Po to, kai pirmoje XIV amžiaus pusėje Mažųjų Brolių Ordinui buvo patikėta Šventųjų vietų globa, pranciškonai nustatė tų vietų lankymo tvarką Jeruzalėje, tai yra sanctus circulus. Kryžiaus kelio stočių skaičius ir jų vietos nebuvo pastovios. Kelio pradžia buvo Viešpaties Karsto bažnyčioje ir po to maldininkai išeidavo į miestą. Tiktai XVIII amžiuje Jeruzalėje buvo nustatytas tas Kryžiaus Kelio maršrutas, koks yra ir šiandien. Paprastai jame buvo numatytas, taip vadinamas, „Suėmimo kelias“ su pirmąja stotimi Getsemanės sode ir „Kryžiaus Kelias“, kuris prasideda prie Piloto rūmų.

Kryžiaus Kelio malda apėmė tris viduramžių garbinimo tradicijas, susijusias su Viešpaties Kančiomis. Pirmiausia tas garbinimas buvo skiriamas vietoms, kur Kristus klupo po sunkia Kryžiaus našta. Paprastai kelyje į šventąsias vietas, kurios buvo ant aukštumų, buvo pastatomi postamentai arba kolonos, kur buvo Jėzaus kritimo atvaizdai. Tokie kryžiaus keliai, pavyzdžiui, buvo įrengti Bamberge ir Fuldoje. Stočių skaičius buvo skirtingas: penkios, septynios, dvylika.

Antrasis šaltinis – Kristaus Kelio garbinimas. Savotišku jo išvystymu tapo, taip vadinamos, Kalvarijos. Tas pavadinimas kilo iš lotyniško Golgotos pavadinimo – Calvaria. Noras atlikti dvasinę piligrimystę į Šventąją žemę skatino įvairiose šalyse, pagal maldininkų pasakojimus, koplyčių pagalba atkurti simbolinę topografiją tų vietų, kurios priminė Jeruzalės peizažą. Pirmuoju tokiu kompleksu tapo Scala Coeli Kordone, kuris buvo sukurtas 1405-1420 metais ispanų dominikono, palaimintojo Alvareso. Greitai Kalvarijos atsirado Italijoje (Sacro Monte) ir Vokietijoje (Kalvariernberg). Lenkijoje pirmasis ir žinomiausias kompleksas yra Zebžidovsko Kalvarijos (1602-1617).

Gardai (dabartinė Žemaičių Kalvarija) rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėti 1253 m. Miestelis įsikūręs prie Varduvos upelio, kuriame, anot legendos, buvo krikštijami žemaičiai. Krikštijamieji gaudavo naujus vardus, ir dėl šios priežasties upė pavadinta Varduva, o šalia esantis kalnas – Šv. Jono Krikštytojo kalnu.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 1417 m. Gardų žemę padovanojo Žemaičių vyskupui. 1619 m. ant šv. Jono kalno buvo pastatyta koplyčia, 1622 m. įsteigta parapija. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius 1637 m. į Gardus pakvietė dominikonus, kuriems pastatė namus ir padovanojo žemės. Dominikonai čia įkūrė Kalvarijos kalnus – pastatė Kančios kelio stočių koplyčias. Nuo Garduose įkurtų Kalvarijų vietovei prigijo Žemaičių Kalvarijos vardas. Įkūrus Kalvarijas, imti švęsti Kalvarijos kalnų atlaidai. Nuo XVII a. vidurio Žemaičių Kalvarija ėmė garsėti stebuklingu Švč. M. Marijos su Kūdikiu paveikslu ir Švč. M. Marijos Apsilankymo atlaidais.

Stočių skaičius, kurios buvo pažymimos koplyčiomis, buvo skirtingas, kartais siekdavo net kelias dešimtis. Jau paminėtoje Zebžidovsko Kalvarijoje jų buvo 28, ant šventosios Onos kalno (Anaberge), Lenkijos Silezijoje – 40.

Trečiasis šaltinis ir, ko gero pats svarbiausias, buvo Kristaus Kančių Kelio apmąstymas, kuris buvo suskirstytas stočių pagalba. Pirmasis, kuris panaudojo stočių terminą buvo anglų dominikonas Viljamas Vėjus, aplankęs Jeruzalę 1458 ir 1462 metais.

Penkioliktojo amžiaus pradžioje kelias su 12 stočių, kuris prasideda Kristaus nuosprendžiu mirti, yra aprašytas pranciškono iš Sant Traideno, Belgijoje rankraščiuose. Ši kelio struktūra buvo panaudota flamandų pamokslininko Betemo, kuris (1471 – 1491) parašė knygą, kurioje jis sudarė savotišką kelionę į Šventąją Žemę, besitęsiančią ištisus metus. Kiekvienai dienai buvo numatyti skirtingi pamąstymai.

1507 metais Niurnberge išleistame kūrinyje Speculum Passionis Domini Nostri Ihesu Christi, kurio autorius Ulrikas Pinderis yra numatytos 29 stotys, kurių kiekvienai buvo sukurtos Hanso Šaufeleino ir Baldungo Greino iliustracijos.

Apie 1530 metus karmelitas Janas Paša, pasinaudojęs Betemo struktūra, parašė savo kūrinį „Dvasinė piligrimystė“. Jame Kryžiaus kelią sudaro 19 stočių.

1590 metais Kelne buvo išleista knyga Terrae Sactae et Biblicarum Historiarum, parašyta Kruik van Adrichom. Joje pateikta daug Šventosios Žemės ir Jeruzalės žemėlapių. Pagal Andrichomo schemą Kryžiaus kelyje buvo 12 stočių: Piloto rūmai, Kryžiaus nešimas, Pirmais puolimas, Susitikimas su Motina, Simonas Kirėnietis, Veronika, Antrasis puolimas, Susitikimas su Jeruzalės moterimis, Trečias puolimas, Drabužių paėmimas, Nukryžiavimas, Mirtis ant kryžiaus.

Šito kelio planą panaudojo pranciškonas Antonijus Dazas ir prie jo pridėjo dar dvi stotis. Tuojau po jo, 1628 metais pranciškonas Salvatorė Vitalė San Minioto al Monte bažnyčioje, Florencijoje pastatė 14 kryžių.

Būtent Mažųjų Brolių Ordinas buvo pagrindinis Kryžiaus Kelio skleidėjas. Kryžiaus Keliai pagrindinai buvo kuriami pranciškonų vienuolynuose. 1688 metais Ordino generalinis kapitula nurodė įrengti stotis kiekvienoje bažnyčioje, kurias aptarnavo pranciškonai. Paprastai bareljefai arba paveikslai buvo talpinami vienuolynų kiemelių sienose. Tai galėjo būti nedidelės koplyčios arba kryžiai su stočių atvaizdais. Pagal tokį principą įrengtas Kryžiaus kelias Krokuvos pranciškonų vienuolyne: į buvusio vienuolyno kapinių sieną įtaisyta 14 koplyčių su paveikslais. Kadangi žiemos buvo šaltos ir melstis buvo sunku, tai stotys buvo pradėtos rengti bažnyčių viduje. Laikui bėgant, būtent, Kryžiaus kelias su 14 stočių buvo labiausiai paplitęs ir nuo XVII amžiaus įsitvirtino visur.

Tikriausiai pagrindinis nuopelnas plintant šiam Kryžiaus kelio garbinimui priklauso pranciškonui šventajam Leonardui da Porto Mauricijui (1676-1751), kuris Italijoje įsteigė 572 Kryžiaus kelius. 28 metų jis susirgo sunkia liga ir pažadėjo, jeigu pasveiks, tai savo gyvenimą pašvęs nusidėjėlių atvertimui. Pasveikęs, 43 metų Leonardo važinėjo po Italiją, pamokslaudamas ir pravedinėdamas rekolekcijas. Jo autoritetas ir populiarumas buvo neįtikėtini. Būtent prašant Leonardui da Porto Mauricijui, popiežius Benediktas XIX 1750 metais įkūrė Kryžiaus Kelio stotis Romos Koliziejuje.

Įdomiausia, kad pagal 1732 metų popiežiaus dekretą, teisė kurti Kryžiaus Kelius priklausė tiktai pranciškonams. Parapijų bažnyčiose jie kūrėsi pagal vietos vyskupo dekretą. Jie atsirasdavo po to, kai tose parapijose vykdavo rekolekcijos, kurias pravesdavo pranciškonai. Tiktai 1871 metais buvo leista Kryžiaus Kelius įrengti ir kitose bažnyčiose. Būtent nuo to laiko visuotinai buvo įrenginėjami Kryžiaus Keliai bažnyčiose. 1901 metais pasirodė pirmosios Gyvojo Kryžiaus Kelio grupės, panašios į Gyvojo Rožinio grupes.

Kryžiaus Kelio garbinimo vystimasis nesustojo. Vis labiau įgauna populiarumą penkioliktoji Kryžiaus Kelio stotis – Kristaus Prisikėlimas, kas suteikia tam garbinimui velykinę prasmę. Ne retai prideda dar vieną stotį – Malda Getsemanėje.

Tokiu būdu šis garbinimas grįžta prie pirmapradžių šaltinių, kai procesijos Jeruzalėje prasidėdavo, būtent, nuo Alyvų kalno. 1991 metais Didįjį Penktadienį Koliziejuje buvo einamas Kryžiaus Kelias, kurio stotys buvo paimtos iš Šventojo Rašto: Jėzus Getsemanės sode, Judo išdavystė ir Kristaus suėmimas, Jėzus prieš sinedrioną, Petro išsigynimas, Jėzus prieš Pilotą, Jėzaus nuplakimas ir vainikavimas erškėčių vainiku, Jėzus priima Kryžių, Simonas Kirėnietis padeda Kristui nešti Kryžių, Jėzus sutinka Jeruzalės moteris, Kristaus nukryžiavimas, Kristus pažada Dangaus karalystę atgailaujančiam plėšikui, Švenčiausioji Mergelė ir šventasis Jonas, Jėzus miršta ant Kryžiaus, Jėzus guldomas į karstą.

Taigi mūsų laikais vyksta šito garbinimo atsinaujinimas ir jo keitimasis, kurie padeda tikintiesiems giliau pažinti Išganymo Paslaptį, einant kartu su Išganytoju Kančių kelią, kuris veda į Prisikėlimą.

Kalbant apie kryžiaus kelius, reikia pastebėti, kad jų pradžia siekia net Senojo Testamento laikus. To kelio provaizdžiu gali būti karalių Dovydo ir Saliamono nueitos  procesijos. Senovės Izraelyje, kai buvo ruošiamasi kokiam nors labai svarbiam reikalui, kurio sėkmei buvo reikalinga visos tautos malda, buvo rengiama tautos procesija, nešant Viešpaties Arką.

Naujojo Testamento laikų kryžiaus procesijų priežastimi buvo pats mūsų Viešpats. Jo įžengimas į Jeruzalę – pavyzdys tokios procesijos, kai iškilmingai buvo įžengta į Jeruzalę kančiai, lydint gausiai tautos miniai su šūksniais: „Osana Dovydo Sūnui“.

Krikščioniškų iškilmių metu iškilmingos procesijos su kryžiumi įsigalėjo gilioje senovėje. Didysis Konstantinas (III – IV amžiuose) vykdamas į karą, lydimas kunigų, prieš mūšį visuomet rengdavo kryžiaus procesiją. Imperatorius Justinianas (V – VI amžiuose), žinodamas stebuklingą kryžiaus procesijos jėgą, įstatymiškai nustatė kryžiaus procesijų laiką ir tvarką, ypatingai pažymėdamas tų procesijų svarbą pradedant bažnyčių ir vienuolynų statybą, o taip pat uždraudė tas procesijas be kunigų ir vyskupų.

Vėliau kiekvienas svarbus Bažnyčios įvykis buvo pažymimas kryžiaus procesija: bažnyčios pamatų klojimas ir jos pašventinimas, šventųjų relikvijų pernešimas, žmonių susitikimas su vyskupais ir karaliais, iškilmingos valstybinės šventės visada buvo lydimos bendrų maldų ir kryžiaus procesijų. Ne tiktai džiaugsmo dienomis, bet ir liūdesio buvo rengiamos kryžiaus procesijos… Lietuvoje taip pat visada mėgo ir gerbė kryžiaus procesijas, vertino jų dvasinę apvalomąją ir maldingumo jėgą. Žmonių tikėjimas šventųjų užtarimu, ypač švenčiant parapijų titulinius atlaidus su kryžiaus ir Švenčiausiojo Sakramento procesija buvo ir dar išlikęs mūsų tautos atmintyje.

Via Doloresa lotyniškai reiškia Liūdesio Kelią arba dažniausiai verčiamas kaip Jėzaus Kryžiaus Kelias, kuris nustatytas katalikų Bažnyčios. Jis prasideda iš tos vietos, kur Jėzus buvo nuteistas mirti ir kur buvo Kristus nuplaktas. Tai įvyko prie Antonijaus tvirtovės arba Antonijaus bokšto, kitaip vadinamo pretorijaus, kieme, kur vyko teismas. Tvirtovės vieta pagal istorikų liudijimus (Flavijas) ir šiandienos archeologų kasinėjimus yra Šventyklų kalno šiaurės vakaruose. Kiemas arba aikštė, kur vyko teismas, pagal aprašymą, dengta akmenimis, todėl jos graikiškas pavadinimas yra Litostratus. Kryžiaus kelio pabaiga yra vieta, kur Kristus buvo palaidotas ir prisikėlė, Viešpaties Karsto bažnyčios teritorijoje. Visas Kryžiaus Kelias turi 14 stočių, dalis jų yra paminėtos Evangelijose, bet didžioji dalis ne. To kelio identifikacija vyko 19 amžiuje, vadovaujant vienuoliams pranciškonams, tose gatvėse, kurios egzistavo tuo metu ir kurios ne visai atitiko su miesto gatvėmis, valdant romėnams. Iki pranciškonų niekas nebandė identifikuoti Kryžiaus kelią. Pavadinimą „Via Dolorosa“ pirmasis panaudojo pranciškonų vienuolis Bonifacijus Raguskis, pažymėdamas juo ne topografinį objektą, bet piligrimų procesijos kelią Jeruzalės gatvėmis.  Konkretaus maršruto ir tuo pačiu konkrečios gatvės pavadinimas, kur driekėsi Via Dolorosa, buvo pradėtas vartoti nuo 1867 metų, kai piligrimams buvo išleistas Jeruzalės turistinis vadovas. Kryžiaus Kelio stočių skaičius buvo ginčų objektas, kurie tęsėsi visą 16 amžių, buvo siūloma įrengti nuo septynių iki dvidešimt septynių stočių. Koplyčios ir bažnyčios, žyminčios tas ar kitas stotis, pastatytos 19 amžiaus pabaigoje ir dvidešimto amžiaus pradžioje, vadovaujant pranciškonams. Dalis darbų atlikta vadovaujant italų architektui A.Barluči ir lenkų skulptoriui T.Zelinskiui, kurie ir sukūrė dabartinį Kristaus Kryžiaus kelią.

Pirmoji stotis – tai vieta, kur buvo nuplaktas Kristus. Ji yra dabartinės musulmonų madrasos el-Omarija teritorijoje. Nors ten galima laisvai įeiti, bet nieko nepamatysite. Priešais – šiuolaikinis pranciškonų Nuplakimo vienuolynas, sudarytas iš dviejų koplyčių. Kitas šios vietos pavadinimas – Gabata. Čia taip pat yra pranciškonų Biblijos mokykla. Vienuolyno viduje be koplyčių yra nemažai to periodo archeologinių radinių, Jeruzalės modelis ir kitos administracinės patalpos. Iš čia trečią valandą penktadieniais eina katalikiškos procesijos, kurios neša medinius kryžius visu Kryžiaus keliu iki nukryžiavimo vietos. Įėjimo kairėje – Kristaus koplyčia, pastatyta 1903-1904 metais ant 13 amžiaus koplyčios griuvėsių. Tvirtinama, kad būtent čia ant Kristaus pečių buvo uždėtas kryžius: „Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo krasę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą. Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“ Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“ Pilotas paklausė: „Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ Aukštieji kunigai atsakė „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“. Tuomet Pilotas atidavė jiems jį nukryžiuoti. Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgotą“(Jn.19.13-17). Dešinėje – Nuplakimo koplyčia, pastatyta ant kryžiuočių statinio griuvėsių 1838 metais ir perstatyta A. Barluči 1929 metais. Paskutinis perstatymas buvo atliktas 1984 metais. Koplyčios viduje trys šiuolaikiniai vitražai: nuplakimas, Piloto rankų nusiplovimas ir Barabo išlaisvinimas. Bokšte, virš altoriaus yra paauksuotas erškėčių vainikas. Prie Nuplakimo koplyčios yra nedidelis muziejus.

Antroji stotis – tai ištisas įžymybių rinkinys vienos Siono Seserų bažnyčios viduje, kuri pastatyta 1868 metais architekto Mauso. Čia yra arka, kuri pavadinta „Štai žmogus“ – tai žodžiai, kuriuos ištarė Pilotas, išvedęs Kristų prieš minią. Arka matoma iš gatvės. Ji osmanų laikais buvo perstatyta, bet jos viduje matyti arkos liekanos, statytos imperatoriaus Adriano 135 metais. Galimas dalykas, kad ji yra dalis trigubos triumfo arkos, pastatytos romiečių pergalės prieš sukilėlius ir Elia Kapitolina miesto įsteigimo garbei. Elijus Publijus Adrianas, kaip pažymi istoriniai šaltiniai, sugriovęs Jeruzalę, uždraudė žydams ne tiktai gyventi joje, bet ir prisiartinti prie miesto. Jis atstatė čia naują romiečių Artimųjų Rytų sostinę, pavadindamas ją savo paties garbei Elia Kapitolina. Mieste buvo pastatytos keturios triumfo arkos. Trijų likučiai yra matomi ir šiandieną, o ketvirtosios galima tik teoriškai įsivaizduoti.

Toje pačioje Siono Seserų bažnyčioje yra moterų vienuolių ordinas, įsteigtas krikštyto žydo, pranciškono Alfonso Ratisbono, kuris kartu su savo broliu pastatė vienuolynus Naujajame Mieste ir Ein Kareme ir užsiiminėjo socialine labdara. Siono Seserų ordinas išsiskiria lojalumu žydams ir propaguoja gerus santykius su žydais ir krikščionimis. Po bažnyčia yra didžiulė baseinų – vandens surinktuvų sistema, kuri vadinama Strutiono baseinais ir pastatyti Antrosios Bažnyčios periodu. Galimas dalykas, kad baseinai iškasti Erodo Didžiojo nurodymu ir driekiasi iki pačios Raudų Sienos. Šiandieną yra paruoštas projektas atidaryti praėjimo takus turistams nuo Strutiono baseinų į Hasmoniejų tunelio. Bažnyčioje taip pat gerai matyti akmeninių grindų liekanos, galimas dalykas Litostratoso, ant kurio vyko Jėzaus teismas. Ant grindų akmenų gerai matyti išraižyti piešiniai, gal būt, romiečių kareivių, kurie naudojosi grindimis, kaip žaidimo aikštele.

Kitas statinys toje pačioje gatvės pusėje – Jėzaus Kalėjimo graikų pravoslavų cerkvė, kuri skirta kalėjimui, kuriame laikė Jėzų ir plėšikus. Iš tikrųjų cerkvės patalpose yra dviejų lygių dirbtinų grotų eilė, kurios išsaugojo pėdsakus, pagal kuriuos ir buvo nustatyta, kad tai gal būt buvo kalėjimas. Grotų sienose liko angos geležinėms grandinėms ir kiti kalėjimo atributai. Kartais tą vietą vadina Barabo kalėjimu. Toliau einant gatve, dešinėje pusėje yra buvusio pirmojo viešbučio Jeruzalėje, pastatyto Austrijos (1857 – 1863) metais, liekanos. Šitame austriškame name, kaip piligrimas, 1869 metais buvo apsistojęs Austrijos imperatorius Francas-Josifas.

Trečioji Kryžiaus Kelio stotis žymi vietą, kur Kristus pirmą kartą puolė po sunkia kryžiaus našta. Ši vieta 1856 metais buvo nupirkta armėnų katalikų bažnyčios, kuri pastatė koplyčią. Koplyčia buvo perstatyta už lenkų antrojo pasaulinio karo metų karių aukas. Bažnyčioje yra nedidelis muziejus, saugantis Antrosios Bažnyčios laikų radinius, atrastus 19 amžiuje prancūzų archeologo ir rašytojo Š.Klermono – Gano.

Ketvirtoji stotis yra kitame pastate, kuris priklauso Armėnijos bažnyčiai ir vadinamas „Liūdinti Motina“. Bažnyčia pastatyta 1881 metais ant Bizantijos Šventos Sofijos bažnyčios griuvėsių. Bažnyčios kriptos mozaika vaizduoja dviejų padų atspaudus, žyminčius vietą, kur stovėjo Marija ir stebėjo kaip pro Ją praveda Sūnų. Jėzaus ir Jo Motinos susitikimo vieta pažymėta nedidele koplyčia, virš kurios durų yra bareljefas, vaizduojantis Jėzų ir Mariją. Šios bažnyčios yra pastate, kuris iki 18 amžiaus tarnavo kaip turkiška pirtis. Priešais bažnyčias, kitoje gatvės pusėje matomi Antrosios Bažnyčios periodo didžiuliai akmenys, rasti tiesiant kanalizaciją.

Penktoji stotis yra ant kampo, kur Via Dolorosa pasuka į dešinę, ir pašvęsta iškart dviems įvykiams. Pranciškonų koplyčia ant kairiojo kampo buvo pastatyta 1895 metais ir skirta Simonui Kirėniečiui, atėjusiam į Jeruzalę švęsti Paschos ir, kurį romiečiai kareiviai privertė nešti Kristaus kryžių: „Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simonas. Tą privertė panėšėti jo kryžių“(Mt.27.32); „Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų“(Lk.23.26). Antrasis įvykis pagal pranciškonų tradiciją – tai vieta, kur Jėzus atsirėmė ranka į sieną.

Šeštoji stotis yra šventosios Veronikos namo rajone ir skirta jai. Pagal tradiciją Veronika buvo viena iš moterų, kurios stovėjo gatvėje, kada pro jas vedė nusikaltėlius. Kai kurie tvirtina, kad ji buvo palaidūnė. Veronika išėjo į priekį ir nuvalė nuo Kristaus veido purvą ir kraują. Ant tos skepetos liko Kristaus veido atvaizdas. Pasakojimo šaltinis apie Veroniką nežinomas, bet, be abejonės, ši tradicija egzistuoja dar nuo Bizantijos laikų. Graikų katalikų bažnyčia buvo pastatyta 1885 metais ant bizantiško šeštojo amžiaus vienuolyno griuvėsių ir A. Barluči buvo perstatyta 1953 metais. Dalis bažnyčios priklauso Mažosioms Jėzaus Seserims.

Septintoji stotis yra sankryžoje Via Dolorosa su arabų turgaus gatve. Maža koptų bažnytėlė, o taip pat raudonas granitinis stulpas, likęs nuo seniau, žymi vietą, kur Jėzus krito po kryžiumi antrą kartą. Pagal krikščionišką tradiciją čia buvo miesto vartai.

Aštuntoji stotis yra aukštyn gatve, kairėje pusėje ir pažymėta kryžiumi su užrašu „NIKA“. Čia Jėzus kreipėsi į Jeruzalės moteris: „Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų“(Lk.23.27)!

Devintoji stotis priklauso koptų patriarchatui ir yra buvusios šventos Elenos kryžiuočių bažnyčios antrojo aukšto vietoje. Dabar – tai Viešpaties Karsto Bažnyčia. Norint pakliuti į devintą stotį reikia grįžti į turgaus gatvę, praeiti ja į pietus pakol dešinėje nepasirodys laiptai, vedantys aukštyn, ant Viešpaties Karsto Bažnyčios stogo. Šalia – Etiopijos bažnyčia. Tarpusavyje nesutaria koptai ir etiopai. Tas nesutarimas dar labiau padidėjo, kai Izraelio valdžia slaptai perdavė raktus nuo įėjimo ant bažnyčios stogo etiopams, kurių yra mažuma. Pagal vieną krikščionišką tradiciją manoma, kad būtent čia buvo aukojamas Izaokas. Etiopai šią vietą vadina karaliaus Saliamono vardu, kurio palikuonys yra etiopų bendruomenė. Nuo čia galima nusileisti tiesiog į Viešpaties karsto Bažnyčios kiemą, kurios teritorijoje yra paskutinės penkios Kryžiaus kelio stotys.

Dešimtoji stotis – tai vieta, kur Romos kareiviai metė burtą dėl Jėzaus drabužių. Ji yra Viešpaties Karsto Bažnyčios komplekso pietų pusėje ir panaši į pristatytą koplyčios antrąjį aukštą, į kurią veda laiptai iš aikštės, nuo įėjimo į Viešpaties Karsto Bažnyčią. Jeigu eitumėte į Viešpaties Karsto Bažnyčią iš kitos pusės, arabų turgaus gatve, tai neilgai trukus prieš įėjimą į bažnyčios kiemą, dešinėje yra Aleksandro Nevskio rusų cerkvė. Prieš rusų cerkvę yra šiuolaikinė vokiečių katalikų bažnyčia, kurią įsteigė kaizeris Vilhelmas 1898 metais, Ji stovi ant kryžiuočių pastatų griuvėsių. Visos kitos Via Dolorosa stotys, pradedant vienuoliktąja iki keturioliktos, yra Viešpaties Karsto Bažnyčios komplekso viduje.

 

 

Vienas turtingas žmogus turėjo du sūnus. Vyresnysis buvo ramus, darbštus ir paklusnus. Jaunesnysis, priešingai, buvo tinginys, paviršutiniškas ir kaprizingas. Jis mėgo išeiti iš namų, kad susitiktų su įvairiomis valkatomis, ir tokiu elgesiu liūdino tėvą.

Vieną kartą, kai tėvas su vyresniuoju sūnumi išvyko keletui dienų, jaunesnysis sūnus suorganizavo namuose vakarėlį savo draugams. Sugriaudėjo tranki muzika, pradėjo lietis vynas. Draugai, įkaitę nuo vyno, susikivirčijo. Prasidėjo muštynės, buvo keli sužeisti ir namuose kilo gaisras. Slapstydamasis nuo bausmės, jaunesnysis sūnus pabėgo. Vyresniajam labai pagailo savo brolio, kuris pasuko klystkeliais, ir jis pradėjo jo ieškoti. Po ilgų ieškojimų jis rado savo brolį kalėjime, sergantį ir bejėgį. Davęs teisėjui išpirką, vyresnysis brolis apgydė brolį, aprengė ir parvedė namo pas tėvą. Jaunesnysis sūnus, supratęs savo kaltę, bijojo pasirodyti tėvui. Tuomet vyresnysis atėjo pas tėvą, puolė jam po kojų ir ašarodamas pradėjo tėvą prašyti, kad atleistų broliui. Jis laidavo, kad dabar jaunesnysis pasitaisė ir pažadėjo tėvui atlyginti visus nuostolius, kuriuos padarė jo brolis. Tėvas, sujaudintas vyresniojo brolio meilės, atleido jaunesniajam ir priėmė jį, kaip tikrą sūnų. Jaunesnysis sūnus, pamokytas negandų ir ypač savo vyresniojo brolio gerumo, visiškai pasikeitė. Visus likusius gyvenimo metus tėvui jis buvo paguoda ir pagalba.

Šio siužeto panašumas į Evangelijos pasakojimą apie žmonijos išgelbėjimą, kurį atliko Viešpats Jėzus Kristus, yra tas, kad žmonės, panašiai, kaip jaunesnysis sūnus, pradėjo gyventi neteisiai, prarado rojaus gyvenimą ir juos apnyko įvairios bėdos. Viešpats Jėzus Kristus, kaip vyresnysis brolis, atėjo į mūsų nuodėmingą pasaulį, kad mus išgelbėtų ir sugražintų į Tėvo namus – rojų. Jis mus išvadavo iš nuodėmės vergijos ir išgydė mūsų dvasines negalias. Savo žygdarbiu Jis gražino mums dangiškojo Tėvo malonę, parodė mums gyvenimo kelią ir Savo begaline meile įkvėpė mums jėgų daryti gerus darbus.

Kad geriau suprastume Viešpaties Jėzaus Kristaus gelbėjimo darbą, Šventasis Raštas naudojasi pasakojimais – palyginimais, paimtais iš tų laikų piemenų ir žemdirbių gyvenimo. Tarp tokių pasakojimų yra palyginimas apie paklydusią avį, kurią surado ir išgelbėjo gerasis piemuo; palyginimas apie nevaisingą figmedį, kuriuo rūpinosi rūpestingas sodininkas; palyginimas apie vynuogyną, į kurį atėjo šeimininko sūnus surinkti vaisius ir kiti(Mt.18.12-14; Lk.13.6-9; Iz.5.1-8; Mt.21.33-44). Šie vaizdingi biblijiniai pasakojimai iš vienos pusės mums parodo, kad žmonija paklydo ir tapo dvasiškai bevaisė. Iš kitos pusės jie atskleidžia pagrindinę priežastį, kuri paskatino Dievo Sūnų ateiti į pasaulį – tai Jo meilė ir užuojauta žūstantiems žmonėms.

Skaitant Evangeliją, mes įsitikiname, kad Jėzaus Kryžiaus žygdarbis yra centrinis įvykis Jo žemiškajame gyvenime. Savo Kryžiaus kentėjimais Jis nuplovė mūsų nuodėmes, padengė mūsų skolas prieš Dievą arba, kaip sakoma, atpirko mus. Golgotoje paslėpta nesuprantama begalinės Dievo tiesos ir meilės paslaptis. Su vaikišku paprastumu Galilėjos žvejai pasakoja apie tai, kaip, įsikūnijęs Vienatinis Dievo Sūnus, laisva valia pasiėmė ant Savęs visų žmonių kaltes ir kentėjo dėl jų paniekinama ir skausminga mirtimi ant kryžiaus. Paskui trečiąją dieną prisikėlė, kaip pragaro ir mirties nugalėtojas. Apaštalai nesistengia paaiškinti, kodėl žmonijos nuodėmių nuplovimui reikėjo, būtent, tokios baisios Aukos ir ar buvo kita galimybė išgelbėti žmones mažiau skausmingu keliu.

Neabejotina, kad visas Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimas, kiekvienas Jo žodis ir poelgis buvo nukreipti vienam tikslui – išgelbėti žmogų. Į žmonijos išgelbėjimą vedė tai, kad Jis atėjo į žemę ir tapo žmogumi. Tokiu būdu Jis įliejo į žmogaus nukaršusį kūną dieviškojo gyvenimo gyvasties. Į žmonių išgelbėjimą vedė Jo malda už visą pasaulį, Jo asmeninis pavyzdys ir užuojauta žmonėms, Jo nesavanaudiškumas, tyrumas, absoliutus paklusnumas Dievui Tėvui. Į žmonių išgelbėjimą buvo nukreiptas Jo mokslas apie tai, kaip reikia tikėti ir gyventi, ko reikia siekti. Jo pranašystės ir daugybė stebuklų parodė mums Jo žodžių ir Jo dangiškosios pasiuntinybės tiesą. Tačiau visi šie dalykai Išganytojo gyvenime nesumažina Golgotos reikšmės. Skaitant Evangeliją, mes matome, kad Jo Kryžiaus mirtis nebuvo nepalankių aplinkybių rezultatas arba buvo Jo nuspręsta tam, kad pamokytų mokinius, kaip kai kurie bando supaprastintai paaiškinti, bet buvo pagrindinis Jo gelbėjimo misijos momentas. Viešpats atėjo į pasaulį tam, kad Savo kančia išgelbėtų mus!

Krikščioniškas mokslas apie Kristaus kryžiaus mirtį neretai tampa kliuviniu žmonėms su jau susiformavusiomis religinėmis – filosofinėmis pažiūromis. Kaip daugeliui žydų, taip ir apaštalų laikų graikiškos kultūros žmonėms prieštaringai atrodė tvirtinimas, kad visagalis ir amžinas Dievas nužengė į žemę, kaip mirtingas žmogus, laisva valia kentė plakimą, apspjaudimus ir gėdingą mirtį, kad tas žygdarbis galėjo žmonijai atnešti dvasinę naudą. „Tai neįmanoma!“ – prieštaravo jie, o kiti tvirtino: „Tai nereikia!“

 

 

Kristaus Kryžiaus Išaukštinimo šventėje Bažnyčia kviečia tikinčiuosius kuo nuolankiau pagarbinti mūsų tikėjimą ir krikščioniškąjį gyvenimą gaivinantį Kryžių, ant kurio mūsų Išganytojas iškentėjo neapsakomai didžiules kančias dėl mūsų išganymo. Pagal vieno žymaus Bažnyčios tėvo žodžius Kryžius yra šventųjų tvirtovė, visos visatos šviesa. Kaip namuose, paskendusiuose tamsoje, kažkas uždega žibintą ir pastato kur nors aukščiau, išsklaidoma tamsa, taip ir Kristus visatoje, paskendusioje tamsoje, iškėlęs Kryžių aukštai, kaip žibintą, išsklaidė visą tamsą žemėje. Tokia didžiulė ir šventa Viešpaties Kryžiaus reikšmė krikščionių akyse padarė ir patį Kryžiaus medį svarbia šventove, ant kurio buvo nukryžiuotas Išganytojas. Bet ištisus tris šimtmečius nebuvo dargi žinoma tiksli vieta, kur ši krikščioniška šventovė paslėpta. Pagal rabinų įsakymą, „akmuo, kuriuo kas nors buvo užmuštas, medis, ant kurio kas nors buvo pakartas, kalavijas, kuriuo kam nors buvo nukirsta galva ir virvė, kuria kas nors buvo uždusintas, turi būti užkasti kartu su nubaustaisiais“. Bet nekalbant apie tai, kad Išganytojas buvo nuteistas mirti pagal Romos įstatymus, tas reikalavimas negalėjo būti įvykdytas Kriustaus Kryžiui dar ir todėl, kad Išganytojo kūnas buvo palaidotas Jo draugų bei mokinių. Bet kuriuo atveju visiškai įtikėtina, kad visi trys kryžiai buvo užkasti netoli nukryžiavimo vietos.

Jokios pirmųjų krikščionių gyvenimo aplinkybės, kokios jos buvo sunkios ir dramatiškos, negalėjo priversti jų užmiršti tos vietos, kuri buvo pašventinta nuostabiais Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykiais.

Titui paėmus ir sugriovus Jeruzalę, labai pasikeitė daugelis miesto vietų. Taip pat galėjo pakisti, užpiltos šiukšlėmis ir griuvėsiais šventosios Kristaus nukryžiavimo ir mirties vietos. Be to IV amžiaus istorikai liudija, kad krikščionių priešai pagonys ėmėsi priemonių, kad paslėptų ir dargi išniekintų šventas krikščionims vietas. Negarbingi žmonės su tyčiniu ir neprotingu tikslu visiškai pakeitė Golgotos ir šventojo kapo aplinką. Kiti istorikai liudija, kad labiausiai stengėsi išniekinti visas šventasias vietas įvairiais stabais ir aukomis negarbingas Romos imperatorius Adrianas (117-138m.m.). Jis liepė užpilti Kristaus kapą žeme ir akmenimis, o ant to kalno, kur buvo nukryžiuotas Kristus, jis pastatė pagonių deivei Venerai šventyklą kartu su paminklu, o ant Kristaus kapo pastatė paminklą Jupiteriui. Tačiau pagonių pastangos išniekinti ir paslėpti tas vietas davė visai priešingus rezultatus: tie užpilymai ir pastatyti stabai labai gerai pažymėjo tas vietas, kurių negalima buvo krikščionims užmiršti. Taip Viešpats sugriauna negarbingųjų užmačias ir žmonių pyktį paverčia Savosios Bažnyčios gėriu.

Pagarbiai tikinčiųjų atmintyje saugoma šventoji Viešpaties mirties vieta pagonių nesuvokimu buvo jų pačių rankomis gerai pažymėta išliko iki Konstantino Didžiojo laikų. Šis karalius turėjo ypatingą pagrindą gerbti Kristaus Kryžių. Jis kaip vėliava padėjo Konstantinui tris kartus laimėti mūšius prieš priešus. 312 metais Konstantinas kariavo su žiauriuoju Maksentijum, kuris persekiojo ir žudė krikščionis ir pats gyveno negarbingai. Pagal to laiko istorikus Maksentijus, ruošdamasis kovai su Konstantinu, naudodavosi įvairiais būrimais ir prietaringomis apeigomis. Konstantinas, pasitikėdamas savo kariuomenės galia, jautė pareigą pasinaudoti antgamtine pagalba, todėl mąstė, kokį Dievą jis turi melsti pagalbos.   Lemiamu laiku jis prisiminė, kad jo tėvas Konstancijus, padėjęs krikščionims, buvo įgijęs Dievo malonę, tuo tarpu krikščionių persekiotojai pralaimėjo. Taip Konstantinas nutarė kreiptis su malda į Konstancijo Dievą. Jis nuoširdžiai meldėsi, kai apie vidurdienį pamatė danguje spinduliuojantį kryžių, kuris spindėjo ryškiau už saulę su užrašu: „Tu nugalėsi“. Tą stebuklingą ženklą taip pat matė ir jo kariai, tarp kurių buvo karvedys Artemijus. Sužavėtas nepaprasto dangiško regėjimo, Konstantinas giliai įmigo. Miego metu jam pasirodė Pats Išganytojas, vėl parodo jam kryžiaus ženklą ir liepė jam naudoti kryžiaus atvaizdą, kaip kariuomenės vėliavą ir pažadėjo jam ne tiktai pergalę prieš Maksentijų, bet ir prieš visus priešus. Atsibudęs, Konstantinas liepė padaryti Viešpaties Kryžių, kokį matė regėjimo metu, iš brangių akmenų, o taip pat kryžiaus atvaizdą nupiešti ant visų vėliavų, ginklų, šalmų ir skydų. Nuo to laiko Konstantino kariuomenė dalyvaudavo žygiuose tiktai su kryžiumi ant vėliavų, kuris buvo sujungtas su pirmomis Išganytojo vardo raidėmis. 812 metais 28 spalio Maksentijus buvo sumuštas ir Konstantinas pergalingai įžengė į Romą. Po šios pergalės jis Romoje pastatė sau paminklą, kurio dešinėje rankoje laikė kryžių, o užrašas ant paminklo skelbė ne tik pergalę prieš Maksentijų, bet ir kryžiaus, kaip gelbėjimo ženklo, pagalbą. Po to dar kariaujant su bizantiečiais ir skifais Konstantinas du kartus matė danguje stebuklingą kryžiaus ženklą, kuris skelbė jo pergalę.

Lengva suprasti, kokia karaliaus Konstantino pagarba nuo to laiko buvo Viešpaties Kryžiui. Šis imperatorius,Viešpaties Dvasios paskatintas, nusprendė ne tiktai surasti Viešpaties Kryžių, jam nusilenkti, bet ir švenčiausią Kristaus prisikėlimo vietą Jeruzalėje padaryti garbinimo vieta. Ten buvo pastatyta bažnyčia. Jo garbingų sumanymų vykdytoja tapo jo motina, palaimintoji karalienė Elena, kuri, reikalaujant imperatoriui, priėmė krikščionybę. 326 metais Elena nuvyko į Šventąją Žemę, kad surastų ir aplankytų mūsų Atpirkėjo pagrindines žemėje gyvenimo vietas. Atvykusi į Jeruzalę, ji ryžtingai pradėjo ieškoti tas vietas. Tuo metu Jeruzalės patriarchu buvo Makasijus, kuris maloniai priėmė karalienę ir jai visokeriopai padėjo.

Karalienė Elena kreipėsi į Jeruzalės žydus, kad jie parodytų vietą, kur buvo paslėptas kryžius. Jie atsisakė tai padaryti, sakydami, kad nežino. Tiktai karalienei pagrasinus kankinimais ir mirtimi jie nurodė kažkokį senį Judą. Jis irgi ilgai nesutiko įvykdyti karalienės reikalavimų, bet po kankinimų atvedė į tą vietą, kur buvo supilta kalva iš žemių, šiukšlių ir akmenų, kur kažkada karalius Adrianas buvo pastatęs šventyklą pagonių deivei Venerai. Kai nugriovė tą šventyklą, nukasė šiukšles ir žemes, buvo surasta Kristaus palaidojimo ir Prisikėlimo vieta, o taip pat  ir Jėzaus nukryžiavimo vieta. Stebuklingas aromatas nurodė kasantiems žemę ir ten dalyvavusiems, kur yra tos vietos. Netoli Kaukuolės vietos buvo rasti trys kryžiai, vinys ir lentelė su užrašais trimis kalbomis, ant kurio buvo užrašytas Išganytojui kaltinimas.

Tačiau dabar nebuvo aišku, kuriam kryžiui prikausė rasta lentelė, ant kurio buvo nukryžiuotas Išganytojas. Tačiau, nežiūrint to, karalienė ir patriarchas labai džiaugėsi šventais ir brangiais radiniais. Dabar reikėjo nustatyti, kokiam kryžiui priklausė rasta lentelė ir kuriam iš kryžių reiktų atiduoti deramą pagarbą. Tuomet patriarchas Makarijus pasiūlė atlikti bandymą. Į tą vietą buvo atnešta bemirštanti moteris. Ten esantys žmonės su Makarijumi meldėsi, kad Kristaus Kryžius būtų nustatytas pasveikstant tai moteriškei. Du pirmi kryžiai buvo priglausti prie ligonės ir jokio pagijimo ženklų nebuvo pastebėta, bet, priglaudus trečiąjį, įvyko stebuklas ir moteriškė pagijo.

Tarp kitko įvairūs istorikai – Rufinas, Sokratas, Sozomenas, Feodoritas, Kalistas ir kiti pasakoja skirtingai. Daugelis pasakoja ne apie moteriškės pagijimą, bet apie prisikėlimą iš numirusių, kai buvo priglaustas Viešpaties Kryžius.

Su didžiuliu džiaugsmu ir pakilia dvasine nuotaika karalienė Elena ir ten buvusieji pagarbiai nusilenkė ir išbučiavo Kristaus Kryžių. Kadangi dėl žmonių daugumos ne visi galėjo matyti Kryžių ir jam nusilenkti, tai patriarchas Makarijus, atsistojęs ant aukštesnės vietos, pakėlė Kryžių, kad žmonės jį matytų. Liaudis lenkėsi Kristaus Kryžiui, šaukdami: „Viešpatie pasigailėk!“ Nuo to laiko ir prasidėjo Kryžiaus išaukštinimo šventimas.

Šis Viešpaties Kryžiaus atradimo įvykis ir stebuklai, lydėję jį, padarė didžiulį įspūdį ten buvusiems žmonėms, ne tik krikščionims, bet ir žydams. Judas, nenorėjęs parodyti šventų relikvijų vietos, kartu su daugeliu žydų įtikėjo Kristų ir krikštijosi, gavo Kirijako vardą. Vėliau jis buvo Jeruzalės patriarchas ir mirė kankinio mirtimi valdant imperatoriui Julijanui atsimetėliui. Pats Konstantinas vėliau laiške Jeruzalės patriarchui Makarijui apie Viešpaties Kryžiaus atradimą rašė: „Nėra žodžių deramai aprašyti šitą stebuklą. Švenčiausių kančių ženklas buvęs paslėptas po žeme ir nežinomas keletą amžių pagaliau sušvito“. Šventoji karalienė Elena, padedant jos sūnui karaliui Konstantinui Jeruzalėje ir visoje Palestinoje pradėjo statyti bažnyčias tose vietose, kurios buvo susiję su Išganytojo gyvenimu. Pirmiausia pagal karalienės ir karaliaus valią Viešpaties kapo ir šventojo Kryžiaus atradimo vietoje buvo padėti pamatai ir pradėta statyti Viešpaties Prisikėlimo bažnyčia, kuri buvo pašventinta 335 metų rugsėjo 13 dieną. Po to karalienė įsakė pastatyti bažnyčią Getsemanėje, kur buvo palaidota Švenčiausioji Dievo Gimdytoja, Jos paėmimo į dangų garbei. Be to, dar buvo pastatyta aštuoniolika bažnyčių įvairiose Šventosios Žemės vietose.

Paties Viešpaties Kryžiaus likimas, kaip nebūtų gaila, nėra tiksliai žinomas ir visiškai nustatytas. Tas Viešpaties Kryžiaus medis krikščionims buvo didžiulė šventenybė, todėl maldinikai, atvykę į Jeruzalę, norėjo ne tik jam nusilenkti, bet pagal galimybę stengėsi gauti nors mažytę Jo dalelę. Iš tikrųjų šventasis Kirilas (IVa.) liudija, kad jau jo laikais maži Kryžiaus gabaliukai paplito po visą žemę. Šventasis Jonas Auksaburnis liudija, kad „ daugelis vyrų ir moterų, gavę mažą dalelę šio medžio ir padengę ją auksu, kabino sau ant kaklo" Tačiau ne visas kryžiaus medis buvo išnešiotas iš Jeruzalės. Dalis atrasto Kryžiaus ir vinis karalienė Elena pasiuntė savo sūnui Konstantinui, o likusi dalis buvo patalpinta į sidabrinę skrynią ir įteikta Jeruzalės bažnyčios vyskupui su nurodymu saugoti ateinančioms kartoms.

Šventasis Kirilas patvirtina, kad Viešpaties Kryžiaus medis jo laikais buvo saugomas ir rodomas žmonėms Jeruzalėje. Pagal vienos maldininkės Sofijos aprašymą, švenčiant Didįjį Penktadienį, randamas įdomus aprašymas, kaip buvo pagerbiamas Kryžius ir kokios priemonės buvo taikomos, kad Kryžių dalelytėmis neišnešiotų. „Golgotoje, už šventojo Kryžiaus bažnyčios, dar iki šeštos valandos ryto buvo pastatoma katedra, į kurią sėsdavo vyskupas. Prieš jį buvo pastatomas stalas, uždengtas staltiese. Aplink stalą sustodavo diakonai ir atnešdavo sidabrinę paauksuotą skrynią, kuriuoje buvo šventojo Kryžiaus medis. Ją atidarydavo ir Kryžių išimdavo, padėdavo ant stalo kartu su lentele. Vyskupas sėdėdamas, savo rankomis prilaikydavo šventojo medžio galus. Diakonai, kurie stovėjo aplinkui, jį saugodavo. Jis buvo taip saugomas todėl, kad buvo paprotys, pagal kurį visi žmonės, prieidami po vieną, nusilenkdavo stalui, bučiuodavo šventąjį medį ir nueidavo. Pasakojama, kad vieną kartą kažkas atkando dalelytę šventojo medžio, todėl nuo to laiko diakonai taip ir saugojo, kad daugiau niekas nepadarytų taip pat“.

Septintajame amžiuje, valdant Bizantijos imperatoriui Fokai (602-610m.m.) ši krikščioniškoji šventenybė kuriam laikui buvo patekusi į persų rankas. Bet Viešpats neleido ilgai netikintiesiems turėti krikščionišką šventenybę. Fokos paveldėtojas imperatorius Iraklijus kurį laiką negalėjo nugalėti Chozrojų. Tuomet jis kreipėsi į Dievą, melsdamas pagalbos. Jis įsakė visiems savo karalystės tikintiesiems taip pat melstis, pasninkauti, kad Dievas juos gelbėtų nuo priešų. Viešpats dovanojo Iraklijui pergalę prieš Chozrojų, kuris buvo užmuštas jo paties sūnaus. Po to Iraklijus atėmė iš persų krikščionių šventenybę – Viešpaties Kryžių ir nutarė jį iškilmingai parnešti vėl į Jeruzalę. 628 metais imperatorius Iraklijus, pasiekęs Jeruzalę, užsidėjo Kryžių ant savo pečių ir nešė jį, apsirengęs karališkais rūbais. Bet staiga prie vartų, kurie vedė į Kaukuolės vietą, karalius staiga sustojo ir nebegalėjo žengti nei žingsnio. Tuomet Zacharijas, Konstantinopolio patriarchas, kuris buvo kartu su žmonėmis sutinkant karalių, pamatė regėjimą ir angelo apreiškimą, kad negalima Kristaus Kryžių nešti apsirengus karališkais rūbais, nes Kristus jį nešė, apsirengęs varganais rūbais. Tuomet karalius apsirengė paprastais rūbais, basas įnešė Kryžių į bažnyčią, į tą vietą, kur jis buvo paimant Chozrojui. Ten Kryžius buvo visą laiką.

 

Daugiau kaip du milijardai… Pagal statistiką būtent tiek žmonių pasaulyje tiki Kristų. Ir kiekvieno tikinčiojo svajonė yra nors vieną kartą gyvenime savo akimis išvysti tas vietas, kuriomis vaikščiojo Jėzus, kur Jis buvo nužudytas ir kur prisikėlė. Piligriminės kelionės į šventas vietas prasidėjo pirmaisiais amžiais, bet labiausiai paplito, kai į tas vietas atėjo kryžiuočiai. Maldininkų skaičius kasmet vis didėjo ir laikui bėgant susiformavo tam tikros tradicijos, kurių anksčiau nebuvo.

Tokiu būdu apie XIII – XIV amžius susiformavo Jėzaus Kryžiaus kelio maršrutas, kuris vadinosi Via Dolorosa. Pradžioje jis apėmė tiktai tas vietas, kurios buvo paminėtos Evangelijoje, bet vėliau tų vietų skaičius padidėjo. Šiandien Kristaus Kryžiaus kelias apima keturiolika stočių, pradedant nuo Jėzaus teismo vietos iki nukryžiavimo vietos ant Golgotos kalno.

 

 

Tai vieta, kur Poncijaus Piloto buvo teisiamas Jėzus. Tais laikais, Antonijaus bokšto teritorijoje, buvo Romos prokuratoriaus rezidencija (pretorijus). Čia teisdavo nusikaltėlius. Šiandien bokšto jau nėra ir jo vietoje pastaytas Siono Seserų moterų katalikių vienuolynas. Jo kieme yra dvi koplyčios: Nuteisimo ir Nuplakimo. Nuteisimo koplyčia pastatyta Kristaus teismo vietoje. Nuo tų laikų dar yra išlikusios grindų plokštės. Jėzus buvo teisiamas trijų teismų: sinedriono, Erodo ir Piloto.

 

Pirmiausia surištą Jėzų atvedė pas seną vyriausiąjį kunigą Aną, kuris jau tuo metu nebeėjo tarnystės pareigų šventykloje ir gyveno savo namuose. Šitas kunigas tardė Jėzų Kristų apie Jo mokslą ir mokinius, kad galėtų surasti bent kokią, nors ir mažiausią kaltę. Išganytojas jam aiškiai pasakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“(Jn.18.20-21). Greta kunigo, stovėjęs tarnas, smogė Jėzui per skruostą ir tarė: „…Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“(Jn.18.22). Viešpats, kreipdamasis į jį, pasakė: „…Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši“(Jn.18.23)?

Po tardymo, Anas nieko nepešęs, nusiuntė surištą Jėzų per kiemą savo žentui, vyriausiajam kunigui Kajafui. Pas Kajafą buvo susirinkusi didžioji sinedriono dalis. Kajafas tribunolui patarė nužudyti Kristų: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“(Jn.11.49-50).

Apaštalas Jonas savo Evangelijoje pabrėžia, kad, nežiūrint į savo nusikalstamas užmačias, vyriausias kunigas Kajafas nenoromis pranašauja apie Išganytoją, kad Jam reikės kentėti dėl žmonių atpirkimo. Todėl Jonas ir sako: „Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą“(Jn.11.51). Ir čia pat Jonas dar priduria: „…ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“(Jn.11.52). Tauta čia suprantama, kaip judėjai, nes Kajafas kalbėjo tiktai apie judėjus. O „išsklaidyti Dievo vaikai“ – tai pagonys.

Tą naktį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą susirinko dauguma sinedriono narių, nors pagal žydų įstatymą jie privalėjo posėdžiauti šventykloje dieną. Ten pat atėjo seniūnai ir Rašto aiškintojai. Jie jau iš anksto buvo sutarę Jėzų Kristų nuteisti mirti. Tačiau dėl to jiems reikėjo surasti bent kokią kaltę, vertą mirties. Kadangi to padaryti jie nesugebėjo ir negalėjo, nes Jėzus buvo visiškai nekaltas, tai jie stengėsi surasti tariamus liudininkus, kurie privalėjo Jėzų Kristų apšmeižti. Daug tokių liudytojų buvo atėję, bet jie nieko negalėjo pasakyti, už ką būtų galima buvę nuteisti Jėzų myriop. Galiausiai pradėjo liudyti du melagiai sakydami: „Mes girdėjome jį sakant: „Aš sugriausiu šitą rankomis pastatytą šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo““(Mk.14.58). Tačiau ir šis liudijimas buvo nepakankamas, kad Jėzų būtų galima nuteisti mirti. Į visus tokius melagingus liudijimus Jėzus nieko neatsakinėjo.

Netekęs kantrybės, Kajafas atsistojo ir paklausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai į šitų žmonių kaltinimus?“(Mk.14.60). Tačiau Jėzus ir dabar tylėjo. Kajafas vėl Jo paklausė: „Ar tu esi Mesijas, Šlovingojo Sūnus?“(Mk.14.61) Į šį klausimą Jėzus Kristus jam atsakė: „Taip, Aš Esu. Ir jūs dar pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“Mk.14.62). Išgirdęs šiuos Jėzaus Kristaus žodžius, Kajafas persiplėšė drabužius, tuo parodydamas savo pasipiktinimą, ir sušuko: „Kam dar mums liudytojai? Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regis?“(Mk.14.63) Jie visi nutarė, kad Jėzus Kristus vertas mirties.

Po to Jėzus, iki išauštant buvo atiduotas sargybai. Sargybiniai pradėjo iš Jo tyčiotis, spjaudydami Jam į veidą, keikė Jį ir mušė. Kiti, uždengdavo Jam veidą, kumščiavo per veidą ir šaipydamiesi reikalavo: „Pranašauk!“ Visas šias patyčias ir užgauliojimus Viešpats kantriai kentė tylėdamas.

Sinedriono sprendimą turėjo patvirtinti Romos vietininkas, nes žydų įstatymai neleido žmogų nuteisti mirčiai. Todėl Jėzus buvo nuvesdintas pas tuometinį Romos prokuratorių Poncijų Pilotą. Pirmasis Romos vietininko teismas buvo labai trumpas. Kaip rašo evangelistas Lukas, Pilotas Jėzaus paklausė: „„Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus jam atsakė: „Taip yra, kaip sakai“. Pilotas tarė aukštiesiems kunigams ir miniai: „Aš nerandu šitame žmoguje jokios kaltės“. Bet jie vis atkakliau tvirtino: „Jis savo mokslu kursto tautą visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos iki čia“. Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas vyras galilėjietis. Sužinojęs, kad Jėzus iš Erodo valdų, nusiuntė jį pas Erodą, kuris irgi buvo tomis dienomis Jeruzalėje“(Lk.23.3-7).

Jėzus patvirtino, kad yra Mesijas, Izraelio karalius, o Pilotas tuo faktu pasinaudojo, tad ir pasiuntė Jėzų Galilėjos valdytojui tetrarchui Erodui Antipui. Paprastai jis atvažiuodavo į Jeruzalę per Paschą. Jėzus, būdamas galilėjietis, buvo atiduotas teisti į savo žemiečio rankas.

Galilėjos tetrarchas, Didžiojo Erodo sūnus, Erodas Antipas buvo despotas, kuris įtikdamas savo žmonai Erodijai, nukirsdino galvą Jonui Krikštytojui. Žiaurumas ir nežmoniškumas nebuvo jo charakterio pagrindiniais bruožais, bet jo jausmingumas ir dvasios bei širdies silpnumas nekartą jį buvo privertę pasielgti labai žiauriai.

Jėzaus Kristaus pasirodymas jo rūmuose Erodui buvo malonus ir netikėtas įvykis. Jis žinojo apie Viešpatį ir kažkiek apie Jo mokslą, bet būti Jo klausytoju jis neturėjo jokio noro. Jis norėjo tiktai išvysti kokį nors stebuklą. Ankstesnė jo nuomonė, kad Kristaus Asmenyje apsireiškė prisikėlęs Jonas Krikštytojas, dabar jo jau nejaudino, išsiblaškymas pakeitė jo nuomonę.

Vyriausiems kunigams, be abejo, sunku buvo vaikščioti iš vieno teismo į kitą, nesitikint kokios nors konkretesnės baigties. Erodas, nežiūrint jo religijos, nebuvo palankus sinedrionui, kurį sudarė labai reikli fariziejų sekta ir buvo palaikoma liaudies. Jie nekentė svetimšalių valdymo, todėl Erodui jie atrodė įtartini. Erodas buvo palankesnis sadukiejams, nors ne visais klausimais jiems pritardavo, bet jie irgi turėjo svarų žodį sinedrione. Aišku Erodas, kaip ir Pilotas, žinojo, kad kunigai persekioja Pranašą iš Galilėjos tiktai dėl asmeninių motyvų. Todėl sinedrionas nelabai ko gero tikėjosi iš Erodo.

Bet jie taip pat neturėjo pagrindo ir visiškai nusivilti Erodo teismu. Jis juk buvo judėjų religijos vadovas, todėl jie tikėjosi bent jau veidmainiškos pagarbos sinedrionui, kaip šventam judėjų teismui. Be to, žinome, kad fariziejai buvo įtikinę erodiečius eiti išvien prieš Kristų, tai dabar jie vėl tikėjosi, kad pastarieji juos parems.

Piloto pasiųsti, paaiškino Erodui, kokia yra situacija, kodėl Romos teisėjas nepaskelbė Jėzui Kristui nuosprendžio ir atsiuntė juos pas Erodą, kaip Galilėjos valdovą. Kadangi Jėzus Kristus buvo galilėjietis, tai Jis, būdamas Judėjoje, galėjo padaryti nusikaltimą, už kurį turi būti nubaustas. Todėl dabar Erodas privalo išnagrinėti šią bylą, kaip tvirtino kaltintojai.

Tačiau Erodas negalvojo tirti šią bylą, nes ji civiliniu požiūriu buvo nereikšminga, kaip ir Pilotui. Nekreipdamas dėmesio į aukšto rango kaltintojus, Erodas buvo labai patenkintas, kad prieš save mato šlovinamą Pranašą, Kurį jau seniai troško pamatyti. Erodas mąstė, kad dabar Teisiamasis, grasinat Jam didelėmis kančiomis bei mirtimi, parodys jam daugybę stebuklų. Jis turėjo daugybę klausimų Jėzui Kristui. Tačiau Evangelijoje nieko nepasakojama, apie ką Erodas Kristų klausinėjo. Tiktai galima spėti, kad tie klausimai nelietė Jėzaus bylos, nes į juos Kristus neatsakinėjo. Tikriausiai tie klausimai lietė praeityje Viešpaties padarytus stebuklus bei stebuklingus Kristaus asmeninio gyvenimo momentus, pavyzdžiui apie Tėvo balsą iš Dangaus ir panašiai. Viešpats neištarė nei žodžio, neparodė net jokio noro, kad Jis yra pasiruošęs išpildyti tetraracho užgaidas – išvysti Jo kokį nors stebuklą.

Čia Kristus vėl parodo Savo didybę, kokią mes ją matėme Jo tarnystės pradžioje, kai Jis buvo gundomas dykumoje. Jis paniekinamai atmeta šėtono pasiūlymą – padaryti stebuklą Savo asmeninei šlovei. Nėra abejonės, kad Erodas, pamatęs bet kokį stebuklą, būtų išgelbėjęs Stebukladarį nuo gresiančio pavojaus. Tačiau  padaryti stebuklą pagal Erodo ir jo dvariškių pageidavimus būtų buvęs Šventosios Dvasios pažeminimas, kurios pagalba tie stebuklai ir buvo daromi. Tai būtų buvęs perlų barstymas kiaulėms.

Nežinodamas ir nesuprasdamas tikrosios Kristaus didybės, Erodas nesulaukęs savo norų išpildymo, labai įsižeidė ir supyko. Vyriausieji kunigai kaip mat tai pastebėjo ir pradėjo Kristų šlykščiausiai šmeižti, įrodinėdami, kad Jis nenuolankus valdžiai ir yra ramybės drumstėjas, už tai nusipelnė mirties. Greit įsižeidžiantis galilėjiečių, ištikimų Erodui, būdas teikė jam visai patikimą pagrindą manyti, kad tie Kristui metami kaltinimai yra tikri. O Viešpaties tylėjimas tiktai patvirtino, kad Jis iš tikrųjų yra nelojalus ir nepaklusnus valdžiai.

Nors ir nesulaukęs savo geidžiamo stebuklo, Erodas neskubėjo tikėti fariziejų šmeižtais. Tikriausiai Viešpaties tylėjimą jis priėmė kaip Jo silpnumo pasireiškimą, kuris neleidžia padaryti šiuo metu reikalaujamą stebuklą, nes ir ankstesnes kalbas apie Jėzaus daromus stebuklus jis buvo linkęs priskirti kažkokiam slaptam mokslui. Dabar jis irgi buvo įsitikinęs, kad kaltinamasis galėtų jam padaryti stebuklą, jei sugebėtų. Tai Erodas dabar pamanė, kad Jėzus yra vidutinių sugebėjimų šarlatanas, kuris sugebėdavo apgaudinėti paprastą liaudį, bet čia dalyvaujant apsišvietusiems dvariškiams Jis buvo priverstas tylėti. Apgavęs neraštingus žmones ir, būdamas apsvaigintas sėkmės, Jis pasinaudojo proga pasiskelbti Save Mesiju, negalvodamas apie jokius kitus tikslus. Būdamas nekilmingas žmogus, be išsimokslinimo ir žinių, vien tiktai aistringomis kalbomis Jis mokė žmones ir, Erodo manymu, Jis buvo visai nepavojingas valdžiai. Tokie žmonės neverti mirties bausmės, bet tiktai pajuokos ir pats pirmasis pradėjo iš Jo tyčiotis. Dvariškiai kaip mat prisijungė prie Erodo. Iš visų pusių apsupę Jėzų, jie pradėjo šaipytis ir grubiai užgaulioti. Žmogaus Sūnus buvo išjuoktas, išbartas taip, kaip teisusis gali būti išjuoktas kilmingųjų ir dvariškių tarpe, kurie buvo Antipo rūmuose.

