiausias džiaugsmas sukiršinti žmogų su Dievu. Viešpats kviečia laikytis Jo valios. Praeis kiek laiko ir bus pasakyta – stiprūs tiesa.

Toliau pranašas rašo: „Klausykite manęs jūs, žinantieji teisumą, – tauta, imanti mano mokymą širdin: Nebijokite žmonių užgaulės, jų patyčių neišsigąskite“(Iz.51.7)! Nebijokite žmogaus! Nesijaudinkime persekiojami. Persekiotojų akys paprastai užplūdusios krauju, jos nieko nemato. Ką jie bekalbėtų, kaip begrasintų, būkime ramūs. Nebijokime persekiojimų: šiandieną persekiojamas, o rytoj jau ne. Vienas Viešpaties žodis ir viskas pasikeičia. Jeigu mes Kristuje, viskas kitas neturi reikšmės. Apsivilkime Kristumi ir būkime Jame: „Pasigailėk manęs, Dieve, pasigailėk manęs, nes pas tave ieškau prieglobsčio. Tavo sparnų ūksmėje ieškau užuovėjos, kol praeis šėlstančios audros“(Ps.57.2).

Kitas pranašas Danielius sako: „Anuo metu pasirodys Michaelis, galingasis didžiūnas, tavo tautos sargas. Užeis metas tokių vargų, kokių dar nėra niekad buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos. Bet anuo metu tavo tauta bus išgelbėta, – visi, kurie tik yra rasti įrašyti knygoje. Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei.  Išmintingieji švytės dangaus skliauto spindesiu, o vedusieji daugelį į teisumą bus tarsi žvaigždės per amžių amžius“(Dan.12.1-3). Čia kalbama apie būsimą Dievo karalystę. Protingieji – tai tie, kurie suprato tiesą, kurie siekė tiesos. Jie lyginami su saule, mėnuliu, žvaigždėmis – patys šviečia ir kitus apšviečia. Tie, kurie liks tiesoje, kitus atves į tiesą. Viskas praeis, bet Dievo tiesa išliks.

Taigi kentėjimas už tiesą yra palaima! Kada „gaunam“ už savo darbus – vadinasi teisingai gauname. Viešpats neužstos mūsų, nes Jis yra už teisingumą. Jis leido savivaldą žemėje. Jis yra už tvarką. Ir esančios valdžios – iš Dievo.

Jei Dievas mums suteikė garbę kentėti už tikėjimą, dėkokime Jam už tokią garbę, nes Jis daugiausią kentėjo! Tai labai garbinga misija, kurią Jis atliko ir, kurios daugiau niekas negalėjo atlikti. Kentėjimas už Kristų – tai didžiulis apdovanojimas, garbė, privilegija, kurie skiriami toli gražu ne visiems.

Taigi, kentėdami, liūdėdami pagal Dievo valią, toliau tarnaukime Jam, toliau neškime vaisius į Dievo karalystę. Jeigu mus spaudžia, jeigu mūsų viską sugriovė, viską atėmė, toliau vykdykime Dievo valią, tuomet Dievas yra ypač pašlovinamas. Ar atlygins Viešpats už kentėjimus šiame gyvenime – šlovė Jam, ar neatlygins – vis tiek Jam šlovė!

Tiesa čia suprantama kaip krikščioniškas tikėjimas ir gyvenimas pagal Kristaus įsakymus. Vadinasi, palaiminti tie, kurie yra persekiojami už tikėjimą, pamaldumą, už gerus darbus, už pastovų ir nepajudinamą tikėjimą. Tačiau, kodėl pasaulis persekioja už tikrą tikėjimą, tiesą, kurie labai naudingi žmonėms, nes jie vienija visuomenę, atneša tarpusavio meilę, gerą moralę, taiką, ramybę, tvarką? Todėl, kad pasaulis yra paskendęs blogyje.

Kristus Kalno pamoksle nurodė du gyvenimo kelius: platų ir siaurą. Platus kelias, platūs vartai veda į pražūtį ir daugelis juo eina, o siauras kelias veda į gyvenimą, tai yra dovanoja išgelbėjimą. Siauras kelias arba siauri vartai reikalauja žygdarbio, pastovios dvasinės kovos su nuodėme ir su visomis kliūtimis tame kelyje. Šiam keliui priešinasi mūsų kūnas, mūsų gimtosios nuodėmės sugadinta prigimtis, kuriai nepatinka rūpinimasis kūno bei širdies tyrumu. Prieš šį kelią priešinasi visos žmogiškos giminės priešas, piktoji dvasia, kuri nenori žmonių išsigelbėjimo. Kaip nebūtų keista, bet taip pat priešinasi ir aplinkui esantys žmonės, kuriems doras tikinčiųjų žmonių gyvenimas yra kaip kaltinimas, kaip priekaištas. Visos šios kliūtys, o ypač iš žmonių pusės, kurie piktavališkai nusiteikę prieš tikinčiuosius, yra nukreiptos prieš pačią Dievo tiesą. Nedori ir pikti žmonės visada nekentė teisiųjų ir juos persekiojo, ir nekęs bei persekios. Istorija žino daug tokių persekiotojų. Pirmasis buvo Kainas, užmušęs Abelį už jo pamaldumą. Jokūbo vaikai persekiojo brolį Juozapą ir pardavė jį į Egiptą, kad jis nebūtų krislu jų akyse. Romųjį Dovydą iki mirties persekiojo Saulius. Judėjai persekiojo ir žudė savo pranašus, kurie kaltino juos dėl nedoro gyvenimo, ir pagaliau jie persekiojo ir nukankino idealiausią Teisųjį, pranašų ir įstatymo Vykdytoją, tiesos Saulę, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Po Išganytojo įžengimo buvo ilgas laiko tarpas, kai vyko Kristaus pasekėjų baisus persekiojimas. Visi šie persekiojimai vyko ir vyksta, kaip nurodo Viešpats, už tiesą. Ne aplamai už tiesą: kasdieninę, tarnybinę, visuomeninę, bet už pačią svarbiausią žmogui tiesą – Kristaus tiesą. Tiktai ši tiesa tenkina pagrindinius žmogaus sielos poreikius ir tiktai ji padeda išspręsti visas žmogaus gyvenimo problemas: kasdienes – šeimynines, tarnybines, darbines ir socialines.

Persekiojimas už tiesą yra įvairių formų. Nuo neįtikėtinai žvėriškų kankinimų, kuriuos patyrė krikščionys kankiniai už tikėjimą Kristumi pirmaisiais krikščionybės amžiais, iki pajuokos, kaltinimų, įžeidinėjimų, tikinčiųjų ignoravimo, kaip tartum atsilikusių, nešiuolaikinių ir dar gi kenksmingų visuomenei. Tos priešpriešos pagrindas yra žmogiškai nepakantus nedraugiškumas ne tik žmonėms, bet ir pačiai Dievo tiesai. Kokius reikalavimus mums kelia šis palaiminimas?

1.         Meilė tiesai arba teisingumui. Ar pakankamai mes mylime Dievo tiesą? Ar pakankamai mylime krikščionišką tikėjimą, gyvenimą, prisilaikant Kristaus įsakymų? Ne. Viešpatie, atleisk mums nusidėjėliams!

Dar Rašto aiškintojams ir fariziejams, mėgusiems išsiskirti iš kitų savo išore, Viešpats yra pasakęs:„Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.“(Mt.23.27-28). Viešpatie, atleisk mums nusidėjėliams už tai.

Paklauskime save, ar mes visi esame pasirūpinę savo vaikų religingumu, jų pastoviu bažnyčios lankymu, pirmųjų sakramentų priėmimu, o dabar, jau ūgtelėjusius norime varu nuvaryti juos į bažnyčią, kad priimtų sakramentus ar susituoktų? Ir jie, norėdami duoti mums ramybę,priėmė sakramentus be tikėjimo, o galbūt ir su pašaipa širdyje, o mes esame patenkinti,kad mumspavyko juos „atversti į tikėjimą“. O jų tas tikėjimas tėra tiktai menamas. Prašykime savo Viešpaties atleidimo, kad tokiu savo elgesiu mes paniekinom švenčiausius dalykus. Atleisk mums nusidėjėliams, Viešpatie, kad taip neprotingai norėjome ištaisyti savo nerūpestingo gyvenimo klaidas, kai ir mes patys menkai galvojome apie Dievą ir vaikams neskiepijome religingumo.

O gal kas nors iš mūsų abejojame Bažnyčios skelbiamomis tiesomis, priklausėme ar priklausome sektantams ir nuo Bažnyčios atsiskirusiems, gal kitus klaidinome savo samprotavimais apie Dievą, Bažnyčią ir tikėjimą, kurie labai tolimi nuo tiesos. Reikia daug žinoti, daug suprasti ir jausti, kad turėtume teisę kritikuoti mūsų Bažnyčios tarnus bei hierarchus. Viešpatie, atleisk mums nusidėjėliams, jau nieko nebijantiems ir taip toli nuėjusiems, kad drįstame spręsti Bažnyčios kanoninius klausimus! Viešpatie, mes beveik visi neraštingi arba pusiau neraštingi tikėjimo mokymo, Bažnyčios tvarkymo ir valdymo klausimais, už nieką neatsakantys prieš Dievą, apart už savo sielos išgelbėjimą, neturėdami nei mažiausios moralinės teisės, pripratome pastoviai kaltinti Bažnyčios tarnus ir priėjome iki hierarchų bei net iki Bažnyčios galvos – Šventojo Tėvo. Gailėkimės už tai! Tokie yra neprotingi Bažnyčios vaikai ir pagal savo padėtį, kaip ganomieji, ir pagal dvasinį protą, neturime nei mažiausio supratimo apie giluminius sunkumus ir didžiulę atsakomybę prieš Dievą tų, kam Viešpats paliepė ganyti savo avis. Mūsų šventa pareiga iš visos širdies padėti jiems savo malda, bet ne mėtyti į juos kaltinimo akmenis. Ir be mūsų atsiras minios žmonių, norinčių sumušti Dievo tarnus. Viešpatie, atleisk mums nusidėjėliams! Mes burnojame, smerkiame tuos, kuriuos ir be mūsų niekina ir neapkenčia netikintis pasaulis, kartojame Chamo nuodėmę tuo atveju, kai smerkiame Dievo tarnus už paprastas žmogiškas silpnybes ir trūkumus, smerkiame su didžiule aistra, lyg tai jie savo kūniška prigimtimi nebūtų tokie pat žmonės, kaip ir mes visi. Ar pagalvojame bent vienas iš mūsų, grėsmingi ir negailestingi teisėjai, kokiai negarbei pasaulyje pasmerkia save žmogus už tokį elgesį, nesusimąstydamas, kad iš to paties dvasininko rankų jis priims Šventąją Komuniją, krikštys jo vaikus ar anūkus, atleis jam nuodėmes, kurių niekas, apart kunigo, to negali padaryti. Štai nors už tas geradarystes, kurios gaunamos iš Dievo per kunigų rankas, nepuldinėkime jų piktais kaltinimais. Visuomet atsiminkime, kur nėra pagarbos Dievo tarnams, ten nėra pagarbos ir religijai. Visų laikų nedorūs žmonės nei apie nieką taip nesirūpino, kaip šmeižtais ir piktu žodžiu sumenkinti pagarbą Dievo tarnams. Dabar turbūt akivaizdu, kam tokiu savo elgesiu mes talkininkaujam. Ir įsivaizduojam, kad atstovaujam tiesą! Viešpatie atleisk mums už mūsų aklumą ir didžiulį neprotingumą!

Kaip mus moko Kristaus palaiminimas elgtis su Tiesos persekiotojais? Į pasmerkimą, priešiškumą privalome atsakyti ramumu, draugiškumu. Jei kas nors iš mūsų pasielgė netaktiškai arba piktai su kokiu nors žmogumi, atgailaukime ir atsiprašykime Viešpaties. Į melą ir šmeižtą mes privalome atsakyti kantrybe, tyla arba ramiu argumentuotu paaiškinimu, jei pakanka žinių ir proto, ir leidžia aplinkybės. Reikia tvirtai atminti, kad blogis niekuomet neįveikiamas blogiu. Apaštalas Paulius pataria:„Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse“(Rom.12.17). Geriau pačiam pergyventi skausmą ir pažeminimą, negu kitam jį padaryti, nors tai būtų ir skriaudėjas. Nereikia niekuomet įsitraukti į ginčus apie tikėjimą. Nenorėti, kad griaustinis ir žaibas sužeistų mūsų persekiotojus, bedievius, bet reikia melstis už juos ir gailėtis jų, nes tai yra patys nelaimingiausi žmonės pasaulyje. Šiandien jie užsispyrusiai priešinasi Tiesai. Bet kai užsimerks jų akys ir atsimerks sielos akys, tada bus baisus jų praregėjimas! Argi negaila tokių žmonių! Argi gali krikščioniška širdis linkėti kam nors amžinosios pražūties ir pragaro? Jei kas nors linki kam tokio nepataisomo blogio, gailėkitės! Atleisk, Viešpatie, mums toli gražu ne krikščionišką požiūrį į netikinčiuosius, kurie serga tokia baisia dvasine liga, kaip netikėjimas! Priimk, Viešpatie, mūsų maldą už juos, mūsų tautiečius, žūstančius netikėjime į Tave Dieve ir pasaulio Kūrėją! Atverk jiems akis, kad jiems dar gyviems esant nukristų nuo jų akių migla, kad jie suprastų, ką persekioja ir kieno piktą valią vykdo! Jie nežino, ką daro! Viešpatie, atleisk jiems ir mums tuo labiau, kad dabartinė žmonių karta – tai mūsų vaikai ir anūkai, kurių nesugebėjome išauklėti tikėjimo ir meilės Tavimi!

Mes jau kalbėjome apie palaiminimą, skirtą tiems, kurie nori gyventi teisūs: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti“. Šiame palaiminime Viešpats kalba apie dovanas tiems žmonėms, kurie ieško tiesos: jie gaus tai, ko siekia jų siela. O palaiminime apie persekiojamus dėl tiesos Jis mus įspėja apie pavojus, kurie mus tyko tiesos kelyje. Teisus gyvenimas nėra paprastas ir neprimena pasivaikščiojimą po parką. Teisus gyvenimas – tai darbas ir išbandymai, kurie siejasi su rizika, nes pasaulyje, kuriame mes gyvename, labai daug melo. Piktoji dvasia, velnias yra personifikuotas blogis arba melagis ir melo tėvas. Jis aktyviai veikia mūsų gyvenime, skleisdamas melą visur.

Melas – šlykšti žmogaus negarbė. Tačiau jo pasiekimai dideli. Jis yra persmelkęs mūsų visuomeninį gyvenimą, yra valdžios siekimo įrankis, išardo šeimas, sugriauna žmogaus vidinį vientisumą, nes skleisdamas netiesą dvejinasi pats savyje. Apsižvalgę aplinkui, nesunkiai pastebėsime, kiek daug netiesos. Susidaro įspūdis, kad jis sparčiai auga, didėja blogio kiekis visose gyvenimo srityse, ypač visuomeniniame gyvenime. Melo pavyzdžių yra gausybė.