Pajuokų pabaigai Erodas liepė aprengti Jėzų ilgais, baltais, blizgančiais drabužiais. Taip rengdavosi Romos karvedžiai ir visi tie, kurie ieškojo kokių nors pareigų. Erodas manė, kad taip turi būti aprengtas Tas, Kuris iš kvailumo skelbė Save judėjų Karaliumi.

Taip aprengtas Jėzus Kristus buvo išsiųstas atgal Piloto teismui. Dovanoti Kristui laisvę, matomai, Erodas nenorėjo, kad nesupykintų kunigų. Be to, tokiu gudriu ir suktu elgesiu jis norėjo atsilyginti Pilotui ir parodyti, kad toliau jis nėra jo priešas. Būtent nuo to laiko, kaip rašo Lukas, Erodas ir Pilotas tapo, kaip ir anksčiau, draugais. Teisėtu pagrindu gražinti Jėzų prokuratoriaus teismui buvo ta aplinkybė, kad Jėzus Kristus, nors ilgai ir gyveno Galilėjoje, bet buvo gimęs ir prirašytas Judėjoje, kurią tuo metu valdė Pilotas.

Saulė jau buvo gerokai pakilusi, kai baigėsi trečiasis tardymas, ir perėjimas iš vieno teismo į kitą tęsėsi tiek, kad kunigai pradėjo abejoti, jog bylos nagrinėjimas pasibaigs tą pačią dieną. Bet atidėti bylą kitam kartui reiškė, kad ji gali visiškai pasibaigti. Laikui bėgant, aplinkybės galėtų taip susiklostyti, kad jos būtų naudingos Kaltinamajam, Kurį ir taip globojo prokuratorius. Labiausiai reikėjo bijoti liaudies, kuri, sužinojusi apie galimą Pranašo likimą, galėtų sukilti prieš sinedrioną. Todėl seniūnai su nepaprasta kantrybe vėl su Jėzumi Kristumi grįžo pas Pilotą, būdami patenkinti tik tuo, jog Erodas pasityčiojo iš Jėzaus.

Grįžus sinedrionui iš Erodo, Pilotas prieš savo valią turėjo vėl pradėti teismą, kuris jam buvo nemalonus. Pilotas, sužinojęs apie Erodo pajuokas ir užgauliojimus bei pamatęs drabužius, kuriais Jėzus buvo aprengtas, suprato, kad visgi Galilėjos valdytojas gerbia šitą Kalinį, kaip svajotoją, kurį nepakanka nubausti vien tiktai pajuoka, bet reikia bausti kažkaip kitaip…

Todėl, pasišaukęs sinedriono narius ir susirinkusius žmones, prokuratorius jiems tarė: „Jūs atvedėte man šį žmogų, kaltindami jį žmonių kurstymu. Bet aš, jį apklausęs jūsų akyse, neradau nė vienos jam primetamos kaltės; taip pat ir Erodas, nes sugrąžino jį atgal. Taigi jis nėra padaręs nieko, kas būtų verta mirties bausmės. Aš tad jį nuplakdinsiu ir paleisiu“(Lk.23.14-16).

Anksčiau Pilotas yra tvirtinęs, kad Kalinys nevertas jokios bausmės, o dabar jau kalba apie bausmę. Tai jau nuolaidžiavimas sinedrionui ir pataikavimas Erodui, naujam savo draugui, kad jis galėtų be didesnės gėdos baigti nekaltojo persekiojimą. Tačiau Pilotas nieko negalvojo apie tai, kiek reikės Teisiajam iškentėti nepelnytų kančių, kad jis apsaugotų savo teisingumo prestižą, išgelbėdamas Kaltinamojo gyvybę.

Kunigai, pamatę, kad Pilotas jiems nuolaidžiauja, darėsi dar labiau įkyresni, ir reikalavo tiktai mirties baumės. Pilotas nematė reikalo iš naujo Kristų klausinėti, nes kaltininmai buvo tie patys. Šioje situacijoje aiškiai matėsi, kad Pilotas buvo neryžtingas ir nežinojo kaip elgtis… Tuo tarpu minia vis labiau triukšmavo, kad prokuratorius delsė švenčių proga išlaisvinti vieną iš kalinių. Pasinaudojęs minios nepasitenkinimu, Pilotas sumąstė pasiūlyti miniai paleisti Jėzų, sulygindamas Jį su plėšiku, ir galvojo, kad ji pasirinks Jėzų, nes žinojo, kad skirtingai nei fariziejai liaudis mėgo Jį. Ta liaudies meilė Kristui ir buvo fariziejų Jam metama kaltė ir priešiškas nusistatymas. Žaibiškai tai sumąstęs, Pilotas miniai pasiūlė pasirinkimą iš dviejų kaltinamųjų – Barabą ir Jėzų, kuris vadinamas judėjų Karaliumi. Toks Piloto pasakymas liaudžiai turėjo priminti malonius praeities prisiminimus, kai judėjai buvo valdomi karalių, o dabar tauta laukė naujo Mesijo – Karaliaus iš Dovydo giminės. Atrodė, kad tokios aplinkybės bus palankios, kad Kristus būtų išlaisvintas, nežiūrint tai, kad Jis Pats Save vadino judėjų Karaliumi. Tačiau toks pasakymas galėjo būti suprastas dvejopai. Tautai galėjo atrodyti, kad tai pasakyta nuoširdžiai, o Viešpaties priešai tokį pasakymą galėjo priimti, kaip pasityčiojimą iš Jėzaus. Bet kokiu atveju toks Piloto pasiūlymas buvo netikėtas.

Trumpam kunigai ir liaudis turėjo pasitarti, kaip elgtis. Pilotas liko savo vietoje. Kaip tik tos pertraukos metu prokuratoriaus žmona atsiuntė savo tarną su slaptu prašymu, kad Pilotas nenuteistų to ypatingo Kaltinamojo ir, jei gali visai nusišalintų nuo tolimesnio tos bylos nagrinėjimo: „Nieko nedaryk šiam teisiajam! Šiąnakt sapne aš labai dėl jo kentėjau“(Mt.27.19). Tas žmonos perspėjimas Pilotui galėjo būti lemiamu gelbstint Jėzų, jei ne nuo bausmės, tai bent nuo mirties, bet miniai pasiūlytas pasirinkimas dabar jau nebeleido keisti sprendimo. Dabar Jėzaus likimas buvo minios valioje.

Tuo tarpu kunigai ir Rašto aiškintojai visokiais būdais stengėsi nuteikti liaudį prieš Jėzų. Tai padaryti buvo nesunku, nes jeruzaliečiai labiau nei kiti daugiau pasitikėjo fariziejais, nemėgo galilėjiečių. Jie žinojo, kad sinedrionas buvo nuteisęs Jėzų, kad Jis yra negarbingas žmogus ir pavojingas judėjų tautai. Be to, fariziejai įtikinėjo juos, kad Jo padaryti stebuklai buvo su demonų pagalba ir buvo daromi šeštadieniais, nesilaikant Mozės įstatymo, Jis valgė ir gėrė su muitininkais ir nusidėjėliais, draugauja su samariečiais, visi tautos pasmerktieji yra su Juo. Ir toks Save vadina Dievo Sūnumi! Jeigu Jis būtų Mesijas, argi leistų taip elgtis su Juo, kaip su vergu, ar leistų tyčiotis? O kur gi pranašai Mozė ir Elijas, kurie turi pranešti apie Mesijo atėjimą? Priešingai, jis yra išduotas Jo paties mokinio. Jo nevertina net Jo draugai. Be to, kas gi laukia Mesijo iš Nazareto, iš dailidės namų? Negali būti, kad kvailiai galilėjiečiai galėtų duoti karalių: Jeruzalė niekuomet nenusilenks Nazaretui! Argi gali Jis išvaduoti judėjų tautą iš priešų, atstatyti Dovydo sostą? Žiūrėkite į šitą Žmogų: argi jis panašus į tokį, galintį atnešti pergalę? Koks Jis Dovydo palikuonis, kuris dabar, drebėdamas laukia, Romos vietininko malonės? Dar, kai buvo laisvas, Jis pastoviai tvirtino: „Mokėkite duoklę ciesoriui!“ Tai Mesijas – tiktai ne judėjų, o Romos! Tautos garbė reikalauja Jam pačios negarbingiausios mirties. Tebus prakeiktas tas, kuris pasakys bent vieną užtariantį žodį Juozapo Sūnui!

Taip nuteikta tauta vėl grįžo pas Pilotą. „Katrą norite, kad jums paleisčiau?“- paklausė Pilotas. Iš visų pusių pasigirdo balsai: „Barabą!“ Suglumęs ir nesugalvodamas jokios išeities, Pilotas lyg nenoromis paklausė: „Ką gi man daryti su Jėzumi, kuris vadinamas Mesiju?“ „Ant kryžiaus jį!“- šaukė minia. Prokuratorius dar paklausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ „Ant kryžiaus jį!“- šaukė minia, nieko daugiau nenorėdama klausyti. „Ne,- suerzintas nesėkmės ir nepratęs kęsti tokio įžūlumo, pagalvojo Pilotas, – kaip pasakiau taip ir bus: aš Jį nubausiu, o paskui paleisiu“.

Tuojau po to buvo duotas nurodymas paleisti Barabą, o Jėzų nuplakti. Tokiu būdu Pilotas galvojo patenkinti Kristaus priešų norus ir reikalavimus. Tačiau minia, nežiūrint tokio prokuratoriaus nuosprendžio, toliau stovėjo prie pretorijaus, reikalaudama Kristaus mirties. Pilotas matė didėjantį minios nepasitenkinimą, bet, kaip autokratinis teisėjas, jis galėjo pasakyti, kad byla baigta. Tačiau jo patvaldystė buvo silpna prieš didžiulę minią, kuri, dalyvaujant jos vadams, galėjo ryžtis bet kam. Todėl Pilotas buvo priverstas išklausyti sinedrioną ir daugiau jų nepykinti.

Jis įėjo į pretorijų, pasiimė Kristų ir išsivedė prieš minią, sakydamas: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės“(Jn.19.4).

„Štai žmogus!“-, sušuko Pilotas, matyt, sujaudintas Kristaus išvaizdos. Šie žodžiai ir Jėzaus išvaizda taip pat sujaudino ir daugelį judėjų. Visgi buvo girdėti šauksmai: „ Ant kryžiaus Jį!“, bet nebe taip galingai. Tai pastebėję, Rašto aiškintojai, seniūnai ir kunigai patys pradėjo šaukti. Didžiulė minia jų tarnų ir jiems pritariantys šaukė taip pat. Tos minutės buvo lemiamos… Ir Pilotas pradėjo netekti pusiausvyros, sakydamas: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“. Taigi fariziejai nepasiekė to, kad Jėzus būtų nuteistas mirčiai pagal Romos įstatymus. Pilotas, kaip pagonis, neturėjo teisės spręsti apie judėjų šventųjų įstatymų pažeidimą ir turėjo pripažinti judėjų teisingumą, pagal kurį Viešpats buvo vertas mirties bausmės. Jie tvirtino: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“. Tas kaltinimas labai paveikė Pilotą. Išgirdęs, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Pilotas dar labiau nusigando, nes ir pagal pagonių tikėjimą dievai gali nužengti iš dangaus ant žemės. Pagaliau ir Jėzaus elgesys jam pasirodė keistas: tylėjimas, nepaprasta kantrybė, Jo minčių didybė.

Labai išsigandęs ir pilnas abejonių Pilotas įsiveda Jėzų į pretorijų, kad Jį apklaustų. Pirmas užduotas klausimas buvo: „Iš kur Tu?“ Taip teirautąsi ne gimimo vietos, bet norint sužinoti, ar Jis nėra dieviškos prigimties. Jis tikėjosi iš paties Kristaus lupų sužinoti Jo kilmę – žemiška ji, ar ne. Tačiau Jėzus tylėjo. Iš tikrųjų prietaringas pagonis neturėjo teisės sužinoti tiesos, nes jis apie tai klausė ne iš meilės Jėzui, bet iš baimės ir jau po to, kai Kristus buvo nuplaktas. Jeigu Pilotas ir būtų sužinojęs visą tiesą apie Jėzų, kaip Dievo Sūnų, jis nebūtų pajėgęs tai priimti. Geriausiai jis būtų Kristų prilyginęs kokiam nors Herkulesui arba Romului. Juk to padaryti nesugebėjo net judėjų Rašto aiškintojai, kurie gerai suprato savo tikėjimą ir laikėsi Mozės įstatymų.

Pagaliau mes matėme, kad Kristus, pasiryžęs atiduoti Savo Sielą už pasaulio išganymą, Pats atsisakė visų nežemiškų Jo išgelbėjimo priemonių. Jis norėjo, kad būtų teisiamas kaip žmogus, bet ne kaip Dievo Sūnus.

Neišgirdęs atsakymo, Pilotas nesuprasdamas paklausė: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“ Kur tavo, Pilotai, ta galia, jei tu nepasinaudoji ja, kad išteisintum ir paleistum niekuo nekaltą Žmogų?! Tie savipagyrūniški žodžiai neliko Kristaus nepasmerkti. Pilotui buvo atsakyta: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“(Jn.19.11).

Jėzus žodžiais: „Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“ norėjo paprotinti Pilotą apie būsimą Kristaus priešų ir paties Piloto likimą. Pilotas išgirdo savo paties nuosprendį iš Dangaus Teisėjo lupų, kad neišgelbėjo Teisiojo nuo mirties ir jo laukia bausmė, nors ir mažesnė nei Kristaus išdavikų.

Piloto vidinė nuostata jam vis dar žadino norą Kristų išteisinti. Tačiau kunigai ir Rašto aiškintojai laikėsi savo ir vėl kreipėsi į Pilotą su labai sunkiu kaltinimu, kad Jėzus yra ciesoriaus priešas. Per Piloto ir Jėzaus pokalbį pretorijuje fariziejai ir sadukiejai turėjo laiko susitarti dar labiau padidinti spaudimą prokuratoriui. Jie net pradėjo grasinti Pilotui: „Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“. Šie viso sinedriono lūpomis pasakyti žodžiai Pilotui buvo baisesni nei griaustinis. Rašto aiškintojai šią bylą galėjo perduoti ciesoriaus teismui, kad ten galėtų apkaltinti ne tik Jėzų, bet ir Romos vietininką. Šie grasinimai ir vis stiprėjantys minios bei kunigų šauksmai palaužė nusilpusią teisėjo valią. Pagaliau Pilotas ryžosi nusileisti būtinybei. Jis užėmė savo, kaip teisėjo vietą, kad paskelbtų galutinį nuosprendį. Viešpats, iki tol buvęs pretorijuje, buvo išvestas prieš minią, kad išklausytų nuosprendį. Tie, kurie kaltino, prisiartino. Minia nutilo: visi laukė, ką pasakys Pilotas ir kuo baigsis ši nepaprasta byla. „Štai jūsų Karalius!“-, sušuko Pilotas, žiūrėdamas į Tą, Kurį turėjo prieš savo sąžinę ir norą nuteisti mirti. Minia į tai atsakė: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus Jį!“- , norėdama užbaigti šį ilgai trunkantį reginį. „Kaip? Jūsų Karalių nukryžiuoti?…“ – , dar paklausė Pilotas. Minia ir toliau šaukė: „Ant kryžiaus Jį!“ „Mes neturime karaliaus, išskyrus ciesorių“ – , miniai pritarė kunigai. O šventyklose jie kalbėdavo visai ką kitą: „Mes neturime kito Karaliaus, išskyrus Dievą“. Dabar, norėdami nužudyti Jėzų, visas sinedrionas prieš savo liaudį nesigėdijo pripažinti save ciesoriaus vergais, kurio nekentė.

Pilotui nebeliko nieko kito, kaip tiktai paskelbti nuosprendį teisiajam, galbūt net dievų sūnui. Šita mintis vis dar jam, pagoniui buvo begalo sunki ir skaudi. Jis savo viduje vis dar ieškojo atramos sąžinei. Gaila, bet Pilotas ją surado.

Judėjai turėjo paprotį, kuris net buvo virtęs įstatymu, kad, radus negyvą lavoną, gretimo miesto seniūnai privalėjo virš jo galvos nusiplauti rankas sakydami: „ Mūsų rankos šio kraujo neišliejo nei mūsų akys tai matė. Atleisk, VIEŠPATIE, savo tautai Izraeliui, kurį tu atpirkai. Tenepasilieka nekalto kraujo kaltė Izraelyje, tavo tautoje! Ir kraujo kaltė bus jiems atleista“(Įst.21.6-8). Panašias apeigas turėjo ir pagonys, kurių metu, kad paliudytų savo nekaltumą ir nusiplautų nuodėmes, jie taip pat plaudavo rankas. Pritrūkęs vyriškumo ir būdamas silpnos sąžinės, pagonis teisėjas nusprendė pasinaudoti šiomis apeigomis, kurios, kaip tikėjosi, suteiks sąžinei bent menkutį nusiraminimą. O judėjams tai buvo ženklas, kad jis nuteisia Jėzų Kristų prieš savo valią. „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“ – , pasakė Pilotas, plaudamas rankas. Tuo tarpu minia, lyg norėdama padrąsinti silpnadvasį prokuratorių, šaukė: „Jo kraujas [tekrinta]ant mūsų ir mūsų vaikų!“

Pagaliau žemiškasis teisėjas, matydamas liaudies susierzinimą, paskelbė mirties nuosprendį gyvųjų ir mirusiųjų Teisėjui. Tas nuosprendis pagal romiečių paprotį buvo labai trumpas: už tokį tai tokį nusikaltimą kaltinamsis nuteisiamas tokia tai bausme.

Papildant Kristaus teismo evangelinį aprašymą, reikia pridurti, kad Pilotas po kurio laiko nusiuntė Tiberijui pranešimą, kuriame aprašė Jėzaus Kristaus gyvenimą, Jo padarytus stebuklus, teismą ir priežastis, kurios privertė Kristų nuteisti nukryžiuoti. Pagal kankinio Justino ir Tertuliano liudijimus, kurie rėmėsi tuo pranešimu, Tiberijus buvo sukrėstas to pranešimo ir, nedvejodamas Kristaus šventumu, liepė Jį įtraukti į romiečių dievų sąrašą. Tačiau senatas, neaišku kodėl, su tuo nesutiko. Tuomet Tiberijus apsiribojo tuo, kad įsakė nutraukti krikščionių persekiojimą.

Pilotas, nekaltai pasmerkęs Jėzų Kristų, neišvengė pavojaus, kurio jis bijojo. Po ketverių metų jis buvo pakviestas į Romą, į teismą, įskundus jį judėjams ir, nesugebėdamas apsiginti, jis buvo įkalintas Vienoje, kur ir nusižudė.

Kito Kristaus teisėjo Erodo Antipos likimas buvo kiek geresnis nei Piloto. Kurstomas žmonos Erodijos, jis bandė siekti su Romos pagalba valdyti visą Judėją, kaip darė jo tėvas Erodas Didysis. Bet likimas pasisuko taip, kad Antipas vietoje karaliaus vainiko buvo ištremtas į Lioną, kur mirė skurde.

Apmąstymai. 1. Jėzus meldėsi Getsemanės sode: „Mano Tėve…“(Mt.26.39), „Abba, Tėve…“(Mk.14.36). Dievas yra mūsų Tėvas, nors ir siunčia mums kentėjimus. Jis labai myli kiekvieną žmogų, nors ir skiria mums skausmą. Juk Jėzus kentėjo, kad įvykdytų Tėvo valią. O mes trokštame įvykdyti Šventą Dievo Valią, sekdami Jėzaus Kristaus keliu. Ar mes sugebėsime, nors ir sukandę dantis, iškęsti visus savo gyvenimo skausmus.

Antroji stotis – Jėzus paima nešti kryžių

Dabar betrūko tiktai paskutinio karaliaus valdžios ženklo – skeptro: vietoj jo vienas iš kareivių į Jėzaus ranką įdėjo nendrės lazdą. Po tokio paruošimo bei „papuošimo“ prasidėjo patys biauriausi tyčiojimaisi. Rytuose paprastai pagarba karaliams išreiškiama priklaupiant prieš juos. Tą patį dabar darė ir kareiviai. Priklaupdami prieš Jėzų, jie kalbėjo: „ Džiaukis judėjų karaliau!“ Su tais žodžiais kiekvienas kareivis spjaudavo Viešpačiui į veidą, imdavo iš Jo rankų nendrę ir mušdavo per galvą.

 Jėzus Kristus tarp jų atrodė tiksliai taip, kaip prieš daugelį amžių išpranašavo pranašas: „Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio“(Iz.53.7). Buvo visaip užgauliojamas, bet Pats nieko neužgauliojo, kentėdamas negrasino, bet ir Save ir Savo kankintojus pavedė Savo Tėvui, teisingajam Teisėjui: „Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui”(1Pt.2.23).

Iš istorinių šaltinių žinoma, kad vedamiems nukryžiuoti patiems reikėdavo nešti kryžių iki bausmės vietos. Viešpats, išpranašavęs Petro mirtį, sakė, kad jis išties rankas ir jį ves nukryžiuoti: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“(Jn.21.18). Kristus, mokydamas žmones, pabrėždavo, kad mes patys, kaip ir Jis, privalome imti savo kryžių: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“(Mk.8.34); „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“(Mk.10.21). Iš šių pasakytų žodžių galime suprasti, kad Viešpats sutiko mirti laisvanoriškai, kad niekas iš Jo neatėmė gyvenimą (sielą), kad Jis Pats atidavė jį. Jis Pats pasilenkė ir ant Savo pečių užsidėjo kryžių dar iki tol, kol kareiviai Jam liepė jį paimti. Tai labai panašu į tai, kas vyko laužant duoną ir duodant vyno taurę paskutinės vakarienės metu: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“(Mt.26.26-28). Jis gerai žinojo duonos laužymo reikšmę. Jo noras imti kryžių labai skyrėsi nuo piktadarių bei visų kitų aukų nenoro tą daryti. Todėl kareiviai turėjo būti labai nustebinti ir apakinti tokio elgesio bei suprasti, kad prieš juos buvo nepaprastas Žmogus. Šitą medį, Tėvo uždėtą ant Jo pečių, Viešpats priėmė, kaip mūsų nuodėmių naštą: „Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o VIEŠPATS uždėjo ant jo kaltę mūsų visų“(Iz.53.6). Mūsų nenoras skaityti Šventąjį Raštą, mūsų geidulingas žvilgsnis į moterį gatvėje ar autobuse, mūsų rodoma nemeilė uošvei – tai tas medis, kuris tapo visų šių ir daugelio kitų mūsų nuodėmių įvaizdžiu. Visa tai mes užkrovėme ant Jo pečių. Mūsų nenoras, tinginystė, mūsų neapykanta ir pyktis, mūsų kvailumas, mūsų silpnavališkumas – visa tai tapo Jo neišvengiamos mirties priežastimi. Jis iškentė visas kančias ir pasityčiojimus, kad su tuo :„Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimas bei pranašas ir patepta tai, kas švenčiausia“(Dan 9.24). Nejaugi mes už visą tai neturime kuo atsakyti? Jėzaus Kristaus kančios ženklai išliks amžinai, o tai reiškia, kad visą amžinybę mums prieš akis bus tai, ką mes šiandien miglotai suprantame: „Aš išvydau sosto ir keturių būtybių bei vyresniųjų viduryje Avinėlį. Jis buvo tarytum užmuštas ir turėjo septynis ragus ir septynias akis, kurios yra Dievo dvasios, siųstos į visą žemę“(Apr.5.6); „O jei kas jį paklaus: „Iš kurgi tos žaizdos tavo krūtinėje?“ – jis atsakys: „Jas gavau muštynėse bičiulių namuose““(Zach.13.6).

Golgota buvo maždaug už 800 metrų nuo pretorijaus. Jėzus, nešdamas neišpasakytai sunkią kryžiaus naštą, dar rado Savyje jėgų kreiptis į pakelyje stovinčias moteris. Kęsdamas didžiulę kančią, Viešpats daugiau galvoja apie Jį supančius, bet ne apie Save.

Prieš nešant kryžių, Jėzus buvo aprengtas savo drabužiais. Matyt tokiu būdu buvo norima paslėpti ant Jo kūno likusius nežmoniško ir neteisėto kankinimo pėdsakus. Aišku, kad tie drabužiai buvo persisunkę Jėzaus Kristaus krauju.

Tuo metu, galbūt, Jis prisiminė Izaijo pranašystę apie šlovingą Mesijo pergalę: „Kas tasai, kuris ateina iš Edomo, raudonais drabužiais iš Bozros? Spindinčiu apdaru, žengia visoje savo didybėje: „Tai aš – skelbiantis teisumą, galingasis gelbėtojas“. Bet kodėl tavasis apdaras toks raudonas, o tavo drabužiai lyg traiškančio spaudykloje vynuoges?  „Aš vienas traiškiau vynuoges spaudykloje, iš tautų nė viena nebuvo su manimi. Jas traiškiau pagautas narso, mindžiojau pykčio pilnas. Jų trykštantis kraujas aptaškė man drabužius ir sutepė manąjį apdarą. Nes keršto diena buvo mano širdyje, – atpirkimo metai buvo atėję. Dairiausi aplinkui, bet nebuvo kas man padėtų, ir sutrikau, kad nebuvo nė vieno, kas mane paremtų. Vien manoji ranka atnešė pergalę, mano paties pyktis buvo atspara. Savo narsu sutrypiau tautas, sutriuškinau jas savo pykčiu, kraują jų išliejau ant žemės“(Iz.63). O gal Jis prisimimė levitų knygos tą vietą, kur kalbama apie kunigo drabužių pašlakstymą prieš jam pradedant savo šventiko pareigas: „Tada Mozė, paėmęs patepimo aliejaus ir kraujo, esančių ant aukuro, pašlakstė jais Aaroną bei jo drabužius ir taip pat jo sūnus bei jų drabužius. Taip jis pašventino Aaroną ir jo drabužius, taip pat jo sūnus ir jų drabužius“(Kun.8.30).

Ne tiek svarbu kaip ten buvo, bet mes esame Viešpaties kančios, kurią Jis patyrė dėl mūsų ainių žiauriausio nežmoniškumo, liūdytojai.

Dauguma Kristaus mirties detalių buvo numatytos Viešpaties: išdavystė, kryžiaus ėmimas ir jo nešimas, nukryžiavimas. Evangelistas Lukas savo Evangelijoje pasakoja, su kokiu džiaugsmu gerasis ganytojas ima ant savo pečių paklydusią avį. Kyla noras susieti šitą gerojo ganytojo džiaugsmą su Jo džiaugsmu, apie kurį kalba evangelistas Jonas: „Dabar aš einu pas tave ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę“(Jn.17.13). Žmogišku protu sunku suvokti, kad Kristus būtų nešęs kryžių su džiaugsmu, nesvarbu, kokią reikšmę tam žodžiui Jis būtų suteikęs. Viena, kas galima, kad „manasis džiaugsmas“ reiškia visai ką kitą, pavyzdžiui, kaip pasakymas „Mano maistas“, kuris reiškia ne paprastą maisto priėmimą, bet Jį pasiuntusio Tėvo darbų darymą: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“(Jn.4.34). Jeigu Viešpats turėjo omenyje tokį „džiaugsmą“, tada Jis iš tikrųjų išgyveno jį, nešdamas ant Savo pečių kryžių.

Kryžiaus skersinis svėrė maždaug 50 kilogramų. Jis būdavo pririšamas aukai ant nugaros, virš menčių. Pusiausvyrai išlaikyti jį prilaikė prie skersinio pririštos ištiestos rankos. Tai reiškia, kad Viešpats ėjo į Golgotą, palinkęs į priekį, su į šonus ištiestomis rankomis. Galimas dalykas, kad Jis numatė ir šitą smulkmeną, kada kalbėjo apie Savo misiją, kaip ganytojo, nešančio ant Savo pečių paklydusią avį. Panašiai, kaip piemuo, nešantis ant pečių avį, atrodė Viešpats, kai Jis klupdamas ėio į nukryžiavimo vietą. Tikriausiai, kad kryžiuje Jis matė visų mūsų įvaizdį, kaip pasimetusių ir besipriešinančių avių. Ir kiekvienas pateptojo žingsnis į Golgotą buvo palydimas įvairių užgauliojimų bei keiksmų: „Atsimink, Viešpatie, kaip iš tavo tarno tyčiojamasi, kaip aš nešioju širdyje tautų užgaules, kuriomis tavo priešai tyčiojosi, VIEŠPATIE, kuriomis tyčiojosi iš tavo pateptojo žingsnių“(Ps.89.51-52). Nežiūrint viso to, vis tiek Jis buvo tikrasis Karalius ir mūsų tikrasis Vadas, nes Jam buvo patikėta visa būsimos karalystės valdžia: „Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę: tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Galybių VIEŠPATIES narsa tai įvykdys!“(Iz.9.6).

 

Trečioji stotis – Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi

Visiškai fiziškai išsekęs, bet dvasiškai nepalaužtas, Viešpats Jėzus Kristus skaudžiai suklumpa po kryžiaus našta ant saulės įkaitinto akmeninio grindinio. Daugybę kraujo netekęs kankinimo metu, dabar vėl juo apšlakstė gatvės grindinį. Aptemo akys, svaigo galva, o kryžiaus našta negailestingai lenkė Jėzų prie žemės. Nejaugi mūsų Išganymo Kryžius nepasieks galutinio tikslo – Golgotos? Aišku, kad ir Viešpaties mirtis šiame kryžiaus kelyje būtų mus išgelbėjusi. Tačiau beribė Jėzaus meilė mums ir Jo begalinis ryžtas bet kokia kaina įvykdyti Dievo Tėvo valią jam suteikė jėgų pakilti ir nešti kryžių toliau. Čia labai tinka psalmininko žodžiai: „Tavo įstatymo keliu ėjo mano žingsniai, nuo jo mano kojos niekad nenuklydo“(Ps.17.5). Tikrai, Viešpatie, nei kiek nesvyruodamas ir neabejodamas, Tu garbingai praėjai visą mūsų ižganymo kelią. Viešpatie, vesk ir mus kiekvieną tuo keliu, kuris veda į amžinybę ir neleisk nei vienam nuklysti iš jo, kad suklaidinti nebūtume nuvesti į amžinąją prapultį. Viešpatie Jėzau Kristau, Tau, suklupusiam mūsų išganymo kelyje, padėjo dangiškasis Tėvas, neleido mirti po kryžiaus našta. Padėk ir mums dažnai klumpantiems su savo nuodėmių našta atsikelti ir laimingai pasiekti žemiškos kelionės tikslą. Rodyk mums tą kelią, kuris būtų mums palaimingas ir džiugintų Tave, kaip sako psalmė: „VIEŠPATS veda žmogaus žingsnius ir saugo tą, kurio keliu džiaugiasi.  Nors ir sukluptų, jis neliks gulėti, nes VIEŠPATS padės jam atsikelti“(Ps.37.23-24).

Viešpatie, žmonės Tavęs nepažino ir nesuprato, laikė savo priešu. Jiems akys ir ausys atsivėrė tiktai tuomet, kai nuo Tavo kapo buvo nuritintas akmuo. Tačiau iki to Tau, Jėzau, teko iškentėti visus baisumus už mūsų nuodėmes: „Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“(Iz.53.4-5). Skauda, labai skauda širdį šiandieną, kad mūsų tikėjimo broliai ir sesės kartoja tas pačias klaidas. Jie nemato, negirdi ir nesupranta Tavo veikimo šiandieniniame pasaulyje, jie jau pradeda jaustis šio pasaulio ir savo gyvenimo viešpačiais. Gyvenimo realybės kai kada parodo, kad kai kam Dievas net kliudo gyventi. Jie bando net ranką prieš Tave pakelti. Tad kuo mūsų laikai skiriasi nuo tų, kada Tu, Viešpatie, buvai nekenčiamas, nepageidaujamas ir dar gi priešas?

Viešpatie Jėzau Kristau, mūsų Išganytojau, ištiesk mums Savo gelbstinčią, bet ne baudžiančią ranką, kad mes visi praregėtume ir atsigręžtume į Tave, padėk mums pakilti iš baisaus nuodėmių liūno, kad jis mus visiškai neįsiurbtų ir mes nepražūtume. Jėzau, Savo gelbstinčia ranka pakelk mus parpuolusius po sunkia nuosavų nuodėmių našta ir, kad ji mums netrukdytų toliau sekti Tave. Mes norime Tave, Jėzau, sekti, kaip sekė Jeruzalės moterys, Tavo Motina, Tavo mylimiausias mokinys. Neleisk mums būti sugniuždytiems, kaip Tavo Tėvas neleido Tau nebaigti pasirinkto kryžiaus kelio.

Viešpats su mūsų nuodėmių našta ėjo į mirties vietą, mes taip pat kiekvienas su savo nuodėmių našta šio žemiško gyvenimo keliu keliaujame lig mirties. Visas Jėzaus Kryžiaus Kelias buvo paženklintas Jo krauju ir skaudžiais parklupimais. Mes irgi klumpame savo kelyje, kai kiekvieną kartą nusidedame Dievui. Jei mes parodome savo valią ir norą pakilti, kiekvieną kartą mums atsitiesti padeda mūsų Išganytojas Jėzus Kristus. Suklupus nereikia pulti į visišką neviltį, bet ryžtis naujam pakilimui, kaip darė mūsų Išganytojas. Tokiu atveju labai geras pagalbininkas yra malda į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Apie tai Savo mokiniams, o tuo pačiu ir mums yra kalbėjęs Jėzus: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“(Mk.14.38). Mes dažniausiai nupuolame dėl savo kūno silpnumo. Atsikėlimas būna labai nelengvas, nes tam priešinasi visuomet mus persekiojantis piktasis. Jis stengiasi, kad mūsų nuosavo kryžiaus našta būtų kuo sunkesnė, todėl gyvenime mums pasiūlo daugybę įvairių pagundų. Tačiau niekuomet nereikia pamiršti, kad mums padėti yra pasiruošęs mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, kuris yra pasakęs: „O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“(Jn.6.39-40). Jėzus, paaukojęs Save už mūsų išgelbėjimą, yra pasiruošęs bet kada mums padėti. Tik reikia Juo visiškai pasitikėti ir, ištikus nelaimei, suklupus po savo kryžiumi, šauktis Jo pagalbos. Vieniems atsikelti būna labai sunku, praktiškai neįmanoma. Visuomet matykime ištiestas Išganytojo rankas, kurios yra pasiruošusios mums padėti ir gelbėti. Tuomet atsikėlimas ir kryžiaus nešimas bus lengvesnis.

Tu, Viešpatie, parpuolęs po kryžiaus našta radai Savyje ir fizinių, ir dvasinių jėgų pakilti, kad mums išlietumei visą Savo meilę. Tačiau mes, parpuolę savo gyvenimo kelionėje, elgiamės labai neteisingai, neatsakingai ir neapgalvotai. Dažniausiai puolame į visišką neviltį ir net nebandome keltis, manydami, kad viskas jau prarasta ir išsigelbėjimo nebėra. Arba daugelio mūsų tie nuopuoliai būna taip dažnai ir tokie sunkūs, kad palaužia mūsų valią ir nuslopina norą bandyti dar kartą pakilti. Toks žmogus paprastai nepasitiki Dievu, Jo gerumu bei besąlygiška meile ir pradeda gyventi, galima sakyti, tarpinį gyvenimą, kai nuopolio išdavoje jis priverčiamas bendrauti su piktuoju. Iš kitos pusės toks žmogus gali gyventi sąlyginai sąžiningai. Kol tokio žmogaus gyvenimas yra doras, piktasis negali jo visiškai pajungti, bet iš kitos pusės Dievas jam negali būti maloningas, kadangi jis netiki ir nepasitiki Dievu. Tokia žmogaus padėtis yra tarpinė, tarp Dievo ir piktojo. Tokia padėtis yra pavojinga, nes vykdant gerus darbus, suklupęs žmogus yra Dievo pusėje, o elgdamasis blogai, jis papuola šėtono globon. Ryškiausias tokios būsenos pavyzdys buvo Adomo šeima. Dievas liepė Adomo vaikams aukoti Dievui, kad būtų atkurti ryšiai su Dievu. Tačiau vietoj to Kainas užmušė brolį Abelį, taip sukurdamas palankias aplinkybes į jų gyvenimą įsibrauti velniui.

Tokia neapibrėžta, tarpinė padėtis, netikint ir nepasitikint Dievu ir ypač mūsų Išganytoju, yra labai pavojinga ir pražūtinga žmogui. Tad, kaip sunkiai besukluptume gyvenime, niekuomet nepamirškime savo Išganytojo Jėzaus Kristaus, kuris visuomet pastebės mūsų net menkiausias pastangas bandant atsikelti ir visuomet padės. Dievas Tėvas ir siuntė Jėzų, kad mes Jį įtikėję, sudarytume sąlygas savo grįžimui prie Dievo.

Tas Jėzaus kritimas po kryžiumu Jam pačiam atrodė panašus į tai, lyg žemė norėtų Jį praryti ir paslėpti savo gelmėse, kuo toliau nuo žmonių, toliau nuo viso to skausmo. Kryžiaus kelio dulkės prilipo prie Jo kūno žaizdų. Nuo to prisilietimo ir jos tapo šventomis. Jėzus gulėjo kniūbsčias kelio dulkėse, silpnas ir visiškai bejėgis. Tačiau tas Jo kritimas atspindėjo Jo meilę mums, o krauju ant kelio grindinio ir dulkių buvo užrašytas pranešimas, kuris bylojo: „Klausyk, žmogaus siela, Aš tave myliu. Atmink: Mano kritimas suteiks tau jėgų pakilti, kai tu pats suklupsi. Aš būsiu su tavimi ir palaikysiu tave“. Kristų pakėlė ir kryžius vėl pradėjo spausti Jo pečius. Pakilęs, Jis nuolankus ir paklusnus ėjo toliau, nes tokia buvo Jo meilė mums.

Taip ir norisi sušukti: „ Viešpatie, aš taip labai noriu išlikti visą laiką Tau ištikimas, stiprus, išmintingas ir teisus. Aš nenoriu suklupti ir nupulti“. Laimingas tas žmogus ir gali didžiuotis, jei jam pavyksta praeiti savo gyvenimo kelią nesuklupus. Tačiau, deja, tokių žmonių pasaulyje nėra. Tiesa tie suklupimai būna nevienodi, bet jų išvengti niekam nepavyksta. Net šventieji ir tie klumpa. Akivaizdžiausias pavyzdys mums yra šventas Petras. Tokiais atvejais reikia atminti, kad Kristus krito už mus. Jis krito, nes mus mylėjo. Tame Jo suklupime yra paslėpta Jo meilė mums, o mūsų suklupime – baimė, netikėjimas ir nepasitikėjimas.

Gailestingasis Dieve, leisk mums suklupti savo paklydimuose, baimėse ir pasididžiavimuose ir keltis Tavo meilėje. Viešpatie, kiek mumyse beprotystės, kvailumo ir ribotumo, o išmintis ir meilė pas Tave! Duok mums nors mažytį trupinėlį Savo išminties ir meilės, kurie yra įsikūniję Tavo Žodyje.

Mes, krikščionys turėtume noriai priimti Kristaus kvietimą nešti savo kryžių, kaip kvietimą būti drąsiais ir kilniais. Dauguma mūsų norėtume tai daryti didingai, net gi ir kažkiek šlovingai. Jeigu šitai mums pavyktų, tuomet reikia atminti, kad gyvenime yra tokia išbandymų rūšis, kurios nesugebėtume niekuomet priimti – tai išbandymas pažeminimu, kurį teko išgyventi mūsų Išganytojui Jėzui Kristui. Ne pažeminimas mus daro nuolankiais, bet jis mus įpareigoja tapti tokiais, arba sužiaurėti ir užkietėti savo išdidume. Jėzus, sutikdamas suklupti po kryžiaus našta, nepasinaudojo nei viena jėga, kurias Jis, kaip Dievas, turėjo, kad išvengtų kančios, o mums parodė kelią, kuris veda mus nuo pažeminimo į nuolankumą.

 Kristus visą šitą auką ir mirtį paaukojo tam, kad mus išpirktų. Jam nebūtinai tai reikėjo daryti tokiu kruvinu būdu. Viso to prasmė ne būtinume mus atpirkti: Jis tą galėjo padaryti vienu vieninteliu šypsniu arba vienu Savo atodūsiu.

Jis pasirinko šį kelią tam, kad Bažnyčia galėtų visą tai išgyventi iki laikų pabaigos, kas ir yra daroma einant Kristaus Kryžiaus Kelią. Jeigu Kristus būtų miręs, pavyzdžiui, nelaimingo atsitikimo metu, arba susirgęs, Atpirkimas irgi būtų įvykęs, bet nebūtų Kryžiaus Kelio, nebūtų tos meditacijos Bažnyčioje kartu su šventomis moterimis, kurios buvo po Kryžiumi Golgotoje. Tas kelias mums atveria ne vien tiktai Atpirkimą. Taip, Jėzus mirė, kad mus išgelbėtų nuo nuodėmės, bet Jis juk mirė taip pat nuo nuodėmės, veikiant piktajai valiai, kuri nėra iš šio pasaulio, ir valdo žmonių širdis. Jis laisva valia atsidavė jai, Savęs negindamas. Paslaptis, kuri šiandieną mus stebina, tai blogio susidūrimas iš vienos pusės su Dievo širdies begaliniu romumu bei švelnumu iš kitos pusės.

Kad iš viso to būtų prasmė, ši meditacija neturi apsiriboti tiktai Jėzaus Kristaus Žmogaus kančiomis ir mirtimi. Mums reikia suprasti, kad tų įvykių pagalba, mes privalome medituoti ir tas paslaptis, kurios paslėptos nuo pasaulio sutvėrimo pradžios: Dievo širdis sužeista tuo, kad žmonės žudo save, kitaip sakant, Dievas pergyvena dėl mūsų iš gailestingumo mums.

Jėzui nereikėjo atsisakyti silpnumo, kad būtų stiprus: kaip Jo mokslas buvo ne Jo mokslu, taip jo jėga buvo ne Jo jėga, bet Tėvo jėga. Jis norėjo, kad tai būtų atidengta per Jo nuosavą silpnumą. Tas, kuris atsisako būti silpnas, atmeta Dievo jėgą. Pagal apaštalą Paulių: „Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas“(2Kor.12.10).

Prieš sekdami Kristų, mes turime sau aiškiai atsakyti į klausimą, ar mes norime būti stiprūs savo nuosava jėga, ar teikiame pirmenybę būti priklausomi nuo jėgos iš Aukštybių, kuri stiprina mūsų silpnumą taip, kad jis ne nustoja būti silpnumu… ir pasireiškia suklupimuose, apie kuriuos mes niekuomet tiksliai nežinome, kiek stipriai jie yra susieti su mūsų kalte. Ir šis neaiškumas turi būti priimtas, nes Jėzus taip pat galėjo, puldamas po kryžiumi sau pasakyti: „Aš galėjau geriau padaryti“…, bet, būtent, Jis ir nenorėjo padaryti „geriau“.

Šventajame Rašte skaitome: „Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“(Iz.53.4-5). Pranašas labai aiškiai pasako, kad Jo žaizdomis mes buvome išgydyti. Tad ir suklupo mūsų Viešpats po kryžiumi tam, kad mes nesukluptume po savuoju. Šita nežmoniška Jėzaus Kristaus kančia turėtų kiekvieną bent kiek tikintį žmogų priversti susimąstyti apie tikrąją mūsų Mesijo kentėjimų prasmę. Pranašas Izaijas daugiau kaip prieš 800 metų prieš Kristų apie Jėzaus kančią pranašavo, kartu nurodydamas ir tos kančios priežastį – mūsų kaltes. Taigi iš tikrųjų visas Kristaus Kryžiaus Kelias Jam buvo bausmė, bet tokia, kurios dėka mes buvome sutaikyti su Dievu. Stebina Izaijo pranašystės tikslumas. Apaštalas Petras taip pat išsireiškia savo laiške, kuriame rašo: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“(1Pt.2.24).

Izaijo pranašaujamo mūsų išgydymo jėga glūdi tame, kad Jėzus Savo kančia išgydė ne tiktai išorinę nuodėmės žaizdą, bet buvo sunaikintos jos šaknys – „ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“(1Kol.1.20).

Jeigu mūsų Viešpats suklupo po kryžiumi, išsekęs fiziškai, tai mes gyvenime suklumpame dvasiškai, dėka savo nuodėmių. O tai parodo iš tikrųjų, kokie mes esame silpni ir bejėgiai. Tačiau čia iškart kyla klausimas: „Kodėl mes suklumpame?“ Pagrindinė mūsų dvasinio suklupimo priežastis yra pralaimėta kova su blogiu, kurį įkūnija piktoji dvasia. Kada blogis susikauna su žmogumi, gali būti įvairios pasekmės. Mums žinomi pavyzdžiai, kada žmonės, pergyvendami įvairias kančias, krizes, nesėkmes, puola į visišką bedvasiškumą, ateizmą ir panašiai. Ir atvirkščiai, mes žinome žmones, kurie išgyveno tą baisią neigiamą patirtį, bet dvasiškai sustiprėjo. Taigi akivaizdu, kad žmogaus nuopolio problema yra jo gyvenimo problema, nes kiekvieną dieną žmogui tenka susdurti su blogiu.

Skaitant Šventąjį Raštą, mes niekur nerasime atsakymo, iš kur atsirado blogis, apie tai taip pat nekalbėjo ir Jėzus Kristus. Mes nerasime atsakymo, kokia yra blogio egzistavimo esmė ir prasmė. Jėzus mus moko, kaip mes turime gyventi pasaulyje, kur viešpatauja blogis. Tokios yra mūsų gyvenimo taisyklės. Be to, Kristus parodė, kad blogio kilmė yra antraeilis dalykas, o svarbiausia – žmogus, kuris priešinasi blogiui.

Natūralu, kad mes norime, jog blogis būtų sunaikintas ir visiškai išnyktų iš mūsų gyvenimo. Bet mums pasiūlyta visai kas kita. Mums pasiūlyta dalyvauti kovoje su blogiu, kad jam gyvenime užtvertume visus kelius.

Nuo pačių pradžių pradžios žmoguje yra įkūnytas gėris, kaip ir visoje tvarinijoje. Blogis nėra kažkoks savistovus pradas, bet tai sugedimas, iškrypimas.

Blogis mūsų sieloje, visuomenėje – tai yra Kūrinijos defektas, bet ne pradinė Jos būsena. Ir tas defektas yra būdingas visai žmonių giminei. Viso šito defekto esmė yra žmogaus dvasinė būsena. Blogio prigimties esmė yra ta, kad žmogus atitrūko nuo gyvenimo šaltinio, nuo dvasinio gyvenimo šaltinio. Ta liga pažeidė mūsų dvasinę esybę. Tai yra vadinama žmogaus prigimtine nuodėme. Su ja žmogus gyvena, kaip su paveldu.

Žmogus savo viduje kovoja su ja, kovoja mus supančiame pasaulyje ir yra pašauktas pats, su pagalba iš aukščiau, bet pats ją nugalėti. Tame ir pasireiškia žmogaus didingumas.

Taigi mumyse įkūnytas ne blogis, bet neribotos galimybės. Dabartinis žmogus iš tikįųjų yra labai toli nuo Dievo sumanyto žmogaus. Todėl turime pagrindą manyti, kad biologinė žmogaus evoliucija jau yra pasibaigusi, kai tuo tarpu dvasinė, galbūt, tik prasideda. Ji vyksta labai sunkiai ir skausmingai. Tą mums rodo ir Šventasis Raštas. Žemės šventieji, tie dideji dvasios didvyriai yra žmonijos dvasinis avangardas, kuris eina priekyje mūsų ir, į kuriuos mes privalome lygiuotis. Dvasinis atgimimas, tobulėjimas negali įvykti greitai ir staiga.

Dvasinė evoliucija – tai kova, kova už egzistenciją. Šiuo atveju kova už dvasinę egzistenciją. Ji vyksta mūsų viduje, mes ją privalom vykdyti. Štai kas svarbiausia. Mes kovojame už save. Štai čia ir glūdi pagrindinis atsakymas į blogio ir gėrio tarpusavio sąveiką pasaulyje.

Dažnai girdime, kad dėl pralaimėtos šios kovos yra kaltinamas žmogaus protas. Tai klaida. Protas yra didžiulė Dievo dovana žmogui. Visos nuodėmės, nusikaltimai įvykdomi tada, kai protas miega, kai jis yra nuslopintas. Neveltui sakoma, kad proto miegas gimdo pabaisas. Kiekvienas panagrinėkime savo gyvenimą arba pasaulio istoriją ir pamatysime, kad tuo metu, kai buvo pasielgta netinkamai, šlykščiai ir nusikalstamai, argi protas viešpatavo? Toli gražu ne. Tuomet viešpatavo beprotystė, iracionalumas, aklumas ir blogis…

Beprotystė, štai kas yra žmogaus priešas. Bet ne protas. Vadinasi nuodėmė, kaip bloga valia, nukreipta ne ten, kur reikia. Valia, persunkta blogio.

Mūsų valia visą laiką turi būti nukreipta savęs tobulinimui tam, kam esame užprogramuoti, pašaukti. Juk kiekvienas žmogus savo sielos gelmėse trokšta absoliutaus, absoliučios meilės. Žemėje nieko absoliutaus nėra. O mes trokštame visko absoliutaus. Kai jo negauname, mes labai ir viskuo nusivyliame, mus apima skepticizmas. Absoliutaus reikia ieškoti ir niekuomet nenustoti ir nenusivilti, nes tai yra laiptai į Dangų. Absoliutas yra ne žemėje, bet Danguje! O žemiška meilė, grožis, tiesa – tai tiktai tikrojo Šaltinio atspindžiai. Kai žmogus dvasiškai pažįsta tą Šaltinį, Dievo paslaptį, jis staiga pamato iš kur sklinda tie spinduliai, kurie sukuria žemiško gėrio, grožio, meilės kibirkštėles. Tos kibirkštėlės žmoguje gimdo taip pat nuostabų Dangaus karalystės siekimą.

Tad žmogaus pašaukimas yra visomis išgalėmis priešintis blogiui, tam didžiausiam žmogaus priešui. Jeigu žmogus neturėtų galimybės blogio priešpriešai, tai jo dalyvavimas kūrybos procese baigtųsi. Žmogus pašauktas aktyviai veiklai. Kiekvienas dirba savo lygmenyje, pagal savo galimybes ir sugebėjimus, bet savo vidumi jis turi būti visada aktyvus. Tas vidinis aktyvumas turi būti nukreiptas priešinimuisi blogiui. Taip reikia priešintis blogiui, kaip mūsų širdis savo kiekvienu dūžiu priešinasi mirčiai. Pagaliau kiekviena mūsų valios moralinė pastanga yra priešinimasis dvasinei mirčiai, tai yra nuodėmei bei nuopuoliui. Kristaus pavyzdys mums rodo, kaip sunku po nuopuolio atsikelti. Mums ir nepavyktų tai padaryti, jei ne Išganytojo pagalba.

Tad gyvenime venkime blogio, blogų minčių, nuodėmių, kurios yra visų mūsų nuopuolių priežastis. Viešpatie, mokyk mus nesustoti ir nenuleisti rankų kovojant su blogiu, su nuodėme ir padėk daryti gerus darbus. Ateik mums į pagalbą išbandymų metu, kai mums gresia nuopuolis, kai nusivylimas nori pripildyti mūsų sielą. Ateik, Jėzau, kad mus pakeltum parkritusius ir pastiprintum mus tolimesniam žemiško gyvenimo keliui.

Visame Savo Kryžiaus Kelyje Jėzus buvo romus ir nuolankus. Jis neatvėrė lupų, kentėjo ir tylėjo. Jėzus keliasi, netardamas nei žodžio, niekam nesiskųsdamas. Tai visiška priešingybė mūsų gyvenimo kelionei, kurioje mes dažnai nenorime suprasti vienas kito, esame neištikimi, karščiuojamės, pykstame. Tai mūsų gyvenimo akmenys, ant kurių mes klumpame, jaučiamės nugalėti, pažeminti ir neberandame savyje jėgų pakilti. Pamirštame pagrindinį dalyką – maldą, kuri yra labai svarbi, kai siekiame tarpusavio atlaidumo. Priimdami Švenčiausiąjį Sakramentą, mes galime atgauti jėgas, kad atsikėlę vėl sugebėtume toliau keliauti savo gyvenimo keliu, nes Dievo meilė visada mums padės pakilti. „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,  nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“(1Kor.13.4-7).

Viešpatie, padaryk, kad mes būtume atlaidūs, taikūs, pilni broliško palaikymo, linkę dialogui ir tarpusavio pagalbai. Kai pas mus ateina kartėlis ir skausmas, padėk mums suprasti, kad mūsų kryžius suvienytas su Tavo Kryžiumi, yra neatskiriamas nuo Tavo Prisikėlimo. Dovanok mums nuolankumą, kad mes sugebėtume atsisakyti savęs iš meilės kitiems. Duok mums Savo Širdį, kad mes galėtume mylėti kitus, kaip Tu myli.

Jėzau, Tu sau jėgų sėmeisi maldoje. Padėk ir mums taip jų siekti, ypač tuomet, kai pasaulis mums siūlo įvairias pagundas.

Jėzus Kristus Savo Kryžiumi bei suklupimu po šia našta visiškai sutapatino Savo gyvenimą su mūsų, išbandydamas nepakeliamą to gyvenimo naštą. Jis guli ant žemės ir išgyvena silpnumą, kurį sukelia neteisingumo jungas. Žvelgdami į parpuolusį Kristų, bandykime suprasti, kaip giliai Jis suprato mūsų sunkumus ir būsimus nuopuolius.

Minia, supanti Kristų didėja. Legionieriai jau sunkiai begali sulaikyti triukšmaujančios minios susierzinimą, kuris, kaip patvynusi upė, užpildė visas Jeruzalės gatves ir skersgatvius. Beveik bejėgis Jėzaus kūnas svyruoja po sunkia didžiulio kryžiaus našta. Visus Jo mylinti širdis vos vos begali palaikyti gyvybę iškankintame kūne.

Dešinėje ir kairėje Viešpats mato daugybę žmonių, sekančių Jį, kaip avių kaimenę be piemens. Jis galėtų visus juos pašaukti vardais – mūsų vardais. Tarp jų yra tie, kurie ragavo Jo padaugintos duonos ir žuvies, kas buvo pagydytas, kas klausėsi Jo prie ežero, ant kalno, šventykloje.

Baisus skausmas perveria Jėzaus sielą.

Išgyvendami šitą kruviną Kristaus dramą, aš ir tu, mielas broli ir sese, neturime jėgų ištarti nei vieno žodžio: juk mes žinome, kodėl toks sunkus Jėzaus Kryžius. Mes apverkiame savo vargingumą ir žmogaus širdies juodą nedėkingumą. Sielos gilumoje gimsta tikrasis atgailos jausmas, kuris mus gelbsti nuo nuodėmės, norinčios mus nugalėti. Jėzus parkrito, kad mes pakiltume – vieną kartą ir visam laikui.

Apmąstymai. 1. Liūdna?… Tu pralaimėjai kovą tokiame menkame mūšyje? Tad džiaukis! Nes kitame, su Dievo pagalba ir dabartiniu nuolankumu būtinai nugalėsi!

 

Tikrai būtų labai keista, jei Kristaus Kryžiaus kelyje nebūtų buvusi Jo Motina Marija. Kaip ir visos motinos, taip ir Marija buvo visą laiką su savo vaiku, su savo Sūnumi Jėzumi, jei ne fizinėje artumoje, tai mintyse ir maldose.

Aplamai kalbant apie Marijos reikšmę ir vietą žmonijos išganymo istorijoje, susidaro įspūdis, kad Jai skirta labai mažai vietos, ypač evangelistų darbuose. Tačiau tai tik pirmasis įspūdis, nes detalus ir išsamus gilinimasis į Biblijos turinį pakeičia nuomonę.

Biblijos pasakojimus, pranašystes, įvaizdžius bei užuominas, liečiančias Dievo Motiną, galima suskirstyti į tris grupes: tiesioginiai paminėjimai apie Mariją Evangelijoje bei apaštalų darbuose ir laiškuose, pranašystės apie Mergelę, kuriai buvo lemta tapti Dievo Motina ir biblijiniai įvaizdžiai, kurie simboliškai pasakoja apie Dievo Sūnaus Gimdytoją ir Jos dalyvavimą žmonijos išganyme.

Pirmieji žodžiai apie Švenčiausiąją Mergelę Dievo Gimdytoją buvo pasakyti jau rojuje. Jie buvo pasakyti paties Dievo, žadant Išganytoją mūsų nupuolusiems pirmiesiems protėviams. Tie žodžiai buvo ištarti žalčiui gundytojui: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“(Pr.3.15). Čia kalbama ne apie Ievą, kuriai nelabai sekėsi kovoti su dvasiniu žalčiu. Tuomet, kas yra ta moteris, kuri ištaisė Ievos nuodėmę? Ieva tapo pirmąja nusidėjėle, per kurią nusidėjėliu tapo ir pirmasis mūsų protėvis. Per ją mirtis atėjo į pasaulį. Tačiau Marija, paklusni Dievo valiai, suteikė pasauliui nemirtingumą. Moteris, apie kurią kalba Dievas, yra Nekalčiausioji Mergelė Marija, kurios dėka Žodis tapo kūnu.

45 psalmėje pranašas Dovydas vaizdžiai nupiešia didžiojo Karalaičio ir Karalaitės šlovę. Šitame dvasinės karalystės Karalaityje mes matome mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įvaizdį, o Karalaitėje matome dangaus Karalienę – Mergelę Mariją: „Tarp tavo dvaro didžiūnių yra karalaičių, tavo sosto dešinėje stovi karalienė, papuošta auksu Ofyro. Klausykis, dukra, įsiklausyk ir įsidėmėk – užmiršk savo tautą ir tėvo namus. Karalius trokš tavo grožio, nes jis yra tavo viešpats, – jam tad turi paklusti. Tyro žmonės neša tau dovanas, šalies turtuoliai stengsis tau įtikti visokiais turtais. Karalaitė yra rūmuose – kokia ji graži! Jos apdaras aukso siūlais siuvinėtas. Savo spalvingu apdaru apsitaisiusi ji vedama pas karalių; pamergės – jos draugių palyda – atvedamos prie tavęs. Aidint džiūgavimams ir krykštavimams, įeina į karaliaus rūmus“(Ps.45.10-16).

87 psalmėje sakoma: „Klausykis, Dievo mieste, nuostabiųjų dalykų, kuriuos jis apie tave sako“(Ps.87.3). Dievo miestas – tai Jeruzalė. Pradžioje tai buvo bereikšmis miestas. Tačiau, kai jį nukariavo Dovydas, jis tapo jo karalystės sostine. Po Dovydo, Saliamonas pastatė Jeruzalėje įspūdingą Dievo šventyklą. Psalmėje Jeruzalė – Švenčiausioji Mergelė Marija. Švenčiausioji Mergelė pradžioje, kaip Jeruzalė, nebuvo žinoma, buvo visų nuolankiausioji mergelė. Tačiau, tapusi Dievo Motina, Ją garbina visas pasaulis.

Taip pat Giesmių giesmės knygoje galima rasti įvaizdžių, sietinų su Viešpačiu Jėzumi Kristumi (jaunikis) ir su Jo Motina (nuotaka).

„Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra, graži kaip mėnulis, šviesi tartum saulė…?“ Šventojo Rašto tyrėjai tvirtina, kad tai Nekalčiausioji Mergelė. Kaip ryto aušra, išsklaidanti nakties tamsą, pasirodanti pirmiau už spindinčią saulę, taip ir Nekalčiausioji Mergelė pasirodė pirmiau už „tiesos Saulę“ – Jėzų Kristų, iš kurio ir gavo Dievo Motinos šlovę. Gimus Kristui, išnyko stabų garbinimo tamsa. Todėl Dievo Motina yra ryto aušra ir šviesos buveinė.

Patarlių knygoje sakoma, kad „ išmintis pasistatė namus, išsikirto septynis šulus“(Pat.9.1). Išmintis – tai Jėzus Kristus, išmokęs mus tikrojo Dievo pažinimo, o namai – Švenčiausioji Dievo Gimdytoja.

Senajame Testamente, pranašo Izaijo knygoje yra tokia pranašystė apie Dievo Motiną Mergelę Mariją: „Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu“(Iz.7.14).

Pranašas Izaijas išpranašavo, kad Viešpats, o taip pat Jo Nekalčiausioji Motina, bus kilę iš Dovydo giminės: „Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir VIEŠPATIES baimės“(Iz.11.1-2). Išajis – Dovydo tėvas. Atžala suprantama kaip Mergelė Marija, o pumpuras – Jėzus Kristus.

Tas pats pranašas pasakoja apie Marijos su kūdikiu bėgimą į Egiptą: „Ištarmė Egiptui: Štai! VIEŠPATS, keliaudamas ant greito debesies, ateina į Egiptą. Egipto stabai dreba prieš jį, apmiršta širdis krūtinėje egiptiečiams“(Iz.19.1). Aiškinama, kad „greitas debesis“ yra Mergelė Marija. Mergelė vadinama debesimi todėl, kad iš jo mums pasirodys Saulė – Jėzus Kristus.