Atkūrus nepriklausomybę ir prasidėjus privatizacijai, siekis neteisiai praturtėti išaugo nežinia kiek kartų, ko pasėkoje buvo išgrobstyta didžiulė valstybinio turto dalis. Tiesiog mūsų akyse nekontroliuojamas blogis didėjo ir buvo įgavęs didžiulius mąstus.

O kaip neprisiminti pirkėjų apgaudinėjimus turguose ir kai kuriose parduotuvėse, kai jie būdavo apsveriami. Kaip lengvai ir lengvabūdiškai dalijami priešrinkiminiai pažadai, kurie po rinkimų tučtuojau pamirštami. Šiandieną pas mus melas – ne egzotika, ne retenybė, bet plačiai naudojamas įrankis materialiniam gerbūviui susikurti ir valdžiai pasiekti. Kas atsitinka žmogui, kuris nenori gyventi melu ir jam priešinasi? Labai dažnai melas panaudoja jam pavaldžias priemones, kad tokiam žmogui atkeršytų. Tačiau nereikia manyti, kad šiandieną nėra žmonių, kurie nebenori gyventi su melu. Ačiū Dievui tokių žmonių dar yra.

Jie neišsivažinėjo po svečias šalis, kur galėtų žymiai geriau gyventi. Jie kaip sargybiniai liko namuose, Lietuvoje ir saugo savo šeimų židinius. Iš tikrųjų jie yra tikrieji tiesos puoselėtojai, patriotai. Dauguma jų išsaugojo ištikimybę tiesos idealams ir žmogiškai pareigai ir kukliai darbuojasi savo tėvynės labui. Tokie žmonės viliasi, kad, teisiai gyvenant, vis vien laimi būtent toks žmogus. Laimi todėl, kad tiesa yra stipresnė už melą. Aišku, kad dažnai atsitinka taip, kad atskiras žmogus nesulaukia tiesos pergalės. Tačiau nežiūrint to tiesa visuomet nugali. Jei ne šiame gyvenime, tai amžinajame žmogus, gyvenęs teisiai, išvys jos pergalę. Todėl tokius žmones Viešpats ir laimina.

Kaip tiktai krikščionys ir yra pašaukti kovoti už tiesą. Tačiau kovojant, ne tik reikia siekti jos pergalės, bet reikia žiūrėti, kokiomis priemonėmis jos dera siekti, ne visos priemonės krikščioniui tinka. Priešingu atveju tokia kova gali virsti paprasta intriga. Kartais taip atsitinka, kad, pradėjus atstovėti kilnius idealus, baigiama kitų žmonių išstumdimu, kad būtų užimta naudinga, patogi vieta po saule.

Negalima siekti tiesos pykčio ir neapykantos pagalba. Tas, kas kovoja už tiesą, negali naudoti prieš priešininkus nedoras priemones. Pats stipriausias ginklas kovojant už tiesą yra pati tiesa: vienu metu tiesa yra ir tikslas, ir kovos priemonė. Į tokią kovą reikia eiti su atvira širdimi, kurioje nėra neapykantos. Tačiau visiškai nereiškia, kad tokioje kovoje žmogui nėra į ką atsiremti. Bažnyčios tėvai moko, kad toje labai sunkioje kovoje geriausiu pagalbininku yra kantrybė ir vyriškumas. Kantrybė papildo mūsų jėgų trūkumą, padeda įveikti liūdesį, nusivylimą ir įvairius sunkumus. Vidine kantrybės jėga nugalimas išorinis priešas. Vyriškumas mums reikalingas, nes melas visuomet bando įbauginti žmogų, naudoja klastingas ir neleistinas priemones, stengiasi palaužti priešininko dvasią. Todėl kova už tiesą visada įkvepiama vyriškumo ir palaikoma kantrybės.

Viešpats nekviečia mūsų būti pasyviais prieš blogį ir netiesą. Jis laimina mus būti kovotojų už tiesą ir teisingumą pusėje ir linki visada išlaikyti sielos tyrumą, saugoti savo krikščioniškąjį orumą ir nesutepti savęs melo ir blogio purvu.

Senovėje gyveno patriarchai, kurie mokė savo tautą Dievo tiesos, gyveno pranašai ir mokytojai svajoję apie šventą gyvenimą, bet mažai kas jų klausė ir jie turėjo daugiau priešų nei draugų bei bendraminčių.

Atėjo į žemę Viešpats Jėzus Kristus su Savo mokslu apie Dievo tiesą, bet ne visi įtikėjo Jį, daugelis nekentė Jo ir Jo tiesos, atvedė Jį ant kryžiaus. Tą patį likimą Jėzus Kristus numatė ir Savo mokiniams, apaštalams ir visiems ištikimiesiems Jo pasekėjams:„ Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų.  Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.  Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: „Tarnas ne didesnis už šeimininką!“ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų. Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris yra mane siuntęs“(Jn.15.18-21); „ Aš jums tai paskelbiau, kad nepasipiktintumėte.  Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui.  Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta“(Jn.16.1-3). Antrajame savo laiške Timotiejui apaštalas Paulius rašo: „ Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.  Pikti žmonės, suvedžiotojai eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami“(2Tim.3.12-13).

Atidžiai pasižiūrėkime į mūsų gyvenimą ir nesunkiai pastebėsime, kaip mes visi sunkiai kenčiame  nuo dvasinių negalių jungo. Visas mūsų žemiškas gyvenimas yra ligotas, persunktas didžiulio liūdesio nuo šmeižto, palaidumo ir daugybės kitų mažai pastebimų bėdų ir nelaimių. Bėdos nuo priešų, bėdos nuo giminių, bėdos nuo melo brolių … Negaluoja kūnas, pavargsta ir kankinasi mūsų siela. Labai sunkios yra dvasinės kančios, kai mūsų tikslas yra pats aukščiausias dvasinis siekis. Pavyzdžiui, mūsų artimus (vaikus, vyrą, žmoną, brolius, seseris) ištinka nelaimė. Nieku kitu, kaip tiktai malda mes jiems tegalime padėti, todėl skubame į bažnyčią, kad pasimelstume ir paprašytume pagalbos. O tie, už kuriuos su ašaromis, su skaudančia siela ir kraujuojančia širdimi meldžiamės sutinka mus namie srautu piktų žodžių arba piktais žvilgsniais, susierzinusiu tonu už tai, kad mes keletui valandų atitrūkome nuo kasdieninės sumaišties, nuo kasdieninių rūpesčių. Kaip tuomet būna skaudu širdyje! Arba kitas gyvenimiškas pavyzdys. Žmogus gyvena tolokai nuo bažnyčios, senatvė jį prilenkė jau prie žemės, todėl jam sunkoka pasiekti maldos namus. Tačiau noras pasimelsti bažnyčioje, užsakyti už artimuosius šventąsias Mišias nugali viską! Ir štai skuba žmogus, kaip gali, į bažnytėlę dar orui neišaušus blogu, užpustytu keliu, nugali didžiulius sunkumus, įžengia į bažnytėlę, kaip tarpininkas prieš Dievą nuo viso kaimo už tuos, kurie jau išvis nebegali paeiti, arba, kurie jau seniai pamiršo bažnyčią. O štai kitą dieną išgirsta didžiulę laviną priekaištų ir patyčių:„Tu vis dar kėblini į bažnyčią, sėdėtum namie prie šilto pečiaus ir melstumeis sau. Ar ne tas pat? Štai numirsi kur nors pakeliui ir bus viskas“. Arba:„Matyt mažai nusidirbai per savaitę, kad dar gali tokį kelią nueiti“. Kaip būna skaudu tokiam žmogui pergyventi kitų visišką nesupratimą. Nesupratimą to, kad meilė Dievui, meilė Bažnyčiai nugali bet kokius sunkumus.

Šis paskutinis palaiminimas skamba gana dramatiškai, nes jis apie tuos, kurie prisiima kankinio vainiką už tikėjimą Kristumi. Kodėl Kristaus mokiniai buvo laikomi pavojingais, kodėl juos reikėjo persekioti, jie juk nešė pasauliui meilės žodį? Klausimas nėra paprastas ir atsakymas į jį padės suprasti vieną pagrindinį istorijos konfliktų. Reikalas tas, kad Dievo tiesa buvo atskleista išimtinai ir absoliučiai būtent tik Kristaus Asmenyje. Jo tiesa nėra nei teorija, nei išvada, nei abstrakti idėja, bet pati tikriausia ir gražiausia realybė, atsispindėjusi istorinėje Jėzaus iš Nazareto Asmenyje. Todėl Dievo tiesos priešai visiškai suprato, kad be kovos su Kristumi ir Jo pasekėjais negalima bus nugalėti Jo tiesos. Savo uždavinį jie matė tame, kad reikia pritemdyti švytintį šventumu ir grožiu Išganytojo atvaizdą, jei jau negalima jį visiškai sunaikinti. Ši kova su Kristumi prasidėjo dar Jam gyvam esant. Jie šmeižė Kristų, meluodami, kad Jis nėra joks Mesijas, bet paprastas apgavikas iš Nazareto, dailydės sūnus. Jis visai neprisikėlė. Jo mokiniai pavogė Jo kūną. Panašiai tvirtino ir Romos imperijos valdovai, kad krikščionybė yra bjaurūs prietarai ir puolė ją kaip visuomeniškai ir politiškai pavojingą reiškinį, nukreipė į ją visą valstybės represinio aparato galią. Stebėtina, kad kova su Išganytoju ir paskelbtu Jo mokslu paskelbiama kaip tik tuo metu, kai užgimė krikščionybė, kai buvo paskelbti Kristaus palaiminimai. Antroje pirmojo amžiaus pusėje ši kova įgauna žiauriausių persekiojimų formą. Ji prasidėjo valdant imperatoriui Neronui ir tęsėsi 250 metų. Šiandien Bažnyčia kasdien mini po kelis kankinius ir išpažinėjus, kurių vardai amžiams įrašyti Bažnyčios istorijoje. Daugybė kankinių patvirtino ištikimybę Kristui savo gyvenimais ir mirtimi. Apie kiekvieną iš jų galima papasakoti pilną dramatizmo istoriją. Nors Romos imperijoje buvo toleruojami įvairūs religiniai kultai, bet karas buvo paskelbtas tiktai krikščionybei.

Senovės Bažnyčios rašytojas Tertulianas sako: „ Kankinių kraujas – krikščionybės sėkla“. Iš tikrųjų taip ir yra, kadangi kankinimai ir persekiojimai, kurie teko Jėzaus Kristaus pasekėjams, tapo ne melagingais tikrojo tikėjimo liudijimais ir tokiu būdu skatino krikščionybės paplitimą. Net ir patys persekiotojai labai dažnai, paveikti kankinių dvasinės tvirtybės, tapdavo atsivertėliais į krikščioniškąjį tikėjimą.

Krikščionių persekiojimas baigėsi ketvirtojo amžiaus pradžioje, bet plačiąja prasme jis nesibaigė niekuomet. Atvirai būti krikščioniu, gyventi su savo įsitikinimais visada reiškė plaukti prieš srovę, priimti smūgius tų, kuriems krikščionybė liko tiktai žodžiu, tolimu nuo jų gyvenimo. Tikriausiai dvidešimtas amžius buvo pats baisiausias krikščionių persekiojimų periodu per visą istoriją. Po Rusijos revoliucijos baisiausiems kankinimams buvo pasmerkti rusų cerkvės vyskupai, popai, vienuoliai, daugybė tikinčiųjų. Rusai buvo naikinami už tai, kad tikėjo Jėzų Kristų. Budeliai, jausdami, kad elgiasi neteisingai, stengėsi reikalą parodyti taip, kad, neva, susidorojama su politiniais režimo priešais. Beveik visi rusų vyskupai ir dvasininkija buvo sušaudyti arba mirė lageriuose. Laisvėje teliko labai maža saujelė. Panaši situacija klostėsi ir Lietuvoje, ją okupavus bolševikinei Rusijai 1940 metais.

Užmokėję savo gyvenimu už ištikimybę Kristui ir Jo Bažnyčiai mūsų vyskupai ir kunigai buvo tikri kankiniai. O tie, kurie atnešė tikrąjį tikėjimą į šiandieną yra gryniausi išpažinėjai. Sunku yra įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei bolševikinis ateizmas būtų siautėjęs dar ilgiau mūsų krašte. Pasekmės būtų katastrofiškos mūsų nacionalinei, dvasinei ir religinei – kultūrinei tapatybei. Dvasiškai tušti, netekę tikėjimo žmonės, nusigręžę nuo Dievo ir praradę dvasinį imunitetą, būtų tapę lengvu netikrų mokytojų ir pseudo misionierių grobiu. Todėl šiandien reikia nulenkti galvas prieš tuos, kurie liko ištikimi Kristui, net iki mirties, ir prieš darbus tų, kurių dėka pavyko išsaugoti tikrąjį krikščionišką tikėjimą. Tikiu, kad išlikusi tikėjimo kibirkštis įsiliepsnos, sušildys mūsų katalikišką kraštą ir įkvėps mus visus kovai su nuodėme ir melu, su tais, kurie bando atplėšti mus nuo tikrojo tikėjimo.

Tad ne atsitiktinai yra tai, kad paskutinis palaiminimas pašvęstas persekiojamiems dėl Kristaus. Priimant krikščioniškąjį mokslą, ir jį derinant su gyvenimu, mes užimame visiškai aiškią poziciją pagrindiniame visų laikų konflikte – kovoje Dievo su velniu, gėrio jėgų su blogio jėgomis. Reikia pabrėžti, kad blogis neabejingas šiandienos pasauliui ir žmogui, jis budi ir žeidžia tuos, kas meta jam iššūkį.

Palaiminimas persekiojamųjų dėl Kristaus skiriasi nuo visų kitų. Palyginkime su aštuntuoju palaiminimu. Ten sakoma, kad palaimintas tas, kuris nukentėjo už tiesą, už tai jam paruoštas atlygis Danguje. O čia palaiminti tie, kurie dabar yra persekiojami, tai yra palaiminti ne būsimajame gyvenime, bet jau dabar, kai yra persekiojami. Būtent didžiausio žmogiškų jėgų išbandymo momentu kovojant už Dievo tiesą, atsiveria šios tiesos pilnatvė. Ne atsitiktinai Tikėjimas, Viltis ir Meilė liko ištikimi Kristui dargi kančios metu. Todėl, kad išpažinimo metu, žiaurių išbandymų metu su jais buvo Pats Viešpats.

Jeigu mes priimame Kristaus palaiminimus, tai mes priimame Patį Kristų. Tai reiškia, kad mūsų didžiausiu įstatymu ir didžiausia tiesa yra krikščionybės moralinis idealas, už kurį mes turime būti pasiruošę kentėti, įgydami šitame ideale ir jo išpažinime gyvenimo pilnatvę.