Izaijo 29.11 skaitome: „Viso šito regėjimas jums yra tarsi užantspauduotos knygos žodžiai. Kai ją paduoda mokančiam skaityti ir sako: „Paskaityk ją!“ – jisai atsako: „Negaliu, nes ji užantspauduota!“(Iz.29.11) Ši paslaptinga, užantspauduota knyga yra Švenčiausioji Mergelė. Šitoje „sudvasintoje“ knygoje „Dievo pirštu“ yra ušrašytas Dievo Žodis.

Pranašas Ezekielis (Ez.1) matė regėjimą, kurio metu jam pasirodė Viešpats, sėdintis soste, po kuriuo buvo keturi gyvūnai ir keturi ratai. Pagal pranašą tie gyvūnai – tai cherubinai, o stebuklingi ratai reiškė Nekaltąją Mergelę.

Pranašas Ezekielis rašo: „Tuomet jis parvedė mane prie išorinių šventovės vartų rytiniame šone, – jie buvo uždari. VIEŠPATS man tarė: „Šie vartai pasiliks uždari. Jie nebus atidaryti! Niekas pro juos neįeis, nes VIEŠPATS, Izraelio Dievas, įėjo pro juos, – jie pasiliks uždari. Vien vadas, todėl kad yra vadas, galės juose sėstis ir valgyti duoną VIEŠPATIES akivaizdoje. Jis įeis pro vartų prieangį ir išeis tuo pačiu keliu“(Ez.44.1-3). Rytiniai vartai, pro kuriuos praeina Viešpats – tai Dievo Motina.

Danieliaus knygoje (Dan.2.31-35) pasakojamas regėjimas, kurį matė karalius Nebukadnezaras. Tame regėjime akmuo (Viešpats Jėzus Kristus), atsiskyręs be rankų nuo kalno (Dievo Motina), sutrupino viską ir geležis, molis, žalvaris, sidabras ir auksas subyrėjo į šipulius. Tai yra visas senasis pagoniškas pasaulis žuvo ir prasidėjo nauja karalystė, kuri nežus per amžius.

Tokiu būdu pranašų raštuose yra pateikta daug pranašysčių apie Dievo Motinos gyvenimą: Jos kilmę, Dievo Motinos didybę, nekaltumą, išaukštinimą.

Apaštalas Paulius, įvertindamas Senojo Testamento reikšmę istorijai, sako, kad jis buvo, kaip Naujojo Testamento žmonių ir įvykių šešėlis, arba pirmavaizdis. Pirmavaizdžių reikšmę vertino ir pripažino Pats Jėzus Kristus. Jis Pats jais naudojosi, pavyzdžiui, Jis yra sakęs: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus“(Jn.3.14) ir dar : „Kaip Jona išbuvo tris dienas ir tris naktis jūrų pabaisos pilve, taip ir Žmogaus Sūnus išbus tris dienas ir tris naktis žemės širdyje(Mt.12.40). Taip pat  Senajame Testamente yra pirmavaizdžiai, kurie susieti su Dievo Motinos asmeniu.

Jau pačioje Biblijos pradžioje, kur kalbama apie pasaulio sutvėrimą, galima įžvelgti nuorodų į Mergelę Mariją. Jie sietini su pirmykšte, dar niekieno nepaliesta ir nekalta žeme. Toji žemė dar nebuvo dirbama žmogaus rankų ir laistoma lietaus, bet vis tiek augino daugybę nuostabių medžių ir žolynų. Iš tos pačios žemės buvo sukurtas žmogaus kūnas. Pagal Joną Auksaburnį ta mergelė (nepaliesta žemė) buvo įvaizdis kitos Mergelės. Kaip toji žemė išaugino rojų be pasėtos sėklos, taip ir Kita netekėjusi išaugino mums Kristų.

Rojus – pirmykštė žmogaus buveinė buvo nuostabus sodas, pasipuošęs gražiais medžiais. Švenčiausioji Mergelė, kaip sudvasintas rojus, turėjo Savyje dorybės vaisių. Nuo Ievos prasidėjo žmonių giminė, o nuo Marijos į pasaulį atėjo pats gyvenimas, Ji pagimdė gyvenimą ir tapo gyvųjų Motina… Ieva tapo žmonių giminės mirties priežastimi, per ją į pasaulį atėjo mirtis. Marija atnešė gyvenimą, per Ją mums duotas pats gyvenimas. Tarp kitko Ievos gyvenimo įvairūs bruožai buvo Nekaltosios Mergelės pirmavaizdžiai, bet tiktai kaip priešingybės. Pavyzdžiui, Ieva buvo sukurta iš Adomo, o Nekaltoji Mergelė pagimdė naująjį Adomą, nes Jėzus gimė iš Moters be tėvo, kaip ir Adomas iš Tėvo, bet be motinos. Kaip Ieva buvo apgauta velnio nutolti nuo Dievo, nepaklausius Jo valios, taip Mergelei Marijai buvo apreikšta priimti Dievo Žodį, paklustant Jam. Kaip toji buvo suvedžiota nusigrežti nuo Dievo, taip Marija buvo įtikinta paklusti Dievui. Ievos nuodėme į pasaulį atėjo mirtis ir žmogus buvo išvarytas iš rojaus, ir priešingai per Švenčiausią Mergelę Mariją į pasaulį atėjo gyvenimas ir žmonėms buvo padovanota amžinoji palaima. Tertulianas sako, kad Ieva patikėjo žalčiu, Marija patikėjo angelu Gabrieliu. Ieva nusidėjo, pasitikėdama, o Marija viską išdildė tikėjimu. Ieva atvėrė kelią nuodėmei, o Marija pasitarnavo tiesos atėjimui. Ana paklausė žalčio patarimų, Marija užaugino žalčio sunaikintoją ir davė pasauliui Šviesos davėją.

Biblijos tyrinėtojai Nojaus laivą laiko Marijos pirmavaizdžiu. Šimtą metų buvo statomas Nojaus laivas. Labai ilgai žmonės ruošėsi priimti Išganytoją ir Mergelės Marijos gimimą. Laivas buvo statomas iš nepuvančių medžių, o Švenčiausioji Dievo Motina visą laiką buvo Nekalta. Laive išsigelbėjo Nojus ir jo vaikai, per Mariją – visi paklusnūs Dievo malonės balsui bus išgelbėti nuo amžinosios prapulties. Nuo Nojaus, išlipusio iš laivo, buvo apgyvendintas visas pasaulis, o nuo Kristaus, gimusio iš Švenčiausios Mergelės, prasidėjo Naujojo Testamento vaikų pradžia.

Mozė įžvelgė Dievo Motinos įvaizdį degančiame krūme. Krūmas, apimtas lepsnos, taip ir liko ugnies nepaliestas. Taip ir Mergelė, gimus Išganytojui, liko Nekalta.

Žydai, keliaudami į pažadėtą žemę, stokojo vandens. Mozė pagal Dievo valią stūktelėjo lazda į kalno uolą ir iš ten ištekėjo vanduo. Švenčiausioji Dievo Gimdytoja yra ta uola, pagirdžiusi trokštančius gyvenimo. Iš Švenčiausiosios Mergelės per Kristaus gimimą, kurį apaštalas Paulius vadina Charibo uola, ištekėjo Dievo malonės vanduo, galintis numalšinti amžinojo gvenimo troškulį: „…visi gėrė to paties dvasinio gėrimo“(1Kor.10.4).

Kaip žinome, Senajame Testamente Dievo buvimo vieta buvo pradžioje Mozės palapinė, paskui Saliamono šventykla. Čia Viešpats gyveno tarp žmonių, priiminėjo jų maldas. Švenčiausioji Mergelė, kaip sudvasinta Dievo šventykla, vadinama „ erdviais Žodžio namais“. Palapinė ir šventykla buvo Dievo Gimdytojos įvaizdžiai.

Svarbiausia vieta palapinėje ir šventykloje buvo „Švenčiausioji vieta“, kur buvo Sandoros Skrynia. Čia galėdavo ateiti tiktai vyriausias kunigas ir tiktai vieną kartą per metus, kada jis ateidavo apšlakstyti skrynios aukos krauju. Ta „švenčiausioji vieta“ buvo Dievo Motinos įvaizdis, kurioje buvo Dievo Žodis. Tačiau, kiek auka paaukota Dievui Viešpačio buvo nepalyginamai svarbesnė už Senojo Testamento aukas ir kiek Pats Viešpats viršesnis už Izraelio vyriausius kunigus, tiek ir Švenčiausioji Mergelė yra viršesnė už „ Švenčiausiąją vietą“.

Senajame Testamente galima rasti ir daugiau įvairiausių dievo Motinos įvaizdžių. Reikia žinoti ir suprasti, kad visi šie Dievo Motinos pirmavaizdžiai yra žymiai menkesni už tikrąjį Jos įvaizdį.

Ką kalba Naujasis Testamentas apie Dievo Motiną? Tokių užuominų Naujajame Testamente yra nedaug. Tačiau ir jie mums pasakoja apie Mergelės Marijos dalyvavimą visos Evangelijos istorijoje. Daugiau apie tai kalba Matas ir Lukas, kurie liudija apie Viešpaties gimimą ir kitus įvykius. Evangelistas Matas rašo apie gerąją naujieną, praneštą Juozapui, o Lukas – apie Gerąją Naujieną Pačiai Dievo Gimdytojai, kad Ji pradės iš Šventosios Dvasios ir pagimdys žadėtą Dievą Mesiją. Evangelistas Matas papildo Kristaus gimimą liudijimu apie trijų išminčių apsilankymą ir bėgimą į Egiptą. Lukas pasakoja apie Marijos apsilankymą pas Elžbietą, Jėzaus Apipjaustymą, Kristaus atradimą Jeruzalės šventykloje. Labai svarbūs yra Luko pateikiami Marijos žodžiai: „ Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“. Senovės krikščionys tuos žodžius priėmė kaip biblijinį pagrindą garbinti Dievo Motiną Mariją. Be to, Lukas pateikia Simeono žodžius: „… ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“, kurie liudija apie Marijos ypatingą vaidmenį Kristaus Išganymo darbe.

Kristaus veiklos metais retai randame liudijimus apie Mergelės Marijos dalyvavimą Jėzaus reikaluose, pavyzdžiui, kaip tai įvyko Kanoje. Tačiau evangelistai rašo apie vieną, o galbūt, ir keletą Kristaus bei Jo mokinių susitikimų. Pavyzdžiui, evangelistai pasakoja apie Marijos su broliais atėjimą pas Kristų į namus, kur Jis buvo su mokiniais ir daugeliu kitų žmonių. Šis momentas yra svarbus tuo, kad Kristus pasako mokiniams, jog bet kuris, kas vykdo Tėvo valią ( kaip Marija) tampa Jėzui artimas, kaip giminė. Apart to Lukas liudija apie tai, kad Jo Gimdytoja, dar Kristui esant gyvam, labai Jį gerbė.

Pagaliau evangelistas Jonas pasakoja, kad Mergelė Marija buvo Kristaus Nukryžiavimo liudininkė ir, kad Kristus nuo Kryžiaus pavedė Ją Savo mylimiausiam mokiniui, nes Ji, būdama viena, būtų likusi be jokio socialinio statuso ir globos. Tuo pat metu Jėzus taip pat Marijai kalba ir apie mylimojo mokinio įsisūnijimą, ką reiškia visos Bažnyčios įsisūnijimą. Po Prisikėlimo ir Įžengimo į Dangų, pagal Luką, Mergelė Marija buvo kartu su apaštalais Jeruzalės bendruomenėje.

Tiesioginės pranašystės apie Mergelę Mariją Senajame Testamente dar retesnės. Visos jos liečia vieną temą – Jėzaus Kristaus prasidėjimą. Pradžios knygoje (3.15) Dievas kalba, kreipdamasis į žaltį, apie moters Palikuonį, kuris sužeis žaltį.

Pranašas Izaijas kalba apie Mesijo gimimą iš Mergelės.

Kaip jau matėme, Dievo Motinos simboliai ir pirmavaizdžiai Biblijoje yra skaitlingi ir įvairūs.

Taigi Švenčiausioji Mergelė Marija su Kristumi buvo nuo pat gimimo iki Jo paskutinio atodūsio ant Kryžiaus.

Gilinantis į Marijos gyvenimą, į akis krinta ne tiek matomas Jos išorinis gyvenimas, bet vidinis. Ji visą Save atidavė Dievo valiai. Jos gyvenimas buvo tylus, pripildytas didžiulių kančių, kurios negalėjo nerasti užuojautos Ją supančiuose žmonėse.

Švenčiausioji Mergelė pasirinko Sau viso gyvenimo kančios kelią. Ir visas Jos gyvenimas – tai nesibaigiantis širdies pasinėrimas į nesibaigiančią kančią. Ji pradėjo kentėti jau nuo Juozapo įtarinėjimų.

Ji tylėjo, guldydama Visatos Valdovą į gyvulių ėdžias ir Pati, neturėdama, kur galvos priglausti. Tylėdama Mergelė Marija kentėjo, kai Jos Kūdikio gyvybę norėjo atimti Erodo kareiviai ir, kai baimė dėl Jo gyvybės privertė visą Šventąją Šeimą bėgti iš gimtosios šalies į Egiptą.

Ji tylėdama ir kantriai nešė Savo skurdžią gyvenimo dalią. Motinystės džiaugsmo akimirkomis, kada kiekviena motina, žiūrėdama į savo kūdikį, galvoja apie jo ir savo šviesią ateitį, matydama paguodą, džiaugsmą ir atramą, Švenčiausioji Dievo Motina matė Sūnuje Dievo Avinėlį, atėjusį į pasaulį, kad prisiimtų ant Savo pečių pasaulio nuodėmes. Išauklėta Dievo Šventykloje, Ji žinojo Raštus ir suprato, dėl ko atėjo Dievo ir Mergelės Sūnus į šį pasaulį.

Su kokiu jauduliu Ji stebėjo Jo augimą, o su juo ir besiartinančią tą didžiąją ir nežmoniškai baisią valandą. Ir kiekviena džiaugsmo minutė nenumaldomai Jos širdyje atsispindėdavo nesibaigiančia kančia. Ir Jos Sūnus visiškai panašus į žmones, išskyrus nuodėmę, niekuo ir niekuomet Savo Motinos neliūdino, bet Jis nutoldavo nuo Jos augdamas, tokiu būdu pradėdamas tarnauti žmonijai.

Ir jau dvylikos metų paauglys Kristus visai ryžtingai pirmą kartą prisipažįsta, esantis Dievo Sūnus, o taip pat Savo Motinai pareiškia, kad Jis jau nebepriklauso Jai. Švenčiausioji Dievo Motina, atrasdama Jį, atsilikusį nuo savųjų Jeruzalės šventykloje, į švelnų Savo priekaištą išgirsta tokį atsakymą: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?(Lk.2.49)“ Skaudžiai smigo tie žodžiai Motinai į širdį, nusakydami Jai visiškai aiškiai Jos Sūnaus ateitį. Ir čia vėl Švenčiausioji Mergelė, netardama nei žodžio, nulenkė Savo galvą prieš Aukščiausiojo valią.

Ji pasitraukia į nežinomybę, kad sugrįžtų pas Jį, kaip Motina, tiktai tą baisią Golgotos valandą, kai Jį visi paliko. Pasitraukė ir Dievas Tėvas, duodamas Kristaus žygdarbiui visišką pilnatvę. O Dievo Motina ir tą tylos momentą, su giliausiu liūdesiu, bet vyriškai ištikima ir bebaimė atėjo pas Jį. Savo meile palaikė Sūnų šitame Jo didingame žygdarbyje. Ji stovėjo tylėdama, kaip suakmenėjusi, kentėdama kartu su Sūnumi. O kas vyko Jos širdyje?… Joje brendo ir augo Dievas…

Pilna Dievo malonės, moterų laiminama, nes Viešpats ir Jos gyvenimo palaimintas vaisius su Ja. Kaip Ji atėjo čia? Ji atėjo pas Jėzų ne iš smalsumo. Ji norėjo būti su Juo. Jos tylus buvimas buvo viskas, ką Ji tada galėjo duoti Savo Sūnui. Ir šito pakako. Tokiu būdu Ji taip pat nešė Tavo, Viešpatie, Kryžių. Yra pasakyta: „Džiaukis su tais, kurie džiaugiasi, ir verk su tais, kurie verkia“. Ar mokame mes kentėti su tais, kurie kenčia?

Motina visada arti savo vaiko, ypač, kai jis visų apleistas, neturtingas arba serga. Kartais Ji pas mus ateina su pagalba pastebimai, kaip per Kanos vestuves, kartais tiktai žiūri, kaip į kenčiantį Kristų Kryžiaus kelyje, o kartais padeda per kitų žmonių maldas. Tačiau Ji visuomet arti savo vaikų, nes Ji nuolatinė mūsų pagalba. Tad prašykime Marijos sau tokios Dievo malonės, kad būtume kenčiantiems žmonėms tokia pagalba, kaip Jėzaus Motina Marija.

Dievas Ją išsirinko ir davė Jai ypatingą pašaukimą. O Ji, kaip žiedas, sugeriantis ryto rasos lašelius ir saulės spindulius, sugėrė savyje Dievo palaimą be klausimų, be abejonių, be noro keisti Dievo planą, viską, išsaugodama savo širdyje. Viskas, ką kada nors Jai sakė Dievas, viskas, kas buvo duota Jai išgyventi ir suprasti, tilpo Jos širdyje. Kruopelytę po kruopelytės rinko išminties brangenybes ir nieko nepamiršo. Viską surinko taip, kad gautųsi puikus tikėjimo, vilties ir meilės vainikas. Štai koks Jos turtas ir todėl, kai teko Jai eiti paskui Jėzų kryžiaus keliu, Ji nenusiminė, neprarado sąmonės, neverkė iš skausmo. Ji žinojo, kad atėjo laikas, kad būtent ta valanda, dėl kurios Jis, Jos Sūnus atėjo į žemę. Ji buvo ne tiktai prie ketvirtosios stoties, Ji praėjo visą kelią, rinkdama Jo kraują, kuriame buvo galima nuplauti bet kurį nusidėjėlį, jeigu tas ateitų po kryžiumi. Todėl Ji ten stovi ir šiandieną, Ją galima ten sutikti. Ji laukia ten, po kryžiumi, kad Savo Sūnaus krauju nuplautų tuos, kurie ateis, kurie panorės atsisakyti nuodėmės ir priimti Jos Sūnų Jėzų Kristų, kaip Gelbėtoją, pabučiuoti Jo Kryžių atgailos ženklan. Ji ten, kad privestų žmogų iki pat Sūnaus kojų, nes Ji žino, jog paskutiniai žingsniai į atsivertimą yra patys sunkiausi, nes patys sunkiausi buvo Jos Sūnaus paskutiniai žingsniai į Golgotą. Ji viską žino, Ji viską matė todėl nenueina iš ten iki šiandien. Ji laukia ten kiekvieno ateinančio…

Jėzus yra pasakęs: „Kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta…“ Po kryžiumi matome, kokiu saiku Ji seikėjo, o kai skaitome Šventajame Rašte: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas(Apr.12.1)“, iš šių žodžių matome, kokiu saiku Jai buvo atseikėta Dievo.

Išganytojui ir Jo Švenčiausiajai Motinai Marijai šis susitikimo momentas buvo pripildytas žmogiško skausmo. Jie abu žinojo, kas turi įvykti, ir Jų kentėjimai apšviesti to didingiausio tikslo – žmogaus išgelbėjimo.

Dievo Motinos meilė buvo tobula. Ji begaliniai mylėjo Dievą ir savo Sūnų, Ji labai mylėjo ir žmones. Sunku įsivaizduoti, ką Ji pergyveno, kada šie žmonės, kuriuos Ji taip mylėjo ir norėjo, kad jie būtų išgelbėti, dabar ruošėsi nukryžiuoti Jos taip mylimą Sūnų. Ji geriau suprato savo Sūnų nei tie, kurie vedė Jį myriop, ir tylėdama pakluso Dievo valiai. Viešpatie, išmokyk mus taip ieškoti Tavęs ir paklusti Tavo valiai, kaip tai darė Tavo Motina Mergelė Marija. Ji yra mūsų Užtarėja pas Tave, Jėzau, mes su visišku tikėjimu ir pasitikėjimu meldžiame Ją pagalbos, kad sugebėtume eiti tuo keliu, kuris visus mus veda į amžinybę.

Pamąstykime, koks kankinamai slogus buvo Dievo Gimdytojos motiniškai širdžiai šis susitikimas. Tad ryžkimės visais savo poelgiais guosti Jos širdį, nes Ji juk yra ir mūsų motina. Stenkimės mintimis kuo dažniau būti su Švenčiausiąja Mergele, kad Ji niekuomet mūsų nepaliktų ir nuo mūsų nenusigręžtų. Būkime Ją mylintys ir paklusnūs dukterys ir sūnūs.

Net Jėzui, Dievo Sūnui žemėje reikėjo Motinos pagalbos. Jėzus, tobuliausias žmogus kelyje į Golgotą susitiko su Jos švelnia meile ir jėga. Pakako to, kad Ji atėjo ir sutiko Jėzų, stovėjo šalia Jo, žvelgė į Jį… Taip yra ir mūsų gyvenime. Taip yra visuose mūsų reikaluose, taip yra ir Bažnyčios gyvenime, taip yra ir kasdienėse mūsų pareigose. Mes ieškome širdies, ieškome mus mylinčios Motinos širdies. Koks neapsakomai didžiulis džiaugsmas ir laimė, kad turime Švenčiausiąją Motinėlę, Gyvojo Dievo Sūnaus Motiną, Įsikūnijusio Žodžio Motiną. Bėkime ir glauskimės prie Motinos Marijos ir junkime savo širdis ir gyvenimus su Josios širdimi ir gyvenimu, ir savo gyvenimo kelią – su Jos keliu.

Dangiškoji Motina yra tobuliausias pavyzdys mūsų motinoms. Juk gera motina yra visos šeimos atrama, kaip pamatas. Neveltui pas mus sakoma, kad tėvas laiko vieną namo kampą, o motina – tris. Giliai tikinti ir pasitikinti Dievu motina sunkiausiais gyvenimo momentais išlieka rami ir ieško pagalbos tiktai pas Dievą, kaip tai darė Kristaus Kryžiaus kelyje Jėzaus Motina. Melskime ir prašykime Dievą, ypač mūsų Išganytoją Jėzų Kristų mūsų motinoms dieviškos kantrybės ir ištvermės, kad kiekviena jų būtų gera motina, kokia buvo Mergelė Marija.

Kaip reikalingas buvo Jėzui šis susitikimas su Savo Motina, kuris Jam pridavė pakankamai jėgų tęsti Kryžiaus kelią. Visą Jo gyvenimą Motina buvo šių žodžių įsikūnijimu: „ Štai aš Viešpaties tarnaitė, teesie man pagal tavo žodį“. Susitikimo metu Jų akys susitiko, o širdys susiliejo į vieną, nes abi buvo pervertos to paties neišpasakyto skausmo. Kaip sunku ir begalo skaudu buvo matyti Kristui Savo Motinos ašaras. Dabar Juos jungė ir stiprino tiktai Dievo meilė ir pasitikėjimas Juo. Žvelgdami į šį susitikimą kiekvienas savo sielos akimis, pajuskime dieviškosios meilės jėgą, kuri suteikia mums reikalingų jėgų sunkiais mūsų gyvenimo momentais. Ta meilė taip pat mums dovanoja laisvę, ji moko mus tarnauti Dievui ir artimui.

Šio susitikimo scenoje galima pamatyti ir suprasti tą prigimtinę meilę, kurią jaučia Aukščiausiajam visa tvarinija. Šitą prigimtinę meilę, tiktai visiškai tobulą turėjo ir Dievo Motina. Juk, kiek Ji labiau mylėjo Jėzų, kaip kiti, tiek jos kančia buvo stipresnė už visų kitų, kadangi, kuo meilė yra kilnesnė, stipresnė, švelnesnė, tuo daugiau kenčia mylintysis, matydamas savo mylimojo skausmą.

Vos tik pakilęs iš po kryžiaus naštos, Jėzus sutinka Savo Švenčiausiąją Motiną. Su begaline meile Marija žiūri į savo Sūnų ir Jėzus į Savo Motiną. Motinos širdis pripildyta kartaus liūdesio, Jėzaus liūdesio: „Jums taip niekad tenebūna! Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas, kuris ištiko mane…“(Rd.1.12). Niekas neatkreipė dėmesį į Mariją, tiktai Jėzus. Būtent šiuo metu išsipildė Simeono žodžiai: „…ir tavo pačios sielą pervers kalavijas…“(Lk.2.35). Karčioje Viešpaties kančių vienatvėje Dievo Motina Savo Sūnui buvo gydomasis švelnumo, vienybės ir ištikimybės balzamas. Jų abiejų sielos buvo vienybėje su Dievo valia.

Šiandieną mes Marijos rankomis visi norime prisiliesti prie Jėzaus, paguosti Jį, visada ir viskuo paklusdami Jo Tėvo valiai, mūsų dangiškojo Tėvo valiai. Tiktai taip mes suprasime Kristaus Kryžiaus saldumą ir apkabinsime Jį su visa Meilės jėga, pergalingai nešdami Jį visais Žemės keliais.

Apmąstymai. 1. Ar kas nors galėtų nepravirkti, matydamas taip nežmoniškai kenčiančią Dievo Motiną Mariją?.. Jos Sūnus visas žaizdotas… O mes, kaip toli nuo Jo, mes nepaklustame, dar gi priešinamės Dievo valiai. Marija, Švenčiausioji Karaliene, išmokyk mus visuomet ištarti „taip“, kaip Tu jį ištardavai, kaip Jėzus ištarė Savo Tėvui: „…tebūna ne mano, bet tavo valia!“(Lk.22.42)

 

Penktoji stotis – Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių

 

Po to, kai Kristus vos vos atsikėlė, suklupęs po kryžiaus našta, buvo aišku, kad Jis kryžiaus nenuneš iki bausmės vietos. Tačiau bausmės vykdymą nebuvo galima atidėti ir reikėjo, kad kas nors tą kryžių nuneštų iki Golgotos. Nešti kryžių buvo gėdinga, todėl rasti savanorių nebuvo jokių vilčių. Kareiviai buvo priversti sučiupti pirmą pasitaikiusį ir jėga jį priversti nešti toliau Jėzaus Kryžių. Tas atsitiktinis pasitaikė grįžtantis iš lauko Simonas Kirėnietis. Kareiviai jį sustabdė, ant jo pečių uždėjo kryžių ir, kad žmonės nepagalvotų, jog Simonas yra baudžiamas mirtimi, privertė Kristų eiti pirma jo. Pagal evangelistą Matą tas susitikimas įvyko išeinant iš miesto, vadinasi prie miesto vartų. Evangelistas Morkus papildo Mato pasakojimą apie Simoną, sakydamas, kad jis turėjo du sūnus. Jei evangelistas apie tai kalba, tai reikia suprasti, kad tas momentas yra svarbus ir tikriausiai tie sūnūs tuo metu buvo jau gerai žinomi. Manoma, kad vienas iš jų buvo tas, kuriam savo laiku laišką yra siuntęs apaštalas Paulius.

Kartais žmonių likimus sunku paaiškinti ir jie būna nuostabūs. Taigi, kalbant apie šį įvykį, pasakojimą galima pradėti tuo, kad prieš daugelį amžių kažkur gyveno doras valstietis. Jis gyveno Egipte, Kirėnės mieste, kuris buvo Kirėnijos regiono sostinė. Tai senovinė Graikijos kolonija netoli Viduržemio jūros, dabartinėje Libijoje.

Miestas įkurtas kaip išeivių iš Teros salos kolonija 630 m. prieš Kristų, 10 km nuo Apolonijos uosto. Kirėnė netrukus tapo vyraujančiu miestu senovės Libijoje (teritorijoje tarp Egipto ir Kartaginos). Miestas klestėjo, kaip prekybinis centras. 460 m. prieš Kristų regionas tapo respublika. Subyrėjus Aleksandro Makedoniečio imperijai, perėjo Ptolemėjams ir netrukus pradėjo silpnėti. Kirėnė pradžioje priklausė Aleksandrijai, vėliau Romos imperijai. 74 m. prieš Kristų Kirėnė tapo Romos provincija. Čia išaugo nemaža žydų bendruomenė. Žlugus Romai, įsitvirtino bizantiečiai, o vėliau arabai.

Tą valstietį vadino Simono vardu. Simono šeima, nežinant dėl kokių priežasčių, persikraustė į savo tėvų tėvynę, Jeruzalės miestą. Atvažiavo čia, surado ir pirko namą, taip pat prie miesto nusipirko žemės sklypą, kurį su sūnumis ir dirbo, kad išmaitintų save ir šeimą. Kaip matome, paprastas gyvenimas, paprastas likimas – tokių žmonių, persikėlusių valstiečių buvo šimtai ir tūkstančiai.

Tačiau tas žmogus Bažnyčios istorijoje išliko neatsitiktinai. Atsitiko taip, kad vieno balandžio mėnesio penktadienio išvakarėse jis buvo savo sklype, ten dirbo, o paskui anksti rytą ėjo namo, kad pasiruoštų Senojo Testamento Velykoms. Kaip tik tuo metu jam priešais ėjo procesija, labai liūdna ir baisi: ėjo minia žioplių, ėjo kareiviai, abejingi, bejausmiai ir vedė nuteistus nusikaltėlius į bausmės vietą. Kiekvienas iš trijų nuteistųjų nešė po sunkų kryžių. Jie, sulinkę po kryžiaus našta, sukaustyti grandinėmis, ėjo už miesto vartų, į seną, buvusią akmenų skaldyklą, kur jiems turėjo būti įvykdytas mirties nuosprendis: jie turėjo būti prikalti prie kryžių ir palikti ilgai kankinančiai mirčiai nuo troškulio ir kraujo netekties.

Kai Simonas susilygino su šita liūdna procesija, jis pamatė, kad vienas iš nešančių kryžių vos bepaeina, nors kareiviai visaip Jį mušė ir stumdė. Jis vos bežengė žingsnį po žingsnio. Tuomet vienas iš kareivių priėjo prie Simono, grubiai jį sugriebė už rankos ir jam suriko: „Tu toliau neši“! Priešintis buvo beprasmiška, ir Simonas, vietoj to, kad grįžtų namo, užsidėjo ant savo pečių sunkų kryžių ir nuėjo kartu su nuteistaisiais. Ėjo jis šitoje liūdnoje procesijoje tikriausiai negalvodamas, kad nuo to momento jis tapo Jėzaus Kristaus Kryžiaus Nešėju, nešė Jo jungą, Jo Kryžių, stovėjo kartu su Juo Golgotoje, pasidalijo su Juo Kryžiaus našta.

Kas vėliau nutiko su Simonu mes nežinome, nes jo vardas po to jau neminimas nei Evangelijoje, nei kituose šaltiniuose. Tačiau mes žinome, kad jo sūnūs tapo krikščionimis, vėliau tapo žinomais Bažnyčios žmonėmis. Gali būti, kad po to skausmingo, baisaus ir sunkaus momento, kai jis užsidėjo ant savęs kryžių, pažino tiesą, pažino Išganytoją, kai šalia savęs išvydo savo Dievą, pažemintą, sukruvintą, sumuštą, su erškėčių vainiku. Kaip neišsigąsti viso to? Prieš mus toks mūsų Viešpats, mūsų Gelbėtojas, nes Jis ant Savęs paėmė viską, nuo ko šiandien kenčia visa žmonių giminė. Jis paėmė mūsų nuodėmes, būdamas nenuodėmingas.

Simonas Kirėnietis buvo pirmasis, kuris išpildė Kristaus priesaką: „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių“. Tai reiškia: pasidalink su Manimi Mano kančią, kančią už pasaulį, pasidalink su Manimi Mano dieviškosios širdies noru kentėti kartu su pasauliu ir numirti už pasaulį, ir jį atgaivinti. Jis buvo pirmasis, Simonas Kirėnietis, ir mus Viešpats kviečia eiti su Juo. Tegul kiekvienas neša savo darbo naštą, savo liūdesį, savo jungą, kaip nešė Simonas, pasidalindamas juo su Viešpačiu.

Daugelio žmonių ant krūtinės nešiojamas kryžius yra baisus ženklas, bet tuo pat metu ir džiaugsmingas bei pergalingas. Jis šiandien taip yra puošiamas neveltui, nes kryžius – Jėzaus bausmės įrankis, tapo ir mūsų išgelbėjimo simboliu bei įrankiu. Tad nepalikime šiandien mūsų Viešpaties vieno ant Kryžiaus. Juk su Juo buvo Simonas, kuris nešė Kryžių, su Juo buvo ir plėšikas, kuris atgailavo. Tegul ir mūsų kasdieniniai kryžiai būna greta su Juo, kad mes su Juo kentėtume, džiaugtumės, su Juo turėsime amžinąjį gyvenimą, amžinąją meilę, niekuomet neužgęstančią tiesos saulę.

Gana abstrakčiai apžvelgę Simono Kirėniečio misiją Kristaus Kryžiaus kelyje, dabar pabandykime detaliau susipažinti su to žmogaus, kuris nešė Jėzaus Kryžių į Golgotą, paslaptimi. Tam tikslui atverskime Evangeliją ir pasižiūrėkime, ką rašo apie jį evangelistai:

– „Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simonas. Tą privertė panėšėti jo kryžių“(Mt.27.32);

– „Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių“(Mk.15.21);

– „Vesdami Jėzų, jie sulaikė Kirėnės gyventoją Simoną, grįžtantį iš laukų, ir uždėjo jam ant pečių kryžių, kad neštų jį paskui Jėzų. Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: „Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!“ Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus! Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?““(Lk.23.26-31).

Štai ką pasakoja Naujasis Testamentas apie Simoną Kirėnietį. Tai pakankamai daug ir išsamiai, nors pagal teksto apimtį to nepasakysi. Vien pagal tai, kad apie jį rašo trys evangelistai, galima spręsti, kad išsamiau sužinoti to žmogaus likimą labai svarbu mūsų pačių, kaip asmenybių, visapusiškai būčiai. Kaip ir evangelistų Mato, Morkaus ir Luko laikais, taip ir šiandien, mažytė detalė atskleidžia ne tiktai žmogaus materialinio, kultūrinio gyvenimo aspektus, bet taip pat charakterizuoja ir jo šeimyninį bei dvasinį gyvenimą, dargi leidžia gana patikimai kalbėti apie jo tėvų ir vaikų likimą.

Pavyzdžiui, pakanka pasakyti, kokiame mieste gyvena mūsų bendraamžis, ir daug kas tampa aišku. Iš to gana patikimai galima spręsti, kuo žmogus užsiima, kokie jo gyvenimo ypatumai ir panašiai. Vienas žodis, o kiek informacijos galima turėti. Apie Simoną Kirėnietį pasakyta žymiai daugiau. Pasiaiškinkime.

To meto bei mūsų dienų miestai vienas nuo kito skyrėsi kai kuriais gyvenimo psichologinės atmosferos niuansais. Todėl pirmojo amžiaus žydui visiškai apibūdinti Simoną pakako žinoti, kad jis buvo gimęs pagrindiniame Libijos mieste – Kirėnėje ir iš ten persikraustė į Judėją. Pasaulyje viskas vyksta neatsitiktinai ir išmaniam žydui pakako žinoti, kad būtent persikėlėlis iš Kirėnijos į Jeruzalę nešė Viešpaties Kryžių. Jau ir ankstyvosios apaštalinės Bažnyčios laikais buvo bandoma spekuliuoti tuo faktu. Buvo atsiradę daug apsišaukėlių, tariamų su dideliais nuopelnais prieš Viešpatį Jėzų, kurie, neva, buvo padėję nešti į Golgotą Kristaus Kryžių. Evangelistas Matas, gindamas Bažnyčią nuo tokių apsišaukėlių, pabrėžia, kad būtent Simonas kirėnietis, o ne kas kitas padėjo nešti Jėzui Kryžių.

Evangelistas Morkus pateikia dar daugiau detalių apie Simoną:

– Simono tikrasis žydiškas vardas yra Simeonas;

– jis gimęs Kirėnėje, mieste, kuris yra Afrikos Viduržemio jūros pakrantėje;

– jis yra dviejų sūnų tėvas: Aleksandro ir Rufo;

– nukryžiavimo rytą jis ėjo iš lauko.

Pats vardas Simonas, jo kilmė (žydiškai Simeonas) yra labai rimtas šaltinis vertinant jo tėvų ir jo paties pasaulėžiūrą. Tuo labiau, kad senovėje vardui buvo teikiama didelė reikšmė, ko negalima pasakyti šiandien, kada žmogaus vardas jau nieko nebepasako apie jo kilmę, net tautybę. Simono vardo kilmė yra iš vienos Izraelio giminių, Simeono, kuri buvo populiari tarp senovės žydų. Nors Simono šeima ir gyveno ne Judėjoje, bet matyt stengėsi išlaikyti protėvių tradicijas, todėl vaikui ir buvo parinktas žydiškas vardas. Tai taip pat galėjo būti savotiškas priešinimasis pagoniškai graikų-romėnų kultūrai, kuri tuo metu vyravo Kirėnėjoje. Vadinasi šeimoje vyravo ortodoksiška pasaulėžiūra, kaip priešprieša pagoniškos kultūros įtakai, kuri gynė judaizmą.

O štai paties Simono dviejų sūnų vardai jau visiškai nesusiję su žydiška kultūra bei tradicijomis, priešingai jie yra graikų ir romėnų kilmės. Aleksandras – graikiškai reiškia nugalėtojas. Rufas – lotyniškai reiškia raudonplaukis (ryžas). Ką tai reiškė, kad Simonas taip pavadino savo vaikus: bandymą prisitaikyti prie juos supančios demografinės aplinkos, ar ką nors kitą?

Simono tėvai jo vaikų nežydiškų vardų iniciatoriais negalėjo būti, nes, jei savo sūnui davė žydišką vardą, tai senatvėje nacionalinis patriotiškumas tiktai sustiprėja. Tuomet tokiu iniciatoriumi gal galėjo būti jo žmona, jei ji buvo nežydė. Tai tiktai teorinės prielaidos. Šeimoje jos galva visgi buvo vyras, nes tai buvo tų laikų tradicija ir tą liudija faktas, kad visa šeima atkeliavo ne kur nors kitur, bet į Jeruzalę ir dar gi tapo žemės sklypo savininku. Tam įtakos žmona, matomai, neturėjo, nes jei ji būtų dominavusi šeimoje, tai nebūtų sutikusi, kad vyras paliktų pelningesnį užsiėmimą ir persilkeltų į Jeruzalę bei iš prekybininko taptų valstiečiu, kurio pajamos buvo žymiai mažesnės. Taigi žmona irgi negalėjo pavadinti savo vaikų nežydiškais vardais. Kitas variantas gali būti, kad Simonas tapo našliu. Tačiau ir tai mažai įtikėtina, nes šeimos, kur dominavo žmona nežydė, sūnūs vargu ar sutiktų persikelti į Jeruzalę, jie greičiausiai būtų persikėlę į sostinę, į Romą, nes Jeruzalėje jie, kaip nežydai, ramaus gyvenimo neturėtų. Taigi motina visgi turėjo būti žydė, kuri leido šeimos galvai pavadinti savo sūnus graikišku ir romėnišku vardais. Tačiau vis tiek neaišku, kodėl Simonas, būdamas išauklėtas ortodoksiškoje žydų šeimoje, davė savo sūnūms nežydiškus vardus? Be to, šių vardų prasmė yra priešingybė vyravusiai tuometinei bendrajai, minios nuomonei ir tradicijoms. „Ryžas“ – tai visiškai nereiškia plaukų spalvos, bet ne toks, kaip visi, visuomenės nepripažintas (deklasuotas), pajuokos objektas, kunktatorius – neryžtingas ir lėtapėdis žmogus, vienu žodžiu – netoks, kaip visi. Aleksandras – reiškia nugalėtojas. Tais laikais šio vardo savininkas buvo tapatinamas su Aleksandru Makedoniečiu, kuris ir mirė nenugalėtas. Tačiau tai drakoniško būdo nugalėtojas, kuris visgi gali būti ir dvasinės srities nugalėtojas.

Tuomet, jei, parenkant vardus, lemiamą žodį turėjo Simonas, tai gali būti, kad jam dar esant jaunam, jis priešinosi tuometinei paraidžiu įstatymiško-fariziejiško-prekeiviško-soldafoniško Dievo supratimo sinagoginei dvasininkijai. Tai jis, Simonas buvo ryžas ir nugalėtojas ir nenorėjo būti vėpla žydas, kuriam terūpėtų tiktai turto kaupimas.

Tai, kad samprotavimas apie tų vardų neatsitiktinumą yra teisingas, netiesiogiai patvirtina ir dvylikos apaštalų grupės sudėtis ir jų gyvenamoji vieta bei vardai. Vienuolika apaštalų buvo iš Galilėjos, kur nebuvo labai kieto ortodoksiško judaizmo, kaip Judėjoje. Iš Judėjos tebuvo tiktai vienas mokinys, kuris turėjo ortodoksiškiausią žydišką vardą – Judas, kuris ir išdavė Jėzų. Tarp apaštalų buvo daug žmonių, kurių vardai nebuvo žydiški: Andriejus – graikiškai reiškia „drąsus, žmogiškas“; Filipas – „arklių mėgėjas“. Ištikimybė, iškreiptam švenčiausios knygos, kokia yra Biblija, supratimui, žmogaus prie Dievo nepriartina. Atvirkščiai, abejingumas ortodoksiškam religingumui ir dar gi jam priešinimasis gali būti pasamoniško artėjimo prie Dievo ženklas.

Labai panašu, kad ir Simonas nesąmoningai linko link Kristaus dar tuomet, kai jis priešinosi minios nuomonei ir parinkinėjo savo sūnūms vardus… Todėl ir jo kelias buvo iš Kirėnėjos į Jeruzalę. Dievo taip būna sutvarkyta, kad viskas išaiškėja tiktai tuomet, kai įvyksta koks nors konkretus įvykis. Taip ir Simono atveju, jis vyksta ten, kur galės daugiausiai padėti Kristui, apie tai pats nieko nenujausdamas ir nežinodamas (O mes tvirtinam, kad viską patys galime, planuojame, vargstame, nesusimąstydami, kad be Dievo pagalbos mes esame visiški bejėgiai ir nieko nepadarytume).

Tuomet natūraliai prašosi klausimas, ar Simono susitikimas su Kristumi buvo atsitiktinis? Kodėl minima, kad Simonas ėjo iš lauko? Kodėl ši detalė taip svarbi? Kodėl nepasakyti paprastai, kad jis grįžo į miestą? Kuo daugiau klausimų, tuo lengviau į juos atsakyti.

Kristų išvedė už miesto vartų penktadienį apie devintą valandą ryto. Kaitra buvo tik prasidėjusi. Jei tuo laiku Simonas jau grįžo namo, tai, matomai, jis jau buvo baigęs savo darbus. Vadinasi, kad lauke jis pradėjo dirbti dar prieš aušrą, o galbūt ten buvo nuvykęs iš vakaro. Ir aplamai, kodėl jis pradėjo užsiiminėti žemės ūkiu, metęs daug pelningesnį amatą – prekybą? Kodėl jis neūkininkavo prie Kirėnės?

Bendrai paėmus prekyba, kaip seka iš daugelio Biblijos vietų, yra ne pats geriausias būdas praleisti laiką. Apokalipsėje tiesiai sakoma: „Krito, krito didžioji Babelė! Ji pavirto demonų buveine, visų netyrųjų dvasių pastoge, visokių nešvarių ir nekenčiamų paukščių landyne.  Nuo jos ištvirkimo vyno buvo girtos visos tautos; žemės karaliai su ja ištvirkavo, o žemės pirkliai pralobo iš nežabotos jos prabangos“(Apr.18.2-3). Ne atsitiktinai Kristus buvo ne karalius ir ne prekybininkas, bet stalius, apaštalas Paulius – sukirpėjas: tai kūrėjų profesijos, kurios visai priešingos prekybai. Žemdirbystė irgi kūrybiškas darbas.

Simonas Kirėnietis buvo kitokio charakterio žmogus: jis metė prekybą ir atvyko į Jeruzalę, kad pradėtų ūkininkauti. Kirėnijoje jis negalėjo pakeisti profesijos dėl vietinių nepalankaus požiūrio į svetimtautį. Baugios ir tingios tautos visuomet agresyviai nusiteikę prieš greta gyvenančias nacionalines mažumas. Todėl žydas, norėdamas pradėti ūkininkauti prie Kirėnijos, negalėjo.

Tai, kad Simonas tą Kristaus nukryžiavimo dieną lauke dirbo pats, bet nebuvo prižiūrėtojas, liudija tai, kad Romos legionieriai neatsitiktinai parinko jį nešti kryžių. Mat kareiviai tokiam juodam darbui, kaip kryžiaus nešimas, negalėjo paimti žmogaus iš aukštesnių visuomenės sluoksnių, bet tiktai eilinį, niekuo neišsiskiriantį paprastą darbo žmogų. Be to, tas žmogus turėjo būti fiziškai stiprus, kad kryžių nuneštų iki reikiamos vietos ir užneštų ant Golgotos kalvos. Iš pažiūros Simonas toks ir buvo, kas būdinga žemdirbiui.

Kryžiaus nešimas buvo bausmė. Todėl dar vienas iš faktorių, lėmusių legionierių pasirinkimą, buvo jų neapykanta kitų pažiūrų žmogui. Jie tą galėjo pastebėti ir iš Simono veido išraiškos. Legionieriai neklydo niekada, pasirinkdami savo aukas ir sąjungininkus. Galima manyti, kad Simonas ėjo priešpriešai Kristui ne vienas, bet kartu su kitais darbininkais iš kitų laukų. Tačiau legionierius iš neapykantos pasirinko būtent jį…

Faktas, kad tą Kristaus kančios naktį Simonas dirbo lauke sako, kad jis nebuvo aktyvus savo tikėjimo išpažinėjas, nes priešingu atveju jis būtų stovėjęs prie sinedriono durų, o paskui aikštėje prieš Piloto rūmus ir šauktų, reikalaudamas iš Piloto, kad Kristui būtų paskelbtas mirties nuosprendis.

Evangelistų minimi Simono sūnūs Aleksandras ir Rufas sako, kad tie žmonės krikščionių tarpe buvo jau žinomi ir visai įmanomas dalykas, kad jie vaikščiojo su Kristumi ir buvo jo mokiniai. Tuomet jie, susitikdami su tėvu, pasakodavo apie savo naują gyvenimą, tačiau, nežiūrint to, tėvas su jais neidavo ir su Kristumi buvo nepažįstamas. Todėl legionieriams teko jį priversti nešti kryžių. Iš kitos pusės, jei Simonas būtų buvęs abejingas Kristui, tai jis galėjo atsisakyti nešti kryžių ir tai jam būtų kainavę keletą smūgių iš legionierių. Jei Simonas ir buvo prieš sektantinį religinį fanatizmą, tačiau ne prieš Tiesą ir Jėzų.

Jau iš evangelistų pasakojimo po truputį galime suvokti, kad Simonas Kristaus Kryžiaus kelyje Dievo valia buvo neatsitiktinai. Iš aukščiau jau aišku, kad Simonas minios nemėgo ir jos vengė. Tos minios, kurios visą laiką buvo su Kristumi, jam ir trukdė ateiti pas Jį. Jis jau seniai žinojo, kad ten, kur minia, ten Tiesos nėra, tenai tiktai yra minios tiesa. Tačiau dabar ši minia jam neužstojo Kristaus, ji buriavosi už jų ir Kristus vienas nešė Savo Kryžių Kirėniečiui…

Taip kelyje susitiko du toli gražu neatsitiktiniai žmonės. Pirmasis – Simonas, kuris jau seniai elgėsi ne taip, kaip visi, ne taip, kaip minia, beje visą laiką krypdamas į kūrybišką, protingą, teisiąją pusę, kuris pavyzdingai išauklėjo du sūnus. Simonas, kuris perėjo į menkiau pelningą, bet morališkai sveikesnį darbą. Antrasis – Kristus, Kurio gyvenimo aplinkybės, pradedant nuo pat gimimo, buvo tokios, kad Jis buvo išduotas, apie Kurio įsikūnijimą prieš šimtus metų kalbėjo pranašai. Dviejų toli gražu neatsitiktinių žmonių susitikimas irgi buvo neatsitiktinis, kaip ir to susitikimo aplinkybės. Jie susitiko tam, kad tas susitikimas būtų amžiams ir tūkstantmečiams užfiksuotas geriausioje ir žinomiausioje visų laikų knygoje. Labai svarbu suprasti, kieno pastangomis: Simono ar Kristaus jiems pavyko neprasilenkti ir susitikti reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Kas pas ką ėjo tikslingai?

Evangelijoje yra aprašyti keli Jėzaus susitikimai su būsimais mokiniais ir kiekvieną kartą, būtent Jėzui, priklauso tų susitikimų iniciatyva. Taip buvo su samariete moterimi, kurios Jis paprašė atsigerti, taip buvo su Zachiejumi, kai tas sėdėjo medyje, kada Jėzus pasakė, kad norįs pas jį vakarieniauti, taip buvo su Betzatos ligoniu, panašiai buvo ir su sirofenikiete moterimi, su kuria Jis susitiko po ilgokos kelionės iš Galilėjos srities. Ir dabar, kai Jėzui beliko gyventi vos keletą valandų, Jis, kaip pirma, buvo labiau susirūpinęs ne Savo likimu, bet, kaip padėti Simonui, žmogui jau ne pirmus metus einančiam link Jo, įgyti visavertį tikėjimą.

Iš tikrųjų tokiose detalėse ir atsiveria Dailydės iš Nazareto Asmenybės ypatybės, apie Kurį jau daugiau kaip du tūkstančius metų ginčijasi daugybė žmonių!..

Kokiu būdu Kristus paveikė visus įvykius, kurių eiga nuo Jo nepriklausė, kad Jis būtų išvestas į Kryžiaus kelią reikiamu momentu, galvojant apie susitikimą su Simonu? Jeigu atidžiai skaitysime Kristaus viso teismo istoriją, tai pastebėsime, kad Jis Pats skatino ir skubino teismo eigą. Techniškai tai atrodė taip: iškankinę Kristų, o vėliau ir vainikavę erškėčių vainiku, legionieriai troško taip pat kuo greičiau Jį ir nukryžiuoti, nes jų noras jau buvo peraugęs į aistrą. Pakako Kristui pareikšti, kad Jis yra Tiesa ir Save aukojantis Dievas – ir kareivių įniršis patrigubėjo su visais iš to kylančiais padariniais, kurie virto skausmingų smūgių kruša ir skubėjimu su Juo kuo greičiau susidoroti.

Ne Simonas, bet Kristus rengėsi šitam susitikimui. Todėl Jis skubėjo, kad neprasilenktų su Simonu, kuris galėjo pasukti iš pagrindinės gatvės į skersgatvį ir pasimesti žmonių minioje. Tačiau eiti, į šį daugelį metų rengtą susitikimą, buvo begalo sunku ir skausminga: iš skausmo degė rimbų suraižyta nugara, jėgos seko kartu su iš žaizdų trykštančiu krauju, ir aplinkos neapykanta buvo žudanti ir atimanti paskutines jėgas…

Tačiau Jis ėjo, vos bepajėgdamas kęsti skausmą, klupdamas iš silpnumo, ir nė minutės neužmiršdamas, jei Jis parkris anksčiau laiko, parkris ir nepakils iš po sunkios kryžiaus naštos, tai nešti kryžių privers nešti ne Simoną, bet kokį nors atsitiktinį iš minios paimtą žioplį – o iš to jokios naudos.

Ir Jis ėjo, krito, bet skausmingai skubėjo pakilti. Ir vėl ėjo, sunkiai vilkdamas kojas, kol priekyje nepasirodė tas, dėl kurio Žmogaus Sūnus tas minutes kentėjo… Ir visa tai prieš nukryžiavimą… Jis ir čia nugalėjo, atėjo – laiku!

Simonas, liepiamas legionieriaus, bijojo, jei ne mirties, tai kareivių bizūnų, buvo priverstas ant savo pečių pajusti kryžiaus medžio naštos svorį. Tas medis buvo paraudonavęs nuo kraujo – nuo kraujo, kuris Simonui pasirodė ne svetimas…

Kas šiandieną galėtų pasakyti, ar Simonas visą likusį gyvenimą prisiminė, kad tą dieną jis lauke dirbo kaip įprasta, ne ypatingai, neskubėdamas, kad suspėtų priimti šitokią keistą dovaną?..

Dabar procesija atrodė taip: paskui Kristų, bet minios priekyje ėjo Simonas su iškruvintu kryžiumi ant pečių – šiuo epizodu pagrindinis Kristui asmuo. Simonas puikiai girdėjo ir suprato, ką miniai kalbėjo Kristus. Jis buvo įpratęs girdėti, kaip dvasiniai vadai (Kirėnės ir Jeruzalės) liaupsina minią, kaip paskutinę išminties instanciją, kas parodo, kad ta minia yra jiems paklusni. O dabar šitas nesuprantamas ir nesuprastas Simonas, ryžas ir nugalėtojas savo ausimis girdėjo mintis, kurios atitiko jo nuosavoms. Jis dabar girdėjo tas mintis, už kurias buvo priverstas palikti Kirėnę.

Iš esmės, tuo momentu, kai Kristus pranašvo kelyje į Golgotą, įvyko tas pat, kas buvo nutikę su samariete moterimi prie šulinio. Žydai ortodoksai neimdavo nieko iš samariečių rankų, aiškindami, kad jie susiteps, bet iš tikrųjų taip jie demonstravo savo nuomonę, kad samariečiai yra žemesnio lygmens nei žydai. Jėzus, paprašydamas vandens atsigerti iš samarietės rankų, atsistojo šalia jos, tuo parodydamas, kad ji niekuo neišsiskiria iš kitų žmonių tarpo. Lygiai taip pat Jėzaus žodžiai miniai dvasiškai pastiprino ne tokį, kaip visi Simoną. Jėzus pasirodė besąs Simono bendramintis!

Ką gi Jėzus pasakė miniai ir tuo pačiu Simonui?

– „Ateis dienos, kai sakys: „Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!“ Tada sakys kalnams: Griūkite ant mūsų! ir kalvoms: Pridenkite mus! Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?(Lk.23.29-31)“ Tai simbolių kalba, kuri tuo metu buvo suprantama Jeruzalėje, lygiai taip pat ir mūsų dienomis, jei kas nors yra skaitęs Bibliją.

„Žalias medis“ yra Kristus, teisusis, apžmeižtas ir nuteistas mirti. Bevaisis, sausuolis, įvaizdis, kuris dažnai sutinkamas Kristaus kalbose yra Izraelis prieš pusantro tūkstančio metų iki Kristaus įvykių, kuriam buvo patikėta tiesa, bet jis ją atmetė ir dargi šiuo metu ruošiasi nukryžiuoti. Taigi tas sausuolis, Izraelis bus trigubai pasmerktas mirčiai, bet skirtingai nei žalias medis, amžinajai mirčiai.

Toks žmogus, kaip Simonas, myli tiesius, nedviprasmiškus žodžius. Pataikavimas ir padlaižiavimas būdingas priešingo būdo žmonėms nei Simonas, labiausiai nusideda tie, kurie mėgsta populiarumą. Štai pagaliau Simonas savo gyvenime išgirsta žodžius vyro, nebijančio ir nesigėdinančio daiktus įvardinti tikraisiais vardais, išgirsta tiesą. Buvo pasakyta begalo aiškiai: „Degsite ugnies ežere, kurie esate paklusnūs savo karaliams, žiopliai, kurių tėvai nesuprato pranašų ir juos žudė“. Šiuose žodžiuose galima atspėti likimą ir tų, kurie stengėsi būti asmenybėmis ir visą laiką su džiaugsmu laukė ateinant Tiesos. Tokio lakoniško pamokslo apie Atėjimą Simonui, darbo rankų žmogui visiškai pakako. Tokių, kaip Simonas, buvo ne vienas.

Savęs su minia netapatinančiam Simonui pakako šių lakoniškų žodžių…Tiesa, dar ant marškinių ir ant pečių liko kraujo pėdsakas – jam brangaus kraujo…

Tokia yra konspektyvi žmogaus, ilgus metus iki galo savęs nesupratusio, atsivertimo istorija, kurios jis ilgai nepažinojo. Tai, galbūt, labiausiai sukrečianti istorija, kuri persunkta daugybės psichologinių ir dvasinių momentų. Neatsitiktinai ir Jėzus ją paliko pačioms paskutinėms Savo žemiško gyvenimo minutėms, kurias Jo pasekėjai prisimins smulkmeniškai.

Tas epizodas labai svarbus, aiškus, kuriuo Kristus parodė, kad jis yra prieš minią, kuri save tapatina su fariziejais ir prekeiviška psichologija. Skeptikai, kurie trokšta būti populiarūs, amžiais apie Simoną Kirėnietį sakė, kad jis mažai kam žinomas ir Kristaus Kryžiaus kelyje jis atsitiktinis. Tačiau, kaip matome iš pasakojimo, taip nėra, apie jį papasakota labai daug.

Gražiai, giliai, bet lakoniškai Simono gyvenimo istorija papasakota evangelisto Morkaus: „Jie privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių“. Argi galima trumpiau perpasakoti žmogaus gyvenimą? Galima. Ir tai padarė evangelistas Matas. „Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simonas. Tą privertė panėšėti jo kryžių“.

Apaštalas, rašęs laišką Žydams, panašu, kad Simone matė tipišką visų mūsų atstovą, nes sako: „Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už miesto vartų. Taigi išeikime jo pasitikti už stovyklos ir prisiimkime jo paniekinimą“(Žyd.13.12-13). Taigi mums visiems reikia išeiti iš stovyklos, už miesto vartų kartu su Viešpačiu prisiimti jo paniekinimą. Paniekinimą galima suprasti kaip kryžių. Tikriausiai Simone yra matomas įvaizdis visų jo būsimų pažemintų ir kenčiančių pasekėjų, užantspauduotų iš anksto numatyto pašaukimo, nešti Jo kryžių, nešti jį prieš savo valią.

Simonas galėjo būti ir Simeonas, vadinamas Juoduoju: „Antiochijos bendrijoje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simonas, pravarde Juodasis, Lucijus Kirėnietis, Manaenas, augęs kartu su tetrarchu Erodu, ir Saulius“(Apd.13.1), kuris paminėtas prieš Lucijų, kuris irgi buvo iš Kirėnėjos. Prieš kryžių atsivertė į tikėjimą piktadarys, nukryžiuotas kartu su Kristumi, ir šimtininkas, o Juozapas ir Nikodemas atvirai išpažino Jėzų. Viešpats Jėzus nugalėjo dargi Savo mirtimi. Simono dvasinis atsivertimas yra įvaizdis pergyvenimų visų tų, kuriems Viešpats uždeda ant pečių nešti Savo kryžių. Simonas ėjo savo reikalais, pilnas savų idėjų, gyvendamas pagal savo teisingumą… ir staiga čia, kaip griaustinis iš giedro dangaus, jam paliepė daryti tai, ką jis vėliau supras, kad tai buvo pats aukščiausias ir geriausias jo pašaukimas, kuriam tiktai tegali būti pašauktas žmogus – lydėti Dievo Sūnų, nešant Jo kryžių iki galo.

Jėzau, Tau iš tikrųjų reikėjo kitų pagalbos. Viešpatie, šiuo Simono pavyzdžiu, išmokyk mus padėti tiems, kuriems to reikia.

Abejingumo nuodėmė –  tai nūdienos krikščionis ėdantis vėžys. Kam dalyvauti karitatyvinėje, visuomeninėje veikloje, jeigu ir taip yra dirbančių žmonių? Kam padėti į bėdą patekusiam kaimynui, juk jis turi giminių… kam šelpti vargstančius, jeigu aš taip sunkiai uždirbu pinigus? Šėtonas nuolat mums kužda: kam? kam? kam?

Ar atsiras šiandieną bent vienas toks Simonas Kirėnietis, kuris padėtų stokojančiam ir reikalingam pagalbos mūsų artimui? O gal jis svarstys: kam?

Nerasime žemėje nei vieno žmogaus, kuriam šiandieną nereiktų kitų pagalbos. Mes visi vienas kitam reikalingi. Pagalba, gelbėtojas – tai terminai, kurie labai dažnai sutinkami Senajame Testamente. Dažniausiai jie naudojami Dievo atžvilgiu, kuris visuomet ateina į pagalbą, kai žmogus atsiduria padėtyje be išeities. Taigi pagrindinė mūsų gyvenimo prasmė – būti greta to, kuriam reikia pagalbos. Kad įvykdytume tokį pašaukimą, visuomet reikia būti vienybėje su gyvenimo Šaltiniu ir Visagaliu sielų Gelbėtoju. Melskime Dievą, kad mes visuomet rastume šitą gyvenimo prasmę ir, Jo padedami, ją realizuotume.

Kaip matėme, Viešpats, beeidamas į nukryžiavimo vietą, baisiai pavargo, jis buvo beveik be jėgų. Jis nieko nevalgė ir negėrė po Paskutinės Vakarienės ir Jam nei minutės neleido pamiegoti. Apart to, iki paskelbiant nuosprendį, visą laiką nenutrūkstamai vyko teismai, nekalbant jau apie pažeminančius pasityčiojimus, fizinius kankinimus, dėl ko Jėzus neteko daug kraujo. Visa tai, be abejo, lydėjo didžiulis dvasinis skausmas, begalinė dvasinė įtampa ir neišvengiamas žmogiškos vienatvės jausmas.

Jėzus ėjo sunkiai, nešdamas kryžių, ir greit po to, kai jie išėjo už miesto vartų, Jo fizinės jėgos visiškai išseko ir Jis suklupo po kryžiaus našta. Kareiviai pradėjo šaukti ir spardyti Jį kojomis, bet Jis negalėjo pakilti. Centurionas žinojo, ką teko iškentėti Jėzui, tai matydamas, įsakė kareiviams nutraukti fizinį smurtą prieš Jį. Po to tą kryžiaus naštą uždėjo, kaip žinome, Simonui Kirėniečiui.