Dviejuose paskutiniuose palaiminimuose kalbama apie persekiojimus. Ankstesniame buvo persekiojimai dėl tiesos, o čia – dėl Kristaus. Ten tiesa atstovavo visą krikščioniškojo mastymo ir elgesio sistemą, o čia visa Dievo tiesa įkūnyta Pačiame Jėzuje Kristuje. Šie du palaiminimai kaip du dangiškojo gyvenimo laipteliai padaryti iš tos pačios medžiagos – iš kentėjimų už tiesą ir iš kentėjimų už Kristų. Tie kentėjimai tokie brangūs sielos dangiškųjų rūmų statybai, kad Viešpats juos pakartoja du kartus ir du kartus už juos žada apdovanoti. Skirtumas yra tik tas, kad paskutinieji kentėjimai yra žymiai skausmingesni ir gilesni negu pirmieji. Negarbė, persekiojimai, melas, šmeižtas, barniai – ir visa tai dėl Kristaus užgriūva teisųjį, kaip paskutiniai ir baisiausi išbandymai ir pagundos. Tokį spaudimą neatlaikytų ir pats stipriausias akmuo, o kaip atsilaikyti žmogaus širdžiai. Esant tokiai bangų mūšai išbalinamas ir pats nešvariausias audeklas, o ką ten jau bekalbėti apie žmogaus sielą.

Kas kankinystę priima gera valia dėl Kristaus arba dėl Jo vardo, tas įgyja neįkainojamą medžiagą Dangaus karalystės statybai. Toks kankinystės troškulys visada buvo gyvas Kristaus Bažnyčioje nuo apaštalų laikų iki mūsų dienų.

Kai apaštalą Andriejų pagonys privedė prie kryžiaus, kad jį nukryžiuotų, jis linksmai ir jaudinančiai sušuko:„O, saldusis kryžiau, kaip ilgai aš laukiau tavęs ir svajojau apie tokį likimą!“ Ir šventasis Antonijus, pilnas įvairių dorybių, norėjo senatvėje vieno: mirti kankiniu už Kristaus tikėjimą. Todėl jis nuvyko į Aleksandriją, kur išprovokavo ginčą su eretikais tiktai tam, kad mirtų nuo jų rankos. Visgi Dievo Apvaizdos valia buvo kita ir jis nemirė kankinio mirtimi.

Šventasis Adrianas buvo Romos karininkas, kuris susižavėjo krikščionių aukojimusi bei kantrybe ir pats tapo krikščioniu. „Tu tikriausiai išprotėjai, Adrianai? – paklausė jį imperatorius pagonis. „Ne, valdove, aš tiktai dabar įgijau tikrą protą“, – atsakė jam kankinys už Kristaus tikėjimą. Ir mūsų laikais buvo ir yra vietos kankinystei bei daugybei kankinių. Į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) yra įrašyta ir 114 tikėjimo liudytojų iš Lietuvos, gyvybės kaina paliudijusių ištikimybę Evangelijai.

Tačiau Viešpats nepalieka žmonių, kurie pergyvena ir kenčia dėl Jo, bet stiprina jų sielas ir atkaklumą:„Jei jus niekina dėl Jėzaus vardo, – jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų“(1Pt.4.14). Atsakui į piktžodžiavimą Kristaus tiesai Jėzus siūlo mums džiaugtis ir linksmintis, nes laukia didelis atpildas už tai :„Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose.  Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus.  Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu“(1Pt.1.6-8). Tikrasis krikščioniškas džiaugsmas neturi nieko bendro su žemiškais malonumais. Tai aukščiausias religinis jausmas, kuris su niekuo nepalyginamas, yra tikėjimo džiaugsmas:„Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“(Rom.15.13). Dievo meilės pažinimo džiaugsmas yra sunkiai apsakomas: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!  Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje.  Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“(Jn.15.9-11). Krikščionio džiaugsmas neatsiejamai susijęs su dvasiniais kentėjimais ir jie, būdami tarpusavio priklausomybėje, atskirai nefigūruoja. Klystama, kai galvojama, kad džiaugsmas ateina po kentėjimų. Ne, džiaugsmas Kristuje ateina vienu metu su Kristaus kentėjimais ir pasireiškia džiaugsmo jausmu, nes mes dalyvaujame Jo kentėjimuose. Kaip liūdesys dėl padarytos nuodėmės apsireiškia su džiaugsmu, kad yra galimybė nuodėmę įveikti, išpirkti ir išsigelbėti, taip išbandymai kentėjimais iššaukia džiaugsmą, nes žmogui už tuos kentėjimus bus dovanotas išsigelbėjimas. Todėl apaštalas Jokūbas kviečia krikščionis:„Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę,  o ištvermė subręsta darbuose, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte“(Jok.1.2-4). Šią mintį paliudija ir apaštalas Paulius:„…tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi.  Ir ne vien tuo. Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę,  ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį.  O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“(Rom.5.2-5).

 

Niekas neabejoja, kad Kristaus Kalno pamokslo palaiminimai vaidina ypatingą rolę krikščioniškoje pasaulėžiūroje. Vienas vienuolyno abatas yra pasakęs:„ Jeigu Kalno pamokslas – krikščionybės esmė, tai palaiminimai – Kalno pamokslo esmė“. Šventasis Dominykas meldėsi, kad jo įkurtas ordinas rastų džiaugsmą ir gyvenimo malonumus, panašius į palaiminimų dvasią.

Tačiau palaiminimų tekstas gana keistas. Kuo daugiau apie jį galvoji, tuo daugiau jis žmogų stulbina. Palaiminimai, be abejonės, kviečia mus į negirdėtas dvasinio ir moralinio gyvenimo aukštumas ir tuo pačiu kanonizuoja žmogaus kokybę, kuri yra visiškai priešinga tam gyvenime susidariusiam padoraus, normalaus, laimingo žmogaus įvaizdžiui. Tarp kitko tą keistumą mes randame visur Evangelijoje. Krikščioniškoji branda yra ne tai, kad žmogus būtų pasitempęs, įkvepiantis pagarbą, pas kurį viskas tvarkoje, nes jis tiksliai žino, ką reiškia būti krikščionimi, ir turi pakankamai valios, kad gyventų pagal tas žinias. Čia sužinome, kad Dievo jėga pasireiškia silpnume, tai yra – tiktai mūsų silpnume tampame tobulais. Pats Viešpats pasirinko silpnumo kelią. Dieve yra kažkas, ką lengviau išreikšti silpnumu negu jėga, kvailumu negu protu, skurdu negu turtu. Įsikūnijęs, Jis tapo skurdžiumi, nevykėliu ir neprotingu. O mes, pakviesti sekti Įsikūnijusiu Dievu, neturime stebėtis, kad mums reikia mokytis aukštojo silpnybės meno. Tačiau tai nereiškia, kad mes privalome nuleisti rankas ir visiškai nerodyti jokių pastangų. Biblija ir šventųjų gyvenimai rodo, kad tos pastangos būną iš tikrųjų didvyriškos.

Kaip pavojinga ir viliojančiai norisi moralumą apibrėžti taip, kad anksčiau ar vėliau pasakytum:„Aš viską įvykdžiau! Kaip gera įeiti į bažnyčią su drąsiai pakelta galva ir atsidėkoti Dievui už tai, kad aš toks padorus, toks nepriekaištingas žmogus!“ Kaip tai įžūlu ir nepakenčiamai nuobodu!

Mūsų geri darbai, mūsų pamaldumas, mūsų dvasiniai pasiekimai pavojingi tuo, kad jie mums padeda susikurti tokį įvaizdį apie save, kuris mus tenkina. Šita mintis, tarp kitko, išplaukia iš Evangelijos žodžių apie tai, kad mes turime būti panašūs į vaikus. Ne atsitiktinai trijose Evangelijose scena su vaikais yra greta su tekstu apie turtingą žmogų (pas Matą apie turtingą jaunuolį). Atrodytų štai idealus kandidatas į Dievo karalystę. Bet tame ir reikalas, kad idealių kandidatų nėra ir negali būti. Kristus stengėsi paaiškinti, kad įsakymų laikymasis mūsų neišgelbės. Kai mokiniai Jo paklausė, kas gi galės išsigelbėti, Jis atsakė:„Kas neįmanoma žmonėms, tai galima Dievui“(Lk.18.27). Iš tikrųjų Dievo karalystę mes privalome priimti, kaip maži vaikai. Tačiau vaikai yra artimi Dievui ne už tai, kad jie ne nuodėmingi, bet todėl, kad jie yra silpni ir bejėgiai. Jie nieko negali padaryti patys ir skirtingai nei turtuolis jie nieko nėra „nusipelnę“, nes viską, ką jie yra gavę, tai dovanai, už dyką. Vaikai neturi praeities. Mes, suaugę labai daug galvojame apie praeitį, dar gi rašome savo autobiografijas, kad susikurtume savo įvaizdį prieš susitinkant su Dievu. Kam visa tai? Kam veltui leidžiame laiką? Geriau gyventi kaip vaikams, gyventi dabartimi, kur nėra vietos įvaizdžiams. Būtent čia ir dabar su mumis susitinka Dievas. Mes ne mūsų praeitis, mes – tai, kad čia ir dabar stovime prieš Dievą. Tai ne psichologinė, bet daugiau teologinė tiesa. Visiškai nereikia kiekvieną minutę jaustis, kaip ką tik sutvertu. Toks pojūtis ir atitinkantis jam žavesys duotų mums tą patį, ką ir fariziejaus pasitenkinimas savimi. Kad viršytume fariziejų teisumą, mes privalome visiškai pakeisti teisumo supratimą. Mes privalome kitaip suprasti, ką reiškia būti teisiu ir tuo labiau, ką reiškia jausti save teisiu. Naujojo Testamento laikų teisumą negalima išmatuoti. Aišku mes žinome, kad žmogžudystė yra nuodėmė, o nežudyti – gerai ir teisu. Tačiau, kiek mes nepadarytume, kiek nuodėmių nenugalėtume, vis tiek būsime nevykėliai vergai. Be to, Naujasis Testamentas neleidžia žmones skirstyti į tyrus ir netyrus. Kiekvienam iš mūsų suteikta didelė garbė: visi mes apgailėtini vargšai, laukiantys Dievo malonės.

Taigi palaiminimai mums parodo labai keistą žmogų: jis neturtingas ir tylus, jis verkia, bendrai jis pakankamai apgailėtinas, nors ir gali, kažkodėl, sutaikinti kitus. Beveik niekas nenori turėti tokių savybių, kurias išvardijo Kristus. Vieni bjaurėdamiesi gaili tokių žmonių, kai kada bandydami „padėti jiems“, kiti, kurie patys yra tokioje pat padėtyje, romantizuoja ją. Sunku pripažinti:„Taip, aš ne nugalėtojas“, bet dar sunkiau susitaikyti su tuo, kad lyg tai taip ir reikia. Dažniausiai mes bandome kažką padaryti, jei ne, tai pataisyti reikalus arba nors sukelti susižavėjimą. Vienu žodžiu mes reaguojame taip, kad atrodo, jog mus kažkas apgavo. Mums nepatinka būti blogesniais už kitus ir mes bandome tai pataisyti arba gerai panaudoti. Aišku savaime, kad sunku, beveik neįmanoma gyventi žinant, kad tu esi nestiprus, ne nugalėtojas, ne laimingas, ne visur lydi sėkmė ir panašiai. Todėl taip yra sunku gyventi tiesoje, nes tai taip pat yra ir tiesa apie save. Mes stengiamės atrodyti reikšmingesni ir apgaudinėjam patys save. Kad iš tikrųjų atsigręžtume į Dievą, visų pirma reikia atsigręžti bei sugrįžti mums į save, kaip sugrįžo sūnus palaidūnas. Žmogus ieško Dievo visur ir neranda, nes Dievas – jame pačiame laukia jo.

Šventasis Vikentijus sako, kad viso ko pagrindas – tai tiesa apie save. Jai reikia nusižeminti. Mes privalome žinoti, kas esame. Mes turime suprasti, kad mumyse nėra jokio gėrio ir patys mes negalime kurti gėrio. Taipogi turime suprasti, koks beprasmis yra mūsų bet koks bandymas būti „visai padoriu žmogumi“ prieš save ir prieš Dievą. Reikia pripažinti, kad mes niekam tinkami ir gyventi ta mintimi. Tiktai tuomet Dievas galės padaryti iš mūsų kažką neblogą.

Beveik prieš mirtį šventoji Teresė dėkojo Dievui už savo netobulumą, todėl jai buvo reikalinga Dievo malonė. Bet tai nėra pasitenkinimas savo silpnumu. Bet koks pasitenkinimas savimi mus tolina nuo Dievo. Mes turime suprasti, kad niekam netinkami. Kokia dar čia gali būti kalba apie nugalėtojus!

Krikščionis privalo mokytis silpnumo, bejėgiškumo ir nesėkmės meno. Jis turi žinoti, kada mes esame silpni ir bejėgiai. Dievas mus mato, myli ir dar gi giria. Mąstant apie Evangelijos palaiminimus, negalvokime:„Visa tai apie kažkokius nevykėlius“. Džiaukimės, jei tai apie mus. Negalvokime:„reikia jiems padėti“. Atsiminkime, kad jie yra palaiminti.

Kalno pamokslo palaiminimų esmė ir prasmė yra ta, kad jie atskleidžia žmogui laimės paskirtį ir nurodo gyvenime kelią, kuriuo turi eiti žmogus, kad pasiektų tą laimę. Todėl šie nurodymai ir vadinami palaiminimais. Apie tai, ką vadiname laime, yra daug paaiškinimų ir išsamių teorijų visose pasaulio filosofinėse sistemose ir visų religijų tikėjimo mokymuose. Didžioje daugumoje atvejų žmonės laimę supranta, kaip didžiausio pasitenkinimo būseną ir jausmą.

Daugumoje filosofinių – religinių sistemų laimė – tai aukščiausio džiaugsmo būsena, palaima. Devyniuose palaiminimuose atskleidžiamas krikščioniškas požiūris į tai, kas yra laimė. Šiuose palaiminimuose kalbama apie tai, kaip laimę supranta Jėzus Kristus. Jei remsimės principu, kad laimė yra didžiausių poreikių patenkinimas, tai yra trokštamas žmogaus gyvenimo tikslas, tai, kadangi įvairių žmonių tikslai yra skirtingi, tai ir pasitenkinimo forma, tai tikslo pasiekimo priemonės yra įvairios. Pavyzdžiui, vienam žmogui laimė yra vesti žinomą gražuolę, kitas laimę mato turtuose, trečias siekdamas valdžios arba šlovės. Tačiau bet kuriuo atveju laimė, kaip filosofinė – psichologinė formulė, yra aukščiausio poreikio patenkinimas siekiant trokštamo tikslo, kuris atneša žmogui didžiausią džiaugsmą, pasitenkinimą, tai yra ryškiai išreikštą teigiamą emociją. Tačiau laimės, išreikštos turtu, valdžia, šlove, sveikata, siekimas yra labai greitai praeinantys trumpalaikiai dalykai. Tokia laimė yra tariama ir netvirta, nes turtingas žmogus gali bankrutuoti, sveikas, nežiūrint visų treniruočių, teikiančių sveikatą, gali staiga susirgti, valdovas gali prarasti valdžią ir šlovę ir t.t. Kristus mums sako, kad šie dalykai (kurių siekia žmonės ir juose mato laimę), kaip pinigai, valdžia, grožis yra laikini ir turi laikiną pobūdį. Tokia laimė, kurios siekdamas, žmogus patiria džiaugsmą, yra netikra, nes teduoda tiktai laikiną pasitenkinimą.