Simonas nukeliavo ilgą kelią iš Kirėnės į Jeruzalę tam, kad neštų Jėzaus kryžių. Jis liko visas paskutines Kristaus gyvenimo valandas po kryžiumi, kalbėdamas su daugeliu draugų ir priešų. Po prisikėlimo jis tapo drąsus tikintysis. Tačiau Simonas niekada nesužinojo, kad Jėzus, kurio kryžiaus naštą jis nešė, ir žydų mokytojas, kuris kažkada padėjo jo nukentėjusiam sūnui, yra vienas ir tas pats žmogus.

Kristus, matydamas prievartaujamą Simoną, Savo mintyse galėjo mąstyti taip: „Nebijok, Simonai. Aš juk žinau, kad tu negalėjai apsiginti nuo kareivių, kurie uždėjo ant tavęs Mano Kryžiaus jungą. Aš viską žinau, kas dedasi tavo širdyje. Dėkoju tau už tai, kad tu padedi Man, nes Aš labai iškankintas. Su tavimi Aš noriu nešti Kryžių, kurį Tėvas Man davė. Man reikia tavęs. Aš tiktai su tavimi eisiu iki galo. Tėvas žino, kad tu būsi čia, su Manimi, prie Manęs ir dar gi Manyje. Ne tu su Manimi, bet Aš su Tavimi. Mano malonė greit pasieks tave. Ji paguos tavo sujaudintą širdį, ji padės tau nešti šį kryžių, Mano Kryžių. Aš laiminu tave, Simonai, už tavo pagalbą padaryti tai, ko aš nenorėjau padaryti pats vienas. Aš laiminu tave dabar, Aš laiminu tave tavo vaikuose, Aleksandre ir Rufe, kurie kažkada didžiuosis tuo, ką tu padarei dabar. Laimindamas tave, Aš laiminu visus tuos, kurie, bėgant amžiams, bus panašūs į tave, visus tuos, kurie bus priversti nešti jungą ir kryžių nepasirinkdami ir ne savo valia. Visi pasaulio kryžiai, visi kentėjimai bus palaiminti šiandieniniu Kryžiumi. Ačiū tau, Simonai, už tavo pagalbą. Dėkoju.“

Jėzui iš tikrųjų reikėjo pagalbos. Jis tapo tokiu vargšu, kad nebegalėjo nešti savo jungo. Jis susivienijo su visais, kuriems, kad išgyventų, reikalinga kitų žmonių pagalba. Žvelkime į Jo veidą ir apmąstykime Jo kovą, Jo išsekimą ir trapumą, Jo bejėgiškumą. Visa tai tam, kad mes padėkotume Jam už tai. Jis žino mūsų nesugebėjimą vieniems nešti kryžių.

Šitame epizode matomas įžvalgus Dievo, kuris nešė žmonijos kryžių, sumanymas. Jis privertė žmogų kartu su Juo nešti žmonijos kryžių. Dievui buvo reikalingas žmogus šitame šventame išgelbėjimo darbe. Pasaulis negali būti išgelbėtas vieno Dievo, nedalyvaujant mums. Ir žmogus negali būti išgelbėtas be savo pastangų, be bendradarbiavimo su Dievo malone. Žmogus privalo nešti išgelbėjimo kryžių. Mes negalime savęs išlaisvinti nuo tos pareigos, negalime stovėti nuošalyje, būti žiūrovais. Mes privalome aktyviai dalyvauti Dievo darbe gelbstint pasaulį. Koks pasitikėjimas žmogumi, kokia jam pagarba, man ir kiekvienam iš mūsų! Tai yra ženklas, kiek mes reikalingi Dievui ir Bažnyčiai, tęsiančiai Dievo darbą! Tad užsimeskime ant pečių kryžių, ne tiktai savo, bet ir pasaulio pakeitimo kryžių. Imkime ant pečių Bažnyčios kryžių ir neškime kartu su Jėzumi, gyvenančiu Bažnyčioje.

Tyliai kenčiančio Jėzaus paslaptis palietė Simonio širdį. Jėzus, kurio dieviškoji meilė galėjo ir gali atpirkti visą žmoniją, nori, kad mes pasidalintume Jo kryžiumi. Viešpatie, Tu atvėrei Simono Kirėniečio akis ir širdį, suteikdamas Jam tikėjimo malonę. Išmokyk mus suprasti, kad mes, nešdami su kitais kryžių, einame kartu su Tavimi ir, kad taip mums yra dovanojama malonė. Dovanok mums džiaugsmingą suvokimą, kad, dalindamiesi Tavo ir pasaulio kentėjimais, mes taptume išgelbėjimo tarnais ir skatintume bei padėtume Tavo kūno – Bažnyčios kūrimui ir augimui.

Viešpatie Jėzau, Tu parodei mums, kaip padėti Tau, kaip palengvinti Tavo kančias. Mes pašvenčiame Tau mūsų kasdienius darbus, maldas ir kančias. Mes stengsimės būti atidžiais artimo poreikiams, savo kasdienius darbus dirbsime kaip galima geriau, kad džiugintume Tave ir visuomet prisiminsime Tave ne tiktai, kai mums sunku, bet ir kai mums gerai.

Nežmoniškose Viešpaties kančiose, aišku savaime, Simono pagalba buvo visai menkutė. Tačiau Jėzui pakako vieno šypsnio, vieno žodžio, gesto, vieno meilės lašo, kad Jis dosniai išlietų Savo padėką draugo sielai. Praeis metai ir Simono vaikai taps žinomi ir gerbiami tarp savo tikėjimo brolių – o viskas prasidėjo nelauktu susitikimu prie Kryžiaus.

„Aš buvau pasirengęs atsakyti tiems, kurie manęs neklausė, leistis surandamas tų, kurie manęs neieškojo. Tautai, kuri nesišaukė manojo vardo, tolydžio kartojau: „Aš čia! Aš čia!““(Iz.65.1) Kartais Kryžius ištinka tuos, kurie jo neieško: Kristus Pats ieško mūsų. Jei mus staiga ištiktų Kryžius, nelauktas ir todėl dar labiau bauginantis, ir mūsų širdis pasipriešintų – nenuolaidžiaukime jai ir neguoskime jos, bet pilni kilnios užuojautos, kurios prašo širdis, pasakykime jai tyliai, kaip per išpažintį: širdie, širdie… ant Kryžiaus! Širdie… ant Kryžiaus!

Apmąstymai. 1. Norite žinoti, kaip atsidėkoti Viešpačiui už tai, ką Jis mums padarė?… Meile! Kito kelio nėra. Už meilę mokama meile. Neapsimestinė meilė galima tiktai tada, kai žmogus atsisako savęs. Todėl nebijokime! Būkime stiprūs dvasiškai! Atmeskime save ir imkime Jo Kryžių. Neabejotinai tuomet už meilę mums bus atsidėkota meile.

 

 

Pagal vieną pasakojimą Veronika, kilusi iš Pilypo Cezarijos, buvo ne kas kita kaip ta pati kraujoplūdžiu serganti moteris, kurią pagydė Jėzus Kafarnaume, apie ką mini apštalas Matas: „Ir štai moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė jo apsiausto apvadą. Mat ji pati sau kalbėjo: „Jei tik palytėčiau jo drabužį – išgyčiau“. Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Pasitikėk, dukra, tavo tikėjimas išgydė tave“. Ir tą pačią akimirką moteris pagijo“(Mt.9.20-22). Apie tai pasakoja ir Lukas: „Viena moteris, dvylika metu sirgusi kraujoplūdžiu, kurio niekas negalėjo pagydyti, prisiartino iš užpakalio, prisilietė jo drabužio apvado, ir kraujas bematant liovėsi plūdęs. O Jėzus paklausė: „Kas mane palietė?“ Visiems besiginant, Petras tarė: „Mokytojau, minia tave spaudžia ir stumia“. Bet Jėzus atsakė: „Mane kažkas palietė, nes aš pajutau, kad iš manęs išėjo galia“. Moteris, pamačiusi, kad neliko nepastebėta, drebėdama prisiartino, parpuolė jam po kojų ir visų žmonių akivaizdoje papasakojo, kodėl prisilietusi ir kaip tuojau išgijusi. Tuomet Jėzus jai tarė: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“(Lk.8.43-48) Dar detaliau apie tai rašo Morkus: „Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: „Kas mane palietė?““

 Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“(Mk.5.25-34).

Toliau pasakojama, kad pagijusi ši moteris, norėdama įamžinti šį stebuklą, pastatė Jėzaus statulą, prie Jo kojų vaizduojančią ją pačią. Eusebijas Cezarietis savo „Bažnyčios istorijoje“ rašo: „ Būtent kraujoplūdžiu serganti moteris, kuri, kaip mums žinoma iš šventų Evangelijų(Mt.9.20-23, Mk.5. 25-34, Lk. 8.43-48) buvo mūsų Išganytojo pagydyta. Ji buvo kilusi iš šio miesto(Pilypo Cezarijos). Čia ir dabar rodomas tas jos namas bei saugomi šlovingi gerdarystės, kurią jai padarė Gelbėtojas, paminklai. Būtent prieš jos namus gulėjo didelis akmuo ir ant jo pastatyta varinė moters statula su sulenktais keliais ir pirmyn ištiestomis rankomis, panašiai į besimeldžiančią. Prieš ją stovi iš tokio paties metalo padaryta tiesi vyro figūra, gražiai aprengta dviguba mantija ir su ištiesta į moterį ranka. Prie jo kojų, ant paties pjedestalo auga kažkokia nepažįstama žolė, siekianti varinės mantijos apačią ir tarnauja, kaip priešnuodis įvairioms ligoms. Pasakojama, kad ši statula vaizduoja Jėzų. Ji išliko iki mūsų laikų. Tarp kitko nieko nėra nuostabaus, kad senovėje Gelbėtojo apdovanoti geradarystėmis pagonys darė tokius darbus“. Šitą statulą 530 mūsų eros metais taip pat matė arkidiakonas Feodosijus, kuris aplankė Pilypo Cezarėją. Jis rašo: „ Iš ten buvo moteris, kurią Viešpats Kristus išgydė nuo kraujoplūdžio. Jos vardas buvo Maroza. Ten, bažnyčioje, kurią pastatė Maroza, yra Viešpaties statula“. Apie bronzinę statulą Pilypo Cezarijoje pasakoja ir Vilibaldas, aplankęs šias vietas VIII amžiaus dvidešimtais metais.

Pasakojama, kad Kristaus kančios metu ta moteris kartu su kitais Jėzaus išgydytais žmonėmis drąsiai nuvyko pas Pilotą prašyti išteisinimo. Tuose pasakojimuose ši liūdytoja aprašoma taip: „ Ir kažkokia moteris vardu Veronika pasakė: „ Aš dvylika metų sirgau kraujoplūdžiu ir, kai tiktai aš paliečiau Jo drabužių kraštą, mano kraujoplūdis liovėsi.“ Į tai judėjai jai atsakė: „Mes turime įstatymą, pagal kurį moterys negali liudyti““

Įdomu, kad kryžiuočių laikais kraujoplūdžiu sirgusios moters pagijimo vieta jau nurodoma ne Kafarnaumas, bet Jeruzalė. Apie tai kalba piligrimas Zevuldas (1103 m.): „Truputį aukščiau Betsaidos baseino yra vieta, kur moteris, sirgusi dvidešimt metų kraujoplūdžiu ir negalėjo būti išgydyta gydytojų, buvo pagydyta Viešpaties, jai prisilietus prie Jo drabužių krašto. Tuo metu Jį supo minia žmonių“.

Dar yra pasakojimas, siejantis pagydytą moterį su Morta iš Betanijos. Po to pasirodė legenda apie Veroniką, turėjusią stebuklingą audeklą, ant kurio stebuklingu būdu buvo atsispaudęs Jėzaus veidas. Pagal šią versiją Jis asmeniškai Pats davė šį audinį jai, kuriuo nusišluostė Savo veidą Getsemanėje. Pagal VII amžiaus pasakojimą Veronika norėjo turėti Jėzaus portretą ir Jo prašė, kad jį nupieštų dailininkas. Vietoj to Jėzus stebuklingu būdu atspaudė Savo veidą ant medžiagos gabalo, kuris po to atsirado Romoje. Tuomet sirgo imperatorius Tiberijus. Jis buvo girdėjęs apie Palestinos Stebukladarį, kuris žmones pagydydavo žodžiu. Tiberijus pasiuntė savo emisarus, kad Jį atvežtų į Romą. Jis dar nežinojo, kad Pilotas ką tik buvo Jį nuteisęs mirčiai. Išgasdintas Pilotas nežinojo ką pasakyti imperatoriaus pasiuntiniams, bet Veronika įsipareigojo Tiberijui nuvežti Jėzaus portretą į Romą. Tas portretas ir pagydė imperatorių. Nuo to laiko tas audeklas su didžiule pagarba buvo saugomas Amžinajame mieste iki XII amžiaus, kol vėl atsirado nauji pasakojimai apie tai.

Didžiausią susidomėjimą kelia tas pasakojimas, kuris Veronikos istoriją sieja su kryžiaus nešimu ir Jėzaus mirtimi. Tame pasakojime taip pat yra nemažai vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Vieni tvirtina, kad Veronika buvo raupsuotoji, kiti – akla, bet visų nuomonės sutampa, kad, nušluosčiusi Jėzui veidą, ji, kaip brangiausią dovaną, gavo stebuklingą Jėzaus Veido atspaudą ir pati pagijo.

Dar yra XIII amžiaus pasakojimas, kuris lyg ir sujungia tuos abu pasakojimus. Pagal tą versiją Veronika, pagydyta nuo kraujoplūdžio, vėl susirgo, bet šį kartą jos būsena buvo žymiai blogesnė. Ji susirgo raupais. Nebesitikėdama kito stebuklo, ji nebedrįso artintis prie kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. Marija paėmė Veronikos šydą ir juo nušluostė Kristui veidą, kuris ir atsispaudė ant to šydo. Tas šydas ir išgydė Veroniką.

Po to, maždaug po šimto metų tas pasakojimas pasirodė kitoje formoje, kuri ir išliko dominuojanti šiandieninio Kristaus Kryžiaus kelio tradicijoje: Veronika pakeliui į turgų pamatė Kristų, nešantį kryžių, ir jai labai Jo pagailo. Ji padavė Jam savo šydą, kad nusišluostytų veido prakaitą. Kada ji paėmė šydą atgal, ant jo buvo Kristaus veido atspaudas.

Lygiagrečiai Veronikos istorijai egzistuoja ir kiti pasakojimai apie stebuklingą audeklą. Vienas iš jų įsitvirtino ikonografijos tradicijoje, kaip dviejų variantų ikona: veidas ant audeklo ir veidas keramikoje.

Grįžkime į Kristaus Kryžiaus Kelią, kuriuo mūsų Išganytojas dar turės nueiti netrumpą atkarpą, kol pasieks bausmės vietą. Toje atkarpoje Kristaus laukia keletas dramatiškų ir tragiškų momentų, kurie neleidžia tikintį žmogų likti tų įvykių nuošalyje ir būti abejingu.

Kryžiaus kelyje, priešiškos minios fone labiausiai išsiskyrė Jėzaus figūra, tačiau ne savo įspūdingu stotu, bet nuo mūsų nemeilės, nepagarbos bei nedėkingumo, neregėto pažeminimo ir paniekinimo bei nežmoniškų fizinių kančių iškankintu, svyruojančiu į šalis kūnu. Kuo arčiau buvo Golgota, tuo sunkesnis darėsi kiekvienas žingsnis, reikalaujantis sutelkti paskutines jėgas, kurių beveik ir nebebuvo. Gamta, kaip tyčia, irgi buvo prieš Jėzų, nes karšta pavasario saulė negailestingai kepino ir tvankus oras dusino Jėzų. Sruvantis prakaitas ir kraujas, susimaišęs su kelio dulkėmis, padengė Kristaus veidą. Ar dabar beatpažintų Tave, Viešpatie, tie mokiniai, kurie kartu su Tavimi buvo ant Taboro kalno ir regėjo dievišką atsimainymą? Tikrai ne. Jie nesuprastų, kur dingo jų Mokytojas, kas iš jų atėmė garsųjį pamokslautoją, daugybę žmonių pagydžiusį stebukladarį. Gal todėl ir nėra jų šitoje minioje, kad Tu, Viešpatie, tapai jiems nepažįstamu. Tačiau tų neprietėlių minioje dar yra  žmonių, kurie eina tą patį Golgotos kelią, kurie kartu Su Tavimi, Jėzau, kenčia nežmoniškas dvasines kančias. Viena iš jų Tave jau paguodė, Tavo Švenčiausioji Motina. Ji Tave vieną kartą jau išgelbėjo nuo budelių, bet šį kartą Ji bejėgė prieš Tavo ir Dievo Tėvo valią. Apart Motinos, abejingų ir nesusigaudančių situacijoje žioplių minioje atsirado dar viena moteris, nepabugusi žiaurių legionierių ir išdrįsusi ištiesti Viešpačiui pagalbos ranką, niekam nepažįstama, kažkokia Veronika. Ji prasibrauna pro šurmuliuojančią minią, nekreipdama dėmesio į kareivius, prieina prie Jėzaus ir ištiesia skiautę audeklo, kad nusišluostytum Savo, Viešpatie, veidą. Tavo sukruvintas, mėlynėmis nusėtas ir skausmo iškreiptas veidas staiga suspindo begalinės gražiausios dieviškosios meilės šypsniu. Ir Tavo veide pasirodė begalinis ryžtas kuo greičiau išlieti mums visiems tos nesuprantamos ir išganingos meilės eleksyrą, jis pasipuošė būsimos pergalingos aukos triumfu. Ir tą veidą, kaip didžiausią dovaną, padovanojai gailestingajai Veronikai, atsispaudusį drobės gabale, kad ir mes visi suprastume ir žinotume, jog Tavo kančia ir kryžiaus auka tai buvo taip pat dovana mums, atverianti Dangaus vartus į amžinąjį gyvenimą. Ta dovana buvo tikrai labai keista ir prasminga, nes padovanota ne už mūsų nuopelnus ar gerus darbus, bet už nuodėmes. Veronikos elgesys mums yra pavyzdys, kuris parodo, kad gerą darantiems Dievas visada yra dėmesingas ir atsilygina. Tačiau pats didžiausias atlygis mums yra begalinė Tavo meilė, Dieve, kuria Tu mus apglėbi, kaip Savo vaikus. Išmokyk, Viešpatie, mus kiekvieną daryti gera kitiems, kad ir patys išvystume Tavo veidą.

Didžiausia mūsų bėda yra ta, kad mes ne tik į Dievo meilę neatsakome meile, bet dauguma mūsų visai pamiršta savo pagrindinę krikščionio kataliko pareigą – gyventi ir elgtis katalikiškai, nebenorime gerbti, net ir prisiminti savo Kūrėją ir Atpirkėją. Politiniais terminais kalbant tapome per daug suverenūs ir savarankiški, užmirštame, kad viską ką turime, ką pasiekėme tai tiktai Dievo dėka. Nebenorime bendrauti ir kalbėtis bei tartis su Dievu, atrodytų, kad čia žemėje mes valdovai ir visagaliai. Tik dviejų tūkstančių metų laiko tarpas mus skiria nuo tų dienų, kai dvasiniai ir žemiški prioritetai mūsų protėviams buvo visiškai aiškūs ir abejonių nekildavo, kuo reikia pasitikėti. Labai laikas atnaujinti ir sustiprinti ryšius su savo prigimtine tikrąja tėvyne ir jos Savininku bei Šeimininku. Šiuo metu laikas bėga ir dividendus skaičiuoja ne mūsų naudai, o tam, kuris visą laiką buvo prieš Kūrėją ir Jo kūrinius. Tiesa, tokių, kurie nenorėjo ir nesistengė pažinti savo dangiškojo Tėvo pakankamai daug buvo ir tuo metu, bet Kristus ir buvo atėjęs tam, kad paragintų visus, visų laikų žmones atsigręžti į tikrąsias amžinąsias vertybes, paklusti Dievo Tėvo valiai. Šiandieną mes, kaip ta Kristų į Golgotą lydinti minia, tegirdime tiktai vietinių save įvardijančių vedliais ir lyderiais kalbas, lengvai pasitikime jų nerealiais ir apgaulingais pažadais. Mielieji, jiems niekuomet nerūpėjo ir nerūpi jūsų bėdos ir problemos ir jie neturi stebukladariškų sugebėjimų jas išspręsti. Viskas palankiai sprendžiasi tik tuomet, kai nusistovi harmoniški ryšiai su Aukščiausiuoju, kuris yra įvairiausių ir mums reikalingų malonių šaltinis.

Artėjant prie Golgotos, minios kantrybė seko, nes noras patenkinti savo kruviną aistrą augo ir liejosi vis didesniu nepasitenkinimu, įvairiais Jėzų užgauliojančiais šauksmais ir keiksmais bei kiekvienas troško savo rankomis Jėzui suduoti per veidą, apspjaudyti Jį, ar jam įspirti, kad vėliau galėtų pasididžiuoti ir pasigirti, kad ir jis atsilygino tam tautos suvedžiotojui. Tokiais svieto lygintojais stengėsi būti vyrai. Tad šiandieną tikrai negalima pasakyti, kad vyrų, buvusių toje minioje, protas, kuris, kaip tvirtina mokslas, yra daugiau orientuotas visuomeninei veiklai, pasireiškė tinkamai ir racionaliai. Ir priešingai, Golgotos kelyje, buvusios moterys, bent jau kelios, elgėsi žymiai geriau apgalvotai ir įžvalgiau, nors jų protas labiau yra nukreiptas uždaro rato, tokio kaip šeima, problemoms spręsti. Trumpai kalbant šiuo atveju moterys pasielgė žymiai protingiau nei vyrai. Ir viena tokia įžvalgi, jautri ir gailestinga pasirodė besanti Veronika, kuri prasmuko pro legionierių užkardą, pribėgusi prie Jėzaus nušluostė Jam veidą. Grubi jėga ją kaip mat nustūmė atgal į minią, o minioje neatsirado nei vieno, kuris būtų ją užjautęs ir paguodęs. O tikriausiai tarp tos gausybės abejingųjų buvo ir tokių, kurie buvo Jėzaus pagydyti. Pasibaisėtinas abejingumas…

Nė kiek jis ne mažesnis ir šiandien. Kai girdime, kad kažkuriame užmiesčio kelyje keli automobiliai pervažiavo ant važiuojamosios kelio dalies gulintį žmogų, tai kyla klausimas, kur buvo, ar nematė to žmogaus iki tol važiavę kiti vairuotojai. To pirmojo vairuotojo, kuris pravažiavo ir matė nesustojęs, prakeiktas abejingumas ir yra to nelaimingo žmogaus žūties priežastis. Apie geranoriškumą šiandien jau beprasmiška kalbėti, mus užvaldė pinigų demonas. Veronikos, Kristui ištiestos, rankos nieko nekainavo ir ji nelaukė ir nesitikėjo jokio atlygio, galbūt tiktai ant jos kūno atsirado kelios mėlynės nuo legionierių grubaus elgesio ir minios nenoro sulaikyti ją nuo griuvimo ant akmeninio grindinio. Koks tokio poelgio išskaičiavimas? Joks… ji buvo gilaus tikėjimo moteriškė, ne tokio, kaip mūsų aštuoniasdešimties procentų gyventojų, kurie įvardija save katalikais, bet realaus tikėjimo pas juos reikėtų paieškoti su geru žibūriu. Tiesa, atlygį ji gavo, amžiams atsispaudusį Kristaus veido atvaizdą audekle ir tikriausiai amžinybę. Daugeliui mūsų pinigai yra žymiai vertesni už amžinybę…

Galvojant apie Veronikos poelgį, į galvą ateina mintis, kad ji turėjo labai gerus ir išmintingus tėvus, nes tvirtas tikėjimas įgijamas tiktai tuomet, kai jam tvirti pagrindai padedami ankstyvoje vaikystėje. Drąsiai galima tvirtinti, kad jos šeimoje Dievas buvo garbinamas kasdien, bet ne epizodiškai, kaip kad vyksta kai kuriose mūsų šeimose. Dievui mes turime būti dėkingi už viską, net už pačius menkiausius dalykus, tad ir bendravimas su Juo turi vykti kuo dažniau, kaip tai įmanoma. Veronikos drąsaus poelgio pavyzdys mus moko, kad kiekvienoje šeimoje krikščioniškas dorinis auklėjimas turi remtis visišku pasitikėjimu Dievu. Tuomet ir ekstremaliose situacijose nereikės abejoti, kaip pasielgti, nereikės svarstyti ir galvoti, ar apsimoka bei verta ištiesti pagalbos ranką nelaimėliui. Pagalba artimui, jei dar to reikalauja susiklosčiusios nepalankios aplinkybės pastarojo atžvilgiu, būtų toks pat elgesys, prilygintinas Veronikos elgesiui. Abejingumo išsikerojimas visuomenėje aiškiai parodo, kad dorinio auklėjimo spragos mūsų šeimose yra didžiulės, mūsų vaikai namuose negauna pakankamai dvasinio peno, kuris nuo ankstyvos vaikystės ir jaunystės juose suformuotų tvirtas krikščioniškas pažiūras ir leistų motyvuotai pasirinkti tiktai vieną ir teisingą gyvenimo kelią be jokių atsišakojimų, kurie yra ne kas kita kaip klystkeliai. Žmogui be tvirto moralinio pagrindo visuomet bus pagunda pasukti į šalį, o kai gyvenime dar papildomai jį gali ištikti staigūs ir netikėti sunkumai arba kiti kokie nors Dievo duoti tikėjimo išbandymai, žiūrėk toks žmogus ima ir paslysta, suklumpa arba pasuka į šunkelį. Reikia žinoti, kad suklysti visuomet yra lengviau nei pasitaisyti, nes žengti žingsnį atgal visaip trukdys ir stengsis neleisti mūsų nuolatinis ir pats pavojingiausias priešas, piktasis gundytojas. Niekas kitas, o tik jis mus nuolatos vilioja į šunkelius ir klystkelius, nes doro gyvenimo kelio magistralėje jam eismas draudžiamas, todėl jis mus nuolatos tyko kiekvienoje kryžkelėje, kur yra atsišakojimas, vedantis į jau minėtus antraeilius ir antrarūšius, nepagrindinius ir nieko gero nežadančius, bet kartais labai viliojančius, kelius. Pradėjus keliauti tokiais, vadinamais žemiškosios gerovės ir laimės keliais, greit tenka nusivilti, nes tas pats vilioklis žmogų traukia į dar prastesnį kelią, dabar jau pasitelkdamas į pagalbą moralinį šantažą, kuris žmoguje gimdo atsakomybės prieš Dievą baimę. Taip žmogus ir tampa tokios žioplių ir viskam abejingų minios, kuri lydėjo Kristų į Golgotą, nariu, kurią valdo ir ja manipuliuoja piktasis per, taip vadinamus, visuomenėje pripažintus ir turinčius autoritetą veikėjus bei lyderius, kuriems dora, tikėjimas ir kiti moraliniai dalykai yra svetimkūniai.

Gėrėdamiesi šventosios Veronikos drąsa ir žygdarbiu, prašykime mūsų Viešpatį, kad į mūsų šeimas sugrįžtų tikrasis, bet ne paradinis tikėjimas, o mūsų šeimos taptų tikromis krikščioniško tikėjimo mokyklomis, kuriose augantis žmogus tvirtėtų ir dvasiškai. Šiandieną ne mūsų Viešpačiui reikia nušluostyti nuo veido dulkes, bet mums patiems jį nusivalyti, kad švariomis akimis pažvelgtume ir išvystume savo tikrąjį vadovą, mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, kuris visą laiką laukia sugrįžtant sūnų palaidūnų bei dukrų paklydėlių. Juk neveltui Evangelijoje yra įdėtas epizodas apie avį paklydėlę, o tam, kad, perskaitę jį, susimąstytume ir ryžtumės lemiamam posūkiui savo gyvenimo kelyje.

Ar galėjo Veronika nepadėti taip kenčiančiam Kristui nuo nepakeliamos kryžiaus naštos ir kareivių bei aplinkinių nežmogiško tyčiojimosi? Aišku, kad ne, dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia jau vien dėl to, kad, kaip minėjau, ji taip buvo išauklėta savo tėvų. Kita labai svarbi priežastis, jei tikėti pasakojimais, kad ji buvo ta moteris, kuri buvo išgydyta Kristaus jai sergant kraujoplūdžiu, kaip mini evangelistas Matas (Mt.9.21). Jau tuomet ji buvo giliai įtikėjusi Jėzumi, kaip Dievo sūnumi. Tai dabar, matant savo Gelbėtoją bejėgį ir iškankintą, patyrusi Jo malonę, kitaip pasielgti negalėjo, niekas negalėjo jos sustabdyti taip pat atsilyginti geru darbu. Anuo metu ji net nespėjo padėkoti Jėzui už pagydymą, o dabar pasitaikė tinkamiausia proga pačiai parodyti tikrąją Dievo ir artimo meilę, kas turi būti kiekvieno krikščionio prigimtiniai dalykai. Neveltui juk Dekaloge yra įdėtas Didysis įsakymas: „Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, vismis jėgomis; mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save“. Iš Veronikos elgesio galima spręsti, kad kam jau kam, tačiau jai šis įsakymas buvo ne tik gerai žinomas, bet ir tapęs kasdieninio gyvenimo norma. Giliai tikintis žmogus kitaip pasielgti negalėjo ir tokiam savo poelgiui ji kitokių alternatyvų neturėjo. Tad jos nesustabdė nei Kristui bei Jį užjaučiantiems priešiškai nusiteikusi minia, nei legionierių žiaurumas. Krikščioniškos pareigos jausmas nugalėjo visas baimes ir jos tykojusius pavojus, žinant, kad okupantai niekada nebuvo draugiškai nusiteikę judėjų atžvilgiu ir galėjo kuo žiauriausiai susidoroti su geraširde ir jautrios sielos Veronika. Tad Veronikos poelgis gali būti traktuojamas, kaip tam tikra auka Dievui, nesitikint ir nelaukiant nei menkiausio atlygio iš Jo. Tačiau nereikia šitame Veronikos veiksme matyti vien tiktai jos nuopelnus ir nepamiršti, kad visų mūsų veiksmų ir poelgių pradžia yra Dievas. Veronika tuo savo poelgiu, norėdama išreikšti savo meilę Dievui, galbūt net nenujautė ir tuo metu nesusimąstė, kad Aukščiausiasis pirmiau parodė Savo meilę jai, tokiu būdu ją įtraukdamas į šį jos meilės pasireiškimo veiksmą. Be abejo laimingas toks žmogus, kuris kviečiamas dalyvauti bei prisidėti prie Dievo planų realizavimo. Melskime Viešpatį Dievą, kad kuo daugiau mūsų tikėjimo brolių ir sesių įgytų tokį pasitikėjimą pas Dievą ir prisidėtų prie mums iš anksto nežinomų Jo planų įgyvendinimo. Juk labai dažnai Dievas veikia mūsų tarpe per kitus žmones, mums to nepastebint ir nesuvokiant.

Nejaugi šitoje didžiulėje minioje nebuvo daugiau žmonių, pritariančių Veronikai ir užjaučiančių Kristų? Tikriausiai buvo, bet jie elgėsi lygiai taip pat, kaip dauguma mūsų elgiasi šiandien panašiose situacijose. Jie bijojo išsiskirti iš minios, kaip ir mes nenorime miniai parodyti, kad esame kitokie, nesutinkame su minios nuomone, bet bijome būti kitokie, kad mūsų neišjuoktų, nepasityčiotų iš mūsų. Tai nuolaidžiavimas piktajai dvasiai, kuri nuo to tiktai dar labiau įžūlėja, dar įnirtingiau puola svyruojantį tikėjime, norėdama jį visškai pavergti. Žmogus, pasiduodantis minios įtakai, tampa savotišku dvasiniu akluoju, nebesugeba blaiviai mąstyti, visais klausimais beatodairiškai pritaria miniai. Tokiais atvejais sakoma, kad žmogus yra vedžiojamas už nosies, o iš tikrųjų jis yra suvedžiojamas, lygiai taip pat, kaip tai padarė rojuje žaltys. Dvasinio budrumo stoka yra pirmoji prielaida, kad žmogus anksčiau ar vėliau bus apgautas (suvedžiotas) ir pasiduos suvedžiotojo įtakai, kuri neišvengiamai jį nutolina nuo Dievo. Tikinčiam žmogui tiesos kriterijumi bei matu visą laiką turi būti Dievas ir Jo mokymas. Priimant abejotiną sprendimą, arba darant neaiškų apsisprendimą visuomet būtina pamąstyti, ką konkrečiu klausimu kalba Dievas. Minioje neatsirado nei vieno kito žmogaus, kuris būtų ryžęsis eiti į pagalbą Jėzui, jie paprasčiausiai gėdijosi Kristaus, tokio Kristaus, kuris buvo nepatrauklus, nusižeminęs ir nuolankus. Tuo metu jie buvo išsižadėję Kristaus. O štai ką rašo evangelistai šiuo klausimu. „O kuris išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, to bus išsižadėta Dievo angelų akivaizdoje“(Lk.12.9). „O kas išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje”(Mt.10.33). „Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios svetimaujančios ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai Jis ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais”(Mk.8.38). Mielieji, pagalvokime, ar mes niekuo nerizikuojame? Visi trys apaštalai beveik vienu ir tuo pačiu žodžiu perduoda mums Paties Jėzaus Kristaus žodžius, kuriais netikėti neturime jokio pagrindo. Daugelio mūsų abejojimas Dievu, ar nėra Jo išsižadėjimas? Ar neišsižada Dievo tie, kuriems nereikia Bažnyčios sekmadieniais, kurie Dievo namuose pasirodo tiktai per metines šventes, laidotuves, kurie jau atgailos sakramento nėra priėmę keletą metų ir pan? Tokie tylėjo minioje, kai lydėjo Kristų į Golgotą, tokie patys tylėjo siautėjant bolševikiniui ateizmui sovietmečiu, tokie šiandien tyli, kai Bažnyčia visus kviečia naujajai katechizacijai. Viešpatie, padėk mums nebijoti būti kitokiais šiandieninio sekuliarizuoto pasaulio akivaizdoje, liudijant Dievą, visuomet eiti į pagalbą tiems, kuriems jos reikia, matant juose, Viešpatie, Tavo veidą.

Ši Tavo, Viešpatie, relikvija išliko iki mūsų dienų ir, kaip dažnai būna, kelia įvairiausių ginčų, duoda peno apmąstymams ir įvairioms nuomonėms. Tačiau visi sutaria, kad, Viešpatie, Tavo Veido atspaudas ant audeklo nėra rankų darbo kūrinys. Ginčai nesibaigia dar ir todėl, kad šiuo metu katalikai turi du Kristaus veido atvaizdus, kurie yra vienodai garbinami, o pravoslavai dar vieną atvaizdą, kuris saugomas švento Silvestro bažnyčioje Romoje. Vienas katalikų garbinamas Kristaus veido atvaizdas yra Švento Petro bazilikoje, Romoje, kitas nedideliame Italijos mieste Manopelo. Apie pirmąjį jau buvo kažkiek užsiminta, tai dabar pakalbėsime apie antrojo istoriją.

Istorikai tvirtina, kad 574 metais šventoji skepeta buvo Konstantinopolyje ir 626 metais apsupus miestą priešams ji buvo ant miesto gynybinės sienos. Po to skepeta iš Konstantinopolio dingo ir gerokai vėliau jos pėdsakai aptikti Romoje. 1506 metais į Manopelo atvyko keistas keliautojas, kuris švento Mikalojaus kunigui paliko ryšulėlį su užrašu: „Saugok šitą šventenybę, kaip Dangaus dovaną, gerbk ją ir ji apsaugos tave ir tavo šeimą“. Sužavėtas atvaizdo, kunigas brangią dovaną parsinešė namo, kur atvaizdas išbuvo apie 100 metų. Jis buvo perdavinėjamas iš kartos į kartą, kol pagaliau 1638 metais jį padovanojo bažnyčiai. Atvaizdas, pakliuvęs į bažnyčią, buvo visų garbinamas ir kas besikreipdavo į jį, būdavo išklausytas. 1686 metais vienuoliai kapucinai pastatė nedidelę bažnytėlę, kurioje ir buvo saugoma šventoji relikvija. Ji yra bažnytėlės altoriuje. Ant plono audeklo matyti Viešpaties Jėzaus Kristaus veido atspaudas, kuris patalpintas tarp dviejų stiklų. Žiūrint į šį atvaizdą, jaučiamas Jėzaus skvarbus, gyvas ir šiltas žvilgsnis. Burna praverta ir susidaro įspūdis, kad Jis nori kalbėtis su lankytojais. Kairysis skruostas truputį patynęs, nedidelė sruoga plaukų dengia kaktą, nedidelė barzdelė, kiti plaukai uždengia skruostus. Atvaizdas nenupieštas. Tai tikrai žmogaus veido atspaudas. Dar tikriau atvaizdas matyti padidintoje fotografijoje, kuri rodoma palyginimui su Turino drobule. Tyrimai parodė, kad Turino drobulės atvaizdas ir Manopelo veido atspaudas priklauso tam pačiam Žmogui – Viešpačiui Jėzui Kristui.

Iki šios dienos Šventasis Veidas traukia daugybę krikščionių, kaip katalikų, taip ir pravoslavų, kurie skiria savo karštas maldas Dievui už šį stebuklą. Neseniai popiežius Benediktas XVI buvo apsilankęs Manopelo miestelyje. Specialiai popiežiui vienuoliai kapucinai atidarė stiklinį futliarą, kuriame saugoma skepeta, ir Benediktas XVI keletą minučių meldėsi prieš šį atvaizdą. Po to šventasis Tėvas pasakė pamokslą, kuriame ragino tikinčiuosius ieškoti Kristaus kiekvieno artimo veide, ypatingai ligoniuose ir stokojančiuose.

Įsigilinę į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kryžiaus kelio kančią, visiškai neabejotinai pritarsime pranašo žodžiams: „Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome.  Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku“(Iz.53.2-3). Jeigu mes būtume toje minioje, tai dauguma nepatikėtume, kad čia yra mūsų Išganytojas, Dievo Sūnus… sakytume, kad kažkoks apsišaukėlis, gal net beprotis… Iš tikrųjų Jis buvo Beprotis, bet tiktai iš Meilės mums! Iš meilės mums Jis Veronikos skepetoje atminčiai paliko mus mylintį veidą, kuris ne taip seniai šypsojosi vaikams, spindėjo nepaprastu dieviškumu ant Taboro kalno, o dabar neatpažįstamai iškreiptas nepakeliamų kančių. Tačiau ta visa kančia yra mūsų Atpirkimo esmė, šitas Jo prakaitas ir kraujas, apsiblausęs Kristaus veidas – mūsų Apvalymas.

Viešpatie, mes ryžtamės tikra atgaila nuplėšti nuo savęs tą varganą kaukę, kurią mes užsitraukėme ant veido savo smulkmeniškais kasdieniniais rūpesčiais… Taip ir tiktai taip, per kontempliaciją ir atpirkimą mūsų gyvenimas taps panašus į Tavo Viešpatie gyvenimo kelią. Eidami tuo keliu mes vis labiau tapsime panašūs Į Tave.

Apmąstymai. 1. Mūsų nuodėmės tapo Jėzaus Kristaus kančių priežastimi: tos kančios, kuri subjaurojo mylimo Jėzaus išvaizdą, tobulo Dievo ir tobulo žmogaus. Mūsų kasdieninė sumaištis neleidžia mums Tave regėti, Viešpatie, ir daro Tavo atvaizdą netikrą ir vaiduoklišką.

 

 

 „Tasai, kuriam ir iš kurio yra visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę. Todėl jam priderėjo kentėjimais ištobulinti jų išganymo vadovą“(Žyd.2.10). Štai ką pasakoja vienas regėjimas apie Kristaus parpuolimus.

Iškilmingai ir ramiai sėdi Šeimininkas. Atokiau nuo Jo pagarbiai stovi tarnas, kuris yra pasiruošęs įvykdyti Jo valią. Šeimininkas meiliai, pagarbiai žvelgia į Savo tarną ir švelniai pasiunčia jį į vieną vietą. Kad tas įvykdytų Jo valią. Tarnas ne paprastai eina, bet staiga pašoka ir greitai bėga, kad su meile išpildytų Šeimininko valią ir greitai įpuola į griovį, labai smarkiai susižeidžia. Tuomet jis pradeda aimanuoti, dejuoti, skųstis, tačiau negali nei pakilti, nei kaip nors kitaip sau padėti. Būdamas paprastu žmogumi, jis sielvartauja. Besielvartaudamas jis patiria septynis didelius skausmus. Pirmasis skausmas dėl sumušimų, kurie atsirado jam parkrintant. Antrasis skausmas buvo dėl jo visame kūne juntamo sunkumo. Trečiasis skausmas buvo silpnumas, kaip pirmųjų dviejų pasekmė. Ketvirtasis – kad jis buvo taip stipriai apakintas ir sukrėstas savo proto, kad beveik užmiršo savo meilę. Penktasis skausmas buvo dėl to, kad jis negalėjo pakilti. Šešetasis buvo pats nuostabiausias, kad jis guli vienumoje. Septintasis buvo dėl to, kad ta vieta, kur jis gulėjo buvo ilga, kieta ir kėlė skausmą. Aš stebėjausi, kaip tas tarnas galėjo taip kantriai ten iškentėti tokį sielvartą. Šeimininkas, kuris sėdėjo iškilmingai ir ramiai buvo Dievas. Tarnu galėjo būti Antrasis Trejybės Asmuo ar Adomas, kitaip sakant visi žmonės. Jo parkritimai mums atskleidė, ką Dievas bendrai mąsto apie žmogų ir jo nuopuolį. Dievo akyse visi žmonės – tai vienas žmogus, ir vienas žmogus – tai visi žmonės.

Jėzus ir toliau verčiamas nešti kryžių. Jau nebetoli miesto vartai ir greitai visa Kristaus kančios procesija išeis iš miesto. Jėzui jėgos baigia išsekti, nes yra praradęs daug kraujo, žemė svyruoja po kojomis ir štai po kelių žingsnių Jėzus vėl suklumpa. Kareiviai uoliai vykdo gautą įsakymą, pakelia Jėzų ir plakdami rimbais šaukia ant Jo: „Eik pirmyn žydų karaliau!“ Jėzau, už ką tokia kančia? Tu ją pats pasirinkai, nematydamas kito būdo išgelbėti mus nuo baisios prapulties. Ačiū Tau, tačiau ar mokame tinkamai atsidėkoti savo Išganytojui, kad esame išgelbėti? Ar suvokiame to išgelbėjimo kainą, kurios jokiais žemiškais matais neišmatuosi, jokiais vertinimo kriterijais neįvertinsi. Ar toli nueitume kiekvienas su savo kryžiumi, jei jį reiktų nešti nuo gyvenimo pradžios? Jei tektų tą kryžių laisva valia paimti ant savo pečių, ar daug atsirastų drąsuolių savanorių tokiai aukai. Neabejotina, kad daugumai pritrūktų drąsos net pakelti šitą kryžių. Simono Kirėniečio pavyzdys parodo, kad kai Jėzui reikėjo pagalbos, Jis jos sulaukė per prievartą, o šiandieną mums, nešantiems savo kryžių, Jėzus yra pasiruošęs padėti, jei tiktai kreipsimės į Jį pagalbos. Tačiau mes ne tik kad nenorime nešti savo kryžiaus, bet vėl bevelijame visą savo naštą užkrauti Jam. O ta našta tikrai yra ne lengvesnė už tą, kurią Jis nešė į Golgotą. Žvilgterėkime į savo kasdienį gyvenimą ir pamatysime šiandieninės mūsų kryžiaus naštos turinį, kurį sudaro daugybė sunkių ir baisių nuodėmių: nežabota girtuoklystė, palaido liežuvio visiškai nekontroliuojamas darbas, bendraujant tarpusavyje, bei per masines informacijos sklaidos priemones, kruvinas budelių baltais chalatais nebaudžiamas darbas puolant negalinčią apsiginti žmogaus gyvybę motinos įsčiose, beprecedentinis Bažnyčios puolimas ir tyčiojimasis iš uolių ir nuoširdžių tikinčiųjų, naivokas pasidavimas įvairių šarlatanų, burėjų, ekstrasensų, pranašautojų įtakai. Niekas tokios nuodėmių naštos neatlaikytų, net pats Jėzus Kristus.

Šventoji Dvasia, esi visų mūsų sielų globėja ir sergėtoja, apšviesk visų mūsų protus, kad suvoktume savo tragišką padėtį ir nukreipk mus į atgailos ir atsivertimo kelią, kad atsikratytume tos baisios sunkių nuodėmių naštos ir tokiu būdu nesudarytume ne tik dingsties, bet ir prielaidų, kad ir šiandien mūsų Išganytojas parpultų po kryžiumi. Sužadink mumyse tikrą, nuoširdų norą išpažinti visas nuodėmes, kad gyventume su tyromis sielomis ir ramia sąžine.

Taip pat akivaizdu, kad pasaulis ir tuo pačiu kiekvieno mūsų gyvenimo kelias pilnas įvairių pagundų, keblumų, kliūčių ir sunkumų. Toks gyvenimo kelias buvo ir mūsų Išganytojo. Taigi mūsų Viešpats mus veda panašiu keliu, kuriuo Jis pats ėjo. Jis mums Savo pavyzdžiu parodė, kaip reikia įveikti visus tuos sunkumus ir tuo pačiu grudina mus dvasiškai. Tad, eidami tuo Kristaus nueitu ir mums skirtu keliu, pasinaudodami Jo patirtimi ir pasitikėdami Viešpaties pagalba, turime visai realią galimybę rečiau klysti dar ir todėl, kad visuomet greta su mumis eina mūsų Išganytojas. Mums suklupus, Jis visuomet išties mums pagalbos ranką, jei jos prašysime ir nuo jos nenusisuksime.

Beeidami mums skirtu keliu, sutiksime daug blogio, į kurį mūsų kūnas dažniausiai reaguoja liguistai ir nori atsakyti tokiu pačiu blogiu. Mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis mokė blogį nugalėti gerumu. Susidurus su blogiu, nereikia reaguoti karštakošiškai, bet parodyti santūrumą ir kantrybę, į pagalbą pasitelkti maldą, kurią visuomet išgirs Mūsų Viešpats ir padės nugalėti piktąjį. Mes vieni jo neįveiksime, visuomet paskliaukime ne savo jėgomis, bet Visagalio jėga.

Kada aš mąstau ir regiu Kristų prispaustą kryžiaus gatvės purve, prisimenu tų laikų žmonių valią, kurios dėka Jis ir klupo tame purve. Tačiau tas suklupęs šventas žmogus, kaip kviečio grūdas, kuris privalo nukristi ant žemės, turi mirti, kad duotų gausų gerlių. Geras grūdas duoda šimteriopą vaisių lyginant su jo patirtomis kančiomis, nuolankumu ir kantrybe. Kiek mums reikia įdėti savo darbo, parodyti nuolankumo, iškęsti kančių, kad galėtume visiškai maitinti kitus. Tai mus neturėtų bauginti, nes mūsų Dievas sutiko pulti į purvą, kad tiktai mes per Jį sugebėtume pamatyti Dievą. Ar mes mokame taip pakovoti už savo artimą? Labai dažnai, matydami savo artimą beskęstantį dvasiniame purve, paliekame jį vieną su savo nelaime, manydami, kad padėtis be išeities. Nedrįstame jam ištiesti pagalbos ranką, kuri juk nieko nekainuoja, bet mūsų artimui tai gali būti paskutinės vilties galimybė. Tokiais atvejais visuomet verta būti gailestingaisiais samariečiais ir mūsų pagalba Viešpaties bus užskaityta mums už teisumą. Juk Kristus klupo po kryžiumi, kad mes visi be išimties atsikeltume iš po savo kryžiaus naštos ir laimingai pasiektume gyvenimo tikslą. Jėzus neskirstė mūsų iš anksto į amžinai pasmerktuosius ir amžinai išrinktuosius, tad ir mes padėkime kiekvienam parkritusiam atsikelti, matydami jame ne tik mūsų nelaimingą artimą, bet Viešpatį, kuriam reikalinga pagalba.

Trys Kristaus puolimai po kryžiaus našta primena Adomo nuopuolį ir leidžia suprasti, kad mes visi esame nupuolę sutvėrimai ir iškelia Jėzaus dalyvavimo mūsų nupuolime paslaptį. Istorijos bėgyje žmogaus nuopuolis įgauna vis kitas naujas formas. Apaštalas kalba apie trigubą žmogaus kritimą: dėl kūno aistrų, dėl akių aistrų ir dėl pasididžiavimo. Prisiminkime visiškai netolimą praeitį, kada kai kurie mūsų tikintieji buvo nusisukę nuo tikėjimo ir pamiršę Dievą. Ideologijos, kurios ragina žmogų į nieką netikėti, sukūrė šiuolaikinę, žymiai labiau pavojingesnę pagonybę, kuri nori visiškai išguiti Dievą iš gyvenimo, nori sunaikinti žmogų. Tad šiandieną žmogus guli pargriautas žemės dulkėse, Viešpats neša jo jungą, vėl klupdamas, vėl ir vėl krinta, kad ateitų pas mus. Jis žiūri į mus, kad mūsų širdys prabūstų. Jis krinta, kad mus pakeltų. Kaip sunku šiandienos žmogui pakilti iš tų dulkių, nes jis yra beveik užmiršęs kelią pas Dievą, jam reikia jį atrasti iš naujo. Per tą netikėjimo laikmetį žmogus sau susikūrė naujus dievus: kasdieninis materialinis gerbūvis, kurio siekiama įvairiausiais ir dažnai nedorais būdais, pinigai, kurių siekiama įgyti nesąžiningai, karjera, dėl kurios aukojamas pats paprasčiausias žmoniškumas, pavydas, kuris nepaiso jau net pačių artimiausių giminystės ryšių.

Viešpatie Jėzau Kristau, Tu tuomet nešei mūsų jungą ir šiandieną jį tebeneši. Mūsų jungas pavergė Tave. Pakelk mus, nes mes patys nebegalime pakilti iš kasdienybės dulkių. Išlaisvink mus iš geismų galios. Vietoj suakmenėjusių širdžių duok mums širdis, kurios sugebėtų matyti ir suprasti Tave. Sugriauk valdžias tų ideologijų, kurios persunktos melo, šmeižto ir nukreiptos prieš Tave, kad žmonės vėl išvystų Tavo didybę. Neleisk, kad materializmo siena taptų neįveikiama. Leisk mums vėl pajusti Tavo buvimą. Išblaivink mus ir padaryk dėmesingais, kad sugebėtume priešintis blogio jėgoms, kad matytume artimų poreikius ir stengtumės jiems padėti ir juos palaikyti. Pakelk mus parkritusius, kad mes galėtume kitus pakelti. Dovanok mums viltį, kad mes galėtume ją nešti visam pasauliui.

Šėtonas buvo priverstas patirti antrą savo nuopuolį, kai mūsų Viešpats atėjo į žemę. Jis jau seniai viešpatavo pasaulyje ir laikė save jo kunigaikščiu. Todėl jis nusivedė Išganytoją, kad parodytų Jam visas žemės karalystes ir šventvagiškai pažadėjo atiduoti jas Jam, jeigu Kūrėjas parpuls ant žemės ir jį pagarbins. Į šį įžulūmą Jėzus atsakė: „Eik šalin, Šėtone“ ir velnias nupuolė nuo kalno. Apie tai Jėzus sako: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus“(Lk.10.18). Šėtonas apie tai irgi gerai prisimena, todėl dabar jis Kristų antrą kartą su kryžiumi parklupdo ant žemės.

Mieliausiasis Viešpatie, išmokyk mus kentėti su Tavimi ir nebijoti šėtono išpuolių, kada jie – mūsų atsako pasekmė, kurį mes jam duodam. Šėtonas niekada nenustoja persekioti žmogaus, vis tikisi jį įveikti, arba bent supykdyti su Dievu, kad pastarasis parodytų mums nepalankumą. Todėl mūsų apdairumas ir nuolatinis budėjimas yra geriausia priemonė demaskuoti visas piktojo užmačias. Na, o piktasis yra aktyvus tuomet, kai žmogus kenčia, pergyvena, patiria bent kokį dvasinį diskomfortą, kai suklysta arba paslysta Dievo akyse. Šėtono įkyrumą visada lengviau įveiksime, jei kreipsimės pagalbos pas savo Viešpatį ir nelabojo peršamas mintis atmesime, nesiteikdami bent kiek ties jomis susimąstyti, skirti laiko jų analizei bei aptarimui. Dažniausiai jos būna lėkštos ir nevertos didesnio dėmesio, bet vis vien trukdo rimtiems vidiniams dvasiniams apmąstymams. Tačiau šėtonas, veikdamas įkyriai, stengiasi mus pargriauti ir supurvinti nuodėmių purve, tokiu būdu sugadindamas harmoningus mūsų tarpusavio ryšius su Dievu, priversdamas mūsų sielą kankintis ir pergyventi padarius klaidą. Bet koks mūsų suklupimas po nuosavo kryžiaus našta yra tam tikra piktojo pergalė. Tad melskime Viešpatį savo Dievą, kad mums padėtų kantriai ir nuolankiai nešti savo kryžių. Taip nesudarysime jokių prielaidų nelabajam džiūgauti dėl mūsų dvasinių nesėkmių.

Nežiūrint Simono Kirėniečio pagalbos, Jėzus suklumpa ir antrą kartą parkrinta ant žemės. Visiškai išsekęs Jis žiūri po kojomis ant žemės, prisimindamas žodžius: „Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!(Pr.3.19)“ Dabar Kristus išgyvena didžiulį bejėgiškumą, parkritęs po kryžiumi. Aš kontempliuoju Jėzų, suklupusį ant žemės. Mano širdis plyšta iš skausmo, matant savo Viešpatį suklupusį ir pažemintą. Šitas vaizdas ilgam išlieka atmintyje žinant, kad nuo dabar aš niekuomet nebūsiu vienišas savo kentėjimuose ir pažeminime.

„Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis“(Iz.53.5). Kristus, spaudžiamas baisios kryžiaus naštos, vėl suklumpa ant žemės. Krinta, tačiau, nors ir būdamas visiškai išsekęs, kuo greičiau stengiasi pakilti. Tokiu Savo pavyzdžiu ir mus moko, kad ir mes parkritę visuomet stengtumės kuo greičiau pakilti. Moko mus, kad mes patys eiti taip, jog nesukluptume ir neparkristume niekuomet nesugebėsime.

Kristus klupo po kryžiumi net tris kartus. O mes, silpni ir bejėgiai suklumpame daugelį kartų. Tačiau kiekvieną kartą, puolę į nuodėmę, mes privalome kuo greičiau atsistoti ir eiti tuo keliu, kurį mums parodė Mūsų Išganytojas, eiti išganymo keliu, pasinaudojant Jo pagalba. Nereikia delsti ir gyventi nuodėmėje, nes toks mūsų sielos stovis teikia vilties piktajam ir jis tikisi visiškai atitraukti mus nuo Dievo. Žinodamas mūsų silpnumą, Dievas nereikalauja iš mūsų tokio šventumo, kad mums nereiktų atgailos, bet reikalauja nuolankaus pripažinimo, kad be Jo esame visiškai bejėgiai.

Kristaus auka yra tokia didžiulė, kad ji išlygina visus mūsų žemiško gyvenimo kelio nelygumus, kiekvieną kartą pakelia mus ir po sunkiausių nuopuolių. Tačiau tam reikia, kad žmogus pripažintų savo nuodėmes, gailėtųsi jas padaręs ir prašytų Viešpaties atleidimo bei stengtųsi palikti blogio kelią.

Tad melskime savo Išganytoją, prašydami sau drąsos ir jėgų, kad sugebėtume po nuopuolių į nuodėmę atsistoti ir atsitiesti bei tęsti gyvenimo kelią, saugodamiesi naujų pavojų, kurie žeidžia mūsų sielas ir širdis. Mūsų kryžiaus našta tikrai yra nesunkesnė už Kristaus, todėl ir kiekvienas suklupimas po ja neturi baigtis beviltišku pralaimėjimu piktajam, net neturi būti pretekstu jam tikėtis pergalės toje mūsų nuolatinėje kovoje su juo. Niekuomet nepraraskime vilties, nes toje kovoje visuomet su mumis yra mūsų Išganytojas, Jo Kryžiaus auka stiprina kiekvieną, kuris ryžtingai stoja prieš blogį, suteikia dvasinių jėgų įveikti pačias baisiausias negandas, nugalėti atšiauriausias vidines audras. Nors piktasis ir galingas, galingesnis už mus, tačiau Jėzaus įveikti jam nepavyko niekuomet ir niekada nepavyks. Tą akivaizdžiai parodė ir piktojo gundymai dykumoje, be to Kristaus stebuklai, išvarant demonus iš apsėstųjų. Prieš mūsų Išganytoją dreba visa šėtono visagalybė, kuriai taip pat nelemta įveikti ir žmogaus, jei jis pasikliauja Jėzumi Kristumi. Neteko girdėti, kad pasaulyje būtų tokių, kuriems tektų nusivilti Kristumi ir, kurie, juo nepasitikėdami, būtų laimingi. Piktojo siūloma laimė yra kaip kortų namelis, kuris bematant sugriūna, kai tiktai dvelkteli menkiausias skersvėjis. Mūsų Atpirkėjo pažadėtoji laimė yra amžina, apie kurią net mūsų protas nesugeba išmąstyti, lakiausios vaizduotės žmogus negali įsivaizduoti. Dėl tokios laimės ir būsimo gyvenimo tikrai neverta skųstis savo gyvenimo kryžiaus našta, o juo labiau nesistengti pakilti, jei kartais tenka ir suklupti.

„Bet VIEŠPATS norėjo, kad jis kentėtų negalią“(Iz.53.10). Nuo pat suėmimo Jis kentė tą negalią, kad per ją į mūsų širdis įkvėptų nuolankumą Dievui ir pamokytų mus net pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais pasitikėti savo Viešpačiu, kuris niekuomet neapleidžia savo mylinčių žmonių. Labiausiai tą negalią parodė, kai prasidėjo fizinis susidorojimas su Jėzumi, iki pat kryžiaus mirties. Praktiškai neištarė nei žodžio. Ir visa tai už mus, už mūsų nesuskaičiuojamas sunkiausias nuodėmes. Ta Išganytojo negalia buvo paaukota už mūsų būsimą gyvenimą amžinybėje. Lygindami Jėzaus išgyventą negalią su šiandieninio žmogaus, sunku suprasti mūsų bendrakeleivį, kuris šį gyvenimą įsivaizduoja tiktai kaip pilną nesibaigiančios laimės, džiaugsmo, prisotintą malonumų, persotintą kasdienių gėrybių, lygiai tokį, koks buvo rojuje. Vietos kančiai šiuolaikinis žmogus dabarties gyvenime nemato. Gal todėl net menkiausi sunkumai mus tuojau pat pastato į beviltišką padėtį. Nelaimė šeimoje, nesėkmė versle, nelaiminga jaunų žmonių meilė virsta didžiausia tragedija. Tokiais atvejais beveik niekuomet nepagalvojama apie Dievą. Dar daugiau, neretai Viešpats tampa visų mūsų nesėkmių kaltininku: kaip Jis galėjo leisti taip atsitikti… Tiesiog norima Dievą padaryti savo tarnu, kad Jis visur ir visada mums įtiktų. Apie savo pareigas Visagaliui Dievui nebeturime net menkiausio supratimo. Eidamas kryžiaus keliu, Jėzus išgyveno ir mūsų negalias, o šiandieną mes, sekdami Jį ir tikėdamiesi laimingos amžinybės, privalome išgyventi tokias savo negalias, kokias mums skiria Viešpats. Niekas kitas jų neišgyvens. Dejuoti ir skųstis neturėtume niekuo, nes tos negalios nėra nepakeliamos, Viešpats geriau nei mes žino, kokias negalias galime pakelti ir išgyventi.

„…Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai“(Rom.11.33)! Ar atsirastų šiandieną bent viena pasaulyje šeima, kurios tėvas ar motina sutiktų už šiandienos pasaulio išgelbėjimą paaukoti savo sūnų ar dukrą? Vargu. O Dievas Tėvas ryžosi tokiam žingsniui neabejodamas, nes kitos išeities nematė kaip tiktai per Savo Vienatinio Sūnaus kančią ir mirtį išgelbėti pasaulį. Jo Sūnus Jėzus Kristus priėmė Tėvo valią, kaip Savo, puikiai žinodamas, kas Jo laukia, kokia kančia, pažeminimas, patyčios ir negarbinga mirtis. Iš tikrųjų keisti tie Dievo sprendimai, kai leidžiama teisiajam mirti už nusidėjėlius. Tačiau jie yra išganingi pasmerktiesiems, kurių gyvenimo kelias vedė juos tiesiai į amžiną prapultį. Viešpatie, garbė ir šlovė Tau per amžius už pasaulio išgelbėjimą, už žmogaus protui nesuvokiamus Tavo sprendimus, kurie iš esmės pakeitė pasaulio likimą. Leisk mums sekti Tave nesusekamais Tavo keliais, kad jie mus nuvestų į amžinąjį gyvenimą.