Tikroji laimė privalo būti amžina, nesibaigianti. Pagal Jėzų Kristų tokia laimė yra Dievo karalystė. Tiktai tuomet žmogus bus iš tikrųjų laimingas, kai gyvens taikoje su Dievu, kai taps Dievo karalystės gyventoju. Tuomet Dievas rūpinsis tokiu žmogumi ir tenkins visus jo poreikius bei norus. Toks žmogus nieko nestokos ir bus apgintas Viešpaties rankos nuo visų bėdų ir kančių. „O Dievas gali jus apipilti tūleriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo“(2Kor.9.8). Kelias į Dievo karalystę prasideda jau čia žemėje, o tęsiasi ir visiškai užbaigiamas amžinybėje. Laimė Dievo karalystėje neturi pabaigos, ji nelaikina, kaip žmogiškas laikinas džiaugsmas, bet amžinas ir tobulas. Jos niekas negali atimti arba pavogti iš žmogaus, ji nepriklauso nuo atsitiktinumų. Tokia laimė pagal Kristų yra amžinoji palaima, tobuliausias turtas, Gėrio, Grožio ir Amžinosios Meilės įsikūnijimas. Taigi tikroji laimė yra žmogaus ir Dievo susivienijimas, kai žmogaus sieloje gyvena Dievas. Tokios laimės pasiekimas galimas vykdant Dievo įsakymus, kurie pasireiškia gerais darbais, tai yra žmogaus gyvenimas pavaldus Jėzaus Kristaus mokymui. Krikščionišku supratimu žmogaus dvasinio gyvenimo pagrindai aiškiai ir trumpai išdėstyti palaiminimuose. Tai aiškus vadovas žmogui, einančiam išsigelbėjimo keliu.

Šventojoje Evangelijoje aiškiai pasakyta, kad tiktai tas įeis į Dievo karalystę, kuris laikosi Kristaus mokslo bei laikosi devynių palaiminimų:„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“(Mt.7.21). „Kam vadinate mane: „Viešpatie, Viešpatie“, o nedarote, ką sakau?!(Lk.6.26)“ Todėl krikščionys su didžiule pagarba laikosi Kristaus palaiminimų.

Visais amžiais žmonės bandė analizuoti juos supantį pasaulį, pažinti visuomenės ir gamtos vystimosi dėsnius, kad visa tai panaudotų savo gyvenimo pagerinimui, kad pasiektų laimę. Dauguma religinių – filosofinių sistemų nurodo, kad egzistuoja materialusis ir antgamtinis pasaulis, pasakoja apie Dievą ir jam besipriešinančias jėgas, apie žmogaus laimės priklausomybę nuo gerų darbų.

Pati progresyviausia ir išvystyta pažiūrų sistema apie tai, kaip reikia gyventi žmogui pasaulyje, kad būtų laimingas, yra Jėzaus Kristaus mokslas, nes jis apima visa, kas geriausia ir tobuliausia sukurta žmonijos per amžius ir praturtinta grynai krikščioniškomis sampratomis. Kristaus mokslo progresyvumas ir  pranašumas tampa aiškus lyginant jį su kitomis religinėmis – filosofinėmis sistemomis, kuriose nėra daug sampratų, kurios egzistuoja krikščionybėje, o panašios sampratos krikščionybėje aiškinamos giliau ir racionaliau.

Kristaus mokslo tikrumas įrodomas paties gyvenimo ir pirmiausia ta didžiule įtaka, kurią jis daro pasauliui ir žmonėms, apšviesdamas jų širdis ir protą. Jėzaus Kristaus moksle aprašyti visi pagrindiniai atvejai ir įvykiai, kurie gali įvykti žmogaus gyvenime, apibūdintos visos galimos gyvenimo situacijos, kuriose gali atsidurti žmogus ir pateikti vieninteliai teisingi patarimai apie tai, kaip žmogui geriau elgtis vienokiose ar kitokiose aplinkybėse. Tai ir yra Kristaus mokslo jėga ir išmintis.

Tam, kad žmogus gyventų laimingai, privalo žinoti ir vadovautis Kristaus mokslu. Kristaus mokslo traktavimas ir aiškinimas pagimdė daug įvairių sektų, klaidingų mokymų ir sistemų, kurios sumaniai falsifikuoja Biblijos sampratas, iškraipo tikrojo mokslo esmę. Kriterijai, kurie padeda nustatyti tiesą, aiškinant Kristaus mokslą, yra Biblija, širdis, atvira Dievui, logika, sveikas protas, kuriuos Viešpats dovanojo žmogui, kad jis sugebėtų susigaudyti bet kuriose gyvenimo peripetijose. Kalno pamoksle glaustoje formoje išdėstyti pagrindiniai Kristaus mokslo ir Bažnyčios kriterijai. Kalno pamokslas – tai balsas, sklindantis nuo Dievo Sosto, tai Dangaus Žiburys, apšviečiantis žmogaus gyvenimą.

Klysta tie žmonės, kurie laimės ieško ne pačiame savyje, bet svetimose šalyse ir kelionėse, turte ir šlovėje, didžiulėse valdose ir malonumuose, pertekliuje, daiktuose, kurie galiausiai atneša nusivylimą. Statyti laimės bokštą ne savo širdyje yra tas pat, kad statytume namą toje vietoje, kur nuolatos dreba žemė. Akivaizdu, kad toks namas labai greitai sugrius.

Mielieji, laimė yra pačiuose mumyse. Palaimintas tas, kuris supranta tai. Tirkite savo širdis ir stebėkite jos dvasinę būseną. Gal praradote pasitikėjimą Dievu? Gal jus kaltina sąžinė už Jo įsakymų nesilaikymą? Gal ji kaltina jus už nesąžiningumą, melą, už jūsų pareigų prieš Dievą ir artimą nevykdymą? Gal jaučiate pyktį ir aistros užpildė jūsų širdį, gal ji nukrypo į klystkelius…

Nelaimingas tas, kuris paliko savo širdį be dėmesio, neteko visų gėrybių ir jį užvaldė pyktis. Buvo išvytas džiaugsmas ir ją pripildė liūdesys, dvasinis nerimas ir kartėlis. Buvo išvyta taika ir atėjo priespauda, neramumas ir baimė. Buvo išvyta meilė ir apsigyveno neapykanta. Pagaliau buvo prarastos visos Šventosios Dvasios dovanos ir vaisiai, kurie buvo įgyti krikšto metu ir apsigyveno visos blogybės, kurios žmogų padaro apgailėtinu ir prakeiktu.

Mielieji, gailestingasis Dievas nori mums visiems laimės jau šiame gyvenime ir kitame. Tam Jis įsteigė Bažnyčią, kad Ji mus apvalytų nuo nuodėmių, šviestų mus, sutaikintų su Juo ir dovanotų mums Dangaus palaimą. Bažnyčios durys visuomet mums atviros. Skubėkime į Ją greičiau, kurių sąžinė apsunkusi. Skubėkime ir Bažnyčia paims mūsų nuodėmių naštas, dovanos mums pasitikėjimą Dievu, pripildys mūsų širdis laime ir palaima.

Viešpats sukūrė šitą nuostabų pasaulį, Viešpats pirmiesiems žmonėms Adomui ir Ievai dovanojo rojų, Viešpats rojuje jiems sukūrė viską, kas būtina laimingam, amžinam ir džiaugsmingam gyvenimui. Tačiau rojus turėjo savo įstatymus. Ten buvo savos taisyklės, jų buvo nedaug ir jos buvo nesudėtingos. Žmonės rojuje turėjo netinginiauti ir jiems Viešpats įsakė dirbti. Viešpats jiems liepė gyventi šeimoje, gimdyti ir auklėti vaikus, davė nurodymą tirti, pažinti ir valdyti tą nuostabų pasaulį. Tačiau tas pasaulis turėjo vieną ypatingą savybę – jo būtis buvo palaikoma Dievo. Pažvelgę į šiandienos pasaulį, mes nesunkiai galime pastebėti, kad jis linkęs nykti, griūti. Tiktai, kas palaikoma Dievo nenyksta.  