„…jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus“(Rom.8.32). Atidavė tam, kad Jis neštų visų mūsų kalčių kryžių, kurio niekas kitas nebūtų pajėgęs panešti. Nelengva tai buvo našta, nes Išganytojas klupo tris kartus. Tik nemanykime, kad Dievas Tėvas to nežinojo ir nesuprato, kas laukia Jo Sūnaus. Mums nesuprantama dangiškojo Tėvo meilė, kuri buvo apėmusi ir Jo Sūnų, lėmė tokį apsisprendimą. O kur mūsų dėkingumas už tai? Gailime net menkiausios valandėlės sekmadienį arba šventadienį paskirti tam dėkingumui parodyti, nesiteikiame užsukti į Dievo namus, kad priklaupę prieš savo Išganytoją išreikštume pagarbą bei nuolankumą, atsiprašytume už nepraustaburniškumą ir nesupratimą. Nebekalbu apie kasdienę ryto ir vakaro maldą, kuri metai po metų vis labiau pamirštama, nesuprantant mūsų visų prigimtinės ir visiškos priklausomybės nuo Aukščiausiojo valios. Prieš amžių amžius šis mūsų abuojumas buvo numatytas ir už tai buvo numatytas kryžius, kuris, pagal žmogišką teisybę, turėjo atitekti mums, bet dėl mūsų silpnumo ir Dievo gailestingumo bei meilės jį prisiėmė Sūnus, kad mes, suklupę po savąja kryžiaus našta, sugebėtume atsikelti ir supratę bei apgailėję nuosavas kaltes dėkotume savo Išgelbėtojui Jėzui Kristui. Tačiau dauguma mūsų šiandieną to nesupranta, kratosi ne tik savojo kryžiaus, bet ir nerodo elementaraus dėkingumo savo Gelbėtojui. Liūdna…, bet tokia realybė.

Turime suvokti, kad kiekvienas savo gyvenimo kelyje suklumpame ir parkrintame. Greta su mumis yra parkritęs ir mūsų artimas, tad, jei reikia jam pagalbos, ištieskime ranką, padėkime atsistoti. Visą savo gyvenimą taip keliaudami vis tiek pasieksime savo tikslą, jei visiškai nepamesime arba neišklysime iš kelio. Taip pat nereikia kelionės metu prarsti viltį, kad prireikus turime galimybę sulaukti žmonių pagalbos bei Dievo gailestingumo. Tik melskime Dievą, kad jis duotų mums jėgų parkritus pakilti ir tęsti kelią.

Praėjus silpnumui, Viešpats pats pakilo, bet žmogus iš po savo nuodėmių naštos negali pakilti be Dievo pagalbos. Reikia melsti ir prašyti Dievą atleidimo, kad vėl atgautume jėgas.

Viešpatie Jėzau Kristau, ėjęs į Golgotą Savo keliu, nešdamas ant Savo pečių kryžiaus jungą, kad išgelbėtum mus, padėk ir mums atlaikyti, nešti savo kryžių ir nueiti mums skirtą kelią, suteik pakankamai jėgų nunešti kryžių iki galo, sekant Tave.

„Tavo jėgą sudaro ne skaičiai, tavo galybė remiasi ne galingais vyrais. Tu esi Dievas kukliųjų, pagalba engiamųjų, gynėjas silpnųjų, prieglauda apleistųjų, išgelbėtojas žmonių be vilties“(Jdt.9.11). Gali būti, kad, bekeliaudamas žmogus, praranda viltį, nebeturi jėgų atsikelti. Ir tuomet dar toli gražu ne viskas prarasta, tiktai reikia prisiminti, kad mūsų jėga ir stiprybė yra Kristus, kad Jis yra pasiruošęs visada mus gelbėti, jei šauksimės Jo pagalbos. Pačioje beviltiškiausioje padėtyje viltis yra Kristus. Jėzus Kristus mums turi būti kasdienė kelrodė žvaigždė, kad nepaklystume ir nesukluptume savo painiame ir užgriozdintame įvairių nereikalingų, nereikšmingų, bet pagundas siūlančių, menkaverčių dalykų kelyje. Atsiriboję nuo akis badančių blizgučių, ausis rėžiančių reklaminių šiukšlių, dvasinę sveikatą alinančio purvo, turėsime laiko nuoširdžiam, atviram bendravimui su savo Kūrėju bei Atpirkėju. Pastovus ir sielą gaivinantis bendravimas su Viešpačiu suteikia žmogui užtikrintumo ir pasitikėjimo jausmą, kad Dievas yra pagrindinė ir vienintelė mūsų gyvenimo atrama, pamatas, ant kurio pravartu ręsti ne tik savo šeimos, bet ir visos visuomenės būstą. Deja tokio akivaizdaus įžvalgumo kaip tik ir trūksta mūsų valdžios galvoms. Dėl to vargsta įvairių valstybės valdžios instancijų   vyrai ir moterys, vargina valstybės žmones, nesugebėdami išspręsti opiausių valstybės bei jos žmonių gyvenimo problemų. Tiek darbe, tiek gyvenime reikia nepervertintai vadovautis ir pasikliauti savo išmintimi, per daug nepasitikėti savimi, savo paties neklystamumu, bet pagrindinį dėmesį kreipti artimo problemų sprendimui pagal Didijį Meilės Įsakymą. Tik tuomet palengvės ir mūsų, ir mūsų artimo gyvenimo kryžius, mažiau jo kelyje bus suklupimų ir kritimų.

Viešpatie, Tu suklupai po kryžiaus našta lygiai taip pat, kaip po ja suklumpa paprastas žmogus po savo kryžiaus našta. Tokie suklupimai yra kiekvieno mūsų gyvenime. Savo Kryžiaus kelyje Tu visiškai buvai kaip Žmogus, toks pat, kaip ir mes. Dargi nuodėmes nešei taip pat, kaip jas nešame mes. Tiktai nuodėmės buvo ne Tavo,Viešpatie, o mūsų…

Dabar Tu neneši kryžiaus, atrodai dar labiau nusilpęs ir išsekęs, negu ties trečiąja stotimi. Vis labiau artėjant Viešpaties šlovės spindesiui, kuris ruošė antžmogišką Kristaus Prisikėlimą, Jėzaus kūnas ir veidas darėsi vis nepanašesnis į žmogaus veidą. Kalbėdama apie tikinčio žmogaus sielos pasikeitimą tokiais momentais, Teresė Avilietė jį palygino su šilkverpio vikšru. Tuo momentu, kai vikšras nebepanašus į tikrą vikšrą, nebepanašus į nieką, tada jis tampa drugeliu, pakildamas ir skrendantis į šlovę. Toks perėjimas neišvengiamas ir jis būdingas pasikeitimo paslapčiai bei palaimai, kurią Dievas mums duoda.

Tokiu būdu Savo pasikeitimo valandą Jėzus nešė Dievo sužeidimo stigmas ir puolė antrą kartą nuo išsekimo. Tas kritimas vienu metu buvo būdingas ir pragarui, ir šlovei. Jis dabar niekas, dargi ne žmogus, Jis nebegali žengti nei žingsnio, Jis tapo niekuo, nes tai yra Velykos, perėjimas į šlovę, kuri dar, nebūdama Prisikėlimu, pakol kas yra niekas.

Suklupti keletą kartų yra žmogiška. Kristui jėgos jau baigėsi, o pats didžiausias išbandymas dar buvo priekyje, Golgotoje. Visą tą laiką Jį lydėjo pajuokos ir barniai, šauksmai ir patyčios už tai, kas Pats Save pasmerkė kančiai. Kada mes norime nusigrežti nuo nuodėmės, pakeisti visą savo gyvenimą ir klausyti Dievo balsą, visuomet anksčiau ar vėliau mes vėl parkrisime. Mes žinome, kad Dievas mums atleido. Tačiau atgaila ir Dievo atleidimas neapsaugo mūsų nuo naujų nuodėmių. Mes parkrintame todėl, kad vėl pasitikime tiktai savo jėgomis. Atrodo, kad jau nebėra jėgų toliau nešti šitą kryžių kartu su Kristumi, tačiau Jis parodo, kad dar yra kur eiti. Jis vėl pakelia mus, ir mes einame kartu. Viešpatie, ateik pas mus į gyvenimą, tvarkyk jį taip, kad jis vėl taptų bent Tavojo gyvenimo atšvaitu.

Kalbėdami apie Kristaus parpuolimą po kryžiumi, mažai užsiminėme apie tos naštos turinį, kuris šiandien sudarytų didžiausią nešamo svorio dalį. Tiktai bendrais bruožais užsiminėme, kad tai mūsų nuodėmių kryžius. Kokios nuodėmės taip sunkiai slegia mūsų Viešpaties pečius šiandien. Jeigu Jėzui šiais laikais reiktų pakartoti Savo gyvenimo kelią, tai Jis ir vėl sutiktų žmonių, kurie Jo nekęstų, būtų jam nedraugiški ir negeranoriški, sutiktų paprasčiausiai žingeidžių žmonių, kuriuos domintų Jo stebuklai ir pagydymai, bet ne bendravimas su Juo. Tačiau būtų ir draugų, būtų ir tokių namų, į kuriuos Kristus norėtų vėl ir vėl sugrįžti. Toks namas buvo ir tuomet, Betanijoje, kuriame gyveno Jo geriausias draugas Lozorius ir jo seserys: puiki šeimininkė Morta, išmintingoji ir dovanojanti namams ramybę Marija. Ramiai, be sumaišties pavalgdinti Jėzų ir dvylika Jo mokinių ir dar taip, kad jie visą laiką liktų patenkinti, kad norėtų vėl sugrįžti į šį namą – tai didelis talentas, didelė širdis moters, kurią galima drąsiai vadinti namų židinio sergėtoja.

Žvelgiant į mūsų šeimas, kai visuomenėje skyrybų skaičius siekia 54% vedybų, kai akivaizdžiausiai pastebima šeimos krizė, kuri kelia didžiulę grėsmę pačios šeimos egzistencijai, surasti išties darnią šeimą, kurioje Kristui būtų galima apsistoti, būtų labai sunku. Egoizmas, nesutarimai ir vidinė įtampa, kaip rūdys silpnina mūsų šeimas. Tuomet meilė tampa jau ne Dievo dovana ir ne tarpusavio pagarba, o kaip kažkoks materialus darinys be džiaugsmo. Viešpatie, neleisk, kad mūsų nuopuolis neleistų šeimose įsiviešpatauti nevilčiai ir atvestų šeimas prie skyrybų. Apšviesk sutuoktiniams protą, kad jie suprastų, jog ir nupuolus, galima pakilti, kad žinotų, jog Tu, Viešpatie, šalia su jais ir padedi jiems atsikelti po eilinio parpuolimo. Ypač tas aktualu jaunoms šeimoms. Viešpatie, meldžiame Tave, suteik visoms žmonoms jėgų, kad jos kiekvienuose namuose sugebėtų sukurti jaukumą, kuris trauktų kiekvieną širdį, bet pirmiausia vyro širdį ir vaikus. Jautrios ir nuolankios širdies Viešpatie, sukurk mums širdis, kurios būtų panašios į Tavąją. Tu atleidai mums nuodėmes, už kurias mes atgailavome, tačiau mes ir toliau Tau nusidedam. Atleisk mums tuos nuopuolius ir dovanok mums pasiryžimą vėl sekti Tave.

Antrojo Kristaus kritimo priežastimi buvo kūno visiškas išsekimas ir dvasinis kartėlis. Visos žmonijos nuodėmės ir mano taip pat slegia Dievo Žmogų, kaip nepakeliamas jungas. Jėzus neteko jėgų, bet jo puolimas pakėlė mus, Jo mirtis mus atgaivino. Į mūsų begalinį užsispyrimą daryti blogį Jėzus atsakė nepalenkiamu ryžtu išpirkti mūsų kaltę Savo visokeriopu atlaidumu. Ir kad niekas nenusiviltų Jis vėl sunkiai pakyla, apsikabinęs kryžių. Jokie sunkumai ir pralaimėjimai daugiau mūsų neatskiria nuo Jo. Kaip silpnas kūdikis veržiasi į stiprų tėvo glėbį, taip ir mes turime apkabinti Jėzaus jungą. Tiktai nuolankumas ir atgaila pakeis žmogaus silpnumą dieviška jėga.

Apmąstymai. 1. Jėzus puola po rąsto našta…, o mes – po žemiškos sumaišties jungu. Jis buvo priverstas suklupti, bet nepaleido iš Savo rankų kryžiaus. Taip Kristus išgydo mūsų nesugebėjimą mylėti, kuris mus žudo.

Aštuntoji stotis – Jėzus sutinka Jeruzalės moteris

 „Jį lydėjo didelis būrys žmonių, tarp jų ir daug moterų, kurios verkė jo ir aimanavo. Atsigręžęs į jas, Jėzus prabilo: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų“(Lk.23.27-28)!

Kodėl tikintis žmogus verkia? Kodėl verkė Jėzų lydinčios moterys? Žmogaus ašaroms yra labai daug priežasčių: tai mūsų vidinis liūdesys, sunki ar nepagydoma liga, kai norisi dar visavertiškai pagyventi šioje žemėje, labai didelis skurdas, kai nesimato jokios išeities iš jo, našlių ir našlaičių ašaros, kai netenkama mylimos mamytės ar tėvelio, labai smarkiai gundomų žmonių ašaros, kai atrodo, kad nebėra jėgų atsispirti tiems gundymams, fizinis ir dvasinis persekiojimas, nuoširdus tikinčio žmogaus gailestis už nuodėmes, gero, mylimo bendradarbio ar šiaip malonaus žmogaus netektis, visų apleisto žmogaus liūdesys, senatvė, mirštančių žmonių ašaros ir pan. Mielieji, tų atvejų gali būti labai daug, bet niekuomet nereikia pamiršti, kad tikrai tikinčiam žmogui pulti į isteriją visais atvejais nereikia ir netinka, nes visuomet greta liūdinčių ir verkiančių yra mūsų Guodėjas, kuris ne mažiau pergyvena nei mes. Bet kokio sunkumo valandą kreipkimės į Jį ir visuomet surasime Jame paguodą. Apie tai labai daug kalba ir Šventasis Raštas. Visų pirma pabrėžiama, kad Dievas yra mūsų paguodos Dievas: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“(2Kor.1.3-4). Bet kokiame liūdesyje mes galime sulaukti paguodos iš Dievo, jei tiktai kreipsimės į Jį: „Tai aš, aš esu Tas, kuris jus guodžiu, – ko tu bijai“(Iz.51.12)? Laiške romiečiams mums primenama: „Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu“(Rom.15.5). Viešpats mus užtikrina, kad: „Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos“(2Kor.1.5).

Jau nuo senų senovės mums pažadėta paguoda liūdesio atveju: „Kas sėja ašarodamas, ims derlių džiūgaudamas. Nors žmogus išeitų verkdamas, sėkla sėti nešinas, jis sugrįš namo džiūgaudamas, derliaus pėdais nešinas“(Ps.126.5-6). Apie tokią pat paguoda kalba ir Pats Kristus: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“(Mt.5.4); „Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės“(Lk.6.21). Apaštalas mums pasako dar daugiau, kad paguoda liūdesyje yra amžina: „O pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas, mūsų Tėvas, pamilęs mus ir maloningai suteikęs mums amžinos paguodos ir geros vilties, tesuramina jūsų širdis ir tesustiprina kiekvienam geram darbui ir žodžiui“(2Tes.2.16-17).

Kiekvienas tikras tikintysis visuomet turi prisiminti, kad visos dabartinės pagundos ir išbandymai yra trumpalaikiai: „O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę“(2Kor.4.17). Apie pagundų laikinumą jau buvo žinoma ir Senojo Testamento laikais:„Jis (Mozė) verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais“(Žyd.11.25). Apaštalas Petras drąsina mus nenusiminti, kad dėl pagundų tenka ir pakentėti: „Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose“(1Pt.1.6); „O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo“(1Pt.5.10). Geriausias atlygis už viską yra amžinasis gyvenimas, amžinoji garbė ir palaima. Tai patvirtina ir apaštalas Paulius: „Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“(Rom.8.18). Jau Senojo Testamento tikintieji tikėjo amžinąja palaima: „Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume yra džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje rankoje amžina linksmybė“(Ps.16.11), arba „…tie sugrįš ir įžengs į Zioną su giesme, amžinu džiaugsmu vainikuoti. Linksmumas ir džiaugsmas juos pasitiks, pasibaigs vargas ir liūdesys“(Iz.35.10). Amžinosios palaimos vizija taip pat pateikiama ir Apreiškime Jonui: „Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nei jokia kaitra. Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“(Apr.7.16-17); „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“(Apr.21.4). Tad ko nuostabesnio ir didingesnio bereikia už tai, ką žada Pats Viešpats Savo liūdintiems tikintiesiems.

Ligos žmones kankina jau nuo seniausių laikų ir taip bus iki pasaulio pabaigos. Iš Šventojo Rašto žinome, kokį nesuskaičiuojamą skaičių ligonių yra pagydęs Jėzus, jei žmonės tiktai Jo prašydavo. Tad ir šiandien reikia ne pulti beviltiškon panikon sunkios ligos atveju, bet kreiptis į mūsų Išganytoją ir, jei būsime verti, išklausys mus Kristus. Labai vaizdžiai tokį epizodą pateikia Senasis Testamentas: „Tomis dienomis Hezekijas sunkiai susirgo ir buvo arti mirties. Atėjęs pas jį Amozo sūnus pranašas Izaijas jam tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: „Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi. Tu nebeišgysi““. Hezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI: „Nūn atsimink, VIEŠPATIE, maldauju tavęs, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas tai, kas gera tavo akyse!“ Ir Hezekijas graudžiai apsiverkė. Izaijui dar neišėjus iš vidurinio kiemo, jam atėjo VIEŠPATIES žodis: „Grįžk ir pasakyk mano tautos vadui Hezekijui: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, tavo protėvio Dovydo Dievas: aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras. Tikėk manimi, aš tave pagydysiu. Trečią dieną tu nueisi į VIEŠPATIES Namus. Prie tavo gyvenimo pridėsiu penkiolika metų, tave ir šį miestą išvaduosiu iš Asirijos karaliaus rankos. Dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo apginsiu šį miestą““. Tada Izaijas tarė: „Atneškite figų šuteklį. Teatneša jį ir teuždeda ant išbėrimo, kad jis išgytų“.

 O Hezekijas Izaiją paklausė: „Koks bus ženklas, kad VIEŠPATS mane pagydys ir kad aš nueisiu trečią dieną į VIEŠPATIES Namus?“ Izaijas tarė: „Šis yra ženklas tau iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys, ką yra pažadėjęs. Ar nori, kad šešėlis paeitų pirmyn dešimt pakopų, ar kad sugrįžtų atgal dešimt pakopų?“ – „Lengva šešėliui pailgėti dešimčia pakopų, – atsakė Hezekijas, – verčiau tesugrįžta šešėlis dešimčia pakopų“. Tad pranašas Izaijas šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis sugrąžino atgal šešėlį dešimčia pakopų, kuriomis saulė buvo nusileidusi ant Ahazo laiptų“(2Kar.20.1-11).

Reikia tikėti ir pasitikėti mūsų Viešpačiu, kaip kad darė Jo mokiniai ir tie ligoniai, kuriuos Jėzus yra išgydęs: „Ir štai jam atnešė paralyžiuotą žmogų, paguldytą ant neštuvų. Pamatęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos (Mt.9.2)!“ Kaip matome iš Senojo Testamento pavyzdžio, didžiulę reikšmę turi nuoširdi malda: „Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“(Jok.5.15).

Įvairių išbandymų metu visa save reikia atiduoti į Kristaus rankas ir melsti Jo gailestingumo: „Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti. Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis“ (1Pt.4.12-13), „Todėl kurie kenčia pagal Dievo valią, tepaveda savo sielas ištikimajam Kūrėjui ir tedaro gera“(1Pt.4.19).

Viešpats paguodžia ir skurstančius:

– Jis ištraukia vargšą iš dulkių, pakelia skurdžių iš šiukšlyno, pasodina jį su didžiūnais, suteikia jam garbingą paveldo sostą. Nes VIEŠPAČIUI priklauso žemės stulpai, ant jų jis padėjo pasaulį( 1Sam.2.8);

– Silpnieji ir bejėgiai bėgo prie tavęs, – prieglauda vargšams varge tu buvai, – pastogė nuo lietaus, paunksmė nuo kaitros. Nors žiauriųjų siautulys yra kaip žiemos liūtis (Iz. 25.4);

– Giedokite VIEŠPAČIUI, šlovinkite VIEŠPATĮ, nes jis išgelbėjo vargšo gyvybę iš nedorėlių rankų(Jer.20.13)!

– Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos(Mt.6.26)?

– Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems(Jok.2.5)?

Niekuomet nelieka Dievo nuskriaustos našlės ir našlaičiai:

– Neskriausite našlės ar našlaičio. Jei tu juos nuskriaustum, kai tik jie manęs šauksis, aš tikrai išgirsiu jų šauksmą. Degsiu pykčiu ir išžudysiu jus kalaviju. Jūsų žmonos taps našlėmis, o jūsų vaikai našlaičiais“(Iš.22.21-23);

– VIEŠPATS saugo ateivius, padeda našlaičiui ir našlei, bet suvingiuoja nedorėlių kelią(Ps.146.9);

 – Palik savo našlaičius, aš juos išlaikysiu, tavo našlės tepasitiki manimi(Jer.49.11).

Gundomus, kurie atlaiko visus išmėginimus, Kristus guodžia:

– Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas. Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“.

 „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius (Lk.22. 28-32)!“

– Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą(1Kor.10.13);

– Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį(Žyd.4.15);

– Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems(Jok.1.12);

– Kadangi tu išlaikei mano ištvermės mokslą, tai ir aš tave apsaugosiu nuo išbandymo valandos, kuri ištiks visą pasaulį, kad būtų išmėginti žemės gyventojai(Apr.3.10).

Persekiojamiems nereikia išsigąsti, nes su jais visą laiką yra Viešpats, kuriuos Jis laimina, ir žada jiems amžiną šlovę:

– Dievas prieglobstis nuo seno, žemėje yra jo amžinos rankos. Nuvarė priešą tau nuo kelio ir tarė: „Sunaikink!“(Įst.33.27);

– Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia(Mt.5.10-11);

– Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams( Lk.6.22-23);

– Jei ištversime, su juo ir karaliausime. Jeigu mes jo išsižadėsime, ir jis mūsų išsižadės (2Tim.2.12);

 – Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis. Jei jus niekina dėl Jėzaus vardo, – jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų( 1Pt.4. 13-14);

– Nebijok būsimųjų kentėjimų! Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką( Apr.2.10)!

Atgailaujančius ir apverkiančius savo nuodėmes Jėzus ramina:

– Paguoskit manąją tautą, – sako jūsų Dievas, – guoskite ją! Prabilkit į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos tarnybos lažas pasibaigė, jos kaltė išpirkta, nes ji dvigubai priėmė iš VIEŠPATIES rankų už visas savo nuodėmes(Iz.40.1-2);

–  Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės(Lk.6.21);

– Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti(Mt.5.4).

Apverkiančius, netekus kokio nors artimo, bendradarbio, arba geradario, Viešpats guodžia:

– Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas ten sugrįšiu; VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė! Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas(Job.1.21)!

– Nes jei ir plaka, jis vėl pasigaili dėl savo ištikimos meilės gausybės. Nes jis žmogaus tyčia  nei plaka, nei liūdina(Rd.3.32-33);

– Eime, grįžkime pas VIEŠPATĮ, nes jis – tas, kuris mus sudraskė, jis mus ir išgydys; jis mus sužeidė, jis mus ir sutvarstys. Po dviejų dienų jis mus atgaivins, trečiąją dieną jis mus prikels, kad būtume gyvi jo Artume(Oz.6.1-2);

– Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“(Jn.11.23-26);

– Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais(1Tes.4.13-18);

– Ir aš išgirdau iš dangaus balsą, kuris liepė: „Rašyk: „Nuo šiol bus palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, – sako Dvasia, – jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi“(Apr.14.13).

Viešpats paguodžia ir apleistuosius:

– Nors mano tėvas ir motina mane paliktų, tačiau VIEŠPATS mane priims(Ps.27.10);

– Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu(Iz.49.15);

– Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus(Jn.14.18).

Senatvėje, besijaučiantys apleisti, Viešpaties nebus palikti likimo valiai:

– Neatstumk manęs senatvėje; mano jėgoms senkant, nepalik manęs. Nepalik tad manęs, Dieve, net žilos senatvės sulaukusio; būk su manimi, kol skelbiu tavo galybę visoms būsimoms kartoms(Ps.71.9,18);

– Žili plaukai yra garbės vainikas, laimėtas doru gyvenimu(Pat.16.31);

– Liksiu vis tas pats, kai jūs pasensite, kai jūs pražilsite, nešiosiu ir tada. Aš – tas, kuris nešiojau, aš – tas, kuris nešios, – aš – tas, kuris jus neš ir išgelbės(Iz.46.4).

Svarbiausia gyvenime tikėjimas. Kas jį turi, tas turi amžinąjį gyvenimą. Kas tiki Kristų, tas nematys amžinosios mirties:

– Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale jis pakils kaip liudytojas žemėje. Net tada, kai liga bus suėdusi mano odą, dar savo kūne regėsiu Dievą(Job.19.25-26);

– Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins(Ps.23.4);

– Nedoras žmogus pražūva per savo nedorumą, o teisusis yra saugus dėl savo dorumo(Pat.14.32);

– Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą(Jn.5.24);

– Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta. Kad ir ką sėji, tu sėji ne būsimąjį kūną, bet pliką grūdą, sakykim, kviečių ar kitokių javų. Tuo tarpu Dievas duoda jam kūną, kokio panorėjęs, ir kiekvienai sėklai savišką kūną.

 Kūnai nevienodi. Žmogaus kūnas vienoks, gyvulių kitoks, dar kitoks kūnas paukščių ir vėl kitoks žuvų. Taip pat yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienoks dangaus kūnų spindesys, kitoks žemės kūnų. Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas. Net ir žvaigždė nuo žvaigždės skiriasi spindėjimu.

Toks mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio(1Kor.15.35-44);

– Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe.

 Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: Pergalė sunaikino mirtį!  Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!  Mirties geluonis yra nuodėmė, o nuodėmės jėga – įstatymas. Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų(.Kor.15.51-57);

– Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje. Todėl mes dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveine iš dangaus, jei turime būti rasti apsirengę, ne nuogi. O kol gyvename šioje padangtėje, dūsaujame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet verčiau apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. Dievas mus tam ruošia, suteikdamas Dvasią kaip laidą.

 Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį(2Kor.5.1-8);

– Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas (Paulius)(Fil.1.21);

– Jei ištversime, su juo ir karaliausime. Jeigu mes jo išsižadėsime, ir jis mūsų išsižadės(2Tim.2.12).

Taigi, kaip ką tik įsitikinome, mūsų Viešpats mus guodžia visais sunkiais ir skausmingais gyvenimo momentais, kuriuos Jis mato ir apie juos viską žino. Dažnai mes patys jų nesuprantam ir be reikalo perdėtai sielojamės, liejame ašaras vietoje to, kad įsigilintume į savo širdis, ištirtume jas ir stengtumės suvokti, ką tokiu momentu nori iš mūsų Dievas. Tuo tarpu Dievas permato visų mūsų širdis ir reikalui esant duoda mums išbandymus ar įspėjimus, nori mus nukreipti kita linkme. Vadinasi mūsų ašarų priežastys gali būti labai įvairios, todėl ir jos pačios yra įvairios.

Dažnai žmogui ašaras iššaukia koks nors sielvartas. Tos sielvarto ašaros, kurių niekas neieško, gali būti teigiamas faktorius gelbstint žmogaus sielą, nes kiekvienas žemėje išgyventas kentėjimas ir sielvartas švelnina būsimo Dievo teismo nuosprendį amžinybėje. O, jeigu visa tai žmogus išgyvena su visišku nuolankumu Dievo valiai, tuomet jie dar apvalo ir sielą.

Kaip žinome, yra dar ir džiaugsmo ašaros, kurios nevalingai liejasi, pavyzdžiui, sutikus artimą ar brangų žmogų po ilgo nesimatymo arba nelauktai išgirdus kokį nors džiaugsmingą įvykį ir t.t.

Ne visuomet ašaros eina iš širdies gilumos, kartais jos būna apsimestinės. Tačiau tokios ašaros tebūna tiktai pas žmones, kurie yra gerai išvystę savo artistinius sugebėjimus, tai yra savo sugebėjimų pagalba gali sukelti vienokius ar kitokius jausmus bei širdies pergyvenimus. Tai jau retas ir patologinis atvejis, nesusijęs su bendromis taisyklėmis. Bendru atveju ašaros yra nevalingos ir mes negalime pradėti ašaroti pagal savo norą. Dažniausiai ašaros yra stipraus širdies pergyvenimo liudininkas.

Ašaros yra būdingos jautriai, vaikiškai širdžiai, kurią dažniausiai turi moterys ir rečiau vyrai. Širdies sukietėjimas žmoguje vyksta vystantis jo viduje aistroms, kai nuodėmė pavergia širdį, atitolstama nuo Dievo. Vis labiau tolstant nuo vaikiško tyrumo, sumažėja ir ašarų galimybė. Pereinamuoju laikotarpiu, kada širdis jau sužeista aistrų, bet dar ne visiškai suakmenėjusi, ašarų galimybė dar yra išlikusi. Tada ašaros būna ir dėl įvairių nemalonumų, nuoskaudų, nusivylimų ir panašiai. Tai suaugusių vaikų ir moterų ašaros, kurių širdyse labai daug pasaulio aistrų. Iš tokių ašarų nėra jokios naudos sielai.

Kai žmogus atgailauja ir apsivalo nuo aistrų, tampa pastabus ir jautrus artimo sielvartui, tuomet jo širdis „suminkštėja“, tuomet pas žmogų sugrįžta tyrų, nuoširdžių ašarų galimybė. Taigi ašarų galimybė rodo žmogaus širdies jautrumą.

Sugebėjimas susigraudinti – tai širdies minkštėjimo pradžia, jos atgaivos ženklas, ašarų pirmtakas ir savo nuodėmių apverkimas. Paskutinis sugebėjimas yra labai svarbus žmogui, ir tos ašaros jam labai reikalingos. Apie ašarų reikšmę krikščioniui galima pasakyti, kad jos sukrečia žmogaus organizmą. Ašarose ir kančioje baigiasi mūsų žemiškas kūnas ir gimsta dvasinis kūnas, angeliškas kūnas. Žmogaus dvasinis kūnas kuriamas ašaromis, pasninku ir budėjimu. Ašaros turi jėgą išvalyti mūsų širdies šiukšles, o per kentėjimus širdis darosi dorovingai drovi, iš kurios lengviau liejasi ašaros. Tokiomis ašaromis verkė apaštalas Petras, kai tris kartus išsigynė Jėzaus. Tai atgailos ašaros. Tik tokioms ašaroms skirtas ir antrasis Kristaus palaiminimas:„ Palaiminti verkiantys, jie bus paguosti“. Tokiu būdu džiaugsmas ir paguoda yra išankstinio savo nuodėmių apverkimo pasekmė. Neveltui sakoma: „Verkite – kito išsigelbėjimo kelio, apart verksmo, nėra“. Bažnyčios tėvai verksmu supranta pastovų, gilų širdies gailestį dėl padarytų nuodėmių. Todėl jie duoda tokį išmintingą patarimą: „ Neverskite tekėti ašaras ir per daug neprievartaukite išorinio verksmo. Tokios ašaros nebus išganingos: linksminančios besimeldžiančio sielą, jos ją silpnina… Tikroji ašarų dovana – tai laisvo vidinio, palaimingo sielos judėjimo vaisius“. Vien tiktai fizinės ašaros be dvasinio nuolankumo sielai neduoda jokios naudos.

Laimingi tie, kurie pažįsta atgailos ašaras. Tai sūnaus palaidūno ašaros gerojo tėvo glėbyje. Jos parodo atgailos gilumą, neapykantą nuodėmei, sielos prabudimą pažinti tiesą ir tyrumą, kalba apie sielos nuolankumą ir skurdumą: „Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios“(Ps.51.19).

Šventieji, atgaivindami savo sielą ir apvalydami širdį, visiškai sugebėdavo atstatyti savyje ir gebėjimą verkti tikromis atgailos ašaromis. Apie žmogaus dvasinio apsivalymo laipsnį galima spręsti pagal sugebėjimą verkti tokiomis ašaromis. Pasiekiant širdies tyrumą tokie žmonės įgyja gebėjimą verkti tuomet, kai jie to nori. Tokiu būdu jie lyg įgyja valdžią savo širdžiai ir jos pergyvenimams, ko nesugeba paprasti žmonės, kurie dar yra piktojo ir aistrų valdžioje.

Tarpinės būsenos žmogus, kai dar nevisiškai yra apvalyta širdis nuo aistrų, ašaros ir graudulys pasireiškia tiktai kartais, nuoširdžiai ir giliai besimeldžiant, kartais skaitant dvasines knygas ir pan. Toks žmogus ašarų ir graudulio dar nevaldo laisvai. Koks yra kelias į tai, kad įgytume graudulingą širdį ir ašarų dovaną, apie ką svajoja atsiskyrėliai, nuoširdžiai ieškantys savo sielos išgelbėjimo? Tai tas pats Kristaus skelbtas dvasinio žygdarbio siauras kelias, vedantis į širdies apsivalymą, pastovios atgailos kelias už savo nuodėmes, nuolatinio atidaus dėmesio savo vidiniam gyvenimui kelias, „pykčio“ savo kūnui kelias, atidžios maldos kelias, pasninko ir nuolankumo kelias. Visi, kas ryžtingai eis tuo keliu – jiems ašaros bus realus dvasinio žygdarbio vaisius. Palaiminti tie, kurie sugeba apverkti savo nuodėmes atgailos ašaromis.

Dar gražesnės yra kitos rūšies ašaros, kurios būdingos tik šventiesiems – tai užuojautos ašaros. Tokiomis ašaromis verkė Viešpats, kai žvelgė į Jeruzalę ir numatė jos būsimą sugriovimą: „Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo ir sakė: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių“(Lk.19.41-42). Apaštalas Paulius pataria krikščionims: „Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais“(Rom.12.15). Gerai, jeigu mes sugebėtume kažkiek prisijungti prie šių ašarų. Pranašas Jeremijus Jeruzalės gyventojams sako: „Pamokykite savo dukteris aimanuoti, tepamoko viena kitą tos raudos“(Jer.9.20).

Vienas šventasis yra pasakęs, kad diena bus prarasta, jei mes neverkėme atgailos ašaromis. Tokio verksmo reikia išmokti dar šiame gyvenime, dar šioje žemėje. Kartais gali būti ir pavėluotas verksmas, visiškai beviltiškas verksmas kitame gyvenime, apie kurį Viešpats yra pasakęs: „Ten bus verksmas ir dantų griežimas“(Mt.8.12).

Kelyje į Golgotą, nežiūrint Savo kančios, Jis vis nenustojo galvoti apie kitų poreikius, kreipėsi į moteris. Tai dar vienas kryžiaus leitmotyvas. Jis užjautė Pilotą dėl jo silpnumo: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“(Jn.19.11). Taip pat buvo nuramintas vienas iš plėšikų, nukryžiuotas kartu su Jėzumi, meldė atleisti kareiviams, besityčiojusiems iš Jo, rūpinosi apie Savo Motiną ir apaštalą Joną, pergyveno dėl moterų, stovinčių palei kelią į Golgotą. Jis jas įspėjo, kad jos žus per Jeruzalės apgultį, 70-tais mūsų eros metais. Kryžiaus esmė, merdėjimo ant kryžiaus esmė yra rūpestis ir pergyvenimas dėl kitų: „…tai padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“(Fil.2.2-5). Pakelės moterys jau buvo nuteistos ir visgi Viešpats kreipėsi į jas, nežiūrint didžiulių Savo kančių. Kažin ar daug kas, būdamas tokiame stovyje, sugebėtų taip pasielgti? Daugeliui mūsų jos visai nerūpėtų. Jis visgi surado Savyje jėgų, kad pakreiptų tų moterų likimą. Nors jos ir verkė Jo, bet Kristus žinojo, kad jos nepaklausys Jo ir neišeis iš apsuptos Jeruzalės. Nei jos, nei jų vaikai. Iš žmoniškosios pusės galima pasakyti, kad jos labai veikė Jėzaus nervus. Jaunos moterys užjautė Jį, tačiau visiškai neįsiklausė į Jo žodžius ir visiškai nesuprato Jo Kryžiaus ir Jo nukryžiavimo reikšmės. Ir vistiek Jis galvojo apie jas, rizikuodamas išgirsti kareivių priekaištus: „Žiūrėkite, negali nešti Savo kryžiaus, o flirtuoja su moterimis“.

Senajame Testamente skaitome:

– Visi krašto medžiai žinos, kad aš esu VIEŠPATS. Aš pažeminu aukštą medį ir paaukštinu žemą; nudžiovinu žaliuojantį ir padarau, kad nudžiūvęs imtų žydėti. Kaip aš, VIEŠPATS, kalbėjau, taip ir padarysiu!(Ez.17.24)“;

– Žaliuojantis alyvmedis, malonus akims“, – taip VIEŠPATS praminė tave. Bet dabar jis tarsi didžiu perkūno trenksmu padega jo lapus, – liepsnoja jo šakos;

– Aš mat buvau lyg patiklus avinėlis, vedamas pjauti, ir net nenujaučiau, kad jie prieš mane slapta mezga sąmokslus: „Sunaikinkime medį su jo vaisiais, išraukime jį iš gyvųjų žemės, kad jo nė vardas nebebūtų minimas(Jer.11.16,19);

– Jis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, tas kurio lapai nevysta(Ps.1.3);

– VIEŠPATS taip kalbėjo: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nuo VIEŠPATIES nusigręžia. Toks žmogus – tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero, skursta sausoje dykumoje, sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi.  Laimingas žmogus, kuris VIEŠPAČIU pasitiki, kurio viltis yra tik VIEŠPATS. Toks žmogus yra kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis srovės link, – nebijo kaitros, kai ji užeina, jo lapai nuolat žaliuoja, sausros metų nepabūgsta, vaisių duoti nenustoja(Jer.17.5-8).

Jo pasakyti žodžiai moterims turėjo tą pačią mintį. Jeigu jie taip elgiasi su Juo, kaip žaliuojančiu medžiu, tai kas bus su sausu Izraelio medžiu? Kristaus dėmesys visą laiką buvo nukreiptas į kitų kentėjimus, neapsiribojant Pačiu Savimi. Net paviršutiniškai žvelgiant į visą, kas vyko, galima sakyti, kad Jo fizinės kančios ir kentėjimai nebuvo tokie dideli, kad sugebėtų jame nuslopinti dvasinę samonę. Jis buvo pripildytas Savo Tėvo žodžių ir minčių, kurie priklausė visai ne tiktai Tėvo, bet ir Jo esmei. Todėl jie visada, reikiamą minutę Jėzui išplaukdavo ir Jam padėdavo. Tokio vyksmo su niekuo nepalyginsi.

Kokie keisti ties paguodos žodžiai, pasakyti Jėzaus Jeruzalės moterims. Jie daugiau panašūs į grasinimą toms moterims ir jų vaikams, nes joms dar buvo pasakyta: „Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?(Lk.27.31)“ Tai jau tiesioginė užuomina apie pragaro ugnį, kuri visai nepanaši į paprastą, nes tai amžinai nesibaigianti ugnis. Aišku, jeigu mes atmesime pragaro dogmą, tai tuos žodžius priimsime lengvai ir atsainiai. Jeigu mes atmesime pragarą, tai tuomet mums teks atmesti ir daug kitų Evangelijos vietų, pagaliau ir patį Kristų, kuris tuomet netenka bet kokios prasmės. Tokiu atveju eiti Kryžiaus kelią reiškia, geriausiu atveju, atsidurti tarp baisiausiai sumišusių apaštalų, kurie pasiryžę atsisakyti Mokytojo, arba būti netikinčiųjų minioje, o blogiausiu atveju – tarpe tų, kurie nori nužudyti Kristų. Kiekvienas žmogus, išsižadantis Kristaus žodžiu, yra pasirengęs Jo išsižadėti ir darbais. Tokiu būdu jis tampa Kristaus persekiotoju. Aišku savaime, kad tai nėra kaltinamasis aktas, nes, kaip žinome, iš kiekvieno persekiotojo Dievas gali padaryti rinktinį indą, kaip kad buvo su Sauliumi.

Šiandieną pragaras atmetamas ne dėl lengvabūdiškų priežasčių. Jos yra lengvabūdiškos intelektualia prasme, bet iš esmės jos pripildytos negailestinga priešprieša Dievo Tiesai ir Meilės Tiesai. Tas, kas pritaria tai priešpriešai, stengiasi bet kuria kaina atsisakyti Jėzaus Kristaus ir greitai jiems tampa realybė tai, ką Bažnyčia vadina mirtina nuodėme: jie šiandieną vėl iš naujo nukryžiuoja Jėzų Kristų. Tas būdinga bet kuriai mirtinai nuodėmei, bet ypač priešpriešai prieš tikėjimą, dievišką šviesą, kuri demaskuoja mūsų nuodėmę. Šiandienos pasaulis labiau mėgsta tamsą nei šviesą, nes jo darbai yra negeri ir pikti. Jis nenori, kad šie darbai būtų demaskuoti. Taigi tuose žodžiuose galima išskaityti tokią Jėzaus mintį: „ Jei jūs žiūrite į Mane, netikėdami pragaru, neverkite Manęs, verkite savęs ir savo vaikų. Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas bus su sausuoliu?“ Manau, kad atsakymo į šį klausimą nereikia.

Šie Kristaus pasakyti žodžiai yra daugiau ne paguoda Jeruzalės moterims, bet Jėzaus kvietimas ir paraginimas atgailai, tikrajai atgailai. Negalima paviršutiniškai žiūrėti į blogį, praeiti jo paviršiumi, reikia dasikasti iki jo šaknų, iki priežasčių, iki visiškos sąžinės tiesos.

Būtent tą norėjo pasakyti Viešpats, nešdamas kryžių, kuris žino, kas yra kiekvieno žmogaus širdyje. Todėl Jis yra geriausias liudininkas visų mūsų reikalų ir sprendimų, kurie gimsta mūsų sąžinėje. Jis leidžia mums patirti, kad tie sprendimai privalo būti ramūs, blaivūs, objektyvūs, bet tuo pat metu turi būti susieti su visišku tiesos pripažinimu. Todėl mes privalome melsti Dievą, kad gyventume tiesoje, kad visą laiką būtume tiesoje.

Viešpatie, Tave lydintiems žmonėms, Tu buvai tiktai kenčiantis žmogus, kurie reiškė užuojautą. Jie buvo bejėgiai Tau padėti ir žiūrėjo į kryžių, kaip į tos dienos žiaurią realybę, nesusimąstydami apie tai, kodėl Tu kentėjai. Juk Tavo Kryžiaus šaltinis, Tavo kentėjimų šaltinis  buvo žmogus ir jo nuodėmė. O šiandieną, ar mes jaučiame bent nedidelę dalelę savo kaltės, kad Kristus buvo nukryžiuotas?

Nežiūrint nepakeliamos kančios, Jėzus visų pirma galvoja apie Savo tautos nelaimę. Išmokyk mus, Jėzau, užmiršti savo išbandymus ir palaikyti bei paguosti artimus, kuriems reikia mūsų pagalbos.

Nežiūrint papročio, pagal kurį buvo draudžiama užjausti nusikaltėlį, vedamą į bausmės vietą, moterys verksmu užjautė Jėzų. Mylinti Viešpaties Širdis atsiliepė į jų skausmą ir, pamiršdamas Save, Jis liūdi gėl Savo tautos ateities. Tai pavyzdys mums, kaip reikia tarnauti artimui, pamirštant save.

Tiesą pasakius mes taip pat verkiame ir skundžiamės, bet dažniausiai tuomet, kai nelaimė mus paliečia tiesiogiai. O kiek mes pergyvename dėl mūsų širdies smulkmenų arba baimės, matant artimo tikrą nelaimę. Paverkiam ir to pakanka, kad save atlaisvinam nuo atsakomybės. Dažnai tokios tariamos ašaros paslepia mūsų gyvenimo skausmą ir problemas. Nereikia gėdytis ašarų, bet jos turi būti tikros.

Moterims gaila Kristaus, nes jų širdys yra gailestingos. Jos eitų ne tiktai paskui Jį, bet paskui kiekvieną, kuris būtų neteisingai nuteistas. Jos turbūt po to aptarė tarpusavyje neteisingumą ir žiaurumą, kuris vyravo tuometinėje žydų visuomenėje, pačios nežinodamos, kad ir jų nuodėmės vedė Kristų į Golgotą. Jėzus jų gailėjo žymiai daugiau negu Savęs. Mes kartais irgi gailėmės ir užjaučiame Kristų taip žiauriai kentėjus. Jei tie mūsų pergyvenimai būna stiprūs ir gilūs, tai mes galvojame, kad artėjame prie Jo ir tokiu būdu atliekame deramą atgailą. Tačiau tuo metu mes nesuvokiame, kad privalome daugiau gailėtis savęs, bet ne Kristaus. Gailėti Kristaus – tai reiškia praslysti emocijų bangų paviršiumi, nepasiekus dugno. Tikrai išgyventi kančias su Kristumi – tai daugiau, kaip paprastai pasidalinti Jo kūno ir dvasios kančiomis, tai reiškia gailėtis savęs ir pasaulio, kuris skęsta nuodėmėse. Viešpaties Jėzaus Širdie, visokios paguodos šaltini, pasigailėk mūsų!

Mokytojas dar ir dar kartą praeina visai šalia mūsų. Jis žiūri į mus. Jeigu ir mes pažiūrėsime į Jį, paklausysime Jo, neatstumsime Jo nuo savęs, Jis išmokys mus, kaip visiems mūsų darbams ir reikalams suteikti dvasinę prasmę…Tuomet ir mes galėsime visur sėti paguodą, taiką, džiaugsmą ir ramybę. Tu, Viešpatie Jėzau Kristau, iškentęs už mus kančias, pasigailėk mūsų.

Žemėje, šiame gyvenime, kur bepažiūrėsi, visur liūdesys, visur ašaros… Žiūrėk seni tėvai verkia savo mirusio sūnaus, tenai – nepaguosta našlė su mažais našlaičiais ašaromis laisto kapų kauburėlį, po kuriuo ilsisi jos gerasis vyras ir vaikų tėvas. O tenai motinos arba žmonos verkia savo sūnų ir vyrų, kad jie pikti, žiaurūs, alkoholikai… Praktiškai neįmanoma suskaičiuoti visų netekčių, ligų, nuoskaudų, dėl kurių liejamos karčios ašaros. Vienas verkia todėl, kad alkanas. Kitas gailisi, kad pragėrė savo turtą. Dar kitas verkia, kad neteko laisvės ir uždarytas į kalėjimą už vagystę, už plėšimą, už apgavystę ir t.t. Ar apie tokius žmones Išganytojas kalba, kad jie bus palaiminti ir paguosti? Nėra abejonės, kad ne. Daug verkiančių šiame pasaulyje, tačiau ne visi verkiantys bus palaiminti.

Neverti palaimos tie verkiantys, kurie patys yra savo nelaimių kaltininkai… Negalima pavadinti palaimintais ir tuos, kurie nenumaldomai verkia, ištikus juos bet kokiai nelaimei, nes tais atvejais besaikis ir nenumaldomas verksmas sako, kad juose trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu ir vilties.

Palaiminti verkiantys visai kiti. Iš Evangelijos mums žinoma, kaip verkė paklydėlė, kaip verkė Petras. Dėl ko jie verkė? Dėl savo nuodėmių!

Ona, pranašo Samuelio motina stovėjo prieš šventyklą ir verkė. Kokia buvo to verksmo priežastis? Tai jos uoli ir nuoširdi malda. Štai tokie verkiantys bus paguosti. Ir Jėzus Kristus kalba apie tokius verkiančius, kurie neteisingai kenčia, persekiojami, gyvena nuolat stokodami, kurie yra nekenčiami blogų žmonių dėl savo gerų darbų. Tokie žmonės randa didžiulę paguodą Išganytojo žodžiuose: „ Palaiminti verkiantys, jie bus paguosti“.

Minios moterys užjaučia kenčiantį Kristų, kurį tokioms kančioms pasmerkė vyrai: budeliai, kareiviai, žydų kunigai ir Rašto aiškintojai, Pilotas, Erodas ir kiti. Dažnai vyrai labai niekina Kristų Jo nekęsdami, iš žiaurumo, neteisingumo, neištikimybės, abejingumo tikėjimui, girtuoklystės ir dėl kitų nuodėmių.

Jėzus priima užuojautą iš moterų, bet primena, kad jos taip pat ne kartą yra nusikaltusios, dievobaimingai neauklėjo vaikų meilės Dievui, o pastarieji užaugę nekęs Kristaus panašiai, kaip tie, kurie Jį nuteisė ir nukryžiavo. Taip pat moterys, kurios nenori turėti vaikų, daro abortus, arba jų atsisako prieš gimdymą, turi daug verkti dėl savęs. Viešpatie, padėk gerai išauklėti motinoms vaikus, ištikimus Tavo Bažnyčiai.

Apmąstymai. 1. Šitos moterys jau buvo nuteistos ir visgi Viešpats kreipėsi į jas, nekreipdamas dėmesio į Savo didžiules kančias. Pagalvokime kiekvienas, ar mes sugebėtume taip pasielgti, būdami Kristaus vietoje. Man atrodo, kad mūsų daugumai, o gal ir visiems, jos visai nerūpėtų. Jis, sutelkęs visas jėgas, visgi bandė jas perspėti ir pakeisti jų mintis. Ar mes esame tokie dėmesingi ir rūpestingi savo artimui?

 

Kaip dažnai daugelis mūsų nesupranta Tavo kryžiaus kančios esmės, nesupranta, kaip galėjo Dievo Sūnus leisti būti žeminamas, taip nežmoniškai kankinamas. Skaitydami Šventąjį Raštą, mes nesugebam pagauti, Tavo Viešpatie, mokslo pagrindinės minties, kad tai yra mokslas apie kryžių. Mes stebimės, Jėzau, jog taip ilgai laukei tinkamo momento, Savo tarnystės žemėje pabaigos, kad atvirai pasakytum Savo mokiniams apie kryžiaus kančią. Iki to laiko apie Savo kančią ir mirtį Jėzus kalbėjo atsitiktinėmis paslaptingomis užuominomis. Mes skaitome apie „šventyklą“, kuri turi būti sugriauta ir po trijų dienų atstatyta: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu“(Jn.2.19)! Randame užuominą apie Tavo nukryžiavimą panašiai, kaip varinio žalčio iškėlimą: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus“(Jn.3.14), apie Tavo kūną, kurį Tu atiduosi už pasaulio gyvybę: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“(Jn.6.51), apie pranašo Jonos ženklą: „Pikta ir neištikima karta reikalauja ženklo, bet nebus jai duota kito ženklo, tik pranašo Jonos ženklas“(Mt.12.39), arba apie liūdną Jaunikio ir vestuvininkų išsiskyrimą: „Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus“(Mt.9.15).

Tačiau mokiniai nesuprato šitų prasmingų Jėzaus pasisakymų. Jiems trūko aiškumo, jie norėjo žinoti būsimų įvykių detales, kurios galėjo sukelti gilų dvasinį sukrėtimą. Jėzus visa tai laikė paslaptyje iki apsilankant Pilypo Cezarijoje, likus tiktai keliems mėnesiams, kai turėjo prasidėti didysis jų tikėjimo išbandymas. To delsimo pagrindinė priežastis buvo jo mokinių abejonės, ar Jėzus tikrai yra siųstasis Mesijas.

Tiktai tuomet, kai jie įsitikino, kad Jis yra Dievo pateptasis, Jis galėjo juos apšviesti apie Savo kančią ir mirtį. Atidengęs paslaptingumo šydą, kuris slėpė anksčiau Jo pasakytų žodžių prasmę apie kryžių, Jėzus tiesiai ir aiškiai jiems pasakė, kad Jis bus atstumtas ir nužudytas: „Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“(Mt.16.21).

Matomai mokiniai visa tai klausė daugiau nustebę nei iš baimės. Dievo, turinčio Sūnų, idėja buvo pakankamai revoliucinga jų žydiško mąstymo požiūriu. O mintis, kad tas Dievo Sūnus turės būti nukankintas ir mirti, jiems buvo visai nesuvokiama. Mokiniai abejojo, kaip ir daugelis šiandien sunkiai tai supranta. Nukankintas ir nukryžiuotas Mesijas – vietoj šlovinamo, vainikuoto ir pasaulį valdančio Mesijo. Tokia mintis jiems buvo įžeidžianti jų protą, žeminanti ir jaudinanti. Kuo daugiau mokiniai įtikėjo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, tuo labiau juos glumino ir baugino girdint, kad Jis turi būti atiduotas mirti.

Netgi Petras, neseniai pavadintas palaimintu, kuris pirmasis pripažino Jėzų Dievo Sūnumi, dabar jau pirmasis atmetė Kristaus Kryžiaus kančios galimybę. Todėl, išgirdęs iš Jėzaus lupų stulbinančią žinią, kuri niekaip nesiderino su mokinių nuostatomis, jis su Kristumi pasielgė gana tiesmukiškai. Petras norėjo gero, kaip jam atrodė, bet jis kreipėsi gana kvailokai: „Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti“(Mt.16.22)! Juk kryžius skirtas tiktai nusikaltėliams, bet ne geriems žmonėms ir tuo labiau ne Dievo Sūnui!

Tokiu būdu, kaip matome, pirmiesiems Kristaus mokiniams kryžius buvo didžiulis kliuvinys ir beprotystė. Tokiu jis šiandieną išlieka ir mūsų žmogiškajai prigimčiai. Ar mes geresni už Petrą?

Šiandieną mūsų žmogiškais mąstymas taip pat yra aklas kryžiaus kančios tiesai, kaip kad buvo ir su pirmiasiais mokiniais. Mes esame dar pavojingesnėje situacijoje, nes mes turime tai, ko neturėjo jie: žinome Kristaus Kryžiaus kančios ir mirties aplinkybes ir beveik visų pripažinimą, kad visa tai iš tikrųjų įvyko. Tačiau šios žinios gali apsunkinti kryžių priimti ir suprasti širdimi, jei mes manysime, kad gyvenimas krikščionybės eroje duoda mums bent kokį pranašumą prieš Petrą. Mes galime save laikyti išmintingesniais už Petrą, nes gyvename labiau apsišvietusiame amžiuje. Jeigu mes taip galvojame, mes pametame pačią Evangelijos esmę.

Mes net negalime pradėti mąstyti apie tą įvykį, kuris vyko Pilypo Cezarijoje, kol nesuvoksime, kad mūsų žmogiškoji prigimtis yra lygiai tokia pati, kokia buvo pas Petrą. Nepakankamai suvokiant šį faktą, kryžiaus atmetimo tragedija, kaip kad darė Petras, gali pasikartoti ir mūsų gyvenime. Jis atmetė kryžių iš neišmanymo, o mums kyla pavojus jį atstumti sąmoningai.

Turbūt dabar jau darosi aiški priežastis, kodėl Petras reagavo būtent taip. Kryžiaus įdėja buvo ant tiek originali ir išaukštinta, kad ji tegalėjo gimti tiktai dieviškame Prote. Kryžius – tai Dievo išmintis ir jėga: „Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė“(1Kor.1.18). Jis yra vienintelė galima strategija, sukurta paties išmaniausio Karvedžio, dvasiniame kare. Todėl Petras, gavęs Kristaus atsakymą, išgyveno tokius pat jausmus, kokius išgyventų bet kokio socialinio sluoksnio ir amžiaus bet kuris žmogus. Petras išreiškė mintis, kurios būdingos mūsų šiandieninėms širdims, transformuodamas kryžiaus kančios ir nukryžiavimo idėją į kvailystę, prieštaraujančią bendrai priimtoms nuostatoms ir normoms.

Jėzus, mokėdamas skaityti širdžių sumanymus, kaltina Petrą nepagarbiai besielgiant: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis(Mt.16.23)“. Petras, kaip ir kiekvienas iš mūsų, buvo paprastas žmogus, kuris galėjo mąstyti ir suvokti tai, kas yra žmogiška. Petras nebuvo labiau sugadintas, negu bet kuris iš mūsų. Jis paprastų paprasčiausiai buvo pats savimi. Todėl jis negalėjo galvoti apie tai, kas dieviška tokiu lygiu, kad suprastų kryžiaus reikšmę. Tas žmogiškumas, kuris jį padarė aklu, kad suprastų kryžių, šiandieną daro ir mus aklais.

Be to, mes dar neišsiaiškinome tikrąjį Petro pasipriešinimo mūsų Viešpaties kryžiui šaltinį. Jėzus nebuvo piktas ant Petro ir Jo atsakymas nebuvo pykčio proveržis. Nesušvelnintas Jo kaltinimo griežtumas Savo mylimam mokiniui parodo Petro požiūrio grynai žemišką kilmę. Tokiu atsakymu Kristus tiesiai parodė šaltinį, iš kurio kyla priešinimasis Jo kančios kryžiui: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas…“. Vargšas Petras! Jis nieko blogo nepagalvodamas tapo šėtono rankų įrankiu, stengdamasis atkalbėti Jėzų nuo kryžiaus aukos. Kristus matė, kad Petro mintys sklido iš šaltinio, kurio pradžia yra angelų maištas danguje. Todėl Petro laikyti piktuoju nėra pagrindo, tačiau jo požiūris į kryžių yra kažkas daugiau nei nuodėmingos, neišmanančios žmogiškosios prigimties atspindys. Jis buvo tikslus tos pozicijos atspindys, kurią užėmė pats šėtonas.

Jeigu mokiniai nesugebėjo suprasti mokslo apie kryžių, idomu žinoti, ar tai suprato velnias. Tačiau nereikia manyti, kad velnias yra kvailas: jis žino ir gerai supranta, ką jis daro. Todėl, kad būti kryžiaus priešu, jis privalėjo aiškiai jį suprasti. Jei jis būtų nežinojęs viso žmonijos išgelbėjimo plano, tai jo pastovus priešinimasis visą laiką būtų buvęs jo aklumo ir naivumo rezultatas, tuomet jis negalėtų būti velniu.

Nežiūrint į tai, kad jis turėjo visas tas žinias, vis vien jis sukyla prieš. Kodėl taip atsitiko, turbūt visiems laikams liks paslaptimi. Tačiau, atsakant, kaip visa tai įvyko, atskleidžiamas aiškus ir samoningas šėtono paniekinamas požiūris į kryžių. Petras savo žmogišku nesuvokimu buvo priėjęs labai arti prie Liuciferio karalystės sienų, kai stengėsi atkalbėti Jėzų nuo kryžiaus.

Ar mes panašūs į Petrą? Krikščionys, gyvenantys dvidešimt pirmame amžiuje elgtųsi teisingai, jeigu jie nemanytų, kad yra pranašesni už Petrą. Jis buvo tikras krikščionis ir karštai mylėjo Kristų. Jis buvo pirmasis popiežius. Prieš tą įvykį Jėzus pagyrė Savo mokinį. Nežiūrint to, jis prieš savo valią tapo šėtono sąjungininku, stengdamasis pasipriešinti Kristaus kryžiui.

Mes irgi karštai mylime Kristų. Mes galime darbuotis Jo labui, mes galime didžiuotis viso savo gyvenimo darbais. Mes džiaugiamės, kad Kristaus vardu piktosios dvasios paklusta mums. Ar įmanoma, kad mes ką nors dvasiškai neteisingai suprastume, kaip Petras? Jeigu šaunusis, mielas Petras dėl savo aklumo sutarė su šėtonu, tai ir mes nemažiau galime patirti šį pavojų. „Todėl kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų“(1Kor.10.12).

Turbūt daugmaž darosi aišku, kad vienintelis kelias išgelbėti savo gyvenimą yra kryžiaus kelias, kaip jį priėmė Dievo Sūnus. Tokiu atveju tiek Dievo Sūnaus širdyje, tiek tikinčio nusidėjėlio širdyje galutinis rezultatas vienas ir tas pats – prisikėlimas iš numirusių. Taip pat kaip ir kryžius prisikėlimas yra gyvenimo ir mirties dėsnio dalis: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui“(Jn.12.25).

Yra du kryžiai: Kristaus Kryžius ir mano kryžius, jūsų kryžius, ant kurio mes mirštame su Kristumi, panašiai, kaip atgailavęs plėšikas. Golgotoje buvo ir trečias kryžius, neatgailavusio plėšiko, ant kurio jis mirė negavęs atpirkimo. Kentėdamas ir mirdamas, jis vis tiek nepakluso Dievui ir toliau Jam prieštaravo. Iki pat mirties jis keikė savo likimą ir Dievą, todėl žuvo amžiams. Ar mes priešinsimės kryžiui ir seksime to nelaimingo plėšiko pėdomis į amžinąją tamsą?

Kada mes žvelgiame į kryžių, ant kurio mirė mūsų dieviškasis Pavyzdys, mums darosi lengviau nešti savo kryžių. Supratę Kristaus Kryžių, mes galime atpažinti savąjį kryžių ir įgyti jėgų nešti jį su džiaugsmu.

Kristus kentėjo dėl mūsų, kad:

– pasmerktų piktąjį,

– patrauktų žmones į išganymo kelią,

– atleistų tikintiesiems nuodėmes,

– atsiųstų tikintiesiems Šventąją Dvasią Globėją,

– parengtų tikintiesiems dangaus buveines.

Mesijo Kryžiaus kančia ir mirtis ant jo yra Jėzaus Kristaus žmonijos gelbėjimo misijos epicentras, apie kurį pranašavo daugelis Senojo Testamento pranašų. Pats ryškiausias yra Izaijo pranašavimas: „Kas galėtų patikėti, ką mes girdėjome? Kam buvo apreikšta VIEŠPATIES ranka?  Jis išaugo nelyginant atžala jo akivaizdoje, kaip šaknis iš sausos žemės. Jis nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras, apsipratęs su negalia, – toks, kuris prieš žmones užsidengia veidą. Jis buvo paniekintas, laikėme mes jį nieku. Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. O mes laikėme jį raupsuotu, – Dievo nubaustu ir nuvargintu. Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis. Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o VIEŠPATS uždėjo ant jo kaltę mūsų visų. Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio. Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas, ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą? Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę, kapas jam buvo skirtas tarp nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais, nors jis nebuvo padaręs nieko bloga nei ištaręs melagingo žodžio. {Bet VIEŠPATS norėjo, kad jis kentėtų negalią.} Kai save atiduos kaip auką už nuodėmę, matys palikuonių ir gyvens ilgai. Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis.Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje, per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį, prisiims jų bausmę už kaltes. Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų, su galiūnais grobiu jis dalysis, nes jis save atidavė mirčiai ir buvo priskirtas prie nusidėjėlių. Jis prisiėmė daugelio nuodėmę ir užsistojo už nusidėjėlius“(Iz.53).