Rojaus grožis, jo laiminga būklė, žmonių laiminga būklė buvo palaikoma Dievo. Tokiu būdu žmonių laimingo gyvenimo rojuje pagrindinė sąlyga buvo paklusnumas Dievui ir nuolatinis ryšys su Juo. Žmonėms buvo duotas įsakymas – neragauti pažinimo ir blogio vaisiaus. Ką reiškia gėrio ir blogio pažinimas? Daugelis mano, kad tai buvo obuolys, bet tai nevisai taip. Gėris ir blogis – tai tos sampratos, kurias Dievas dovanoja žmogui. Dievas sako, kad šitą valgyti yra gėris, o kitą – blogis, nes visa, kas atitinka Dievo valią ir veda prie Jo yra gėris. O kas priešinga Dievui ir atskiria nuo Jo yra blogis. Bet žmonės patys nusprendė nustatyti, kas yra gėris ir kas yra blogis. Tai, ką Dievas įvardijo blogiu, pradžioje Ieva, o paskui ir Adomas įsitikino, kad jiems gerai. Žmogaus proto pagalba buvo pakeisti moraliniai orientyrai, ko pasėkoje įvyko baisi tragedija, baisi katastrofa, kuri atvedė pirmuosius žmones į mirtingumą, sugedimą, atsirado ligos ir visos tos neigiamos pasekmės, kurias mes šiandien savo gyvenime turime.

Žmogus neteko laimės, džiaugsmo, visas mūsų žemiškas gyvenimas virto liūdesiu, ligomis, darbais ir nelaimėmis. Praėjus kuriam laikui, Dangaus Tėvas iš Savo meilės bei malonės atsiuntė Savo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris prisiėmė Sau mūsų nuodėmes, kuris mirė už mus ir prisikėlė, kad mums dovanotų amžiną gyvenimą, kad mus vėl sujungtų su Dievu, kad mus gražintų į prarastą Dangaus tėvynę. Viešpats mums dovanojo Bažnyčią ir Savo nuostabų mokslą, kuris išdėstytas Šventajame Rašte. Viešpats mums dovanojo nuostabias paslaptis, kurių dėka mes iš Dievo gauname Šventosios Dvasios malonę, kuri mus stiprina gyvenime, vadovauja mums, duoda mums jėgų, kad išgyventume visus žemiško gyvenimo sunkumus, liūdesį, ligas. Svarbiausia, kad mums gražina prarastą rojaus gyvenimo džiaugsmą, palaimą ir laimę. Šiandieną Bažnyčios dėka, vykdant duotus įsakymus, pirmiausia mums yra gražinama Dievo karalystė mūsų viduje jau čia žemėje, o paskui ji bus gražinta visumoje po antrojo Kristaus atėjimo.

Viešpats Savo palaiminimuose nekalba ką nors naujo, Jis pakartoja, pagilina ir labiau atskleidžia Dievo įsakymus, kurie buvo duoti Mozei.

Labai dažnai mes mąstome apie Dievo įsakymus: kaip juos įvykdyti, kaip sudėtinga juos vykdyti, kaip juos vykdyti šiame nuodėmingame pasaulyje, kai mus iš visų pusių supa pagundos ir įvairūs išbandymai. Dažnai mes nesuprantame įsakymų, juos priimame paraidžiui, formaliai. Dėl mūsų nesupratimo, kur gludi įsakymų esmė, mes dažnai gyvenimo situacijose, kai reikia mums rinktis nusidėti ar ne, labai dažnai nesugebame teisingai pasirinkti ir nusidedame. Visada prieš mus kyla klausimas, kur rasti jėgų ir valios, iš kur paimti tą vidinį įsitikinimą, siekį, kad visą gyvenimą atmintume Dievo įsakymus ir jų laikytumės. Atsakymas yra tuose pačiuose palaiminimuose.

Palaiminimai – tai ypatingas dvasinis kelias, arba – tai mūsų gyvenimo dvasinė programa, pagal kurią tvarkant savo gyvenimą, savo santykius su Dievu, savo santykius su žmonėmis, mūsų gyvenimas visiškai keičia savo turinį, visiškai keičia savo pagrindą. Štai pirmasis palaiminimas – „palaiminti, turintys vargdienio dvasią“ yra žodis „dvasią“, kurio nėra graikiškame originale ir šis palaiminimas skamba taip „ palaiminti vargdieniai“, kuris gali būti suprastas paraidžiui, kad bet kuris vargdienis, elgeta jau automatiškai eina į Dievo karalystę. Bet tai visiškai akivaizdu, kad yra netiesa. Tiktai tas vargdienis, kuris yra nuolankus, nusižeminęs, kuris gerbia Dievą, kuris tiki, atgailauja, gali tikėtis laimingos amžinybės. Juk skurdas gali būti ir pykčio priežastimi. Vadinasi vargdienio būsena pati savaime dar nėra išsigelbėjimo garantas. Atvirkščiai, ta būsena dažnai žmogų padaro žvėrimi, priveda žmogų iki visiškos nevilties, iki mirtinų nuodėmių. Todėl sunki nuodėmė bus tiems žmonėms, kurie savo liaudį ir atskirą žmogų atveda iki skurdo.

Pirmasis palaiminimas yra pirmasis žingsnis dvasinio tobulėjimo keliu, kuris mus veda į laimę, kuris mus išvaduoja nuo tos nelaimės, sielvarto, depresijų ir nevilties, kuri mus pastoviai persekioja ir neleidžia mums ramiai gyventi. Pirmasis žingsnis – tai dvasinis skurdas. Tai supratimas, kad be Dievo, be Kristaus, be Išganytojo mes negalime įvykdyti nei vieno kito palaiminimo reikalavimų. Pirmasis žingsnis yra žingsnis link Dievo. Pirmiausia mums reikia pakeist savo santykius su Dievu, o paskui, jau kaip pasekmė, bus įmanoma ištaisyti visas kitas ydas, nuodėmes ir trūkumus. Tad pažiūrėkime į savo gyvenimą iš šalies. Pažiūrėkime ir pagalvokime ar jame yra kas nors nereikalingo, kas trukdo, kas apsunkina mūsų sąžinę. Tai gali būti išorinės aplinkybės, arba tai gali būti kažkas ne taip mūsų santykiuose su kitais žmonėmis. Atidžiai į tai pažiūrėkime. Kiek kartų bandėme to ar kito nedaryti, kiek kartų buvo priimti sprendimai su kuo nors kovoti, bet vėl viskas liko po senovei. Išvada iš viso šito yra viena. Mūsų santykiai su Dievu yra neteisingi, mes neteisingai suprantame Dievą, mes neteisingai suprantame tą, kas mums trukdo parodyti Dievui savo tikrąją meilę. Kur gi yra ta priežastis? Apie tai ir kalba Viešpats palaiminimuose. Jis mums nurodo, kad negalima taip elgtis su Dievu, kaip mes darome: kai mums kažko reikia iš Jo, mes Jį atsimenam ir kreipiamės, pagalvojam apie Jį, dargi padėkojame. Padarę išvadas, keiskime savo nuostatas, savom požiūrį, savo santykius su Dievu ir taip žingsnis po žingsnio artėsime prie tų, kuriuos Viešpats laimina Savo palaiminimais.

                                                                                              Doc., dr. Julius Gvergždys