Šitame pranašavime atskleista visa Mesijo kryžiaus kančios ir mirties esmė, kaip savanoriškos aukos, nuplaunant žmonių nuodėmes. Pažymėtina, kad šia pranašyste rėmėsi ir Jonas Krikštytojas, kai Viešpats Jėzus Kristus ką tik pradėjo Savo tarnystę ir, pristatydamas Jį susirinkusiems žmonėms, tarė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“(Jn.1.29)!

Skaitant paskutinius Evangelijos skyrius, prieš akis iškyla epizodas, kuris pateiktas Senajame Testamente, kur kalbama apie atpirkimo ožį, nusinešusį visas Izraelio nuodėmes ant savęs: „Kai bus atlikęs permaldavimą už šventovę, Susitikimo palapinę ir aukurą, jis atves gyvąjį ožį. Tada Aaronas uždės gyvajam ožiui ant galvos abi rankas, išpažins virš jo visas izraeliečių kaltes ir visus jų nusižengimus, – visas jų nuodėmes, sudėdamas jas ožiui ant galvos. Ogi ožį per tam tikslui paskirtą žmogų išsiųs į dykumą. Taip ožys išneš ant savęs visas jų kaltes į tyrus“(Kun.16.20-22). Taip ir Išganytojas prisiėmė visas mūsų kaltes, išlaisvinęs mus nuo nepakeliamos naštos. Jėzus atsiskaitė už jas, atlikdamas tai, ką negalėjo padaryti milijonai paaukotų gyvulių. Kristus prisiėmė visas nuodėmes visų žmonių ant Savęs, užnešė jas ant kryžiaus ir mirdamas ant kryžiaus nuplovė jas. Štai ką apie tai rašo apaštalas Paulius savo laiške Kolosiečiams: „Jame jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu, bet savo kūniškumo atsižadėjimu – Kristaus apipjaustymu. Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių. Taip pat ir jus, mirusius nuodėmėmis ir kūno neapipjaustymu, jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus.

 Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“(Kol.2.11-14).

Mielieji, ar jums neatrodo, kad Jėzaus Kristaus Kryžiaus kelyje yra kažkas monotoniško, pasikartojančio, kas apsunkina pasakojimą apie patį kryžiaus kelią, o ypač kalbant apie kiekvieną Jėzaus suklupimą po kryžiumi. Iš kitos pusės tas pasikartojimas, ar nėra būdingas žmonijai, kurį Kristus ir norėjo visa apimtimi priimti. Kiek kartų mes klumpame po savo nuodėmių naštos kryžiumi? Taigi laikas, pasikartojimai ir monotoniškumas vaidina labai svarbią rolę žmogaus kančioje. Tie, kuriems, atsidurus nelaimės bedugnės dugne, neteko ištarti šių žodžių: „Nejaugi visa tai niekada nesibaigs“, – nežino ir nesupranta nieko.

Žmogus pradeda maištauti tuomet, kai sako: „Užtenka, aš pakankamai prisikentėjau, aš daugiau nebegaliu“. Tarp kitko, nėra tikros kančios be pagundos maištauti prieš tuos nesibaigiančius nuopuolius: tačiau, ką žino žmogus, kuris nebuvo gundomas? Didelė mūsų gyvenimo pagunda yra Dievo troškimas, palaiminta kančia, kuri tampa pavojinga, kai ji gimdo mumyse jausmą, kad tas troškimas niekuomet nebus numalšintas. Kaip sako Teresė Avilietė, siela rizikuoja nusivilti ir pasitraukti iš žaidimo, kai ji jau yra tiktai per du žingsnius nuo šaltinio. Tuo momentu, kai mes būsime tuojau pat išvaduoti, kada karštinė mus tuojau paliks, tada, galbūt, sielvartas ir neviltis pasiekia savo viršūnę: tą momentą galima pavadinti trečiuoju parpuolimu, kuris, atrodo, pasmerkia mus begalinei nuopuolių grandinei, kaip tik tuomet iš tikrųjų tas nuopuolis yra paskutinis.

Štai kur prasideda mūsų kontempliacija, mūsų nuostaba ir, galbūt, mūsų baimė prieš mūsų egzistavimą ir prieš mūsų sutvėrimo paslaptį: Dievas, kuris viską žino iš anksto, mus sukūrė, žinodamas, kad mes būsime atpirkti tiktai Jo Vienatinio Sūnaus Kryžiaus kančia ir mirtimi. Už tai mes galime Jam atsakyti pagarba, dėkingumu, meile ir būti pasiruošę visas savo jėgas, nors ir mažas, atiduoti tam, kad Dievo Kryžiaus meilė neliktų be atsako, kad Išganytojo Kristaus Kryžiaus kančia ir mirtis nebūtų mūsų užmiršta ir atmesta. Visas mūsų gyvenimas prieš Dievo Avinėlio, nukryžiuoto už pasaulio išgelbėjimą, paslaptį turi būti pripildytas dėkingumo. Šį dėkingumą Dievui galima išreikšti tiktai einant tuo keliu, kuris mus veda į išgelbėjimą, kurį mūsų Viešpats Jėzus Kristus nutiesė Savo gyvenimu ir mirtimi.

Šitas Dievo Avinėlio paveikslas raudonu siūlu praeina visą Senąjį Testamentą. Senajame Testamente Dievas mus pastato prieš veidą to, kuris nekaltas kenčia ir žūna todėl, kad yra kaltieji, tyrasis žūna todėl, kad yra netyrumas, teisusis žūna todėl, kad yra neteisybė, ir Visų Švenčiausias Dievas privalo mirti žmogaus kūne todėl, kad žemėje yra nuodėmė. Tai gyvenimo dėsnis, kuris apibrėžiamas, iš vienos pusės, nesibaigiančia Dievo meile ir iš kitos pusės – mūsų nuodėmingumu. Iš vienos pusės mums Dievas atiduoda viską, o mes, didžiąja dauguma, viską atmetam arba užmirštam.

Teisiojo Simeono žodžiai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas“(Lk.2.34), – pasitvirtino per visus prabėgusius dvidešimt amžių. Ir mūsų laikais Kristus guli parkritęs vienų nupuolimui ir kitų prisikėlimui bei tarnauja prieštaravimo objektu. Vertas ašarų faktas, mielieji, kad mūsų Viešpats, atėjęs duoti žmonėms laimę ir džiaugsmą, iš meilės atidavęs Savo brangiausią gyvybę, šiandieną yra prieštaravimų objektas, kai kuriems sukeliantis net pyktį. Kristus guli parkritęs ant visų žmonių kelio, užima žmogaus gyvenime ir likime tokią padėtį, kad, kur žmogus beeitų, būtinai susitiks su Juo ir, susitikęs, arba pats atsikels, atsiremdamas į Jį, arba sukniubs ir pargrius. Šitas guli parkritęs daugelio nupuolimui ir prisikėlimui ne tiktai Izraelyje, bet ir visai žmonijai, ne tiktai Savo bendraamžininkams Jis buvo prieštaravimų objektas, bet ir visų laikų ir tautų žmonėms.

Kiek kartų reikia parkristi?… Kiek kartų reikia pakilti?… Parkristi galima iš baimės prieš savo silpnumą, prieš vienatvę. Atsitinka, kad parpuolame, jog neturime tikėjimo, neturime gyvenimo tikslo ir nematome jame prasmės. Tačiau abejonėse yra paslėptas tikėjimo grūdas. Abejoti galima tiktai tuo, kas svarbu, vadinasi, kas realu. Kartais abejonėse užgimsta tikėjimas. Po kiekvieno parkritimo surasime jėgų atsistoti, jeigu tą parkritimą suprasime ir permąstysime iki galo.

Kaip atsistoti, parpuolus? Pirmiausia reikia suprasti, kad nupuolimas į nuodėmę dar nėra gyvenimo pabaiga. „Mano prieše, nedžiūgauk dėl mano nelaimės, nors ir parpuoliau, vėl atsikelsiu, nors ir sėdžiu tamsybėje, VIEŠPATS mano šviesa. Kadangi jam nusidėjau, todėl turiu pakelti VIEŠPATIES įniršimą, kol jis apgins mano bylą ir grąžins man teisingumą. Jis išves mane į šviesą, – regėsiu jo teisumą“(Mch.7.8-9). Tokiu atveju mes pralaimime tiktai vieną mūšį, bet juk svarbiausia – laimėti visą kovą. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“(Jn.3.16). Dievas atidavė Savo Sūnų Jėzų Kristų ne tiktai tam, kad išgelbėtų nuodėmingą pasaulį, bet ir tam, kad padėtų išgelbėtam neprarasti išgelbėjimo, bet išsaugoti, kad kiekvienas Jį tikintis nežūtų, bet visgi paveldėtų amžintąjį gyvenimą.

„VIEŠPATIE, tavo gerumas siekia dangų, tavo ištikimumas – debesis“(Ps.36.6)… Iš tikrųjų Viešpaties gerumas ir gailestingumas yra begaliniai. Tad pasitikėkime tuo didžiuliu Dievo gerumu, kurį Jis mums parodė ir nenustoja jį rodyti per Savo Sūnų Jėzų Kristų. Be to, Dievas mus myli ir: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūsčios bausmės“(Rom.5.8-9). Dievas pasigailėjo mūsų, kai nuodėmė buvo mūsų gyvenimo būdas. Tuo labiau Dievas pasigailės mūsų, kai nuodėmė nebėra mūsų gyvenimo būdas, bet mes, nusidėję parpuolėme.

Dangiškojo Dievo Tėvo širdies nusiteikimą mūsų atžvilgiu parodo palyginimas apie sūnų palaidūną: „Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi…“ Bet tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“. Ir jie pradėjo linksmintis“(Lk.15.20-23). Jeigu brangakmenis įkrenta į purvą, jis nenustoja būti brangakmeniu. Sūnus palaidūnas išėjo iš Tėvo namų, gyveno nuodėmėse. Savo elgesiu jis nevertas buvo vadintis Tėvo sūnumi. Tačiau nežiūrint to, faktiškai jis nenustojo būti sūnumi. Kai sugrįžo pas Tėvą, tai Tėvui jo pagailo ir priėmė jį. Sugrįžkime ir mes pas Tėvą ir Jis priims mus. Padrąsinimui galima priminti, kad ir apaštalas Petras bei Dovydas buvo nupuolę. Nežiūrint rimtų nuodėmių, jie rado savyje jėgų atgailauti, atsistoti ir eiti toliau. Raskime ir mes savyje tokių jėgų, nes yra sakoma: „…nors teisusis septynis kartus puola, jis vėl atsikelia…“(Pat.24.16). Nugalėtojas yra tas, kuris atsikelia vienu kartu daugiau negu nupuola.

Puolus į nuodėmę, kad atsikeltum, reikia atgailauti: „Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių. Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“(1Jn.1.7-9). Jei nupuolimas yra ilgas, tuomet iš naujo reikia kviesti Kristų į savo širdį. Tik tikėjimu, bet ne jausmais priimkime iš Dievo neužtarnautą nuodėmių atleidimo dovaną, nes: „Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“(1Pt.1.18-19). Tikėjimu reikia priimti tą tiesą, kad mes atpirkti Dievo pačia brangiausia kaina – Jėzaus Kristaus Krauju. Už mūsų nuodėmes, už atleidimą buvo sumokėta su kaupu.

Atsikėlus po nuopuolio, reikia priimti ryžtingą sprendimą daugiau nebenusidėti ir prašyti Dievo pagalbos: „Vėliau Jėzus jį sutiko šventykloje ir tarė: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio (Jn.5.14)“! Pagaliau pravartu prašyti paties savęs atleidimo už nuopuolį į nuodėmę. Be to, Jėzaus Kristaus vardu įsakyti piktajam, kad jis pasitrauktų iš mūsų gyvenimo: „Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų“(Jok.4.7); „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus“(Mk.16.17). Jeigu mes tikime Jėzų Kristų, tai mes turime valdžią Jo vardu įsakinėti piktajam ir jis privalo paklusti. Mes ne savo jėga išvarome jį, bet Jėzaus Kristaus jėga ir vardu, ką patvirtina ir evangelistas: „Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“(Lk.10.17-20). Apart viso to reikia atlikti išpažintį: „Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda“(Jok.5.16). Labai naudinga išanalizuoti nuopuolio priežastis ir pasimokyti iš to: „Jei atsigręši, atnaujinsiu tave, vėl būsi mano tarnas. Jei tu skelbsi, kas brangu, o ne kas be vertės, vėl būsi tarsi mano lūpos. Tegu jie gręžiasi į tave, nesigręžk tu į juos“(Jer.15.19)! Galiausiai reikia priimti tvirtą sprendimą ateityje daugiau nepasiduoti piktajam ir nuodėmei: „Juk nors teisusis septynis kartus puola, jis vėl atsikelia, o nedorėlį užklumpa nelaimė“(Pat.24.16).

Kartais žmogaus gyvenimas yra begalinė nuopuolių serija. Ir tokiu atveju labai svarbu, kad žmogus norėtų kovoti iki galo, kad sugebėtų po kiekvieno parkritimo pakilti, kad norėtų bandyti dar kartą iš naujo. Tik tokiu atveju galima iš tikrųjų nugalėti. O dabar paklauskime kiekvienas savęs: „Ar aš esu žmogus, kuris pakyla?“

Ir Kristus, belikus iki Golgotos visai nedaug kelio, parkrinta trečiąjį kartą. Jėzus nebegali pastovėti ant kojų, paskutinės jėgos Jį apleidžia ir Jis guli ant žemės. „Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio“(Iz.53.7). Visi prieš Jį… Ir miestiečiai, ir atvykėliai, ir kareiviai, ir kunigai… Visi budeliai. Jėzaus Motina – mūsų Motina – Marija verkia.

Jėzus vykdo Savo Tėvo valią! Vargšas: Jis beveik nuogas… Kilniadvasis: ką Jis dar gali atiduoti? „…pamilo mane ir paaukojo save už mane“(Gal.2.20).

Viešpatie, padaryk taip, kad aš neapkęsčiau nuodėmės ir susijungčiau su Tavimi, apkabinęs Šventąjį Kryžių, kad ir aš galėčiau savo ruožtu vykdyti Tavo valią… Nuogas, nusimetęs visas žemiškas pagundas, į nieką nežiūrėdamas, išskyrus tiktai Tavąją Šlovę…

Apmąstymai. 1. Viešpats jau negali pakilti: tokia sunki mūsų nuodėmių našta. Jį tempia ant ešafoto. Jis nesipriešina, tyli.

Visai įtikėtina, kad panašus išbandymas buvo ir Kristui, apnuogintam stovint ant Golgotos kalvos: iš vienos pusės didžiulė vidinė dieviškoji jėga, o iš kitos pusės ištisai žaizdotas, subjaurotas, išsekęs ir bejėgis kūnas. Tiktai begalinė dieviškoji meilė ir nuolankumas nugalėjo visas pagundas. Jis vis tebelaukė, kol visos Jį lydinčios minios įtūžis virs troškuliu Jo ir viso to, ką Jis mokė bei daugelį kartų kalbėjo. Tačiau nesulaukė. Jis kentėjo ir buvo apnuogintas bei nukryžiuotas dėl Savo silpnumo: „Jis buvo nukryžiuotas dėl silpnumo…“(2Kor.13.4). Jo silpnumas paėmė visų mūsų blogį, paėmė iš neapsakomos ir mums nesuprantamos meilės. Ta Jo dieviška meilė buvo mirtina liga, kurią tegali įveikti tiktai Dievas. Taip įvyko todėl, kad Dievo išmintis liepia rūpintis mylimaisiais ir jiems tarnauti. Jo galia yra atsisakyti visko, net Paties Savęs.

Nusidėjęs Adomas savo nuogumą dengė medžio lapu. Dievas, pridengdamas Kristų, pakeičia jį medžiaginiu drabužiu. Danguje Jo laukė Dievo Tėvo paruoštas Sūnaus drabužis, o žemėje Jis palieka Savo drabužį, kaip paveldą. Kaip žinome, užtenka paliesti jo kraštą, kad pasveiktume ir būtume išgelbėti nuo bet kokios ligos.

Drabužių nuplėšimas parodo Dievo drovumą ne tiktai prieš minią, bet ir prieš mus. Toks drovumas yra mums nepasiekiamas ir kuris mums primena Jo visagalybę.

Mes šiandieną stovime prieš Jį, aptekę nuodėmėmis ir visiškai nesidrovime. Mums Jis paliko ne tiktai Savo drabužį, kad pridengtume savo nuodėmes, bet ir Patį Save. Jis siūlo kasdieninę pagalbą, kad atsikratytume nuodėmių ir, atėjus laikui, nesidrovėdami stotume prieš Jį. Apie tai mes nemąstome, gyvename nerūpestingai lyg tai gyvenimas žemėje būtų amžinas.

Viešpatie, nuo Golgotos kalvos žvelgei į minią, bet Tavo akyse matėsi visas pasaulis, kurį Tu norėjai aprengti Savo dovanotu nenuodėmingu drabužiu. Padėk mums šiandieną įsigyti tokį drabužį, su kuriuo mums nebūtų gėda ir drovu susitikti su Tavimi amžinybėje.

„Apvalyk mane izopu, ir būsiu švarus. Nuplauk mane, ir būsiu baltesnis už sniegą“(Ps.51.9), giedama psalmėje. Kūno švara yra svarbi, kad žmogus būtų sveikas. Tačiau ji nelemia esminių žmogaus dvasinio gyvenimo reikalų. Žymiai svarbiau turėti švarią sielą, nes tik tuomet pelnomas palankumas pas Dievą šiame gyvenime ir yra garantuojama laiminga amžinybė. Tačiau retai šiandienos žmogus kreipiasi į Dievą tokiais psalmės žodžiais, siekdamas turėti švarią sielą. O jei ir kreipiasi, tai retkarčiais, prabėgomis. Todėl Viešpats mūsų neišklauso, žvelgia į mus su gailesčiu ir užuojauta, kaip darė tuomet, atėjęs į Golgotą, ir matė dvasinių skurdžių minią. Jie nenorėjo savo akimis sutikti Jo užjaučiantį žvilgsnį, nes nebuvo to verti. Jėzaus akių žvilgsnis jiems buvo kaip kaltinimas. Todėl jie laukė kuo greitesnių įvykių atomazgos, jie nenorėjo daugiau Jo matyti. Viešpaties akivaizdoje jie buvo vargani ir apgailėtini, nors prieš juos stovėjo sudarkyto kūno Žmogus. Jie nepastebėjo Jo vidinės dieviškos dvasinės didybės ir meilės, kuria Jėzus norėjo visus apglėbti. Jei minia būtų supratusi Jo akių žvilgsnio prasmę, tikriausiai būtų Jam šaukusi: „Kodėl Tu žiūri į mus? Mes nenorime daugiau Tavęs matyti, pakanka mums Tavęs, mes nekenčiam Tavęs! Tu mums daugiau nereikalingas“!

Iš tikrųjų Jis jiems buvo nereikalingas, nes nedavė ramiai gyventi, drumstė jų kasdieninę ramybę, primindamas jų nuodėmingumą ir kvietė atsiversti.

Tuometinė situacija visiškai tapati šiandieninei, niekas nebeklauso Bažnyčios balso, per televiziją nuolat girdėti dvasinių ligonių nusišnekėjimai apie vyrų tarpusavio meilę ir jų, tariamai, pažeidžiamas teises. Vis mažiau vietos belieka Dievui mūsų kasdieniniame gyvenime. Vis garsiau galima išgirdsti balsus: „Šiandienos pasaulyje, Dieve, Tu mums daugiau nereikalingas. Mes susitvarkysime vieni. Su Tavimi mums gyventi labai nepatogu. Pasižiūrėk aplinkui, daugiau Tavęs jau niekas nebeklauso“. Visiškai tokios pat kalbos sklido ir iš tuometinių fariziejų lupų, kurie kaltino Jėzų nebūtais dalykais.

Nežiūrint to, kad Jėzus vos vos atėjo į Golgotą, budelių patyčioms nebuvo galo. Jie apnuogino Jėzų, nuplėšdami nuo Jo drabužius. Tad kaip apnuogintame ir pažemintame Jėzuje galima pamatyti Jo dievystę visoje šlovėje, kaip išvysti jos spindėjimą. Ta šlovė buvo paslėpta Jo iškankintame ir paniekintame kūne, jos nesugebėjo išvysti nei vienas minios žmogus, nors ir drabužiai buvo nuo Jo nuvilkti. Jos nematė tuomet nei vienas, jos nemato ir šiandien daugelis, nes patys prieš tą šlovę užmerkia akis. Tam tikra prasme mes užmerkiame akis ir Jėzui, nes, norėdami padaryti ką nors netinkamo ir nedoro, argi norime, kad Jis matytų. Kitais žodžiais sakant, mes nedorėliai užsimerkiame, kad nematytume Kristaus, jog Jis yra šalia mūsų. Mums nepatinka ir nepatogu, kai mūsų nedorą darbą ar poelgį mato ir stebi Kristus. Kaipgi pasiteisinsi prieš Jį. Tokiu atveju geriausia apsimesti pačiam nieko nematančiu ir manyti, kad tavęs niekas nemato. Nuo žmogaus akių gal ir galima pasislėpti, bet Kristus viską mato, viską girdi. Tad tariamu niekam nematomu veiksmu, melagingu nepagarbiu žiodžiu bei poelgiu mes vis tiek Jį žeminame, ruošdamiesi pačiam blogiausiam – nukryžiavimui. Aišku savaime, kad tas nukryžiavimas nebus kūniškas, ne fizinis, bet mūsų viduje. Mes nuo Jo nusigręžiame, ignoruojame Jį, tarytum visai Jo nebūtų. Toks nusigręžimas nuo Jo, atsisakymas ir yra ne kas kita kaip nukryžiavimas. Juk ir tuometiniai kunigai bei Rašto aiškintojai, fariziejai nenorėjo Jo nei matyti, nei girdėti, nes Jis trukdė jiems daryti blogus darbus. Jie manė, kad fiziškai sunaikinę Jėzų, atriš sau rankas tolimesnėms piktadarybėms, galės laisvai mulkinti žmones, kreipdami juos netiesos ir netikro tikėjimo keliu. Lygiai taip pat elgiamės ir mes šiandieną. Pirmiausia savo mintyse pažeminame Jėzų, nusigręždami nuo Jo, ir manome, kad esame laisvi daryti visokias niekšybes. Tomis niekšybėmis ir nukryžiuojame Jį savo viduje. Tokiais atvejais Jėzaus širdis prisipildo nuoskaudų, už kurias atsilyginti mes net negalvojame. Taip Kristų šiandieną jau mes vedame kryžiaus keliu į Golgotą. Viešpatie, duok mums proto susivokti, kad mes nebenorime nei Tavo plakimo, nei Tavo vainikavimo erškėčiais, nei kryžiaus kelio, nei Golgotos. Apvilk mus tuo Savo Golgotoje nuplėštu drabužiu, kuris gydė žmonių fizines negalias ir prašome, kad jis gydytų mūsų sielų dvasines žaizdas, kurios žeidžia ir Tavo širdį. Štai Tu, Viešpatie, Golgotoje apnuogintu ir žaizdotu kūnu, kuris yra mūsų blogų darbų liudininkas, bet niekas net negalvoja išreikšti Tau užuojautos ir gailėtis, o ruošiasi Tavo drabužių dalyboms. Tavo likimas jau aiškus, bet drabužių kol kas dar ne. O koks likimas laukia tų, kurie pas Pilotą šaukė: „Ant kryžiaus Jį!“? Koks likimas laukia beverkiančių Jeruzalės moterų, koks likinmas laukia tų, kurie dabar stovi prieš Tave ir nekantrauja, kada viskas baigsis? Koks likimas laukia mūsų, kurie Tavęs nesuprantame, nepažįstame, nesistengiame pažinti, abejojame, netikime ir nepasitikime, šalti ir abejingi Tavo žodžiams? Leisk ir mums šiandieną, Jėzau, sielų akimis išvysti tavo apnuogintą ir žaizdotą kūną, kad tinkamai sugebėtume apgailėti nuosavas nuodėmes, kurios ir atvedė Tave į Golgotą. Neleisk niekam iš mūsų atsirasti tokioje minioje, kuri stovėjo tada prieš Tave, laukdama tiktai paskutinio Tavo atodūsio ant kryžiaus.

Keistoka scena ant Golgotos: budeliai dalinasi Jėzaus drabužius, kuriems jie yra vertybė, o Jėzus nerūpi ir jiems nereikalingas. Daugeliui šiandieną Jėzus irgi nerūpi ir nereikalingas, senamadiškas, netgi trukdo gyventi. Tuo tarpu kasdieniniai reikalai ir rūpesčiai neapleidžia mūsų nei dieną, nei naktį, kasdienybe užsiėmę išeiginėmis bei švenčių dienomis. Tapome visiškais materializmo vergais. Dvasiniai reikalai nustumti nežinia į kažkelintą vietą. Dirbame dieną ir naktį, šeštadienį ir sekmadienį, valstybinių ir bažnytinių švenčių dienomis. Dievas nebereikalingas nei senam, nei jaunam. Žmogau, prisimink, jog esi Jo kūrinys ir esi sukurtas ne tam, kad dieną naktį dirbtum, bet, kad gyventum visavertį gyvenimą. Be to, Psalmyne skaitome: „Jei Viešpats nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato“(Ps.127.1). Nebesuvokiam, kad be Dievo pagalbos yra bergždžias mūsų triūsas. Gal todėl taip sunkiai ir murkdomės įvairiose krizėse, nesugebame susitvarkyti savo valstybės gyvenimo. Per sunkią naštą užkrovėme savo pečiams, pervertiname savo jėgas ir sugebėjimus, per daug pasitikėjimo savimi ir labai maža jo Dievu. Nebėra meilės Dievui, nebesulaukiame ir meilės iš Dievo. Todėl: „Tuščia jums anksti keltis“(Ps.127.2).

Šiandienos žmogus tegali pasigirti tiktai materialine pažanga, o dvasinėje plotmėje reikalai metai iš metų vis prastėja. Tokia vienpusė pažanga žmonijai nieko gero neduos, apart katastrofų. Reikalas tas, kad materialiniai pasiekimai pirmiausia yra panaudojami prieš patį žmogų, prieš tų gėrybių kūrėjus. Vien tiktai materialaus gėrio siekimas, gamtos išnaudojimas ir alinimas laikas nuo laiko atsigrežia prieš žmogų. Tai vienur, tai kitur pasaulyje įsiplieskia nesantaikos židiniai, kurie yra pražūtingi žmogui, nes tarpvalstybiniai santykiai grindžiami savanaudiškumu, grubia savivale, grobuoniškumu. Šiandieninio pasaulio valdovai nesupranta, kad tarpusavio santykiams reikia daugiau žmoniškumo, besiremiančio Aukščiausiojo pagalba. Sėkmingas žmonijos vystymasis ir bet koks progresas galimas tiktai glaudžioje tarpusavio darnoje tarp techninės ir dvasinės pažangos. Be dvasinio tobulėjimo, be Dievo pagalbos negalima tikėtis sėkmingo įvairaus mąsto problemų sprendimo, ar tai būtų asmeninės, ar lokalinės, ar pasaulinės.

Penkiasdešimt nežabotos ateistinės propagandos metų mus paskandino visiškame religiniame abejingume. Visą tą laiką žmogus buvo mulkinamas ir ta vienkryptė nežabota propaganda šiandieną duoda vaisius. Tūkstančiai tapo religiškai bejausmiais, nesidomintys Dievu, gyvena bedieviškai. Tokia kasdienybė žmogų diena iš dienos dar labiau skandina bedievystės ir netikėjimo liūne. Nežinia kada bus išrautos suvešėjusios ateizmo šaknys mūsų protuose. Per tuos penkiasdešimt komunistinės ateizacijos metų prigaminta be galo daug ateizmo apaštalų. Dauguma mūsų esame išmokyti kitus kritikuoti, bet nesugebame būti savikritiškais sau. Todėl šiandienos žmogus, būdamas perdėm kritiškas viskam, tampa pripildytas neapykantos, kuri yra meilės antipodas. Šių dienų žmogus neigia viską, tame tarpe ir meilę. Skaudžiausia, kad tokiu būdu paneigiama ir Dievo meilė. Neapykantos pripildytas žmogus aplink save daugiau nieko nemato, kaip tiktai blogį. Toks žmogus negali būti pozityviu kūrėju. Tai žmogus griovėjas. Apie tokius žmones Šventajame Rašte skaitome: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje. Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“(1Jn.3.14-15). Taigi toks žmogus yra mirties kultūros nešėjas, kuriam amžinojo gyvenimo durys yra užtrenktos.

Vargšas nuogas Dievo Sūnus stovi ant Golgotos kalvos ir žvelgia į Savo kankintojus ir budelius, žvelgia į Jeruzalę, kuri Jo atsisakė, pasmerkė mirti, žvelgia į minią, kuri laukia Jo kuo greitesnės mirties. Šiandieną Jėzus, žvelgdamas į mus, irgi mato daugybę mūsų brolių ir sesių, atsisakiusių ir nusigręžusių nuo Jo. Galingasis blogio kunigaikštis yra užgrobęs žmogaus svarbiausią dalį – sielą ir laiko ją tamsoje, nuodėmėje, tokiu būdu taip pat kankindamas ir žmogaus kūną. Adomo nuopuoliu esame paskandinti vidinėje tamsoje, kuri mumyse gimdo netikėjimą ir nepasitikėjimą Dievu, puikybę, išdidumą bei kitas nuodėmes. Aptemdytomis akimis nebesugebame matyti Dievo, nebejaučiame Jo meilės ir patys nebegalime ir nebemokame mylėti Dievą.

Visiškai neabejoju, kad šiandieną pasaulyje vyraujanti sumaištis, konfliktai, nesusikalbėjimai yra dėl nenoro atsikratyti nuodėmės ir pripažinti Dievą. Tik velnias per nuodėmę sujaukia žmogaus protą, sukeldamas jame įvairias abejones, nepasitikėjimą, įtraukia žmogų į hedenostinį liūną, kuriame vietos Dievui nėra. Papuolusiems į šį liūną, galima pacituoti Šventojo rašto žodžius: „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, – jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“(Jn.8.44). Liūdniausia tai, kad ir valdžios žmonės, ir paprastieji mano, kad ši būsena yra normali.

Mums belieka viltis, kad blogiui nėra lemta užvaldyti pasaulį, tad reikia nenustoti pasitikėti mūsų Viešpačiu. Tik labai liūdna dėl to, kad labai daug sesių ir brolių nemoka, nežino ir nenori pasipriešinti tokiam blogiui. Net yra tokių, kurie nebežino, kad yra Dievas ir kas Jis toksai per vienas.

Štai į kokius žmones žvelgė Viešpats tada nuo Golgotos kalvos. Į tokius pat žmones Jis žvelgia ir šiandien. Tada minia nesuprato, kad prieš ją stovi Išgelbėjimas, daugelis to nesupranta ir šiandien. Jis stovėjo ir gailėjo mūsų bei ruošėsi už kelių akimirkų Savo krauju nuplauti mūsų nuodėmes bei Šventosios Dvasios malone atnaujinti mūsų prigimtį ir padaryti tinkamus amžinosios karalystės gyvenimui.

Nieko nenutuokdama ta minia savo tyliu pritarimu budeliams taip pat išrengė Išganytoją, o patys nusiskriaudė atimdami iš savęs Dievo meilę ir Dievo vaikų garbę. Kaip dažnai tai darome mes ir šiandieną, rūpindamiesi tiktai žemišku gerbūviu, turtais, juos be saiko kaupiame ir tuo pačiu užmirštame Dievą.

Ta nebyli minia nesuprato, kad ir tuomet Jėzus savo žvilgsniu kvietė juos būti kartu su Juo toje baisioje ir begalinėje liūdesio, abejonių ir tamsybių naktyje, kai visiems atrodė, jog viskas griūva, niekas nebegali padėti ir paguosti. Ir šiandieną mus Jėzus kviečia būti kartu su Juo, ypač tuomet, kai netenkame drąsos ir mūsų gyvenimas griūna ir atrodo tampa beprasmis. Tokie gyvenimo momentai ir yra mūsų tikėjimo išbandymo kritiniai taškai. Būtent tuomet Jis ir prabyla į mus. Būti ištikimiems Kristui reikia būti kaip tik tuomet, kai mums atrodo, kad Jo veidas nepatrauklus, arba suabejojeme, kad, galbūt, Dievo nėra.

Tikras krikščionis visuomet privalo vadovautis principu: „Aš Kristų pažįstu ne tiktai ant Taboro kalno, bet ir Golgotoje“. Savyje reikia rasti jėgų, tvirtumo ir išminties Kristų pripažinti ir tuomet, kai tas pripažinimas, kaip mums atrodo, yra per daug reikalaujantis, nepatogus ir net skausmingas. Tai yra niekuomet neturime teisės išduoti savo Viešpatį. O kaip dažnai mes išmainome amžinuosius ir dieviškuosius dalykus į laikinus ir greitai nykstančius.

Taip pasireiškia mūsų dvasinis tamsumas ir kvailumas. Visada melskime Viešpatį proto šviesos, kad nesvyruotume tikėjime ir nekiltų mumyse abejonės, kad Dievas nuo mūsų nusigręžė ir mus pamiršo. Prašykime Dievą, kad mes labiau vertintume savyje Dievo meilę ir, kad ją vertintų mūsų artimieji.

Jėzus, stovėdamas priešiškai nusiteikusios minios akivaizdoje, prisiminė visus tuos, kuriuos gydė, iš kurių išvarė demonus, tame tarpe ir daugybę moterų, kurios toli gražu nebuvo pavyzdingo elgesio. Jis žinojo, kad dvasiškai sužeistam žmogui taip pat reikia pagalbos, kaip ligoniui daktaro. Jis taip pat žinojo, kodėl su tomis moterimis taip atsitiko. Žmonės visas tokias moteris, kaip taisyklė, be išimties smerkė, o Jis matė jų nelaimės priežastis. Štai moteris, kaltinama neištikimybe, kurią norėta užmušti akmenimis. Jis, susitikęs su ja, net akių į ją nepakėlė, kad ji nesidrovėtų ir apgynė ją: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“(Jn.8.7). O kita moteris, kuri buvo atėjusi į fariziejaus namus. Ją Jėzus fariziejui pristatė net kaip pavyzdį: „Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais“(Lk.7.44). O dabar Jėzus žvelgė į minią ant Golgotos kalvos ir ieškojo tų moterų bei kitų pagydytų, iš kurių dabar Jis Pats tikėjosi užuojautos. Ar buvo jos ir jie kartu? Vargu. Kaip ir mes Dievą prisimename tiktai tuomet, kai mums sunku, kai jau niekas nebegali padėti. Melskime Viešpatį, kad mes visą laiką Dievą turėtume savo širdyje ir nereikėtų Jam mūsų ieškoti kažkur beklaidžiojančių, ar pasimetusių minioje. Mes Jo pastoviai ieškokime ir neapsunkinkime savo Viešpaties bereikalingais rūpesčiais ir darbais, niekuomet nepamirškime savo gyvenimo tikslo ir žinokime, kad mums visuomet reikalingas Jo atleidimas.

Golgota – Viešpaties žemiškosios gyvenimo kelionės pabaiga. Nuplėšus nuo Jo drabužius, vėl pradeda karujuoti plakimo padarytos žaizdos. Prieš žemiškos kančios kulminaciją jam pasiūloma gerti acto ir tulžies, kad mažiau jaustų skausmus, bet Jėzus atsisako, nes Jis nori išgerti visą tą būsimų baisybių taurę iki dugno. Jis nenori jos palikti mums, kad nereiktų gerti: „Užgaulės drasko širdį, esu nevilties pagautas; laukiu užuojautos, bet nėr jokios, ieškau paguodos, bet nerandu, kas paguostų. Į mano maistą jie deda nuodų, troškuliui numalšinti man jie duoda acto“(Ps.69.21-22). Jėzus tą paskutinę Savo gyvenimo žemėje akimirką laukė žmonių atsivertimo, manė, kad Jo mirties akivaizdoje nušvys jiems protas: „…nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą“(Kol.3.9-10). Deja, minioje neatsirado nei vieno, kuris norėtų apsivilkti naujojo žmogaus rubu. Tad, suprasdami tų įvykių tragiškumą ir reikšmę mums, šiandieną mes melskime Dievą, kad neterštume savo kūno šventovės nuodėmėmis, kad Viešpats Savo malone pridengtų mūsų dvasios nuogumą ir aprengtų mus visus baltu išganymo rubu. Tiktai per Jį, per Avinėlio iškankintą ir žaizdomis nusėtą kūną, prikaltą prie kryžiaus, mums buvo dovanotas išgelbėjimas. O mes dar ir šiandien tebestovime toje bežadėje minioje ir nesuprantame, kas įvyko, kam to reikėjo.

Ir mūsų gyvenime būna momentų, kai esame nesuprasti, atstumti, ar pajuokti, ypač tikintieji. Tokios gyvenimo aplinkybės buvo susiklosčiusios sovietmečiu, kada niekam nebuvo galima pasiguosti, išskyrus tik Tave, Viešpatie. Koks didžiulis skausmas plėšė širdį ir draskė sielą! Vienintelė paguoda tebuvo, Viešpatie, tavo meilė ir tyli, kantri malda. Tu ją išgirdai, o mūsų daugelis brolių ir sesių dar ir šiandien nesupranta Tavo parodytos meilės, nejaučia Tavo artumos. Juk Tu visuomet su tais, kurie kenčia, kurie žeminami ir niekinami, ypač, kurie persekiojami ir iš kurių tyčiojamasi dėl to, kad tiki Tave ir išpažįsta.

Tu, Jėzau, jau stovi beveik Golgotos kalvos viršūnėje, jau beveik atėjo ta valanda, kai Tau teks keliauti iš šios žemės pas Savo Tėvą. Tu esi sakęs, kad kas Tave mato, mato ir Tėvą! Taigi prieš tą nesusigaudančią minią stovi visus mus mylintis Tėvas, kuris nieko nesako visą žmoniškumą praradusiems savo kūriniams, apnuoginusiems Tave. Prieš mus stovi Kūnas, kuris yra pasiruošęs išlieti Savo meilę ant visų mūsų. Jis pasiruošęs paskutiniam ir visiškam Savęs dovanojimui. Kas tuomet priėmė ir šiandien priima tą dovaną, apsivelka Kristaus išganinguoju drabužiu, tas bus dieviškojo Avinėlio dangiškojo pokylio amžinuoju dalyviu. Ar daug yra norinčių dalyvauti šiame pokylyje? Norinčių gal ir daug, bet pasiruošusių tikrai ne. Tuometinė Galgotos minia, taip pat ir mes šiandien nenorime apsivilkti nauju vestuvių drabužiu, kurį mums dovanoja Jėzus Kristus.

Šiais laikais jau daug mūsų brolių ir sesių nebepažįsta ir paties dangiškojo pokylio Jaunikio. Melskime Jaunikio Motiną Mergelę Mariją tikro savo širdies tyrumo, kad dar, begyvendami čia, žemėje, sugebėtume regėti Dievą ir Jį atpažintume kiekviename mūsų pagalbos besišaukiančiame brolių ir sesių asmenyje. Pasiruošti dangiškajam pokyliui visada mums padės ir Eucharistijoje pasilikęs Jėzus, jei į Jį kreipsimės, prašydami, kad sielas aprengtų nauju drabužiu. Tam ir ėjo mūsų Išganytojas Kryžiaus kančios kelią, kad mums nutiestų kelią į dangiškąjį pokylį. Jis ėjo mirti visiškai laisvai apsisprendęs ir iš meilės mums. Kiek dar teko iškentėti iki Golgotos: „Mėlynės, randai ir pūliuojančios žaizdos, – nevalytos, netvarstytos, aliejumi nepateptos“(Iz.1.6). O tas drabužių dalinimas yra ne kas kita kaip apiplėšimas ir didžiausias skurdas. Nieko nepaliko Viešpačiui, apart kryžiaus medinio rasto.

Kelias pas Dievą – tai Kristus. Bet Kristus ant Kryžiaus ir, kad pakiltume iki Kryžiaus, reikia turėti laisvą širdį, atsisakyti viso kas žemiška.

Apmąstymai. 1. Kelyje nuo pretorijaus iki Golgotos Jėzus kenčia išprotėjusios minios pažeminimus, kareivių žiaurumą, sinedriono pašaipas… Ir nei vieno skundo, nei vieno protesto žodžio, dargi, kai nuo Jo nuplėšia drabužius. Visame šitame matau bandymo save pateisinti beprasmiškumą: bet kokie žodžiai čia bus tušti. Tikslas vienas – tylint dirbti ir kentėti mūsų Viešpaties vardan.

Pirmapradis žmogus Adomas pažeidė Dievo planą, bet Kūrėjas nekeičia Savo sumanymo – žmogus, kaip ir pirma, sukurtas bendravimui su Dievu. Tiktai po nuopuolio jis pats nebegali priartėti prie Dievo. Reikalingas Tas, kuris atkurtų tuos nutrauktus ryšius, kuris išgelbėtų žmogų nuo piktojo valdžios, nuodėmės ir mirties. Paslaptingi Dievo žodžiai, skirti velniui: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“(Pr.3.15) buvo pirmoji geroji naujiena apie tai, kad „jis bus tavo galva“. Tai pranašystė apie būsimą Dievo įsikūnijimą.

O Ta, per kurią Dievas gaus žmogaus kūną, gims žydų tautoje, kuri išsaugos tikėjimą tikruoju Dievu – Kūrėju. Praeis tūkstančiai metų kol ta tauta išaugins vertą moterį Dievo Motiną – Mergelę Mariją.

Naujosios Gerosios Naujienos centre glūdi Dievo Sūnaus įsikūnjimo paslaptis. Pirmapradis Adomas nesugebėjo įvykdyti jam iškelto uždavinio – dvasinio moralinio tobulėjimo keliu pasiekti dieviškumą ir pas Dievą atvesti visą matomą pasaulį. Bet visa tai, ką nesugebėjo padaryti pirmasis žmogus, už jį padarė įsikūnijęs Dievas – Žodis, tapęs kūnu – Viešpats Jėzus Kristus. Jis Pats praėjo tą kelią į žmogų, kuriuo žmogus turėjo eiti pas Jį. Jeigu žmogui tas kelias buvo aukštyn, tai Dievui nuolankaus nusižeminimo kelias.

Žmogaus išgelbėjimui bei išgydymui reikėjo Dievo ir žmogaus apsijungimo. Juk žmogus tegali pasveikti tik dalyvaujant Dievui. Kad būtų iš vidaus pagydyta sužeista žmogiškoji prigimtis, Dievas privalėjo prieiti prie jos. „Žodis tapo kūnu“, kad žmogaus gyvenimas galėtų įsilieti į dieviškąjį gyvenimą, galėtų su juo bendrauti.

Dievas atėjo sugriauti mirties ir velnio karalystę. Mirtis – tai tuštuma, nebūtis. Todėl mirtį negalima taip paprastai sunaikinti. Mirtį galima užpildyti tiktai iš vidaus. Gyvenimo griūtį negalima niekuo kitu nugalėti, kaip tiktai kūryba. Tam, kad būtų galima įeiti į šią tuštumą ir iš vidaus ją pripildyti, Dievas priėmė žmogaus išvaizdą. Šėtonas nežinojo Kristaus paslapties – Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi, paslapties. Jis laikė Kristų teisuoliu, šventuoju, pranašu ir manė, kad, kaip ir betkoks Adomo sūnus, Jėzus pavaldus mirčiai. Ir štai tą minutę, kai mirties jėgos jau triumfavo, kad joms pavyko nugalėti Kristų, laukdamos eilinės žmogaus sielos susitikimo pragare, jos susitiko su Paties Dievo jėga. Ir šitas dieviškasis žaibas, nusileidęs į pragarą, pradeda išsiskleisti ir sugriauna visą pragaro požemį.

Kristus ant Kryžiaus nukryžiuoja ligotą žmogaus kūną ir prisikelia su nauju kūnu, perkeistu, pasižyminčiu jau kitomis savybėmis. Tarp kitko tokiomis savybėmis pasižymėjo ir Adomo kūnas iki nuopuolio, bet prisikėlusio Kristaus kūnas yra tobulesnis ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje, o tai reiškia, kad žmogiškoji prigimtis vėl galės gyventi kartu su Dievu. Dievas Savimi priėmė žmogiškąjį kūną, jį pašventino Savo dieviškumu ir tokiu būdu jį pagydė. Kristus buvo atėjęs tam, kad, kaip patyręs gydytojas, surinktų į vieną visumą pakrikusią žmogiškąją prigimtį.

Taigi Kristus mus išgelbėjo, tačiau kaip kiekvieną iš mūsų tai paliečia? Ar dabar jau reiškia, kad visi žmonės automatiškai galės patekti į Dangaus karalystę? Taip, tokią galimybę dabar turi kiekvienas žmogus („Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas…(Mk.16.16)), bet mes žinome, kad Dievas nevaržo niekieno laisvės. Į Dangaus karalystę įeis tik tie, kurie nuoširdžiai šito siekia. Tas, kuris šiame gyvenime apsiėjo be Dievo, kas savyje užgniaužė Dievo troškimą, kas nesiruošė amžinajam gyvenimui su Dievu, prievarta nebus apgyvendinamas rojuje. Sakoma, kad Dievas yra bejėgis prieš žmogaus laisvę.

Taigi rojuje galės gyventi tik tie, kurie paruošė save naujos kokybės gyvenimui, visiškai visą save – kūną ir sielą. Toks žmogus rojuje galės gyventi ne vien todėl, kad paruošė savo sielą bendravimui su Dievu, bet galės ir fiziškai būti toje naujoje pakeistoje erdvėje. Krikščioniškasis tikėjimas į žmogų žiūri visumoje, todėl jis visumoje turi įeiti į Dangaus karalystę, visas turi būti įamžintas, sudievintas ir visam laikui sujungtas su Dievu.

Dabartinė mūsų prigimtis negali būti įamžinta. Pas mus viskas yra pažeista: kūnas ligotas ir miršta, siela linksta prie nuodėmingų dalykų ir tik retkarčiais skundžiasi dvasiniu diskomfortu. Kristus, kuris yra mūsų kūnų ir sielų gydytojas, gydo mus įvairiais būdais. Mūsų sergantį protą Kristus gydo, apšviečia Savo neklaidingu dieviškuoju mokslu.

Mūsų kūną reikia gydyti kūniškais būdais. Todėl Viešpats atiduoda mums Savo kūną, kad išgydytų mūsiškį, kad išmokytų jį bgyventi dieviškoje aplinkoje: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“(Mt.26.26-28).

Įsivaizduokime, kad mūsų kraujas užkrėstas: kažkokie mikrobai atsirado jame, žmogaus organizmas nebekuria antikūnių, kurie kovotų su užkratu. Tuomet gydytojai gali perpilti žmogui jo paties nuosavą kraują. Iš venos kateterio pagalba kraujas bus atsiurbiamas, praleidžiamas pro atitinkamus filtrus, išvalomas, paskui praturtinamas dar papildomomis medžiagomis ir gražinamas į arteriją.

Panašiai su mumis elgiasi ir Kristus: Jis prisiima Savimi visą mūsų prigimtį su visomis ligomis, kurios atsirado mumyse po nuopuolio, Savyje jas pagydo ir po išgydymo ir prisikėlusį, pakeistą žmogišką prigimtį gražina mums kūno išgydymui.

Būti krikščioniu – tai reiškia savimi priimti visas tas dovanas, kurias mums Kristus atnešė. Kristuje pasiekiamas žmogaus egzistavimo tikslas – bendrystė su Dievu, ryšys su Dievu, sudievinimas. Dievo Sūnus tapo žmogaus Sūnumi, kad žmogaus sūnus taptų Dievo sūnumi. Jis įsižmogino, kad mes įsidievintume. Tačiau mes daug ko nesuprantame, bet svarbiausia ir nenorime suprasti, nesigilinam nei į Kristaus gyvenimą, nei į Jo Kryžiaus kančios prasmę.

Jėzaus nukryžiavimas – tai ženklas, kad Jis išgyveno Įstatymo ir nuodėmės prakeiksmą: „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“(Gal.3.13). Senasis Testamentas nekalba apie nukryžiavimą, bet nusikaltėlio kūnas tais laikais kartais buvo kabinamas ant medžio. Tai reiškė labai sunkų prakeiksmą ir panieką: „Jei žmogus bus padaręs nusikaltimą, vertą mirties bausmės, ir, bausmę įvykdžius, pakabinsi jo lavoną ant medžio, jo kūnas neturi ant medžio likti visą naktį. Palaidosi jį tą pačią dieną, nes Dievo prakeikimas bus tam, kuris kabo ant medžio“(Įst.21.22-23).

Gėdinga ir baisi Jėzaus mirtis, matant minioms žmonių, yra neginčijamas istorinis faktas („Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte“(Jn.19.35)). Kiekvienas žmogus turi apsispręsti, ar atmesti šią „beprotystę“: „Praeiviai užgauliojo Jėzų, kraipydami galvas ir sakydami: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas ją atstatai. Gelbėkis pats, nuženk nuo kryžiaus!“ Taip pat tyčiojosi aukštieji kunigai su Rašto aiškintojais, kalbėdami tarp savęs: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume“. Jį plūdo ir kartu nukryžiuotieji“(Mk.15.29-32), arba Kristaus mirtyje matyti atpirkimą: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“(Mt.20.28); „Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“(Mk.10.45) ir priimti ją: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“(2Kor.5.21); „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“(1Pt.2.24). Kas tiki Kristaus auka, tas yra nukryžiuotas kartu su Juo: „Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei“(Rom.6.6); „Aš įstatymu numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi“(Gal.2.19). Kristus mirė dėl įstatymo ir dėl nuodėmės: „Šitaip, mano broliai, ir jūs esate per Kristaus kūną mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam – prikeltajam iš numirusių – ir kad mes visi duotume vaisių Dievui“(Rom.7.4). Jis mus sutaikė su Dievu ir mes gyvename su Juo: „…viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą“(Ef.2.16); „…ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“(Kol.1.20). Tikinčiajam kryžius tapo išgelbėjimo ženklu, Dievo jėga: „…ir per jį visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“(1Kor.1.18) ir tuo vieninteliu, kuriuo mes galime didžiuotis: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“(Gal.6.14).

Jėzus Kryžiaus kelią praėjo paklusniai: „…jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“(Fil.2.8), visiškai paklusdamas Tėvo valiai: „Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūbsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“; „Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia“(Mt.26.39;42)! Jis to paties reikalavo ir iš Savo mokinių, kad jie kasdieną imtų savo kryžių: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“(Mt.10.38); „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“(Mt.16.24); „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“(Mk.8.34); „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“(Mk.10.21); „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“(Lk.9.23); „ Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“(Lk.14.27). Tas, kuris seka Kristų, susijės ir su Jo kryžiumi: „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“(Gal.5.24).

Apie atkritusius nuo Kristaus laiške žydamas sakoma: „…tų nebeįmanoma iš naujo atgaivinti atsivertimui, nes jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai“(Žyd.6.6).

Nukryžiuotojo mirtis ateidavo tiktai po kelių dienų, ypač jei jis būdavo tiktai pririšamas prie kryžiaus. Jei nuteistąjį prikaldavo vynimis tarp riešo kaulų, tai jis kentė baisius skausmus. Nukryžiuotąjį kankino labai didelis troškulys ir galvos skausmai, kuriuos lydėjo aukšta temperatūra ir baimės jausmas. Nukryžiuotąjį dusino ir jis laikas nuo laiko stengdavosi išsitiesti, atsiremdamas į kojų vynis. Mirštančiojo kūnas impulsyviai nusileisdavo ir vėl pakildavo. Jis gaudė orą, lydimas dusulio priepuolių, ko pasėkoje krūtinės lastoje kaupėsi vanduo: „…vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“(Jn.19.34). Kartais, kad būtų sutrumpinta kančia ir pagreitinti mirtį, nuteistajam sulaužydavo blauzdikaulius.

Įvairių kūno organų tempimas, kabant ant kryžiaus, didžiulis skausmas, darant net menkiausius judesius, rankų ir kojų žaizdos, kurias padarė aštrios vynys, ilgalaikis žaizdoto kūno kabojimas ant kryžiaus prieš karštą saulę, didelė kraujo netektis ir nepelnytos gėdingos bausmės pergyvenimas, kuriuos patyrė dieviškasis Kankinys, – visa tai didino kryžiaus kančias, kurios neretai tęsdavosi iki trijų dienų ir dar ilgiau. Štai kodėl Pilotas nustebo, sužinojęs, kad Viešpats Jėzus Kristus jau mirė, negu buvo laukta: „Pilotas nustebo, argi jau būtų miręs? Jis pasišaukė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus jau miręs“(Mk.15.44). Pas romiečius nukryžiuotasis dažnai likdavo ant kryžiaus iki tol, kol kūnas pats dėl savo svorio nenukrisdavo ant žemės. Tačiau Judėjos provincijoje pagal Mozės įstatymą buvo leidžiama nutraukti kančias prieš nusileidžiant saulei: „Jei žmogus bus padaręs nusikaltimą, vertą mirties bausmės, ir, bausmę įvykdžius, pakabinsi jo lavoną ant medžio, jo kūnas neturi ant medžio likti visą naktį. Palaidosi jį tą pačią dieną, nes Dievo prakeikimas bus tam, kuris kabo ant medžio. Tu neturi teršti žemės, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti“(Įst.21.22-23). Tai buvo daroma įvairiai: kartais sukurdavo laužą po nukryžiuotojo kojomis, o kai kada sulaužydavo kojas plaktuku, arba prasdurdasvo šoną ietimi: „Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus per šabą, – nes tas šabas buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas. Vėl kitoje vietoje Raštas sako: Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“(Jn.19.31-37). Kryžiaus mirtis tais laikais buvo pati baisiausia ir gėdingiausia. Tačiau Dievo Sūnus, nekaltas dieviškasis Kankinys, praliejęs Savo kraują ant šito gėdingo kančios įrankio už visos žmonių giminės nuodėmes, padarė kryžių didžiausios garbės ir šlovės simboliu, atperkamosios malonės, išgelbėjimo ir amžinojo gyvenimo simboliu. Kryžius dažnai minimas Šventajame Rašte: „…jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“(Fil.2.8). Jei mes save laikome tikraisiais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasekėjais, tai irgi privalome nukryžiuoti savo kūną suo jo aistromis ir blogais polinkiais: „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“(Gal.5.24). Nukryžiuoti savo kūną su aistromis ir geismais mes galime susilaikydami nuo tų aistrų ir geismų, arba priešingais veiksmais: pavyzdžiui, kai pyktis mus skatina kalbėti ir daryti bloga priešui, mes priešinamės šiam norui ir, prisimindami, kaip Jėzus Kristus ant kryžiaus meldėsi už Savo priešus, melskimės ir mes už juos. Tokiu būdu mes nukryžiuosime pykčio aistrą.

Taigi Kristus nukryžiuotas. Vienu metu iš visų pusių pradėjo kilti juodi, tiršti debesys…Gal tai buvo dangaus uždanga? O gal jie rinkosi apverkti nukryžiuotojo, arba atkeršyti? Niekas negalėjo paaiškinti. Tik visi matė, kaip jie paslėpė saulę ir tamsa nusileido vidury baltos dienos. Kartu su ja padvelkė ir šaltis, pakilo stingdantis vėjas, kuris pradėjo blaškyti susirinkusių žioplių minią, panašią į bliaunančių avių bandą. O Kryžius stovėjo… Jo vienišos figūros kontūrai aiškiai matėsi praretėjusių debesų fone. Jis stovėjo akinamai skaistus, panašiai kaip Eucharistijos Ostija. Vis dar buvo girdėti kalančių plaktukų dūžiai… stiprėjančių laukinių vėjų švilpesys… Jų garsai susimaišė ir stiprėjo, tarytum kartodami gedulingos giesmės žodžius, nunešdami juos į Amžinybę… Tai buvo Rekviem…

O Jėzus meldė ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“(Lk.23.34). Dargi didžiausios kryžiaus kančios metu Jėzaus žodžiai ir elgesys buvo perpildyti begalinės ir nesuprantamos meilės. Meilės tiems, kurie Jį prikalė prie kryžiaus, sukeldami jam neišpasakytą skausmą, kurie nuo Jo nusigręžė, kurie liko iki galo ištikimi Jam. Meilės mums kiekvienam. Visą šitą skausmą Jis išgyveno tik tam, kad mes turėtume Viltį. O kaip mes atsakome Jam už šitokią meilę?…

Artėja Kristaus kančios kulminacinė valanda, kai Jo sielos ir kūno kentėjimai pasiekia savo piką. Getsemanės agonija tesiasi iki to momento, kai Kristus atiduoda Savo Dvasią. Ši agonija nerimsta, nes ją pakursto dabar ant kryžiaus vykstantys įvykiai. Atvirkščiai ji greitėjančiai gilėja, viršydama bet kokias žmogiškojo suvokimo ribas, ir nebegali vadintis kančia, tapdama Džiaugsmu, kuris atveria begalinės Meilės kelią. Šitą kulminacinę valandą Jėzaus Kristaus žodžius reikia suprasti ir priimti kaip Jo įsakymą atverti amžinybės langus ir duris.

„Jie nežino ką daro…Štai tavo Motina… Šiandien su manimi būsi rojuje…Mano Dieve, mano Dieve, kodėl Mane apleidai?..Trokštu… Atlikta… Tėve, į Tavo rankas atiduodu Savo dvasią…“ ir pagaliau šauksmas, kuris skambės iki laikų pabaigos širdyse tų, kurie turi ausis ir girdi, pagalbos šauksmas iš Gailestingumo lupų, kuris bergždžiai stengiasi išgelbėti žmones. Ir visgi Jis išgelbsti tuos, kurie leidžiasi prie jų prisiglausti, sužeisti juos, atversti save vienu Jėzaus žodžiu, šaukiančiu, kad Jis nori mus išgelbėti ir gali tai padaryti, jeigu mes nesipriešinsime ir Jam atiduosime visą savo maištą.

Tavo, Viešpatie, rankos, kurios glostė nekaltų vaikų galvas, gydė ligonius, prikėlė numirusius, išvarinėjo demonus, jau perkaltos. Kojos, kurios apkeliavo daugybę miestų ir kaimų, kad pamokytum žmones, patartum, be galo pavargę, pervertos baisių geležinių vynių. Taip Tau mes tesugebėjome atsilyginti už parodytą meilę ir gailestingumą… Nebegalima rasti žodžių, ką nors gero pasakyti, apart – atleisk mums ir pasigailėk mūsų…

Kryžius jau pastatytas, Jėzaus kūnas kabo tarp dangaus ir žemės, Jo šventas ir nekaltas kraujas aplaisto Adomo ir Ievos kapą. Viešpatie, kas apsakys Tavo skausmą, kurį Tu šią sunkią valandą pavertei meile, atleisdamas plėšikui ir mums bei Savo įkurtai Bažnyčiai dovanodamas Savo Motiną.

Ką dabar pasakytų Jonas Krikštytojas, matydamas Tave, Jėzau, ant kryžiaus, bet ne ateinant krikštytis? Dabar Jo žodžiai būtų tikresni ir prasmingesni: „Štai Dievo Avinėlis, kuris sunaikino mūsų nuodėmes“. Pažvelk, žmogau, į kryžių, kuriuo esi pažymėtas per Krikštą, ir prašyk atleidimo, nes mes šiandieną vėl iš naujo Jį kryžiuojame savo nuodėmėmis.

Viešpatie, Tavo rankos plačiai ištiestos, kad mus apglėbtum ir dovanotum mums Savo meilę, bet jos pervertos mūsų nuodėmių, kurios atvėrė kraujuojančias ir skausmingas žaizdas. Iš tų žaizdų trykšta nekaltas ir šventas kraujas, kuris mums dovanoja amžinąjį gyvenimą, gydo mūsų sielų negalias ir sunkiausias ligas. Iš pervertos Tavo, Išganytojau, širdies ištryško visagalė ir mus paguodžianti dieviškoji meilė, kuriai mes turime atverti savo širdis ir ją priimti, jai atsiliepti. Ši meilė reikalauja, kad aš mylėčiau savo artimą bei visus tuos, kurie nežino, ką daro. Jeigu aš nesugebėsiu taip mylėti, tai reiškia, kad nusisuku nuo Tavęs, Viešpatie, išduodu Tave ir vėl sužeidžiu Tavo širdį. Tik šiandieną mano Tau padarytos žaizdos yra gilesnės ir skausmingesnės, nes aš jas padariau žinodamas, ką darau, kadangi savo rankose laikau Tavo Testamentą Dekalogą, bet jo nevykdau. Gležna savo kūniška būtimi nesugebu atsispirti piktojo vilionėms ir vėl Tave išduodu, vėl sužeidžiu Tavo mane mylinčią širdį, nesulauki iš manęs atsako į Savo man dovanotą meilę. Ar tai nėra Tavęs paniekinimas, kuris mums dovanoji šį žemišką ir amžinąjį gyvenimą? Viešpatie, būk mums gailestingas ir atleisk kasdienes išdavystes, sustiprink mūsų tikėjimą ir pasitikėjimą Tavimi ir padėk įveikti visas piktojo rezgamas pinkles, sergėk nuo nuodėmių. Jėzau Kristau, iš tikrųjų šiandieną mes nenorime antrosios Tavo Golgotos, antrojo Tavo nukryžiavimo.

Viešpatie, tai Tavo meilė atvedė Tave į Golgotą. Tai paliudijo ir visi Tavo žodžiai ištarti nuo kryžiaus. Kaip amžinasis kunigas Jis apkabina visą žmoniją Savo rankomis: „…be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, panašus į Dievo Sūnų. Jis lieka kunigas per amžius“(Žyd.7.3). Kartu su plaktukų smūgiais skamba ir Šventojo Rašto žodžiai: „…jie drasko man rankas ir kojas; galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi“(Ps.22.17-18); „Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo gi tave nuvarginau? Atsakyk man“(Mch.6.3)! Ir kiekvienas iš mūsų, prispausti vargo, su atvira širdimim sakykime Jėzui: „ Aš priklausau Tau ir Tau atiduodu save, savo noru prikalu save prie kryžiaus, sielą atiduodu Tau, Tavo šlovei, savęs ir visos žmonijos išgelbėjimui.

Apmąstymai. 1. Jėzus prikaltas prie kryžiaus. Budeliai negailestingai įvykdė nuosprendį. Nebuvo reikalo mirti tokiose kančiose. Jis galėjo išvengti pažeminimų ir smurto, neteisingo teismo, Golgotos gėdos, vynių ir žaizdos, padarytos ietimi… Tačiau Jis norėjo iškentėti viską dėl mūsų ir dėl manęs. O mes, ar sugebėsime Jam atsakyti tuo pačiu?

 

Nuo pačių pirmųjų savo egzistavimo dienų Bažnyčia skelbia ir tvirtina, kad Kristus mirė už mus, prisikėlė dėl mūsų, kad visa, kas įvyko su Juo, įvyko žmogaus labui ir mūsų išgelbėjimui. Prie to tikintieji taip priprato, kad jau labai retai jie apie tai ir mąsto. Ką reiškia iš viso numirti už ką nors kitą? Kokia prasme mirtis prieš du ir daugiau tūkstančius metų gali būti šiandieną mano išgelbėjimu ir ne tik mano, bet ir visų žmonių? Štai apaštalas Paulius viename savo laiškų tvirtina, kad kiekvieną kartą, kai švenčiama Liturgija: „… kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“(1Kor.11.26) patvirtiname, kas yra įvykę. Taigi šitame ryšyje tarp Paskutinės Vakarienės paslapties, Jėzaus mirties ir prisikėlimo iš vienos pusės ir Liturgijos, kurią mes švenčiame, iš kitos pusės yra pati krikščioniškojo tikėjimo širdis, krikščionybės patirtis ir džiaugsmas. Jeigu mes tikime ir visa savo esybe jaučiame, kad visa Dievo esmė mums yra Jo meilė, tiktai tuomet visa kita: Dievo įsikūnijimas, kančia, mirtis, kryžius, prisikėlimas iškyla savo pergalinga prasme, tampa mums mūsų tikėjimo ir gyvenimo širdimi. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“(Jn.3.16). Tiktai tai ir vientiktai tai skelbia krikščionybė, o ne padrikas mintis apie Dievą, kaip absoliutą, priežasčių priežastį ir panašiai. Jeigu Dievas yra meilė, tai Jis mylinti Asmenybė. Jeigu Jis myli, tai ir veikia. Jeigu Jis veikia, tai Jis ateina pas mus, atiduoda Save, nes kurgi glūdi meilė, jei ne savęs paaukojime, kad mes galėtume taip pat jam atiduoti savo meilę. Visa tai (pasiaukojimas) yra dieviškosios meilės galutinis apsireiškimas ir sudaro Paskutinės Vakarienės paslapties esmę: „…Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas… Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“(Mt.26.26-28). Ką gi tai reiškia, jei ne: „Aš atiduodu Save jums, nes Aš myliu jus, nes noriu tobulos vienybės su jumis, noriu, kad Mano gyvenimas taptų jūsų gyvenimu“. Taigi paskutiniu, absoliučiu savęs paaukojimo matu tapo Jo mirtis. Numirti už ką nors – reiškia parodyti, kad tas kas nors yra vertingesnis nei mano gyvenimas. Ir Kristus laisva valia, sąmoningai priima mirtį, priima ją visame baisume, vienatvėje ir baisiausioje kančioje. „Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“(Jn.10.18). Ją atiduoda mums, kad ji taptų mūsų pergale prieš mirtį. Iš tikrųjų Kristaus mirtis nugali mirties visagalybę prieš gyvenimą. Mirčiai ateina mirtis, kurią priima Dievo Sūnus, pats Dievas. Jo mirtis yra ne griūties, ne išsiskyrimo, ne užmaršties, bet meilės triumfas. Pati mirtis mums apreikšta kaip meilė, kaip gyvenimas ir kaip pergalė. Meilė stipresnė už mirtį, ji sugriauna mirtį, ji prikelia mirusiuosius.

Štai tokią vienintelę mirtį: mirtį-pergalę, mirtį-gyvenimą Kristus, pirmiau nei Save atiduotų jai, padovanojo mums Paskutinės Vakarienės metu. Ir šią dovaną mes priimame kiekvieną kartą Švenčiausiojo Sakramento pavidalu Liturgijos metu. Mes tuomet esame Paskutinėje Vakarienėje, bet su gyvu prisikėlusiu Kristumi ir gyva Jo meile, kuri vėl išliejama mums, tampa mūsų meile, mūsų gyvenimu ir mūsų jėga. „…Imkite ir valgykite… Gerkite iš jos visi…“. Tai nėra magija, tai nėra kažkokia nesuprantama paslaptis, bet amžinoji Kristaus meilės dovana mums. „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“(Mt.28.20). Jis sukūrė pasaulį, padovanojo mums gyvenimą. Šis pasaulis – Jo ir, jeigu mes tikime Juo, tikėkime, kad viskas pasaulyje iš Jo, Jo meilė ir žinokime, kad duona, kurią priimame, kad būtume su Juo, yra Jis. Štai čia ir yra Liturgijos, viso tikėjimo ir krikščioniško džiaugsmo esmė.

Kiekvienais metais prieš Velykas, prisimindami Kristaus kančią ir mirtį, mes dažnai savęs klausiam: „Kodėl ir už ką Jis ėjo ant kryžiaus?“ Už daugelį – tai kankinio mirtis už teisų reikalą. Kai kuriems – tai paprastai dar vienas neteisingumas tarp daugybės pasaulio neteisingumų, gero žmogaus žmogžudystė, kuris buvo papuolęs į to meto politinių ir religinių konfliktų sūkurį. Kai kam tai yra kantrybės pavyzdys neteisingų persekiojimų akivaizdoje. Negalima pasakyti, kad visa tai yra netiesa. Tačiau pavadinti Jėzų tiktai didžiuoju moralės Mokytoju arba paprastai kankiniu už teisų reikalą – reiškia nepasakyti paties svarbiausio.

Šventajame Rašte pasakojama, kaip velnias, gundydamas pirmuosius žmones, žada, kad jie, paragavę gėrio ir blogio pažinimo vaisių, niekuomet nemirs. Tai melas. Atpildas už nuodėmę yra mirtis ir ji neišvengiama. Tas pats gundytojas skatina ir mus reikšti pretenzijas Dievui. Iš tikrųjų, argi sunku Dievui, kaip nors, apeiti Savo įstatymą, jeigu Jis mus myli?

Įsivaizduokime kiekvienas, kad mes padarėme nusikaltimą, pavyzdžiui, apsivogėme. Mes kiekvienas turime draugą, gerą, sąžiningą žmogų, kuris mus ištikrųjų myli, kaip savo brolį. Mes prašome jį, patikimą draugą, kad jis mums užtikrintų alibi – duotų parodymus, kad nusikaltimo metu mes su juo žaidėme šachmatais. Ir mūsų nuostabai jis … atsisako. Jis mūsų draugas, myli mus, bet nesutinka melagingai liūdyti. Jis turi tvirtus moralinius principus. Mes būsime labai nepatenkinti: geras draugas, bet nenori mūsų išgelbėti nuo kalėjimo ir jam tai visiškai nieko nekainuoja! Ir tai vadinama draugyste? Tačiau jis iš tikrųjų nenori melagingai liūdyti būtent todėl, kad jis yra geras ir sąžiningas žmogus. Jis mus lankys kalėjime, bet meluoti geriau jo neprašyti.

Taip pat ir Dievo nereikia prašyti, kad Jis nuolaidžiautų melui. Tačiau tai nereiškia, kad Jis nieko nedaro, kad mus išgelbėtų. Jis daro kažką kitą: tampa žmogumi ir miršta už mūsų nuodėmes. Tai labai sunku suprasti dėl mūsų puikybės. Vadinasi mes kaltieji, blogi, sugadinti žmonės turime viltį dėl to, kad už mus mirė Nekaltasis, Maloningasis ir Neydingasis? Iš tikrųjų taip.

Visa mūsų viltis ir jokios kitos vilties nėra, kad už mus mirė Nekaltasis. Didžioji kančios savaitė mus pastato prieš šį faktą.

Evangelija pabrėžia, liūdydama apie tai, kad pirmasis žmogus, papuolęs į rojų, buvo plėšikas, bandytas, kuris kreipėsi į Jėzų, mirdamas ant kryžiaus: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jis niekaip negalėjo ištrinti savo praeities nuodėmių, paprasčiausiai jis paprašė malonės dovanos ir šią dovaną gavo.

Tačiau neapmokėtų dovanų nebūna. Jei jos nemokamos dovanų gavėjui, tai reiškia, kad už jas sumokėjo kažkas kitas. Jei draugai mus vaišina pietumis, tai todėl, kad jie sumokėjo už produktus ir sugaišo laiką, pietus beruošdami. Jei ką nors mums dovanoja, mažmožį arba brangesnį dalyką, tai mums nereikia mokėti, bet kas dovanoja už tai sumoka. Mes nemokame už savo nuodėmes, mums jos atleidžiamos nemokamai todėl, kad už jas sumokėjo Dovanotojas. Apie tai Bažnyčia skelbia: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros  kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“(Mt.26.26-28). Nuodėmių atleidimas gaunamas Jo kraujo kainos, Jo agonijos Getsemanėje, Jo plakimo, Jo Kryžiaus, Jo vienatvės, Jo baisios mirties dėka. Nėra pigios malonės. Visa malonė apmokėta ant kryžiaus. Mes gauname nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą todėl, kad: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“(1Kor.15.3-4).

Kristaus kančios istorija mums primena tiesą, kuri keičia mūsų gyvenimą, jeigu ją mes priimame. Pasaulio Kūrėjas, kuris buvo: „… sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes“(Iz.53.5), romiai prašo: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų“(Jn.14.15).

Pirmiesiems krikščionims Kristaus mirtis nebuvo paprastas istorinis faktas, bet greičiau tai buvo istorinis įvykis, kuris visiems laikams pakeitė jų vertybių sistemą ir iš esmės paveikė jų etiką. Reikalas tas, kad Kristus mirė už mus, vadinasi mus vertino labiau nei Savo kraują. Įsigilinant į šią tiesą, per kūną praeina drebulys, kaip pažymėjo apaštalas Petras savo laiške pirmojo amžiaus krikščionims, kurie buvo persekiojami už savo tikėjimą: „Todėl, susijuosę savo dvasios strėnas, būkite blaivūs ir visiškai pasitikėkite malone, kuri bus jums suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus. Kaip klusnūs vaikai, daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms. Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: Būkite šventi, nes aš esu šventas. Ir jei kaip Tėvo šaukiatės to, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu. Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“(1Pt.1.13-19). Pamąstykime apie šią naują vertybių sistemą.

Kristaus atperkamoji mirtis suteikia naują vertybę mūsų naudojamam laikui. Petro žodžiai „savo viešnagės metu“ mums primena, kad mes žemėje esame svetimi, kaip svečiai. Mūsų tėvynė yra dangus: „Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje“(Fil.3.20). Panašiai, kaip pasiuntiniai, mes gyvename žemėje, atstovaudami dangaus vyriausybę: „Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas“(2Kor.5.20). Mes esame čia, žemėje, kad dirbtume dangaus Valdovo darbus, tarnautume Jam ir Jo interesams visur ir spręsdami kasdienius uždavinius. Todėl neturime eikvoti savo gyvenimo betiksliams, nevaisingiems, neatsakingiems reikalams. Kiekvienos dienos ir viso gyvenimo energija turi būti maksimaliai eikvojama tiems darbams atlikti, nes gyvenimo laikas žemėje yra ribotas ir, kai jis pasibaigs, jo nebesugražinsime. Be to, mūsų gyvenimas ir laikas buvo nupirkti neišmatuojama brangia Kristaus kraujo kaina. Todėl visiškai aišku, kad Dievas nori, kad krikščionis laiką, kuris nupirktas tokia brangia kaina, eikvotų tinkamai. Negalima veltui eikvoti nei minutės. Juk tėvas, kuris taupė pinigus ir nupirko vaikui dviratį, nebus patenkintas, kaip vaikas nederamai juo važinėja, laužo, dėl ko jis visiškai sugenda.

Kristaus atperkamoji mirtis suteikia naują vertybę žmonėms: „Vis dėlto žiūrėkite, kad jūsų laisvė netaptų papiktinimu silpniesiems. Antai jei kas pamatytų tave, turintį pažinimą, stabų šventykloje už stalo, – argi silpno žmogaus sąžinė nebus paskatinta valgyti stabams paaukotos mėsos?! Tokiu būdu silpnasis žus dėl tavo pažinimo. O juk jis – brolis, už kurį numirė Kristus. Šitaip nusikalsdami broliams ir sužeisdami jų silpnas sąžines, jūs nusikalstate Kristui“(1Kor.8.9-12). Reikalas tas, kad mes su savo tikėjimo broliais ir sesėmis turime elgtis pagarbiai. Mes neturime jiems daryti jokios fizinės žalos. Tačiau dar svarbiau, kad mes nedarytume jiems jokios dvasinės žalos. Mes neturime niekuomet jiems daryti spaudimo, kad priverstume žmogų elgtis prieš jo sąžinę. Gali atsitikti taip, kad jo sąžinė neleidžia jam pasielgti, kaip mes norime ir mums atrodo, kad tai nieko blogo. Mes turime visą teisę su jais ginčytis ir įrodinėti, kad jų sąžinės balsas yra nepagrįstas. Tačiau, jei jų sąžinė yra prieš kažkokį poelgį, mes neturime jų versti jiems elgtis prieš savo sąžinę. Kodėl? Todėl, kad sąžinė yra labai svarbus mechanizmas, reguliuojantis mūsų santykius su Kristumi. Priversti žmogų elgtis taip, kad, pagal jo nuomonę, tas poelgis neatitiks Kristaus valios, mes versime žmogų nusidėti Kristui ir atimsime iš to žmogaus paklusnumą Jam, už ką Kristus yra numiręs. Taip bus pažeistas žmogaus mąstymo mechanizmas ir jo asmenybė.

Kristaus mirtis sustiprina kiekvieno tikinčiojo asmeninės atsakomybės prieš Kristų jausmą: „Juk Kristus numirė ir atgijo, kad būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats.  Tai kaipgi tu smerki savo brolį?! arba kodėl niekini savo brolį? Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą. Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save“(Rom.14.9-10,12). Krikščionis tiki tuo, kad Kristus mirė asmeniškai už kiekvieną, bet ne už beveidę masę, vadinamą žmonija. Todėl mes negalime pasislėpti už kokios nors grupės, šeimos arba tautos nugaros. Mes žinome, kad ateis diena, kai mums reikės už save atsiskaityti Viešpačiui, kuris mus pamilo ir mirė, kad mus atpirktų. Todėl mes turime gyventi ir priiminėti sprendimus, įvertindami, ar jie patiks Viešpačiui. Tokia pastovi atsiskaitomybė Kristui, kuris mus myli, vysto mumyse stiprų atsakomybės jausmą.

O dabar perskaitykime Šventojo Rašto palyginimą: „Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.

„Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu“. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!“ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: „Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu“. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“(Mt.18.21-35).

Jėzus naudojasi skolos samprata, kad nupieštų mūsų nuodėmių įvaizdį, už kurias mes būsime teisiami Dievo teisme. Pirmasis žmogus buvo skolingas savo šeimininkui didžiulę sumą – dešimt tūkstančių talentų. Tai atspindi mūsų skolos dydį Dievui. Antrasis žmogus buvo skolingas savo draugui santykinai nedidelę sumą – šimtą denarų. Kadangi šeimininkas pasigailėjo pirmojo ir dovanojo jam skolą, pastarasis turėjo moralinę pareigą dovanoti ir antrajam tarnui.

Tokiu būdu žmogus, tvirtinantis, kad jis yra krikščionis, sutinka su tuo, kad jis yra amžinai skolingas Kristui už tai, kad Kristus jam atleido jo nuodėmes ir panaikino amžinąją bausmę už tas nuodėmes. Tas tarnas, atsisakęs dovanoti savo draugui, tokiu būdu paneigė esamą savo skolą arba įsipareigojimus Kristui. Tai neigdamas, jis tuo pačiu neigia ir tai, kad jam buvo atleista. Tokiu būdu jam pačiam teks atlikti bausmę už savo nuodėmes.

Tikrasis krikščionis privalo paklusti perspėjimui: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“(Ef.4.31-32). Tačiau skolos etika ne paprastai liečia atleidimo problemą. Ji paliečia mūsų ryžtingą norą padėti kitiems: „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“(1Jn.3.16). Šitie žodžiai taip pat tinka ir menkesniems poelgiams, kuriuos irgi sunku kartais atlikti. Todėl Jonas toliau sako: „Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė“(1Jn.3.17)?

Kas čia buvo pasakyta, aiškiai matyti, kad krikščioniškoji etika – tai, be abejo, nėra supaprastinto supratimo etika. Ji ne paprastai draudžia vykdyti neteisingumą ir laikytis tų minimalių normų, kurių reikalauja teisingumas, bet ji reikalauja iš mūsų nueiti dar vieną mylią: „Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi“(Mt.5.41), būti dosniu ir neribotu savo gailestingume: „Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“(Lk.6.38).

Dabar pabandykime pasiaiškinti, ką kalba Senasis Testamentas apie Kristaus mirtį. Štai ką rašo pranašas Danielius: „Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui. Tuomet baigsis nusižengimas, ateis galas nuodėmei, bus išpirkta kaltė, įvestas amžinasis teisumas, užantspauduoti regėjimas bei pranašas ir patepta tai, kas švenčiausia . Todėl žinok ir suprask! Nuo to laiko, kai išėjo žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado yra septynios savaitės. Per šešiasdešimt dvi savaites ji bus atstatyta, su aikštėmis ir apsauginiu grioviu, ir tai priespaudos metu. Po šešiasdešimt dviejų savaičių pateptasis bus nužudytas, bet ne už savo kaltę, o ateisiančio vado tauta sunaikins miestą ir šventovę. Jo galas ateis lyg potvynis, iki pat galo bus karas ir skirtasis nuniokojimas“(Dan.9.24-27). Skirtu laiku atėjo Viešpats Jėzus, skirtu laiku Jis buvo nukryžiuotas ir prisikėlė. Po to Jeruzalė buvo sugriauta. Ši pranašystė buvo duota daugiau kaip prieš 400 metų prieš gimstant Jėzui Kristui. Žydai ją turi ir šiandien, bet jie jos neklausė ir Kristaus nepriėmė. Musulmonai taip pat nepriima, sakydami, kad Kristus nebuvo nužudytas, visiems tai pasirodė.

Pranašas Izaijas rašo: „Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis. Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o VIEŠPATS uždėjo ant jo kaltę mūsų visų. Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso, – burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė žodžio. Prievarta ir teismu jis buvo nušalintas, ir kas bebūtų galvojęs apie jo likimą? Kai jis buvo atskirtas nuo gyvybės krašto ir pasmerktas mirti už mano tautos nuodėmę, kapas jam buvo skirtas tarp nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais, nors jis nebuvo padaręs nieko bloga nei ištaręs melagingo žodžio. {Bet VIEŠPATS norėjo, kad jis kentėtų negalią.}

Kai save atiduos kaip auką už nuodėmę, matys palikuonių ir gyvens ilgai. Per jį klestės VIEŠPATIES užmojis“(Iz.53.5-10). Taip pranašavo Izaijas prieš daugelį šimtų metų iki ateinant Kristui. Žydai taip pat išsaugojo šią pranašystę, bet atmetė Tą, apie ką kalba Izaijas. Musulmonai, kaip ir žydai tvirtina, kad Viešpats Jėzus nebuvo nukryžiuotas ant kryžiaus.

Dovydas dvidešimt antroje psalmėje rašo: „Mano priešai apstoja mane lyg jaučiai, stiprūs Bašano jaučiai apgula mane; atveria plačiai į mane savo žiotis lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai. Esu lyg ant žemės išlietas vanduo, visi mano kaulai išnarstyti; lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje. Gerklė man išdžiūvusi lyg molio šukė, mano liežuvis limpa prie gomurio; tu guldai mane į mirties dulkes. Juk mane šunys apgula iš visų pusių, nedorėlių gauja mane apspinta; jie drasko man rankas ir kojas; galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi, dalijasi tarp savęs mano drabužius ir dėl mano apdaro kaulelius meta“(Ps.22.13-19). Dovydas pats nebuvo nukryžiuotas, bet rašė apie Kristų, kuris atėjo vėliau, buvo nukryžiuotas, dėl Jo drabužių kareiviai metė burtą. Dargi Dovydas žinojo, kas bus su Kristumi prieš daugelį šimtų metų, bet musulmonai ir žydai tai nepripažįsta ir šiandien.

Pranašas Zacharijas skelbia: „Atėjus tai dienai, norėsiu sunaikinti tautas, atžygiavusias pulti Jeruzalės.

Ant Dovydo namų ir Jeruzalės išliesiu malonės ir maldavimo dvasią taip, kad, žvelgdami į tą, kurį jie pervėrė, raudos, kaip raudama vienturčio vaiko, ir sielvartaus, kaip sielvartaujama pirmagimio sūnaus. Tą dieną Jeruzalės rauda bus didesnė už raudą Hadad-Rimono Megido lygumoje“(Zch.12.9-11). Ši pranašystė, duota irgi keli šimtai metų prieš Kristaus atėjimą, skelbia kad galų gale žydai nustos atmetinėti Kristų, kurį prikalė (o ne jiems pasirodė) ir priims Jį, bet verks, ką buvo padarę. Taigi, atmetantieji Kristų, pagalvokite jau šiandieną apie tai.

Tos pateiktos pranašystės pas krikščionis ir žydus yra vienodos, kas dar įtikinamiau įrodo jų teisingumą. Visų šių pranašysčių fone keistai šiandieną atrodo kai kurių žmonių abejonės ir nenoras pripažinti Kristaus atperkamąją misiją.

Kristaus atperkamoji auka Golgotoje pažymėjo naują tarpusavio santykių tarp Dievo ir žmogaus momentą. Nors nuodėmė žeidžia tiek Dievą, tiek žmogų, bet dėl Dievo susitaikymo su žmogumi Jis nuodėmių neatmena: „Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią“(2Kor.5.19). Tačiau tai visiškai nereiškia, kad Dievas sušvelnina bausmę už jas, arba, kad nuodėmė neįžeidžia Dievą. Visiškai ne. Paprastai Dievas rado kitą būdą atleisti atgailaujantiems nusidėjėliams ir tuo pačiu išsaugoti Savo amžinojo įstatymo teisingumą.

Kristaus atperkamoji mirtis mylinčiam Dievą tapo moraline ir juridine būtinybe, kad užtikrintų Jo teisingumą ir teisumą. Dievo teisingumas reikalauja pasmerkti nuodėmę. Todėl Dievas turi teisti nuodėmę, o tuo pačiu ir nusidėjėlį. Vykdant teismą, Dievo Sūnus pagal Dievo valią užėmė mūsų vietą – nusidėjėlio vietą. Sutaikinimas buvo būtinas tam, kad žmogus pajustų teisingą Dievo pyktį. Štai kur glūdi nuodėmės atleidimo esmė ir Kristaus kryžiaus paslaptis: įvykdytas Kristaus teisumas visiškai patenkino dievišką teisingumą, ir Dievas sutiko priimti Kristaus mirtį vietoje žmogaus mirties. Žmonės, nepriimantys atperkamosios Kristaus kraujo aukos, negauna nuodėmių atleidimo ir Dievas ant jų pyksta. Jonas yra pasakęs: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė“(Jn.3.36). Todėl ant kryžiaus Dievas parodė ir malonę, ir teisingumą: „Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisumą dabartiniu metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų“(Rom.3.25-26).

Ką daro Kristaus atperkamoji auka? Ne kas kitas, o pats Dievas Tėvas pasiūlė Sūnų atperkamąja auka, kad ji permaldautų Jo šventą pyktį, nukreiptą prieš žmonių nuodėmes, nes Jis priėmė Kristų, kaip žmonijos atstovą ir dievišką Asmenį, kuris turėjo iškęsti Dievo Teismą prieš nuodėmę. Tokioje šviesoje tampa aiški Kristaus mirtis, kurią aprašo apaštalas Paulius: „…gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“(Ef.5.2); „Niekad daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai yra pikti nuo pat jaunystės. Niekad daugiau nebenaikinsiu visų gyvūnų, kaip esu padaręs“(Pr.8.21).

Kristaus pasiaukojimas patiko Dievui, nes ta auka priartino nuodėmingą žmogų prie Dievo, kadangi Kristus visiškai patyrė Dievo rūstybę, nukreiptą prieš žmogaus nuodėmę. Kristaus dėka Dievo rūstybė buvo atitolinta nuo žmogaus, kurią prisiėmė Jis Pats. Atgailaujančiam nusidėjėliui Kristaus auka duoda nuodėmių atleidimą, atitolinamas kaltės jausmas ir jis apvalomas nuo nuodėmių.

Šventajame Rašte Kristus parodomas, kaip nešantis žmonijos nuodėmes. Įtikinamai skamba pranašo Izaijo žodžiai: „… jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis. Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o VIEŠPATS uždėjo ant jo kaltę mūsų visų“(Iz.53.5-6). Apaštalas Paulius patvirtina: „…atidavė save už mūsų nuodėmes, kad nuo dabartinio blogo amžiaus išgelbėtų mus pagal mūsų Dievo ir Tėvo valią“(Gal.1.4), o laiške korintiečiams patikslina: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai“(1Kor.15.3). Šituose tekstuose pateikta labai svarbi tiesa apie išgelbėjimo planą: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“(Ps.51.12).

Kalbant apie pralieto Kristaus kraujo reikšmę, reikia pastebėti, kad senais laikais aukų kraujas vaidino svarbiausią vaidmenį. Dievas parodė jo svarbą susitaikymui sakydamas: „…gyvūno gyvybė yra kraujyje. Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę, – kraujas atlieka permaldavimą, nes jis yra gyvybė“(Kun.17.11). Papjovus gyvulį, kunigas visų pirma privalėjo atlikti ypatingas apeigas, susietas su aukos krauju, o tik paskui galėjo būti dovanotas atleidimas.

Naujajame Testamente parodyta, kad senosios atleidimo, apvalymo ir sutaikinimo apeigos per aukos kraują galiausiai realizavosi atperkamoje Kristaus kraujo aukoje Golgotoje. Kalbėdamas apie senąsias apeigas apaštalas Paulius tvirtina: „…nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui“(Žyd.9.14). Kristaus pralietas kraujas atpirko mūsų nuodėmes. Taigi mūsų sutaikinimas iš Dievo pusės buvo atliktas per atperkamąją ir sutaikomąją Kristaus kraujo auką. Vienu metu Dievas užtikrina mūsų sutaikinimą su Juo ir jį priima.

Kristus yra mūsų atpirkimas. Kai žmonės tapo pavaldūs nuodėmei, jie nusipelnė Dievo pasmerkimą ir prakeikimą: „Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“(Rom.6.4); „Visiems, kurie remiasi įstatymo darbais, gresia prakeikimas. Parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kas ištikimai nesilaiko visų įstatymo knygoje surašytų nuostatų ir jų nevykdo. Kad įstatymu niekas nenuteisinamas Dievo akyse, aišku, nes teisusis gyvens tikėjimu. Įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, nes kas juos vykdo, tas gyvens jais. Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“(Gal.3.10-13). Nuodėmės vergai nusipelno mirties ir neturi jokios vilties save išgelbėti: „Ai, joks žmogus negali savęs atpirkti ar mokėti Dievui savo išpirką“(Ps.49.8). Tiktai Dievas gali išpirkti: „Ar išpirksiu juos iš Šeolo galios, ar atpirksiu juos iš mirties“(Oz.13.14)? Kaip Jis atpirko? Tam tikslui Jėzus įsteigė „Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju“. Jis paliudijo, kad „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“(Mt.20.28); „…kuris atidavė save kaip išpirką už visus, pateikdamas liudijimą nustatytu laiku“(1Tim.2.6). Kristuje mes turime atpirkimą ir nuodėmių atleidimą per Jo kraują: „…turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“(Ef.1.7); „…nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“(Rom.3.24). Jo mirties tikslas buvo,: „…kad išpirktų mus iš visokių nedorybių ir suburtų sau nuskaistintą tautą, uolią geriems darbams“(Tit.2.14).

Kristaus mirtis patvirtino, kad žmonija priklauso Dievui. Paulius sako: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti“(1Kor.6.19-20). Savo mirtimi Kristus sunaikino nuodėmės valdžią, padarė galą dvasinei vergystei, nutolino įstatymo pasmerkimą ir prakeiksmą. Jis mums, atgailaujantiems nusidėjėliams dovanojo amžinąjį gyvenimą. Petras sako, kad tikintieji „… atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus“(1Pt.1.18). Paulius rašo, kad žmonės, išgelbėti iš nuodėmės vergijos ir jos pražūtingų vaisių, dabar tarnauja Dievui, turi „… vaisių – šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą“(Rom.6.22). Ignoruoti, ką daro kai kurie žmonės, arba neigti atpirkimo žinią – reiškia nekreipti dėmesio į malonės Evangeliją ir savyje slopinti dėkingumą Dievo Avinėliui. Šitas principas užima centrinę vietą Dievo šlovinime: „…Vertas esi paimti knygą ir atverti jos antspaudus, nes buvai užmuštas ir nupirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių. Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus, ir jie viešpataus žemėje“(Apr.5.9-10).

Mūsų nukryžiuotas Jėzus Kristus buvo žmonijos atstovas. Kaip Adomas, taip ir Kristus, kuris Šventajame Rašte vadinamas paskutiniu Adomu arba antruoju žmogumi atstovauja visą žmoniją. Jeigu gimstant žmogus atsineša Adomo nuodėmę, tai kiekvienas, patiriantis dvasinį atgimimą, gauna Jėzaus Kristaus gyvenimo ir mirties palaiminimą: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“(1Kor.15.22). Adomo nepaklusnumas užtraukė mums visiems nuodėmę, pasmerkimą ir mirtį. Tačiau Kristus pasuko atgal šį mūsų kritimą žemyn. Dėl Savo didžiulės meilės Jis iškentė Savimi Dievo teismą ir tapo žmonijos atstovu. Jis mirė vietoje žmonių, taip išlaisvindamas atgailaujančius nusidėjėlius iš bausmės už nuodėmes ir padovanojo amžintąjį gyvenimą: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“(2Kor.5.21); „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“(Rom.6.23); „Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas“(1Pt.3.18). Šventasis Raštas aiškiai moko, kad Kristus numirė už visus be išimties: „Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną jis paragautų mirties“(Žyd.2.9). Kadangi per Adomą visi nusidėjo, tai visi ir miršta. Mirtis, kuri teko Kristui už mus, buvo galutinis prakeiksmo įvykdymas: „Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime! Šitiems antroji mirtis neturi galios; jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su juo tūkstantį metų“(Apr.20.6).

Nuodėmė tapo baisia bedugne tarp Dievo ir žmogaus. Kad būtų galima per ją nutiesti tiltą, buvo reikalingas Kristaus gyvenimas ir mirtis. Ką mums duoda Kristaus tobulas gyvenimas? Jėzus gyveno tyrą, šventą ir meilės pripildytą gyvenimą, visiškai pasitikėdamas Dievu. Šitokį gyvenimą Jis siūlo ir atgailaujantiems nusidėjėliams, kaip dovaną. Jo tobulas charakteris simboliškai vaizduojamas, kaip vestuvių drabužis: „Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužiu“(Mt.22.11) arba išganymo drabužiu: „Iš visos širdies džiaugsiuosi VIEŠPAČIU, džiūgausiu Dievu savuoju, nes jis mane aprengė išganymo drabužiais ir apsupo teisumo skraiste kaip jaunikį, besipuošiantį vainiku, lyg nuotaką, besidabinančią vėriniais“(Iz.61.10), kuriuo Jis siūlo pakeisti, nesėkmingu žmogaus bandymu pasiekti teisumą, suteptus drabužius: „Nėra kas šauktųsi tavojo vardo, kas stengtųsi tvirtai tavęs laikytis. Tu paslėpei savąjį veidą nuo mūsų ir mus atidavei mūsų blogiesiems darbams į rankas“(Iz.64.6). Kada mes klausome Kristaus, tai, nežiūrint mūsų sugedimo, mūsų širdis vienijasi su Jo širdimi, mūsų valia ištirpsta Jo valioje, mūsų protas tapatinasi su Jo protu, mūsų mintys paklūsta Jam ir mes gyvename Jo gyvenimu. Tuomet mes esame aprengti Jo teisumo drabužiu. Kada Dievas žvelgia į atgailaujantį nusidėjėlį, Jis mato ne nuodėmės nuogumą, bet teisumo drabužį, nuaustą Kristaus, kuris parodė tobulą paklusnumą įstatymui. Niekas negali būti teisus, jei nebus aprengtas tuo drabužiu. Šventojo Rašto palyginime apie vestuvių drabužį svečias, kuris atėjo į vestuves su nuosavu drabužiu, buvo išvarytas ne dėl netikėjimo. Jis priėmė kvietimą, bet jo atėjimo nepakako, jis neturėjo vestuvių drabužio.  Lygiai taip pat nepakanka ir mūsų tikėjimo, ką Kristus padarė dėl mūsų praeityje. Šiandieną mums reikia taip pat tobulo Kristaus gyvenimo, Jo teisaus charakterio, kad įgytume garbę būti pristatytiems Karaliui. Kaip nusidėjėliams mums reikia ne tiktai skolos dovanojimo, bet ir mūsų turto atstatymo. Mus reikia išvaduoti ne tik iš tamsybių, bet ir Karaliaus įsūnijimo. Prisikėlusio Kristaus tarpininkavimas turi dvejopą tikslą: jo pagalba mes gauname atleidimą ir apsirengiame teisumo drabužiu. Štai ką daro Kristaus gyvenimas ir mirtis mūsų gyvenimui ir mūsų padėčiai Dievo akivaizdoje. Ant Golgotos ištartas: „Atlikta“ reiškia pabaigtą tobulą gyvenimą ir tobulą auką. Nusidėjėliams reikia ir to, ir to.

Kristus, gyvendamas žemėje, mums paliko pavyzdį, kaip reikia gyventi. Pavyzdžiui, Petras pataria mums kaip elgtis, jei esame užgauliojami: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis. Jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos. Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“(1Pt.2.21-23). Išganytojas tapo panašus į mus, buvo visaip gundomas, kaip ir mes. Jis parodė, kad žmonėms, pasitikintiems Dievu, galima gyventi nenuodėmingai. Kristaus gyvenimas mums teikia pasitikėjimą, kad mes galime įveikti visus sunkumus: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“(Fil.4.13).

Atėjo momentas, kai Golgotoje kryžius su švenčiausia auka pakeltas virš žemės. Kristaus kūnas pakimba ant vynių, kurios pervėrė Jėzaus riešus, ir kūną perveria neišpasakytas skausmas. Norėdamas sumažinti tą skausmą, Jėzus bando atsispirti kojomis ir kūno svorį pernešti ant kojų, kurios taip pat didžiulėmis vynimis prikaltos prie kryžiaus. Tačiau ir dabar deginantis skausmas perveria kojas. Tuo momentu prasideda naujas kančios etapas, nes rankos greit pavargsta ir traukuliai pradeda varstyti kūno raumenis, sukeldami pulsuojančio skausmo bangas. Tie traukuliai trukdo Jam pakelti Savo kūną, todėl jis visas vėl pakimba ant rankų, krūtinės raumenys paralyžiuoti, o tarpšonkauliniai raumenys nebegali susitraukinėti. Orą galima įkvėpti, bet negalima iškvėpti. Jėzus vėl iš visų jėgų bando prisitraukti bent kiek rankomis, kad įkvėptų bet gurkšnelį oro. Anglies dvideginis kaupiasi Jėzaus plaučiuose ir kraujyje, jėgos vis labiau senka.

Lėtai slenka neišpasakytos kančios valandos, traukuliai narsto visą kūną, prasideda dusimo priepuoliai, kiekvienas, bent menkiausias judesys sukelia deginantį skausmą. Po to prasideda kita agonija: stiprus skausmas krūtinėje, nes kraujo serumas pamažu pripildo krūtinės lastą, spausdama širdį. Prisiminkime 22-osios psalmės žodžius: „Esu lyg ant žemės išlietas vanduo, visi mano kaulai išnarstyti; lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje“(Ps.22.15). Beveik viskas baigta. Skysčių trūkumas kūne pasiekė kritinį tašką, suspausta širdis dar bando varinėti sutirštėjusį kraują, plaučiai gaudo mažyčius oro gurkšnius. Skysčių trūkumas kūne sukelia didžiulius skausmus. Čia vėl prisiminkime psalmės žodžius: „Gerklė man išdžiūvusi lyg molio šukė, mano liežuvis limpa prie gomurio; tu guldai mane į mirties dulkes“(Ps.22.16). Dabar jau tikrai Jo mūsų nuodėmių atpirkimo misija baigta, ir Jis gali mirti. Sukaupęs paskutinius jėgų likučius, Jis dar kartą bando atsiremti kojomis, įkvepia paskutinį oro gurkšnį ir ištaria paskutinius žodžius: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“(Lk.23.46).

Kadangi artinosi Velykos, žydai, nenorėdami palikti nukryžiuotųjų ant kryžių, paprašė leisti juos nuimti. Paprastai, kad bausmė greičiau baigtųsi, prikaltiesiems sulaužydavo blauzdikaulius. Tuomet jie visiškai nebegalėdavo kojomis atsispirti, ko pasėkoje krūtinės raumenys įsitempdavo ir žmogus greitai uždūsdavo. Plėšikams blauzdikauliai buvo sulaužyti, bet, kai budeliai priėjo prie Kristaus, jie pamatė, kad Jis jau buvo miręs. Taigi taip išsipildė Raštai: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“(Jn.19.36). Vienas iš kareivių, kad įsitikintų jog Jėzus iš tikrųjų miręs, ietimi pradūrė Jo šoną širdies srityje. Tuomet, kaip rašoma Jono Evangelijoje: „…ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“(Jn.19.34). Tai liudija, kad vanduo ištekėjo iš krūtinės lastos, o kraujas iš širdies.

Tokiu būdu mes pamatėme blogį, kurį sugeba daryti žmogus kitam žmogui ir Dievui. Tai labai nepatrauklus ir baisus vaizdas, kuris mumyse sukelia pačius liūdniausius jausmus. Pagalvokime, kaip mes turime būti dėkingi Dievui už Jo gailestingumą žmogui. Tai nuodėmių atpirkimo stebuklas ir Velykų ryto laukimas!

Pratesiant mintis apie Kristaus mirtį, reikia dar pridurti, kad visos kančios metu Jėzaus priešai be perstojo iš Jo tyčiojosi. Praeidami pro kryžių, jie piktžodžiavo ir kraipydami galvas kalbėjo: „Še tau, kuris sugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai; gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus“(Mt.27.40)! Taip pat kunigai, Rašto aiškintojai, seniūnai ir fariziejai šaipėsi, sakydami: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti. Mesijas, Izraelio karalius, tegu dabar nužengia nuo kryžiaus, kad pamatytume ir įtikėtume“(Mk.15.31-32). Jų pavyzdžiu sekė ir pagonys kareiviai, kurie sėdėjo prie kryžių ir saugojo nukryžiuotuosius, tyčiodamiesi: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats“(Lk.23.37)! Net vienas plėšikas, kuris kabojo kairėje piktžodžiavo: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus“(Lk.23.39)! Kitas plėšikas, priešingai, draudė jį, sakydamas: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“(Lk.23.40). Pasakęs šiuos žodžius, jis kreipėsi į Jėzų: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“(Lk.23.42)! Gailestingasis Išganytojas priėmė jo širdingą atsiprašymą ir parodytą tikrą tikėjimą, atsakydamas jam: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“(Lk.23.43).

Prie kryžiaus taip pat stovėjo Kristaus Motina, apaštalas Jonas, Marija Magdalietė ir dar keletas moterų. Sunku aprašyti Dievo Motinos širdgėlą, matant nežmoniškas Savo Sūnaus kančias. Jėzus, pamatęs Motiną ir Joną, kurį labai mylėjo, pasakė Marijai: „Moterie, štai tavo sūnus“(Jn.19.26)! Paskui tarė Jonui: „Štai tavo motina“(Jn.19.26)! Nuo to momento Jonas pasiėmė Dievo Motiną pas save ir Ja rūpinosi iki gyvenimo pabaigos.

Per Kristaus kančias ant Golgotos pasirodė nuostabus ženklas. Po nukryžiavimo, tai yra apie šeštą valandą vietos laiku saulė aptemo ir tamsa apgaubė visą žemę iki Kristus mirė ant kryžiaus. Apie tą užtemimą liudija pagonys istorikai bei rašytojai: Romos astronomas Flegontomas, Falas ir Afrikanas. Žymus Atėnų filosofas Areopagitas tuo laiku buvo Egipte ir, matydamas užtemimą pasakė: „Arba Kūrėjas kenčia, arba pasaulis griuva“. Po to jis priėmė krikščionybę ir tapo pirmuoju Atėnų vyskupu.

Prieš mirtį žmogaus ištarti žodžiai ilgai išlieka atmintyje tų, kuriuos jis palieka šiame pasaulyje: juose tartum veidrodyje atsispindi mirštančiojo gyvenimas, kas jame buvo svarbaus, kaip jis pats vertina nugyventus metus. Viduramžiais juos kruopščiai fiksuodavo. Mūsų laikais dėka šiuolaikinių komunikavimo priemonių tie žodžiai tampa žinomi žmonėms iškart po mirties. Jeigu mes atidžiai įsiklausome į tuos paprastų mirtingųjų žmonių žodžius, tai kokie turėtų būti svarbūs ir vertingi paskutiniai mūsų Viešpaties ir Išganytojo žodžiai krikščionims! Labai gaila, kad jiems šiais laikais skiriamas menkas dėmesys. Paskutiniai Kristaus žodžiai nėra paprastas linkėjimas, bet pradžia labai svarbių veiksmų ir praktikų Bažnyčioje, nes ant Kryžiaus įvyko atpirkimas.

 „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“(Lk.23.34). Neretai žmonės daro bloga, manydami, kad elgiasi gerai. Iš Evangelijos mes žinome, kad Dievas bet kokį blogį gali paversti gėriu. Tačiau tai nereiškia, kad elgtis blogai galima ir reikia. Yra objektyvus blogis, su kuriuo reikia kovoti. Tačiau mes dažnai kovojame ne su blogiu, bet su jo skleidėju, nesuvokdami, kad blogis pats savaime baustinas savo ruožtu. Todėl ir tas, kuris jį daro pats tampa auka. Kristus iš Jį ištikusio blogio padarė gėrį: Dievas nugali blogį, nors jis manė, kad yra visagalis. Jeigu aš suvokiu, kad ruošiuosi daryti kažką negero, tai geriau susilaikyti, juk sąmoningai bandyti Dievo Gailestingumą yra nuodėmė. Nuo Adomo ir Ievos laikų žmonės galvoja, kad, apeinant vieną ar kitą įsakymą, galima sau pelnyti gera ir įsivaizduoja, kad žino geriau nei Dievas, ko jiems reikia, kas jiems gerai.

Šitie Kristaus žodžiai yra labai puiki moralės pamoka mums. Bendraujant su žmonėmis, kurie kritikuoja Bažnyčią, tradicijas, reikia su jais elgtis kantriai, neatstumti jų ir neįsileisti į savo širdį blogį. Geriausia viduje melstis Kristaus žodžiais. Šventasis Bernardas yra pasakęs: „Man vinis tapo raktu, kad aš pažinau Dievo valią“.

„Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“(Lk.23.43). Iš viduramžių yra atėjęs toks padavimas: atgailaujantis plėšikas nebuvo įleidžiamas į rojų. Tuomet jis angelams parodė „raktą“ – Kryžių, sakydamas: „ Nukryžiuotasis su manimi man jį davė“. Angelams nieko nebeliko ką daryti, kaip tik įleisti jį į rojų. Gerajam plėšikui buvo atleista ne tiktai už užuojautą mirštančiam ant kryžiaus Kristui, bet ir už tai, kad jis įtikėjo, jog jam gali būti atleista. Bažnyčia gerojo plėšiko pavyzdį dažnai vartoja, mokydama mus, reguliariai eiti išpažinties. Yra žmonių, kurie samprotauja, kam reikia eiti išpažinties, jei nesiruošiu nieko keisti savo gyvenime, neatsisakysiu to, kas mane provokuoja nuodėmei, negalima susilaikyti nuo nuodėmės. Šiame reikale būtina stengtis išlaikyti save tyrą, reikia turėti tyrus siekius nenuvilti Dievą negeru elgesiu, nedaryti tų nuodėmių, kurias matome aplinkui. O be to, kaip asketinę praktiką, reikia nuosavus kentėjimus priimti, kaip atsilyginimą už padarytas nuodėmes. 

„Moterie, štai tavo sūnus!“. „Štai tavo motina!“(Jn.19.26-27). Mirdamas ant kryžiaus, Kristus neužmiršta Savo Švenčiausiosios Motinos. Netiesiogiai šie žodžiai įrodo, kad Jėzus neturėjo tikrų brolių, kurie galėjo po vyresniojo Sūnaus mirties pasirūpinti Motina. Tai gali būti svarus argumentas ginčuose su klaidatikiais. Tais laikais našlės visuomenėje turėjo labai mažai teisių: su jomis nesiskaitė, bet kas galėjo jas skriausti, jų vienintelis pragyvenimo šaltinis tebuvo išmalda. Jėzus parodė pavyzdį, kaip reikia elgtis su tėvais, dargi mums kenčiant, o tarnystės metu Jis pats dažnai padėdavo našlėms. Jono asmenyje kiekvienas krikščionis priima Dievo Motiną, o Ji priima visus žmones. Kaip pavyzdingas Sūnus Kristus daro viską, ką prašo Švenčiausioji Mergelė, o Ji, būdama pavyzdinga Motina, negali prašyti ko nors blogo. Jai nebuvo svetimos buitinės, gyvenimiškos problemos. Apie tai pasakoja įvykiai Galilėjos Kanoje, kai Jai prašant, Kristus padarė pirmą stebuklą, gelbėdamas jaunuosius iš nepatogios situacijos. Būdama nepavaldi blogiui, Ji, kaip ir Jos Sūnus, priima visas kančias. Apaštalas Jonas parodo mums pavyzdį priimti tokią Dievo valią, kokia ji yra, bet ne  tokią, kokią mes įsivaizduojame. Jis vienintelis iš apaštalų lieka po kryžiumi ir įvykdo paskutinį Kristaus pavedimą. Tokiu būdu Jonas mus moko, kad mylimas Viešpaties mokinys visada privalo išlikti atviras Dievo valiai, dargi tragiškoje situacijoje. Dar viena svarbi Jono pamoka: pagarba apaštalui Petrui, o mūsų dienomis jo įpėdiniams. Nors Petras elgėsi ne taip garbingai ir net tirs kartus išsigynė Kristaus, jam Jėzus atleido ir jis liko apaštalų vyriausiuoju. Todėl Jonas Prisikėlimo dieną nėjo pirmas į tuščią Kristaus kapą, bet pagarbiai praleido pirmyn vyresnį amžiumi Petrą. Mes irgi visuomet privalome palaikyti savo Šventąjį Tėvą maldose ir elgesiu, ne diskredituoti mokslą, kurį jis stengiasi skleisti ir gaivinti, nežiūrint įvairių sunkumų bei nepalankių aplinkybių.

„Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai“(Mk.15.34)?! Nors šalia, po kryžiumi Motina ir mokinys, Jėzus vis tiek jaučiasi apleistas. Ant kryžiaus Jis kartoja 22 Psalmės žodžius apie Mesijo kančias, kurios buvo skaitomos tais laikais šventykloje liturgijos metu. Tokiu būdu Išganytojas lyg ir sujungia šventyklos liturgiją su Kryžiaus Auka, atnašaujamą Dievui už nuodėmes, bet jau ne atskiros tautos, o viso pasaulio. Kristus Savo vienatve solidarizuojasi su žmogumi, kuris daugiau nejaučia Dievo buvimo savo gyvenime. Tai atsitinka dėl nuodėmės, arba paslaptinga Dievo valia. Kristus supranta, kad tai yra įmanoma ir įspėja mus nuo pagundos atsisakyti Dievo sunkiais gyvenimo momentais: dargi nežiūrint tų atvejų, kai atrodo, kad mumyse nebėra Dievo buvimo jausmo. Ištikimybė ir pasitikėjimas Dievu visą laiką padeda mums išgyventi fizinius ir psichologinius išbandymus, leidžia nepasiduoti blogio jėgoms. Dievas neatstumia dargi objektyviai pasišalinusio nuo Jo žmogaus, Jis laukia, kada jis sugrįš atgailaudamas. Tokiu pavyzdžiu mums gali būti apaštalas Petras, kuris prašė Jėzaus po stebuklingos žvejybos: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis“(Lk.5.8)!

„Trokštu“(Jn.19.28). Mirštantis žmogus jaučia troškulį, o kančia dar labiau jį didina. Todėl stovėję po kryžiumi pirmiausia pamanė, kad Jėzus nori gerti. Todėl kareivis Jam padavė kempinę pamirkytą į actą. Dažnai mes nematome kitų žmonių poreikių, nes užimti savais reikalais, kai tuo tarpu jiems reikia ne paprastos užuojautos, bet realios, konkrečios pagalbos. Jėzus moko, kad dargi stiklinė vandens, paduota Jo vardu, bus atlyginta. Protėviai, Adomas ir Ieva su malonumu valgė uždraustą vaisių ir jiems patiko jo skonis, o Kristui davė tulžį su actu. Nusidėjėlių išgelbėjimo troškulys priverčia Kristų pergyventi visus baisumus iš užuojautos mums, tiems, kurie piktnaudžiaujame Dievo dovanomis.

„Atlikta“(Jn.19.30). Atlikta tai, kas buvo pranašauta po nuopuolio: žmogus buvo sukurtas šeštą dieną, Išganytojas mirė šeštą dieną. Adomas buvo sukurtas rojuje, Kristus gimė iš Švenčiausios Mergelės; Adomas užmigo po gyvenimo medžiu, Kristus mirė ant Kryžiaus medžio; iš Adomo šonkaulio buvo sukurta moteris, iš Kristaus šono prasideda Bažnyčios Sakramentai. Įžeidimai, padaryti Dievui – tai įžeidimai visai kūrinijai. Situacijos atitaisymui nepakako žmogaus veiksmų, reikėjo Dievo mirties: būdamas Pats Dievas, Jis pataiso situaciją visiškai kitame, absoliučiame lygmenyje. Todėl viskas gyvenime turi padėti atsiskleisti Dievo Apreiškimui, turi būti matoma, kaip mumyse miršta senasis žmogus ir gimsta, galbūt, ir kančiose naujasis žmogus.

„Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“(Lk.23.46). Kad suprastume, kas yra žmogaus dvasia, pasinaudokime degančios žvakės pavyzdžiu. Vaškas – tai kūnas, dagtis – siela, liepsna – dvasia. Kad žmogus būtų žmogumi, jis turi degti ir jo ugnis turi būti susieta su Dievo Dvasia, kas įmanoma tiktai per Sakramentus. Kristaus kūnas buvo palaidotas, siela nusileido į pragarus, kad praneštų teisiesiems apie įvykusį išgelbėjimą, o Kristaus Dvasia nuėjo pas Tėvą. Būna brokuotos žvakės: dagtis kreiva, trumpa, įstayta šone. Tokia žvakė nedegs gerai, bet rūks, užteršdama viską ištirpusiu vašku. Panašiai gali atsitikti ir su žmogumi, jeigu jo siela nėra dėmesio centre, ne pirmoje vietoje. Tuomet dvasia, ugnis sugriaus jį patį ir gali atnešti daug žalos aplinkiniams.

Būtent nuo šio momento nušvinta Velykų pergalė, agonija pavirsta šlove ir džiaugsmu, šėtono karalystė nugalėta Dievo kančiomis, kitaip sakant Jo Gailestingumu. Pradedant šiuo momentu, krikščionis, matydamas kryžių, neturi daugiau liūdėti, bet džiaugtis. Kryžiaus kelio pabaiga turi būti mūsų tikėjimo pagrindiniu skelbimu – Kristus prisikėlė, aleliuja! Gaila, kad Kryžiaus kelyje nėra penkioliktosios stoties, kad būtų galima apie tai pasakyti, nes Prisikėlimas suteikia visoms Kristaus kančioms prasmę ir pateisina jų kontempliaciją Bažnyčioje. Prisikėlimas turi būti kontempliuojamas kiekviename Kryžiaus kelio žingsnyje, reikia, kad Bažnyčia kreiptų mus nuo Jėzaus žmogiškosios kančios prie Dievo skausmo kontempliacijos, kuris drauge yra ir prisikėlimas.

Jėzus mirė ant kryžiaus. Ant Kryžiaus kabojo vienišas Dievo Žmogus, panašiai kaip vaisius ant medžio… Tai buvo įsikūnijusi Meilė! Mirtis suklupo prie Jo kojų, bijodama paliesti Nemirtingąjį! Tačiau, kas turėjo įvykti, tas nepraėjo pro šalį. Iš lėto, tarytum sapne, grakšti mirtis atsistojo ant pirštų galiukų… Minią, kuri buvo susirinkusi pasižiūrėti, kaip Jis miršta, apėmė baimė, žmonių širdys atšalo… Mirtis Jį palietė su pagarba ir švelniai… Vienu žvilgsniu Jis palaimino ją ir mirė iš meilės. Nuo to momento mirtis tapo gyvenimu!

Štai kryžius jau stovi, iš kairės ir iš dešinės du plėšikai. Vienas, matydamas, kad ir Teisųjį nužudo, neigia žmonių teismą, žmonių teisę teisti dargi plėšiką. Kitas, matydamas, kad ir Teisusis žūva dėl žmonių neteisybės, priima savo mirtį kaip būtinybę: jeigu Teisusis kenčia, tai, aišku savaime, neteisusis tuo labiau turi kentėti. Kaip mes žiūrime į visa tai? Kaip mes žiūrime į tai, kad kartais mums būna skaudu, baisu? Ar nesakome Dievui, kad tai neteisinga, kad to neturėjo būti? Ar suprantame, jeigu su Juo taip atsitiko, tai mums jau nebėra apie ką kalbėti. Kiekvienas kryžius, kiekvienas nukryžiavimas primena mums kainą, kuri buvo sumokėta už mūsų gyvenimą.

Ištisas tris valandas Kristus ant kryžiaus gėrė karčią kančios taurę. Jis meldėsi už budelius, pažadėjo plėšikui rojų, pavedė mus Švenčiausiajai Savo Motinai ir atidavė Savo Dvasią į Tėvo rankas. Jėzau, Tu buvai paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties! Iš meilės mums Tu mirei ant kryžiaus. Patrauk Tu mus prie Savęs, kad nuo dabar mes numirtume nuodėmei, bet gyventume tiktai Tavimi.

Užrašas Kryžiaus viršuje skelbia Jo „kaltę“: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“(Jn.19.19). Pamilkime pasiaukojimą, nes jis yra mūsų vidaus gyvenimo šaltinis. Pamilkime Kryžių, kuris yra pasiaukojimo altorius. Iki paskutinio gurkšnio pamilkime skausmą, kaip Kristus padarė.

Apmąstymai. 1. „Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią“(Jn.19.30). Viešpats atidavė Dvasią… Mokiniai daug kartų yra girdėję Jį sakant: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“(Jn.4.34). Ir Jis baigė viską iki galo, kantriai, nuolankiai, atiduodamas Save visą, Sau nieko nepasilikdamas… „…jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“(Fil.2.8).

 

 

Šitas epizodas vyko iškart po nukryžiavimo ir minimas visose keturiose Evangelijose: Mt.27.57-58; Mk.15.42-46; Lk.23.50-54; Jn.19.38-40. Romos įstatymai neleido nuimti nuo kryžiaus ir laidoti šia gėdinga mirtimi mirusiųjų ant kryžiaus. Nuteistųjų kūnai likdavo kaboti ant kryžių ir jiems mirus. Taip jie tapdavo plėšriųjų žvėrių ir paukščių grobiu. Tiktai kartais, iškilmingomis imperatorių gimimo dienomis arba jų išvakarėse nukrypdavo nuo šio įstatymo ir nukryžiuotuosius laidodavo.

Žydų įstatymai buvo kitokie. Kad nusikaltėliui bausmė būtų dar labiau gėdingesnė, žydai nubaustojo lavoną kabindavo ant medžio, bet niekuomet jo nepalikdavo nakčiai. Tai reikštų, pagal paties Dievo žodį, kad tokiu būdu būtų dar labiau išniekinama išrinktajai tautai palikimui duota žemė. Taip bent buvo pačiu geriausiu žydų tautos gyvenimo periodu. Bet ir tuo metu, kai teisė vykdyti mirties bausmę iš jų buvo atimta romiečių okupantų, kurią  pastarieji praktikavo svetimose žemėse, Izraelis negalėjo pamiršti tos Dievo jiems duotos nuostatos ir abejingai žiūrėti į ant medžio pagal Romos įstatymus nukryžiuotuosius nusikaltėlius. Jiems tai buvo didžiausiu įžeidimu palikti nukryžiuotuosius taip gėdingai kaboti šeštadienio nakčiai bausmės vietoje. O tas šeštadienis, kurio išvakarėse buvo nukryžiuotas Išganytojas Kristus, be to buvo žymus ir iškilmingas, nes sutapo su Velykų švente. Tuomet visiškai suprantamas žydų prašymas, kad Pilotas leistų nuimti nukryžiuotuosius nuo kryžių. Tačiau, kad tai būtų galima padaryti, pirmiau reikėjo numarinti juos, todėl žydai pasiūlė sulaužyti jiems blauzdikaulius. Gavę tokį Piloto įsakymą, kareiviai kiekvienam plėšikui ne tik sulaužė blauzdikaulius, bet ir ietimis pervėrė šonus, kad jie neabejotinai numirtų. Numarinę abu plėšikus, kareiviai priėjo prie Kristaus, bet tame kūne, su nuleista galva ant krūtinės, jie nebematė gyvybės požymių ir reikalo laužyti Jam blauzdikaulius. Kad nebūtų abejonės dėl Jo mirties, ir, siekiant visiškai užgesinti bet kokią gyvybės kibirkštėlę, vienas kareivis savo ietimi smogė Kristui į šoną. Iš pradurtos Jėzaus Kristaus krūtinės ištekėjo kraujo ir vandens. Mums kiekvienam, tame tarpe ir kareiviui, kuris įvykdė Zacharijo pranašystę, turi būti aišku viena: tuo metu ant Golgotos kalvos, ant kryžiaus liko tiktai vienas už visą pasaulį mirusio Vienatinio Dievo Sūnaus kūnas.

Tuo tarpu saulė buvo arti laidos, tarp trečios ir šeštos valandos mūsų laiku, kuris pas juos vadinamas vakaru. Todėl, kai plėšikams buvo sulaužyti blauzdikauliai ir nebebuvo abejonių, kad jie mirę, jų kūnai greit buvo nuimti nuo kryžiaus. Gali būti, kad tos pačios šiurkščios kareivių rankos, kurios keletą valandų atgal virvėmis pakėlė tuos kūnus ant kryžiaus, dabar taip pat grūbiai ir greitai juos nuplėšė ir numetė ant žemės. Po to, jeigu tarp žydų atsirado geri ir dievobaimingi žmonės, jie greitai palaidojo tuos kūnus specialiai nuteistiesiems skirtoje laidoti vietoje. Jei tokių nebuvo, tai tie patys kareiviai greitai juos nunešė į kokią nors olą ir paliko, kaip šakalų bei hienų grobį. Tačiau mirusiam tarp dviejų plėšikų Apvaizda skyrė, kad Jis būtų palaidotas turtingojo kape.

Žmonių tarpe, kurie pritarė Jėzui Kristui, ir stovėjo ant Golgotos atstu nuo kryžiaus, tikriausiai buvo ir Juozapas iš Arimatėjos. Turtingas žmogus ir žinomas sinedriono narys, jis buvo slaptas dieviškojo Mokytojo mokinys. Niekaip negalėjęs sutrukdyti neteisingam nakties teismui, Juozapas nedalyvavo šitame negarbingame posėdyje ir teisme. Dabar, užmiršęs ankstesnę baimę ir atsargumą, jis eina pas Pilotą ir prašo valdytoją atiduoti jam Jėzaus Kristaus kūną. Tikriausiai, ką tik iš prokuratoriaus buvo išėję, prašiusieji sulaužyti nukryžiuotiesiems blauzdikaulius, o dabar pas Pilotą nauji prašytojai, kurie jį nustebino, kad pagrindinis nuteistasis jau miręs. Nežiūrint to, turėdamas savo nuomonę ir įstatymų reikalavimus bei pasitikslinęs pas šimtininką, kad Jėzus Kristus miręs, Pilotas leido atiduoti Kristaus kūną Juozapo žinion. Tuomet pastarasis, negaišdamas nei minutės, skuba atgal į Golgotą, pakeliui nuperka drobulę, kuri būtina laidojant mirusį.

Gali būti, kad dar Kristaus kančios metu Juozapo galvoje gimė mintis palaidoti dieviškąjį Mokytoją nuosavame kape. Mums nežinoma, kuo būtent vadovavosi slaptasis Jėzaus Kristaus mokinys, parinkdamas kapą netoli gėdingos ir baisios vietos. Tas kapas, kuris buvo Juozapo iškaltas uoloje, yra visai netoli tos vietos, kur Išganytojas buvo nukankintas. Čia dar niekas nebuvo palaidotas. Galėjo būti, kad kapavietė dar nebuvo visiškai baigta ir joje tebuvo tiktai viena vieta, kuri dabar buvo skirta Viešpaties Jėzaus Kristaus laikinajam kapui, Jo poilsiui.

Su ilgu plonos medžiagos gabalu skuba Juozapas iš Piloto į Golgotą. Tuo tarpu Golgotos vaizdas jau pasikeitęs. Nebematyti sargybos, kuri, įvykdžiusi Piloto įsakymą, savo darbą manė baigusi. Išsisklaidė ir didžiulė minia, kuri visai neseniai spietėsi apie kryžius. Stebuklingi įvykiai, kurie lydėjo Dievo Žmogaus mirtį, privertė tuos lengvabūdžius žmones instinktyviai pajusti kažką didingą ir neįprastą bei išsiskirstyti po namus. Nutilo ir minios vedlių balsas, kuriems dabar beliko tiktai švęsti savo darbo sėkmę. Ant Golgotos tyla. Tiktai keletas žvilgsnių su maldomis stebi Mirusįjį ir keletas stipriau plakančių širdžių su nekantrumu laukia grįžtant Juozapo. Čia stovi Marija Magdalietė, Marija Jokūbo motina, galbūt dar keletas ištikimų Kristui galilėjiečių moterų. Čia tikriausiai stovi ir mokinys, kurį labai mylėjo Mokytojas ir Šventoji Motina, palikta Savo mokinio globoje. Pagaliau čia taip pat ir kitas slaptas Viešpaties mokinys, anksčiau apsilankęs pas Kristų naktiniam pokalbiui, Nikodemas. Džiaugsmingai išklausę gerąją naujieną, kurią atnešė grįžęs Juozapas, visi paskubomis pradeda vykdyti paskutinę pareigą Mirusiajam žemėje.

Ne grūbios kareivių – budelių rankos, bet mylinčios Juozapo rankos nuima kūną nuo kryžiaus. Naujai iškaltas kapas uoloje buvo apsuptas sodo, kuris buvo visai netoli Golgotos, kad evangelistas Jonas sako, kad Jį palaidojo, kur buvo nukryžiuotas. Toks artumas žymiai patogesnis ruošiantis laidotuvėms nei atvira Golgotos aukštuma. Galbūt todėl tai visus paskatino po kūno nuėmimo jį pernešti į Juozapo sodą. Čia, nuplovę Kristaus Kūno apkepusias krauju žaizdas, suvynioja Jį į švarią drobulę, o karališkąją galvą į specialią skepetą. Visas kūnas buvo išteptas gausiai mira ir kvapiaisiais aliejais, kuriuos atnešė Nikodemas. Po to, tylėdami ir giliai liūdėdami, Juozapas su Nikodemu švelniai pakelia Kristaus Kūną, įeina į kapą ir atsargiai padeda kapavietėje.

 Juozapo tėvynė yra Arimatėja – senasis Ramatajimas, kuriame yra gimęs pranašas Samuelis. Kitaip tas miestas vadinamas Rama, kurį mini ir apaštalas Matas: „Pasigirdo šauksmas Ramoje, garsios dejonės ir aimanos – tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jau jos nepaguos, nes jų nebėra“(Mt.2.18). Juozapas buvo turtingas : „Vakarui atėjus, atvyko turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo Jėzaus mokinys“(Mt.27.57). Jis buvo žymus to meto žmogus ir priklausė svarbiausiems sinedriono nariams: „…Juozapas iš Arimatėjos, garbingas teismo tarybos narys…“(Mk.15.43); „…Juozapas, teismo tarybos narys, geras ir teisus žmogus“(Lk.23.50). Jis su kitais garbingais patarėjais, tikriausiai, sinedrione priklausė Kajafo šalininkų opozicijai. Ši opozicija, kurios kilnūs tikslai buvo palaikyti nykstančią tėvynę dėl tarpusavio nesutarimų, prisimenama net judėjų istoriko Juozapo Flavijaus. Nei garbė, nei turtai nei kiek netrukdė Juozapui laukti ateinančio Mesijo bei mąstyti apie Jo dangiškąją karalystę: „Jis buvo kilęs iš žydų miesto Arimatėjos ir gyveno laukdamas Dievo karalystės“(Lk.23.51); „Juozapas iš Arimatėjos, … kuris irgi laukė Dievo karalystės“(Mk.15.43). Jeigu jis, kaip kiti, galvojo apie tą karalystę su tam tikrais prietarais, kad ji bus panaši į žemišką karalystę, tai nebuvo, kaip kiti, užsispyręs savo mintimis, bet visuomet buvo pasiruošęs išklausyti tų, kurie galėjo jam atskleisti tikrąją tiesą. Šis tiesos ieškojimas jį ir suartino su Jėzumi Kristumi. Nežiūrint to, kad sinedrionas nekentė ir persekiojo Pranašą iš Galilėjos, kad Jo skelbiama Dangaus karalystė buvo visai priešinga žemiškajai, kurios laukė judėjai, Juozapas tapo nuoširdžiu ir nuosekliu Kristaus mokiniu: „Juozapas… irgi buvo Jėzaus mokinys“(Mt.27.57). Jo trūkumas buvo tas, kad jis, bijodamas kunigų persekiojimo, slėpė savo priklausomybę Jėzaus mokiniams, nebendravo viešai su Juo: „Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės“(Jn.19.38). Tas trūkumas atleistinas, nes Viešpats, pažindamas žmogišką silpnumą ir suprasdamas galimas pasekmes Juozapui, nereikalavo iš jo ir jam panašių, kad jie viešai pripažintų Jėzų Mesijumi, tuo labiau ginti sinedrione. Paskutiniuose sinedriono veiksmuose, nukreiptuose prieš Jėzų Kristų, o taip pat teisme Juozapas nedalyvavo, nes: „…nebuvo pritaręs kitų teismo narių sprendimui ir poelgiui“(Lk.23.51). Jis nematė jokių priemonių, kaip išgelbėti teisųjį, ir nenorėjo būti Kristaus nuteisimo liūdytoju. Galėjo būti ir kitas atvejis, kad patys sinedriono nariai bei kunigai gudriai nušalino jį nuo šios bylos. Tarp kitko toks neveiklumas tuo metu, be abejonės, labai skaudino garbingo žmogaus širdį, kuri gėdijasi bet kokio silpnadvasiškumo, paliekant be jokios gynybos nekaltąjį net tuomet, kai žinoma, jog Jo išgelbėti nepavyks.

Prie nepaprastųjų įvykių, kurie vyko po Kristaus mirties, galima priskirti ir tai, kad Jo slaptieji mokiniai staiga įgijo nepaprastą drąsą. Nesigėdidami judėjų save pripažinti jau nužudyto Kristaus sekėjais, Juozapas tvirtai nusprendė atlikti paskutinę pareigą – išgelbėti iš paniekinimo savo Mokytojo kūną.

Tas ryžtingumas buvo susietas su nemažu pavojumi iš kunigų pusės, nes net mažiausioje pagarboje Jėzui Kristui jie matė pasikėsinimą jų užmačioms, o bandyti Kristų palaidoti garbingai galėjo vertinti, kaip pasipriešinimą sinedrionui, juolab, kad tas laidotuves organizavo žinomas sinedriono narys, kurio pavyzdys buvo labai svarbus žmonėms ir taip siekusiems išsaugoti Jėzaus atminimą.

Nežiūrint to, Juozapas vieną kartą ir visam laikui įveikė baimę, atvyko pas Pilotą su prašymu: „Jis drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno“(Mk.15.43).

Kažin, ar tuo atveju Piloto sieloje vėl negimė mintis, kad Jėzus Kristus yra Dievo pasiuntinys. Greita Jo mirtis ant kryžiaus pagoniui galėjo pasitarnauti ženklu, kad dievai Jį globoja. Apie tai juk paliudijo ir stebuklingi ženklai, jeigu Pilotas juos dėmesingai stebėjo. Bet kuriuo atveju žinia apie greitą Viešpaties mirtį kažkiek nuramino teisėjo sąžinę, kuri turėjo jį kankinti, įsivaizduojant neteisingai jo nuteisto Nekaltojo kančias ant kryžiaus. Panašų palengvėjimą jam turėjo suteikti ir Juozapo prašymas. Leisdamas palaidoti Kristų, atiduodamas Jo kūną draugams, Pilotas tokiu nuolaidumu bandė lyg ištaisyti neteisingumą, kurį padarė gyvojo atžvilgiu. Tas Piloto leidimas buvo savotiškas jo pasipriešinimas kunigų priešpriešai, kurie tą leidimą, duotą Juozapui, be abejo, vertino, kaip Piloto auką, paaukotą Teisiojo atminimui.

Detaliau pasakojant apie Juozapą iš Arimatėjos, galima pabrėžti, kad jis buvo iš septyniasdešimties apaštalų tarpo. Beje apie jį kalba visi keturi evangelistai: Mt.27.57-61; Mk.15.43-47; Lk.23.50-53; Jn.19.37-42.

Pasakojama, kad palaidojus Viešpaties Jėzaus kūną, Juozapas judėjų buvo įmestas į gilų griovį ir iš ten stebuklingai išgelbėtas dieviškos jėgos. Po to grįžo į savo gimtąjį miestą – Arimatėją. Prisikėlęs Kristus apsireiškė jam, sukaustytam grandinėmis, tuo paliūdydamas apie stebuklingą prisikėlimą. Nežiūrint to, kad Juozapui teko iškentėti daug judėjų persekiojimų, bet jis nieko nenutylėjo apie tuos visus stebuklingus įvykius.

Kaip yra pasakojama, Juozapas kartu su Morta, Marija ir Lozoriumi su misijomis nuvyko į Galiją. Ten visi pailiko, o Juozapas nuvyko skelbti Dievo žodžio į Britaniją. Jis Glastonberyje pastatė bažnyčią, skirtą Dievo Motinai. Tai galėjo būti pati pirmoji Dievo Motinos bažnyčia pasaulyje. Bažnyčia sudegė 1184 metais. Juozapo atminimą krupščiai saugojo Glastoberio vienuoliai. Dievo Motinos „Glastoberietės“ paveikslas, kaip pasakojama, sunaikintas protestantų (nors galėjo dingti ir anksčiau) buvo nutapytas, kaip tvirtinama, paties Juozapo Angelui paliepus, kad būtų parodyta ištikimybė Gievo Gimdytojai. Manoma, kad tai buvo pirmasis Dievo Motinos paveikslas Anglijoje.

Pasakojama, kad, kai Juozapas pradėjo skelbti Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną Glastonberyje, vietos gyventojai jam priešinosi: šaukė ir apmėtė jį akmenimis. Tačiau jis nepabūgo ir toliau pamokslavo. Vieną kartą, kai ant Viareal Hilo kalvos Juozapas Velykų proga kalbėjo apie tai, kad karalių Karalius yra gimęs tvarte ir gulėjo ėdžiose, susirinkusi minia reikalavo ženklo. Tuomet jis išgirdo balsą, sakantį jam, kad jis įsmeigtų savo lazdą į žemę. Juozapas taip ir padarė, ir po kelių minučių lazda išleido pumpurus, šakeles ir pražydo. Žmonės, pamatę tokį ženklą, įtikėjo. Šis augalas prigijo. Botanikai jį priskiria erškėčių šeimai, arba vienai iš gudobelių rūšiai. Erškėtis Glastonberyje neauga, pasodinus atžalas, bet jį galima įskiepyti į giminingus augalus. Jis neduoda vaisių, bet pražįsta gegužę ir per Velykas, pagal Julijaus kalendorių.

Protestantai sunaikino Glastoberio erškėtį, bet augliai liko ir erškėtis šiandien tebeauga. Būtent Glastonberio erškėčio šakelę ir laiko Savo rankoje Dievo Motina „Glastonberietė“.

Kai kurie rankraščiai pasakoja apie šventą Gralį – taurę, iš kurios Jėzus Kristus gėrė vyną Paskutinės Vakarienės metu, ir į kurią Juozapas buvo surinkęs Kristaus kraujo laidojimo metu.

Teisusis Juozapas mirė Anglijoje. Pasakojama, kad slaptųjų mokinių, kurie laidojo Kristų, palaikai yra Jeruzalėje, Viešpaties Prisikėlimo (Viešpaties kapo) bažnyčioje. Šiandieną šventasis Juozapas iš Arimatėjos yra neužmirštas Bažnyčios.

Kartu su Juozapu į Golgotą atėjo ir Nikodemas: „Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmiau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir alavijo mišinio“(Jn.19.39). Nikodemas anksčiau buvo atėjęs pas Kristų naktį ir kalbėjo su Juo apie dvasinį žmogaus atgimimą, kuris būtinas žmonėms, norint patekti į Dangaus karalystę: „Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas. Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“. Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės,negalės regėti Dievo karalystės“.

Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės. Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“. Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?“ Jėzus jam atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti? Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jei netikite man kalbant apie žemės dalykus, tai kaipgi tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius? Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą“.  – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“(Jn.3.1-21). Tas pats Nikodemas, kuris vieną kartą prieš visą sinedrioną, teisiant Jėzų, pareiškė: „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs“(Jn.7.51)?

Kaip ir Juozapas, Nikodemas irgi buvo turtingas žmogus, fariziejus, posėdžiavo judėjų aukščiausioje taryboje, taip pat buvo slaptas Jėzaus Kristaus pasekėjas.

Pirmas atvejis, kur minimas Nikodemas, buvo po to, kai iš šventyklos buvo išvaryti prekiautojai. Po to Jį mini Jonas evangelistas (Jn.7.50-52). Po Kristaus mirties jis kartu su Juozapu atvirai atidavė paskutinę pagarbą Viešpačiui.

Pasakojama, kad vėliau Jis buvo apaštalų pakrikštytas. Nikodemas nukentėjo nuo judėjų už tikėjimą Kristumi ir apaštalavimą, dėl to buvo išvarytas iš Judėjos. Mirus Nikodemui, žymus žydų mokytojas Gamalielis palaidojo jį netoli pirmojo kankinio Stepono. IV amžiuje atgavus šventojo Stepono palaikus, kurie irgi buvo palaidoti Gamalielio Kafar-Gamal kaime, šalia Jeruzalės, buvo rasti ir šventojo Nikodemo palaikai.

Kai kas sako, kad Juozapas iš Arimatėjos nieko nepadarė, kad užstotų Kristų Jam gyvam esant, o tiktai patarnavo laidojant Išganytoją. Dalis tiesos yra, kuri mums yra matoma. Taip yra ir taip mes privalome matyti savo gyvenimą, kad mes nieko nepadarėme gero mūsų Viešpačiui, o tiktai Kristaus mirtis mums atvėrė akis į viską, kas vyksta mūsų gyvenime. Ir tiktai Kristaus mirtis tegali mus iš tikrųjų pakeisti.

Ir šiandieną, kai pasaulyje nežmoniškai yra puolama Bažnyčia, kuri, galima sakyti kalama prie kryžiaus, kada tyčiojamasi iš dieviškų tiesų, mes privalome pasakyti su psalmininku: „Veikti VIEŠPAČIUI jau metas, nes tavo Mokymas žiauriai pažeidžiamas. Tikrai aš branginu tavo įsakymus labiau už auksą – labiau už gryną auksą“(Ps.119.126-127). Matydami Dievo tiesos puolimą, visų Dievo įsakymų, Dievo ir žmogaus orumo, supraskime, kad Dievo įsakymai mums pasaulyje yra už viską brangiausi. Laikykimės jų bet kuria kaina. Štai apie tokį pasirinkimą, kurį padarė Juozapas iš Arimatėjos, šiandieną mums ir kalba Bažnyčia.

Žmogaus tikėjimas gali būti labai silpnas, kad jis galėtų atvirai išpažinti Kristų. Taip buvo nesenais sovietmečio laikais. Ir šiandieną dar daug žmonių gėdijasi atvirai tikėti, bijo pajuokų. Tačiau visą laiką žmogus negali slėpti savo tikėjimo. Anksčiau ar vėliau jis bus atvirai parodytas, arba visiškai išnyks. Štai apie ką mus moko teisusis Juozapas iš Arimatėjos.

Apie jį dar pasakyta, kad jis aromatinga mira patepė Išganytojo Kūną, suvyniodamas Jį į švarią drobulę. Tiek daug buvo tos miros, kad psalmė sako: „Drabužiai tavo kvepia mira, alaviju ir kasija“(Ps.45.9). Ir Kristaus mirtis, dargi išoriškai, tiesiogiai buvo aukojimu ir auka Dievui, maloni ir kvapi auka, kaip sako Raštas: „…atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“(Ef.5.2).

Juozapo ir Nikodemo pavyzdys parodo, kad ypatingų išbandymų atvejais silpnieji dažnai tampa stipriais ir atvirkščiai. Dievas mato žmonių širdis giliau už mus, todėl mes juos teisiame paviršutinišku teismu.

Tų žmonių drąsą ir ištikimybę mes matome ne iš dvylikos artimiausių mokinių pozicijos, bet iš ten buvusių silpnų moterų pozicijos. Juk prie Kristaus Kryžiaus be Dievo Motinos ir Jo mylimojo mokinio, be teisiųjų Juozapo ir Nikodemo stovėjo moterys, kurių rankose taip pat buvo mira ir kvapieji aliejai. Jos stovėjo ten, nes jų sielos buvo pateptos nemirtingos Jėzaus Kristaus meilės. Jos buvo pripildytos tikėjimo ir meilės aromato. Todėl jų rankose taip pat buvo aromatingoji mira, kad ja pateptų Kristaus Kūną.

Tuo tarpu dangus liepsnojo iš pykčio. Debesys pajuodo ir atrodė tarytm apsirengę gedulo drabužiais. Vyrai, moterys ir vaikai ėjo ir ėjo pro Kryžių. Pilni savų rūpesčių jie beveik nepakeldavo akių. Jie ėjo pro Kryžių, ant kurio buvo nukryžiuota Meilė. Žmonės ėjo vienas paskui kitą, sulinkę, atrodė lyg po sunkaus darbo, arba pergyvenę didžiulį sielvartą… Jų judesiai buvo sulėtinti… Atrodė, kad jie, ant sulaikiusios kvėpavimą žemės, numeta keistus šešėlius, atsispindinčius nuo kraujuotai raudono dangaus. O ant kiekvieno jų krito juodi gedulingų debesų šešėliai. Kūną lėtai nuėmė nuo Kryžiaus ir paguldė ant švarios drobulės. Apnuogintas ir šventas Kryžius stovėjo švytėdamas kaip rubinas…, nes jį dangus nudažė visais purpuro tonais… O Jis, Kuris buvo Gyvenimas, gulėjo miręs po Kryžiumi, nudažytu visais rubino atšvaitais.

Būkime tvirti ir mums ateis nuėmimo nuo kryžiaus laikas. Štai jau prie mūsų rankos tiesiasi kita, kuri išims vynis iš mūsų kūno. Štai mūsų Draugas, sužeistas erškėčių ir kraujuotas, prisiliečia lūpomis prie mūsų prakaituotos kaktos. Štai ir Švenčiausioji Mergelė, kuri švelniai apdengia mus savo apsiaustu. Būkime tvirti. Dar truputėlį ir ateis devintoji valanda. Dar truputėlį ir tamsa užleis vietą šviesai, žemė vėl pražys visomos spalvomis, o Velykų saulė sušvytės mėlyname danguje. Viešpatie, Tu numirei ant kryžiaus iš meilės mums, dovanok mums Savo laisvę. Išmokyk mus nugalėti kančios baimę jėga, kuri sklinda iš Tavo Kryžiaus. Padėk mums suprasti Tavo meilės paslaptį, kuri maloningai pakeičia dargi kiekvienos dienos pažeminimą. Jėzau, pakeltas ant kryžiaus, pritrauk prie Savęs visus tuos, kurie ieško Tavojo veido. Padėk tiems, kurie dalyvauja tavo kentėjimuose, atskleisti jų slapto pašaukimo prasmę ir pasidalinti su Tavimi Prisikėlimo džiaugsmu.

Viešpatie, padaryk, kad visos krikščionių šeimos pagal Marijos ir Juozapo pavyzdį semtųsi jėgų tyloje ir maldoje.

Viešpatie, padaryk, kad visos mūsų šeimos rastų laiko tylai, kad išmoktų dialogo su Dievu ir maldos. Kad ši tyla nebūtų suprasta kaip vakuumas, kurį reikia užpildyti, bet taptų žmogaus su Dievu dialogo galimybe.

Perpildyta skausmo Marija šalia Kryžiaus. Apaštalas Jonas kartu su Ja. Nuimto nuo Kryžiaus Kristaus Kūnas buvo perduotas į Marijos rankas. Dabar skausmas su nauja jėga pervėrė Marijos širdį: „Kur nuėjo tavo mylimasis, o visų moterų gražiausioji? Kuriuo keliu pasuko tavo mylimasis, kad galėtume jo ieškoti kartu su tavimi“(Gg.6.1)? Švenčiausioji Dievo Motina yra ir mūsų Motina, ir mes negalime Jos palikti vienos.

Apmąstymai. 1. Atėjo gelbėti pasaulio, o savieji nuo Jo pasitraukė ir atidavė Pilotui. Parodė mums gėrio kelią, o Jį nutempė į Golgotą. Rodė pavyzdį visiems, o vietoj Jo išteisino žmogžudį. Gimė, kad atleistų, o Jį be kaltės nuteisė mirti. Atėjo taikos keliu, o jam paskelbė karą. Buvo Šviesa, o Jį atidavė tamsos prieglobsčiui. Nešė meilę, o Jam atsimokėjo neapykanta. Atėjo karaliauti, o Jį karūnavo erškėčių vainiku. Tapo tarnu, kad mus išgelbėtų iš nuodėmės, o Jį prikalė prie Kryžiaus. Įsikūnijo, kad mums dovanotų gyvenimą, o mes Jam atsimokėjome mirtimi.

 

Netoli Golgotos buvo sodas, kurio uoloje buvo iškaltas kapas, priklausantis Juozapui iš Arimatėjos. Pagal Evangeliją Jėzaus Kūnas buvo palaidotas tuščiame, anksčiau dar nenaudotame kape. To sodo teritorija buvo už Jeruzalės miesto sienos. Istorikų nuomone anksčiau čia buvo akmens skaldykla, kurioje turtingi miestiečiai įsigydavo ir įsisrengdavo sau kapus.

Kapo, kuriame buvo palaidotas Kristus, paieškos buvo pradėtos 326 metais pagal imperatoriaus Konstantino nurodymą. Tą darė jo motina imperatorienė Elena. Apie Kristaus Kapo atradimą rašo Eusebijus iš Cezarėjos savo knygoje „Konstantino gyvenimas“. Kapas buvo atrastas po pagonių Afroditės šventykla, kurią buvo pastatę romiečiai. Apie 335 metus toje vietoje buvo pastatyta Viešpaties Kapo bažnyčia, kuri šiuo metu yra didžiulis architektūrinis kompleksas, apimantis Golgotą su nukryžiavimo vieta, koplytėlę, pagrindinę bažnyčią, požeminę Kristaus Kryžiaus atradimo bažnyčią, šventosios Elenos bažnyčią ir dar keletą koplyčių.

Į tą kapą abu mokiniai parnešė Mokytojo Kūną. Jis buvo paguldytas ant patepimo akmens. Ant to akmens Kristaus Kūnas buvo išteptas kvapiaisiais tepalais, kuriuos sudarė mira ir alavijai. Kaip rašo istorikas Alfredas Ėderzhaimas, prieš įėjimą į kapą buvo septynių kvadratinių metrų kiemelis, kuriame ir buvo tas akmuo. Šiandieną jis yra Viešpaties Kapo bažnyčios ribose ir atrodo kaip akmeninė plokštė. Virš to akmens dega niekuomet neužgęstančios aštuonios lempos.

Po to Kūnas buvo nuneštas į patį kapą, o įėjimas buvo užritintas dideliu akmeniu. Marija Magdalietė ir kitos moterys iš toliau žiūrėjo į tą skubų palaidojimą ir nusprendė, praėjus šeštadieniui, ateiti prie kapo ir patepti Kristaus Kūną aromatais.

Kunigai ir Rašto aiškintojai buvo labai patenkinti, kad jie, nors ir per didelį vargą bei nemažus rūpesčius, visgi gana greitai ir galutinai baigė susitvarkyti su tuo Galilėjos Pranašu. Dabar jie pagal Mozės įstatymą galėjo iškilmingai švęsti didįjį šeštadienį. Tačiau vis tiek kažkas juos dar neramino. Sąžinėje ne viskas buvo ramu. Jie galvojo, nejaugi galilėjiečio draugai ir pasekėjai pasiduotų be jokio pasipriešinimo. Argi jie netęs nuteistojo Mokytojo darbo? Ir kodėl jie, įstatymo sergėtojai paliko kapą be jokios apsaugos? Jie nusprendė, nežiūrint, kad buvo šeštadienis, nueiti pas Pilotą ir paprašyti jo, kad kapui paskirtų sargybą, nes, dar Kristui esant gyvam, Jis buvo sakęs, kad po trijų dienų prisikels. Taigi sargybos reikėjo trims dienoms, kad, jų manymu, Jo mokiniai neateitų ir nepavogtų Kūną, o paskui paskelbs, kad Jis prisikėlė.

Prokuratorius buvo labai įniršęs dėl tokio sinedriono poelgio ir pareikalavo, kad kunigai jį paliktų ramybėje. Jis jiems liepė patiems saugoti Kristaus kapą. Grįžę jie atidžiai apžiūrėkjo kapą, kad Kūnas yra, ir kapą užantspaudavo sinedriono antspaudu ir prie kapo paliko savo sargybą. Atrodo, kad pragaro jėgos triumfuoja. Tai tebuvo tiktai tariamas triumfas. Mirtis negalėjo sulaikyti Gyvybės Šaltinio. Kristus Savo mirtimi nugalėjo mirtį, sugriovė pragaro galybę ir dovanojo žmonėms amažinąjį gyvenimą.

Pagal judėjų papročius būtinai vaikai arba artimi giminės privalėjo užmerkti akis mirštančiajam: „Paties Juozapo ranka užmerks tau akis“(Pr.46.4). Po palaidojimo prasideda garsus apraudojimas: „Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties“(Jn.11.19); „Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti“(Jn.11.31); „Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino“(Jn.11.33). Jis tęsiasi kelias dienas. Mirusiųjų kūnai buvo apiplaunami: „Ją nuprausė ir pašarvojo…“(Apd.9.37), paskui sussukami į ploną audeklą: „Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę“(Mt.27.59) arba aprišdavo įkapėmis: „Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule“(Jn.11.44), paskui guldydavo į karstą ir nunešdavo į laidojimo vietą: „Joabas ir jo brolis Abišajis nužudė Abnerį už tai, kad jis buvo užmušęs jų brolį Asahelį Gibeone. Tada Dovydas tarė Joabui ir visiems su juo buvusiems žmonėms: „Persiplėškite sau drabužius, apsijuoskite ašutine ir raudokite Abnerio“. Karalius ėjo paskui karstą“(2Sam.3.30-31); „Jis buvo palaidotas kape, kurį buvo sau išsikasęs Dovydo mieste. Jis buvo paguldytas į karstą, kurį buvo pripildęs visokių kvepalų, maišytų su aliejais. Jo garbei buvo sukrautas didžiulis laidotuvių laužas“(2Kr.16.14). Pavyzdžiui, laidojant Lozorių, jo rankos ir kojos buvo suvyniotos į laidojimo įkapes. Kai kurie mano, kad atskirai kūno daliai buvo naudojama atskira įkapė, o Egipte buvo paprotys apvynioti atskirai net kiekvieną mirusiojo pirštą. Tenykštis klimatas ir pagal Mozės įstatymą nešvara, kaip manyta atsirandanti prisilietus prie mirusiojo, natūraliai vertė skubinti mirusiųjų palaidojimą. Tačiau būdavo ir išimčių. Balzamavimas buvo paplitęs ne tarp visų žydų, nors aromatai ir buvo naudojami (2Kr.16.14), „Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys“(Jn.19.40).

Pavyzdžiui, Juozapas liepė daktarams išbalzamuoti savo tėvo Jokūbo kūną ir paskui jis buvo paguldytas į karstą Egipte ir nugabentas į tam tikslui skirtą olą ir palaidotas: „Gydytojams, buvusiems jo tarnyboje, Juozapas įsakė išbalzamuoti jo tėvą, ir gydytojai išbalzamavo Izraelį“(Pr.50.2); „Jie nugabeno jį į Kanaano kraštą ir palaidojo Machpelos lauko, esančio prie Mamrės, oloje, – lauko, kurį kapo vietai Abraomas nupirko iš hetito Efrono“(Pr.50.13). Karstai buvo naudojami Egipte ir Babilone, tačiau jie buvo nežinomi Rytuose, išskyrus tuos atvejus, kai kūną reikėdavo pervežti dideliais atstumais. Laidojimo procesija, kurią sudarydavo keletas artimų giminaičių, eidavo iki palaidojimo vietos (2Sam.3.31). Laidotuvėse taip pat dalyvaudavo ir pašaliniai asmenys, kartais buvo samdomi gedėtojai, o tiksliau gedėtojos, kad palydėtų kūną: „Teskuba ateiti ir pradėti raudą už mus, kad mūsų akys plūstų ašaromis, nuo blakstienų sravėtų kaip vanduo“(Jer.9.17); „Dūsauk tylomis ir susilaikyk nuo mirusiųjų gedulo. Užsivyniok turbaną, apsiauk kojas sandalais, neužsidenk barzdos ir gedinčiųjų duonos nevalgyk“(Ez.24.17). Mirusiojo apraudojimas iki šiandien yra paplitęs paprotys Rytuose (Jn.11.31). Sumišimas, kuris būna kartais tokiais atvejais, esti labai jaudinantis. Rytiečiai nėra pratę tvardyti savo jausmų ir todėl apraudojimo paprotys yra taip paplitęs. Todėl pranašas Jeremijas sako: „Didžiūnai ir varguoliai mirs šiame krašte be laidotuvių ir be raudų. Niekas dėl jų nei draskysis iki kraujų, nei galvą skusis. Nebus kas laužytų duoną su liūdinčiu, idant liūdesyje dėl mirusio jį paguostų, nebus kas pripiltų jam paguodos taurę, kad galėtų išgerti net tėvo ar motinos netekęs“(Jer.16.6-7).

Judėjai skirdavo specialias vietas mirusiųjų laidotuvėms, ir šios vietos būdavo tiek visuomeninės, tiek asmeninės: „Nors esu svetimšalis ir ateivis, gyvenantis tarp jūsų, parduokite man vietą kapui pas jus, kad galėčiau išnešti savo mirusiąją ir palaidoti“(Pr.23.4); „Joašo sūnus Gideonas mirė žiloje senatvėje ir buvo palaidotas savo tėvo Joašo kape, abiezritų Ochroje“(Ts.8.32); „Asahelis buvo nuneštas į Betliejų ir palaidotas jo tėvo kape“(2Sam.2.32), „Sauliaus ir jo sūnaus Jonatano kaulai buvo palaidoti Zeloje, Benjamino žemėje, jo tėvo Kišo kape“(2Sam.21.14); „Jie paėmė Ūriją iš Egipto ir parvedė pas karalių Jehojakimą, kuris įsakė nukirsdinti jį kalaviju, o jo kūną išmesti į prastuomenės kapines“(Jer.26.23). Kapinės paprastai buvo įrengiamos soduose, o kai kada ir laukuose, arba olose bei uolose. Būti nepalaidotam iki saulei leidžiantis buvo vertinama kaip didžiulė gėda ir negarbė: „Šiandien VIEŠPATS paduos tave man į rankas. Aš tave užmušiu ir nukirsiu tau galvą, o filistinų stovyklos lavonus atiduosiu padangių paukščiams ir laukų žvėrims. Visa žemė žinos, kad yra Dievas Izraelyje“(1Sam.17.46). Liūdna lemtis pranašaujama vienam judėjų karaliui: „Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Jošijo sūnų, Judo karalių Jehojakimą: „Vargas šiam vyrui! Jo niekas neraudos: „Ai, mano broli! Ai, sese!“ Jo niekas neraudos: „Ai, valdove! Ai, didenybe!“ Jo laidotuvės bus kaip asilo, – išvilks jį ir išmes už Jeruzalės vartų“(Jer.22.18-19). Dargi nusikaltėlius bausdavo anksčiau laiko, kad suspėtų palaidoti iki saulei nusileidžiant. Kūnus deginti Izraelyje nebuvo papročio. Sudeginimo atvejis randamas tiktai Samuelio knygoje: „Bet kai Jabeš-Gileado gyventojai išgirdo, ką filistinai buvo padarę Sauliui, visi jų ištikimi vyrai leidosi į kelionę ir, žygiavę visą naktį, nuėmė Sauliaus kūną ir kūnus jo sūnų nuo Bet-Šano sienos. Parnešę į Jabešą, juos ten sudegino. Tuomet jie paėmė jų kaulus ir palaidojo juos po tamarisko medžiu Jabeše“(1Sam.31.11-13). Visada degindavo nusikaltėlių kūnus: „Maždaug po trijų mėnesių Judui buvo pranešta: „Tavo marti Tamara pasielgė kaip kekšė. Be to, per savo kekšystę ji tapo nėščia“. – „Išveskite ją, – šaukė Judas, – tebūna ji sudeginta“(Pr.38.24)!; „Jei vyras vestų moterį ir jos motiną, nusikalstų kraujomaiša. Jie – jis ir jos – turi būti sudeginti ugnyje, idant nebūtų tarp jūsų kraujomaišos“(Kun.20.14); „Jei kunigo duktė suterštų save kekšyste, ji išniekintų ir savo tėvą. Ji turi būti sudeginta ugnyje“(Kun.21.9). Tačiau ir jie buvo palaidojami: „Jei žmogus bus padaręs nusikaltimą, vertą mirties bausmės, ir, bausmę įvykdžius, pakabinsi jo lavoną ant medžio, jo kūnas neturi ant medžio likti visą naktį. Palaidosi jį tą pačią dieną, nes Dievo prakeikimas bus tam, kuris kabo ant medžio. Tu neturi teršti žemės, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti“(Įst.21.22-23). Kapas buvo vadinamas visų gyvųjų susirinkimo namu, kaulų namu: „Žinau, nuvesi mane į mirtį – į namus, skirtus visiems gyviesiems“(Job.30.23), amžinu namu. Pas žydus buvo paprotys mirusį laidoti su giminėmis viename kape: „Prašyčiau leisti savo tarnui grįžti, kad galėtų mirti savo mieste, arti savo tėvo ir motinos kapų“(2Sam.19.38).

Pagal judėjų šaltinius, o taip pat pagal Juozapo Flavijaus liudijimą nusikaltėliams laidoti buvo išskirtos ypatingos vietos, vadinamos nešvariomis. Todėl pranašas Izaijas ir sako: „…kapas jam buvo skirtas tarp nedorėlių, laidojimo vieta su piktadariais…“(Iz.53.9). Judėjų seniūnai Viešpačiui laidojimo vietą paruošė su piktadariais, tačiau Juozapas iš Arimatėjos, turtingas žmogus įsimaišė į šį reikalą ir palaidojo Kristų savo naujame kape, kuris buvo iškaltas uoloje: „Juozapas pasiėmė kūną, įvyniojo į švarią drobulę ir paguldė savo naujame kapo rūsyje, kurį buvo išsikaldinęs uoloje“(Mt.27.58-59). Kai kurios judėjų šeimos arti savo gyvenamosios vietos statydavo nedidelius akmeninius namus be durų ir langų, kurie ir buvo vadinami laidojimo namais, arba šeimos rūsiu, kuriame laidodavo mirusius. Tos kapavietės būdavo labai puošiamos ir dažomos baltai, kad išsiskirtų iš aplinkos. Dažniausiai tuos kapus dažydavo pavasarį, prieš Velykas. Todėl neatsitiktinai Viešpats, pasinaudodamas tuo papročiu, ir kaltino fariziejus: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų“(Mt.23.27). Įrengti kapą žmogui buvo laikoma didelės meilės jam parodymu: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų paminklus“(Mt.23.29). Todėl Simonas pastatė paminklą ant savo tėvo kapo: „Ant savo tėvo ir brolių kapo Simonas pastatė paminklą iš tašytų, priekinėje ir užpakalinėje pusėse nugludintų akmenų, įspūdingą savo aukščiu“(1Mak.13.27). Paprastai kapai buvo užritinami dideliais akmenimis, kad apsaugoti palaidotus kūnus nuo plėšrių žvėrių. Todėl natūralu, kad moterys, ėjusios pas Viešpatį, kad pateptų Jo kūną aromatais, klausinėjo viena kitą, kas joms nuritins akmenį nuo kapo. Dabar kapas nebebaugina tikrai tikintį krikščionį, nes: „… dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis“(1Kor.15.20). Mūsų Viešpats pavadino Save gyvenimo Viešpačiu: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“(Jn.11.25).

Paguldžius Kristaus Kūną į kapą, visi dalyvavusieji laidotuvėse greitai išsiskirstė po savo namus švęsti Velykų šeštadienio vigilijos, kuri buvo didelė šventė.

Kokia nelinksma ir liūdna buvo ta diena Jėzaus mokiniams ir draugams, ypatingai Jo Motinai, Petrui, kuris liūdėjo netekus Mokytojo ir dėl savo nuopuolio. Ši mintis jam nedavė ramybės, slopino visas kitas mintis, neleido jam atsigauti, kad bent kiek susivoktų tame netikėtame ir baisiame įvykyje. Jo ateitis skendėjo tamsiausioje migloje, praeitis jį daugiau glumino nei guodė. Prisiminimų apie Jėzaus stebuklus, apie Jo praeities didybę fone Kristaus Kryžius ir kapas atrodė dar baisesnis. Iki šiol Jo mokiniai ėjo nelygiu, siauru, dažnai erškėčiuotu keliu, bet ėjo savo Mokytojo pėdomis, apdovanoto Dievo Sūnaus galia. Į juos ir jų Mokytoją krypo visų dėmesys, jie dalijosi su Juo Jo šlove, nuramindami save šviesiausiomis ateities viltimis: ir štai staiga šis kelias juos atveda į Golgotą, jis pasibaigia Mokytojo kryžiumi ir visiškai nutrūksta Jo kape. Padėtis labai liūdna, dargi beviltiška.

Jėzaus mokinių liūdesys būtų buvęs mažesnis ir ne toks skausmingas, jeigu jie būtų mažiau tikėję Jo orumu. Tuomet tas liūdesys būtų galėjęs virsti atšalimu Jam, Kuris taip staiga nepatesino jų vilčių, atiduodamas Save mirčiai, o juos gėdai. Tuomet būtų liūdėjusi tiktai apgauta savimeilė.

Tačiau dabar meilė ir pagarba Jėzui nei kiek nesumažėjo Jį tikinčių širdyse. Jo mokinių sielos buvo susietos su Juo amžintąja dangiškąja sąjunga. Jo kapas mokiniams tapo šventove, kurioje buvo uždarytos visos jų šventos mintys, visi tyri norai, visas jų tikėjimas. Bet su šita šventa meile pastoviai susitikinėjo baisi mintis: „Jis mirė! Jis ne tas, kuo buvo, kokį mes Jį gerbėme! Jis ne Mesijas! Jis, Kuris mums visiems buvo ir yra viskas!“

Kristaus pasakojimai apie Savo mirtį ir Prisikėlimą turėjo išsklaidyti visas abejones, palengvinti Jo mokinių liūdesį. Bet tie pasakojimai, kaip matome, neatkreipė į save dėmesio, arba jie liko nesuprasti ir jiems neaiškūs. Negalėdami suvokti, kaip Mesijas gali mirti, jie negalvojo ir apie Jo Prisikėlimą. Ir daugelis Jėzaus pažadų, atsisveikinant per Paskutinę Vakarienę, kad jie vėl greitai pamatys Jį, dabar buvo pamiršti arba neteisingai suprasti. Jei kas būtų pasakęs: „Jis prisikels, mes Jį pamatysim“,- suspausta liūdesio, prislėgta abejonių jų širdis galėjo atsakyti lygiai taip pat, kaip kažkada Morta atsakė Kristui: „Žinau, kad prisikels – mirusiems keliantis, paskutiniąją dieną: tada mes visi Jį pamatysime“. Tiktai po Viešpaties Prisikėlimo Jo mokiniai prisiminė tuos atvejus, kada Jis jiems kalbėjo apie Savo Prisikėlimą.

Iš Kristaus kančios istorijos pasakojimo galima pastebėti, kad visos Jo kančios organiškai susijusios su Jėzaus tarnyste. Pradedant nuo evangelinės istorijos lūžio, Viešpats ne vieną kartą pasakojo Savo mokiniams apie kenčiantį Mesiją. Pačioje Kristaus kančioje mes matome tikrą Jo visuomeninės tarnystės tesinį. Kryžiaus kelyje Jis kreipiasi pamokančiu žodžiu į Jeruzalės moteris ir, jau prikaltas prie kryžiaus, priima išmintingojo plėšiko atgailą. Kaip jau buvo minėta, ženklai, lydėjusieji Jėzaus mirtį, pažymi to įvykio reikšmę ir įgalina numatyti šlovę, kuri atsiskleidžia Jo kančioje ir per tą kančią. Šlovės viltis girdima ir Jėzaus žodžiuose, pasakytuose ant kryžiaus. Tik Prisikėlime atsiskleidė jų prasmė Bažnyčiai. Tą valandą, kai Kristus mirė ir buvo palaidotas, niekas apie šlovę negalvojo.

Faktinė situacija buvo tokia, kad atrodė, jog sinedrionas švenčia visišką pergalę. Jėzus buvo miręs. Mokiniai, išskyrus vienintelį mylimąjį mokinį, Jį paliko. Paskutinius meilės patarnavimus Jam atliko nežinomi žmonės: galilėjietės moetrys ir du slapti mokiniai, užimantys aukštą vietą judėjų visuomenėje ir, galbūt, visai nežinomi krikščionių bendruomenei. Vienas buvo pas Jėzų naktį pačioje Jo tarnystės pradžioje, kitas pirmą ir paskutinį kartą minimas pasakojant apie Jėzaus palaidojimą. Mirus Kristui ir pakrikus Jo mokinių bendruomenei, galima buvo pagalvoti, kad Jo sukurtas judėjimas visiškai sunaikintas.

Nuėmus Kristaus Kūną nuo Kryžiaus ir Jį palaidojus, Jo priešų rankose beliko tiktai Jo kryžius. Dar nebuvo atėjęs laikas, kad šitam šventam medžiui būtų parodyta garbė, kaip aukurui, ant kurio buvo nužudyta viso pasaulio auka. Pasakojama, kad žydai paskui tą kryžių užkasė žemėje tokioje vietoje, kurios niekas nežinojo, apart jų pačių. Jis buvo atrastas vėliau imperatorienės Elenos, imperatoriaus Konstantino Didžiojo motinos pastangomis.

Kada Kristaus Kūnas jau gulėjo kape, Jo siela nužengė į pragarus, kad mirusiems praneštų gerąją naujieną, jog mirtis ir nuodėmė nugalėti. Visiems Senojo Testamento teisiesiems, kurie laukė ateinant Išganytojo, Viešpats atidarė Dangaus karalystę. Nuo to momento Dievo karalystė atidaryta visiems, kurie tiki Kristų ir vykdo Jo įsakymus. Pragaras nugalėtas nukryžiuoto Dievo Sūnaus jėga ir mes su apaštalu galime ištarti: „Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?“(1Kor.15.55-56)!

Lenkiamės Tau, Kristau, ir šloviname Tave, kad Tu Savo šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. Viešpatie, ką jautė Juozapas ir Nikodemas, kada jie guldė Tavo negyvą Kūną į kapą? Ką pergyveno moterys, Tavo mokinės, kurios žiūrėjo į visa tai iš toli, nedrįsdamos prisiartinti? Tavo mokiniai dar nežinojo, kad palaidojimas dar ne pabaiga, nors Tu jiems daug kartų kalbėjai apie Prisikėlimą. Jie nežinojo, todėl ir nustojo vilties.

Mes jau žinome. Juk mes kasmet švenčiame Tavo Prisikėlimą – Velykas! Tad kodėl mes netenkame vilties, stovėdami prie atviros artimo ir mylimo žmogaus kapo duobės? Kodėl mes puolame į neviltį ir netikime, kad tai negalutinė netektis, o tiktai laikinas išsiskyrimas?

Viešpatie, primink mums, kad Tavo Prisikėlimas – tai mūsų amžinojo gyvenimo laidas. Primink apie tai tėvams ir motinoms, liūdintiems mirus jų vaikui; vaikams nenusiraminantiems netekus tėvų; vyrams, žmonoms, jaunikiams ir jaunosioms, kurie dėl mirties netenka mylimojo. Apie tai primink mums visiems, nuodijantiems savo gyvenimą mirties baime.

Ar tikime Jėzaus pergale?! Jei tikime, tai tikėkime ir mūsų prisikėlimu. Tiems, kurie tiki Dievo Sūnų, nėra mirties, nėra nevilties, nes Jis mus įtikino: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“(Jn.16.33)!; „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: „Einu jums vietos paruošti!“? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“(Jn.14.2-3).

Dieviškasis mūsų Gelbėtojau, iš sielos gelmių dėkojame Tau už visas kančias, kad Tu jas priėmei dėl mūsų išgelbėjimo. Leisk mums vis labiau Tave mylėti ir pasinaudoti Tavo mirtimi savo sielų išgelbėjimui.

Dangiškasis Tėve, aukojame Tau Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančias, gėdą ir mirtį už mūsų nuodėmių atleidimą, už nusidėjėlius ir už Skaistyklos kančių sušvelninimą mūsų sieloms.

„O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“(1Jn.4.9-10).

Meilė, kuria Tu sukūrei mus, Tavyje buvo nuo pradžių pradžios. Leisk mums, Visagali Dieve, Šlovingoji Trejybe, matyti Tavyje meilės Apsireiškimą, kurią mums parodė Išganytojas, Jėzus Kristus, kad mus padrąsintų ir nuramintų, o taip pat, kad mes džiaugtumės Jame šiame praeinančiame gyvenime.

Viešpatie, nuogas atėjai į šį pasaulį ir nuogas mus palikai – dargi palaidotas buvai svetimame kape. Viskas praėjo. Įvyko mūsų Atpirkimo stebuklas. Dabar mes – Dievo vaikai, nes Jėzus mirė už mus, ir Jo mirtis atpirko mus: „Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu“(1Kor.6.20)!

Mes savo gyvenimą turime padaryti tokį, kokį gyveno mūsų Išganytojas Jėzus Kristus. Sekime Kristų karštai trokšdami išgelbėti visų žmonių sielas. Atiduoti gyvenimą už kitus. Tiktai taip galima gyventi Kristaus gyvenimą, tiktai taip mes galime tapti panašūs į Jį.

Apmąstymai. 1. Nikodemas ir Juozapas iš Arimatėjos buvo slapti Kristaus sekėjai, stojo Jo ginti, užimdami aukštus valdžios postus. Vienatvės valandą, kada Jis buvo apleistas ir visų paniekintas…, tada jie parodė didvyrišką valią!

 

 

Tiesti kelią pasaulietiniame, o taip pat dvasiniame gyvenime, pirmajam pradėti vienokį ar kitokį reikalą visada yra sunkiau. Einančiam priekyje sudėtingiau sulaukti pripažinimo moksle, mene, taip pat nelengva užkopti į nenugalėtas kalnų viršūnes. Žymiai lengviau tam, kuris eina iš paskos. Tačiau žmonijos istorijoje buvo labai sunku nugalėti vieną viršūnę. Sunkumai buvo tokie dideli, kad šitą viršūnę galėjo įveikti tiktai Dievo Žmogus. Tos viršūkalnės pavadinimas – Golgota.

Gali būti, kad iškentėti Golgotos skausmą ir gėdą būtų galėjęs žmogus – didvyris, kažkoks drąsus Prometėjas. Tačiau toks drąsuolis būtų nuo kryžiaus prakeikęs savo nukryžiuotojus ir būtų, be abejo, pateisintas dėl tokio elgesio. O šėtonas džiaugtųsi, matydamas, kaip tokiame žmoguje pasireiškia tokie pat jausmai, kaip ir pas nukryžiuotojus: neapykanta, pyktis ir pasididžiavimas.

Tačiau nuo Golgotos Kryžiaus pasigirdo kančios dejonės, užuojautos dejonės, meilės dejonės nukryžiuotojams: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“(Lk.23.34). Ir mes suprantame – tokių žodžių dar niekas niekuomet nesakė!

Tačiau, be abejo, kiekvienas augimas ir tobulėjimas reikalauja ir asmeninių pastangų, kartais net kovos. Visi sunkumai: vidiniai bei išoriniai vadinami „kryžiais“. Krikščionis kviečiamas sekti Kristų, nešant savo gyvenimo kryžių. Apie asmeninio žygdarbio būtinumą Viešpats yra pasakęs: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“(Mt.10.38). Apaštalai, kalbėdami apie krikščionišką žygdarbį, save ir kitus ramino tokiais žodžiais: „O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti“(Rom.8.17). Primindami begalinę Kristaus meilę, apaštalai mus mokė dar taip: „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“(1Jn.3.16).

„Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“: ,- sako apaštalas Paulius (Gal.6.14). Kodėl apaštalas taip mano, kad niekuo kitu nenorėtų girtis apart Kristaus kryžiumi? Juk kryžius yra liūdesys, suspaudimas, pažeminimas, kaip juo džiaugtis? O apaštalas Paulius juo džiaugiasi, kartu su juo giriasi ir visi apaštalai, o su jais ir visi tie, kuriems tenka nešti kryžių. Kodėl taip yra? Išmintingi vyrai pastebėjo didžiulę kryžiaus reikšmę, labai jį vertino ir džiaugėsi, kad jiems teko jį nešti. Jie jame matė vietoj pažeminimo – didybę, vietoje negarbės – šlovę ir gyrėsi juo, kaip giriamasi nuostabiu papuošalu ir apdovanojimu. O, kad mums Viešpats dovanotų tokį suvokimą, kad suprastume ir pajustume kryžiaus jėgą ir pradėtume juo girtis!

Konspektyviai susipažinome su pirmojo tipo kryžiais, kuriuos mums tenka nešti einant gyvenimo keliu. Dabar susipažinkime su antrojo tipo kryžiais, vidiniais. Vidiniai kryžiai sutinkami mums bekovojant su įvairiomis aistromis ir norais bei geismais. Apaštalas sako: „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“(Gal.5.24). Nukryžiavo? Vadinasi buvo kryžius, ant kurio jie nukryžiavo savo aistras ir geismus. Koks tai kryžius? Tai kova su aistromis ir geismais. Nukryžiuoti aistras reiškia jas nukenksminti, nuslopinti, išnaikinti. Jei žmogus kelis kartus nugali aistrą, jis ją nukenksmina; jei dar kelis kartus nugali, ją nuslopina; jei dar nugali, tai visiškai sunaikina. Aišku su Dievo pagalba. Kadangi ši kova yra labai sunki ir skausminga, todėl ji iš tikrųjų yra kryžius, kuris mūsų viduje pastatytas. Kovojant su aistromis, kartais atrodo, kad rankos yra prikaltos prie kryžiaus, erškėčių vainikas ant galvos uždėtas, pradurta širdis. Taip būna sunku ir skausminga.

Sunkumų ir skausmo negali nebūti, nes aistros iš esmės yra mums svetimos, jos atėjusios iš išorės taip pritapo prie kūno ir sielos, kad jų šaknys prasiskverbė į visus organus. Bandai jas išrauti, skauda. Tai panašu į auglį, kuris yra svetimkūnis, bet auga mūsų kūne ir išleidžia šaknis. Neišpjausi jį, neišgydysi. O kai pjauni, skauda. Nors skauda, bet tas skausmas gražina sveikatą. Jei paliktume neišpjautą, taip pat skaudėtų, o liga toliau progresuotų ir mus ištiktų mirtis. Taip pat yra ir kovojant su aistromis, jų išgyvendinimas yra skausmingas, bet išganingas. Jei jos liktų mumyse, mums keltų įvairius sunkumus, skausmą, kančias, tačiau ne išgelbėjimą ir vestų į dvasinę mirtį, nes: „Atpildas už nuodėmę – mirtis“(Rom.6.23).

Ar yra nors viena aistra, kuri būtų neskausminga? Pyktis – degina, geismas – atpalaiduoja, šykštumas – valgyti ir miegoti neleidžia, išdidumas – pražūtingai graužia širdį, bet kuri kita aistra: neapykanta, įtarumas, pataikavimas, aistra daiktams priverstinai mus kankina. Vadinasi gyventi su aistromis tas pat, kaip basam vaikščioti peilio ašmenimis arba per žaižaruojančias anglis, arba būti žmogumi, iš kurio širdies angys siurbia kraują. Iš kitos pusės, pas kurį gi nėra aistrų? Pas visus jos yra. Pakol pas žmogų yra savimeilė, tol bus ir aistros, nes savimeilė yra aistrų motina, kuri be savo dukterų nebūna. Tiktai jos ne pas kiekvieną vienodai pasireiškia: pas vieną viena, pas kitą kita ir valdo likusias. Kadangi pas kiekvieną yra aistros, tai jos žmogui sukelia kančias. Kiekvieną jos kankina ir kryžiuoja. Tačiau tai ne išganinga kančia, bet pražūtinga.

Taip žmogus su aistromis kamuojasi ir žūsta. Ar ne geriau susiimti ir kovoti su jomis, nors ir kenčiant. Tačiau ta kančia bus išganinga. Vietoj to, kad nuolaidžiauti aistroms, reikia kovoti su jomis ir kirsti iš peties. Bus skaudu, bet tas skausmas bus išganingas, po kurio pajusime malonią paguodą, kaip būna, kai yra aptvarstoma skausminga žaizda. Pavyzdžiui, kaip sunku nugalėti pyktį, bet kada jis įveikiamas, nusiramini. O, kai jam pataikauji, tuomet ilgai tenka nerimauti. Kai mus įžeidžia, sunku nugalėti save ir atleisti. Tačiau, kai atleidi, atrodo, kad pasaulį nugalėjai, o kai keršiji, nerandi ramybės. Sukilo aistros – sunku jas nuslopinti, tačiau, kai nuslopini, pamatai dievišką šviesą, o jei nenuslopini, tai vaikščiosi kaip užmuštas. Taip yra su visomis aistromis. Aistra kankina ir kova su ja kelia mums liūdesį. Tačiau aistra mus žudo, o kova gydo ir gelbsti. Kiekvienam kankinamam aistrų galima pasakyti: „Tu žūsti ant aistrų kryžiaus“. Sugriauk tą kryžių ir paimk kitą – kovos su aistromis kryžių. Ant pastarojo tu nukryžiuosi aistras ir tas nukryžiavimas bus išganingas. Aišku kaip dieną, ir pasirinkimas turėtų būti nesunkus. Visgi iš tikrųjų jis ne visuomet pasiteisina.

Reikia stebėtis mūsų aklumu. Žiūrėk, kitas kenčia nuo aistros ir vis tiek jai nuolaidžiauja. Mato, kad, vis daugiau nuolaidžiaujant, padaroma sau daugiau žalos, ir vis tiek nuolaidžiauja. Tai nepateisinamas priešiškumas sau. Kitas pabando kovoti su aistra, tačiau, kai ji tik sukyla, tuojau pat jai pasiduoda. Vėl bando, vėl pasiduoda. Taip daroma keletą kartų, bet rezultatas tas pats. Nesuprantamas žmogaus moralinių jėgų silpnumas. Kame pataikavimas ir saviapgaulė? Jie glūdi tame, kad aistra už nuolaidžiavimą jai žada kalnus malonumų, o kova su ja nieko nežada. Kiek kartų jau yra išbandyta, kad pataikavimas aistrai atneša ne laimę ir ramybę, bet kančią ir silpnybę. Ji daug žada, bet nieko neduoda, o kova nieko nežada, bet viską duoda. Jei to nesate patyręs, pabandykite ir įsitikinsite. Bėda ta, kad pabandyti mes nerandame savyje jėgų. To priežastis savęs gailėjimas. Savęs gailėjimas yra pats klastingiausias mūsų priešas. Tai pirmasis savimeilės palikuonis. Savęs gailimės ir žudome save. Galvojame, kad sau gera darome, tačiau darome bloga. Kuo daugiau darome blogo, tuo daugiau jo norime daryti. Dėl to blogis didėja ir prie mūsų artina pražūtį.

Tai tiek apie šio tipo kryžius, kad žinotumėme, kur pabaiga, kur mums reikia būti ir ko siekti. Kol tos dvasinio gyvenimo aukštumos nepasiekėme, manykime, kad nieko gero nesame padarę. Kai kas mano, kad krikščionybė yra tas pats, kaip ir kiti gyvenimo būdai. Taip nėra. Ji prasideda atgaila, subręsta kovoje su aistromis, baigiasi savęs, tyro vidinio žmogaus nukryžiavimu Kristui, panardinimu savęs Dieve. Apaštalas sako: „Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve“(Kol.3.3). Čia viskas vyksta viduje, nematomai kitiems žmonėms ir vadovaujant tiktai sažinei bei Dievui. Išorė šiuo atveju yra niekas. Ji yra kaip geras apvalkalas, bet ne svarbiausias liudininkas, o tuo pačiu ir ne vidinių veiksmų katalizatorius. Gražus, tvarkingas išorinis elgesys, kaip dažnai būna, tėra tiktai karsto išorė, kuris pilnas kaulų!

Tai žinodami ir matydami, mielieji, stokime po Golgotos kryžiais ir pradėkime save tapatinti su jais ir juos su savimi ir žiūrėkime kuris kam tinka. Simonas Kirėnietis, nešęs Kristaus Kryžių, yra įvaizdis tų kryžiaus nešėjų, kurie veikiami išorinių liūdesių ir netekčių. Ką atstovauja nukryžiuotas išmintingas plėšikas ir ką Kristus ant kryžiaus? Pirmasis yra kovojančio su aistromis įvaizdis, o Viešpats – tobulus vyrus, nukryžiavusius save Dievo ištikimybei. O kieno įvaizdis yra piktasis plėšikas? Tai įvaizdis tų, kurie pataikauja aistroms. Aistros juos kamuoja, kankina, kryžiuoja mirčiai, nesuteikdami jokio džiaugsmo ir jokios geros vilties. Pagal šiuos požymius tapatinkime sau kiekvienas vieną iš šių kryžių ir pagal juos įvertinkime save, kas mes esame – ar Simonas Kirėnietis, ar išmintingasis plėšikas, ar Kristaus sekėjas, ar piktasis plėšikas. Kokį save atrasime, tokios ir pabaigos laukime. Tiktai išmeskime iš galvos mintį, kad nerūpestingu gyvenimu galime tapti tokiu, kokiu privalome būti Kristuje. Jei nerūpestingumas ir pasitaiko pas tikruosius krikščionis, tai visiškai atsitiktinai. Jų gyvenimo pagrindinis skiriamasis bruožas yra kentėjimai ir kančios, vidiniai ir išoriniai, savanoriški ir priverstiniai. Galima pasakyti taip: nerūpestingumas yra netiesaus kelio liudininkas, o liūdėjimas – teisaus kelio liudininkas. Tad pamąstykime apie tai ir džiaukimės, nešantys savo kryžių! O kas nerūpestingiesiems? Jiems – Abraomo žodis turtuoliui pagal Evangelijos palyginimą: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas.

 Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje“. Abraomas atsakė: „Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus“.

Tas vėl tarė: „Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą“. Abraomas atsiliepė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ O anas atsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų“. Tačiau Abraomas tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“(Lk.16.19-31). Čia mes linksminamės, o kiti tuo tarpu kenčia dėl Kristaus ir Jo įsakymų. Aname pasaulyje bus atvirščiai: einantieji kryžiaus keliu linksminsis, o besilinksminusieji kentės. Gali kai kas prieštarauti: „Argi negalima pasilinksminti, arba sau suteikti kokį nors malonumą“?. Bėda ta, kad linksmybės būna visų pirma, o po to tiktai kas svarbiausia. O kai kam svarbiausi reikalai – tai šiandien balius, rytoj teatras, vėliau įvairios linksmybės, tušti pokalbiai su draugais, kitą kartą visokios atrakcijos. Vienu žodžiu linksmybės po linksmybių. O apie tai, kas svarbiausia gyvenime, kaip pasiekti tai, kuo privalo būti tikrasis krikščionis, nebelieka net laiko pagalvoti. Kokio atlygio tuomet galima laukti po tokio gyvenimo? Atrodytų, kad mūsų vidus pats savaime links link Kristaus, nekreipiant dėmesio į mūsų  išorines nuotaikas?! Kaip jis gali bręsti? Ar gali žvakė degti vėjuje? Ar galima sveikai gyventi vartojant nuodus? Aišku, kad ne. Jei norime gero sau, atmeskime nerūpestingumą, stokime į kryžiaus ir atgailos kelią, susideginkime save nukryžiavimo ugnyje, grūdinkime save atgailos ašarose, tuomet tapsime auksu arba sidabru, arba brangakmeniu, ir atėjus laikui, būsime paimti amžinybės Savininko, kaip Jo šviesiausių rūmų papuošalai.

 

                                                                                       Parengė doc., dr. Julius Gvergždys