Stebint mūsų šiandienos gyvenimą ir žmonių elgesį, galima susidaryti įspūdį, kad begalinėje Visatoje egzistuoja dvi viena nuo kitos nepriklausomos ir nesusietos realybės. Viena – Dievo sukurta Dangaus karalija su šventaisiais ir mūsų protėviais ir antroji – sukurta žemė su visa kūrinija, tame tarpe ir žmogumi.

Šių dienų žmogus, paskandinęs save kasdieniniuose rūpesčiuose, besaikiame gobšume, moraliniame palaidume, visai nusigręžė nuo savo Kūrėjo ir Atpirkėjo. Atrodo, kad žmogui ne tik kad nebereikia Dievo, bet Jis jam ir trukdo. Tarp kitko Jis kartais teprisimenamas tik per krikštynas, Pirmąją Komuniją, kartais per vestuves, laidotuvių dieną bei kai kurių metinių švenčių dienomis. Daugiau kaip 80% mūsų tautiečių įvardija save krikščionimis – katalikais. Panašu, kad taip daroma tiktai iš tradicijos, bet ne iš įsitikinimų ir tikėjimo.

Tokia situacija nėra nauja, nes Senajame Testamente pasakojama apie tai, kai izraelitai daug kartų pamiršdavo Dievą ir vėl atsigręždavo į Jį tik tuomet, kai juos Viešpats spustelėdavo savo ranka ir siųsdavo jiems įvairius išmėginimus, nelaimes bei vargus. O šiandieninis chaosas pasaulyje, mūsų žmonių neviltis, ar tai nėra Dievo galybės pasireiškimas?

Visi trokštame laimingo gyvenimo čia žemėje ir Danguje. Tą aiškiai matė ir suprato Dievas jau senų seniausiais laikais. Dar daugiau, Jis pats visais laikais kvietė žmogų tam laimingajam gyvenimui, įteikdamas du istorinius pakvietimus. Vienas buvo įrašytas akmens plokštėse ir per Mozę įteiktas išrinktajai tautai ir vadinamas Dekalogu. Tačiau to kvietimo nei mūsų protėviams nepakako, nei mums šiandieną nebepakanka. Dekalogas mūsų dienomis ne be madoje. Tam, kad būtų išgelbėtas pasaulis, Dievas Tėvas pasiuntė antrą kvietimą žmonėms per savo Vienatinį Sūnų Jėzų Kristų, kuris jį įrašė savo krauju ant  Kančios Kryžiaus. Tačiau ir Kristaus auka šiandieną yra pamirštama kaip ir Dekalogas.

Mielieji, žinokime, kad mūsų Viešpats turi begalę priemonių ir būdų mums priminti, kad ne mes čia žemėje esame viešpačiai. Nebandykime Jo kantrybės ir nelaukime, kada Viešpaties kantrybės taurė persipildys ir ant mūsų visų galvų pradės lietis Dievo rūstybė. Taip įvykdavo Senojo Testamento laikais. Nėra garantijų, kad ir šiandieną taip gali neatsitikti.

Išgirskime Dievo kvietimą, kuris žodžiais paskelbtas Dekaloge ir, sustoję kasdienio gyvenimo sumaištyje, pažvelkime į savo Išganytojo Jėzaus Kristaus kančią ant Golgotos Kryžiaus ir pralietu  nekaltu krauju užrašytą kvietimą.

Antrasis kvietimas nors ir buvo pats skausmingiausias bei kruviniausias, bet jis buvo didžiausios Dievo Meilės kvietimas. Šiuo kvietimu Kūrėjas mums atidavė viską, ką turėjo ir galėjo atiduoti. Daugiau jokių kvietimų nebebus. Dabar Dievas laukia mūsų atsakymo. Koks jis bus, tai visiškai priklauso nuo mūsų pačių.

Mielieji, šios Dekalogo įžvalgos, tebus priminimas mums visiems, kad turime atsiliepti į Dievo kvietimą ir pradėti keisti santykius su savo Kūrėju ir Atpirkėju bei teparodo, kaip tai galima daryti.

Turinys

1.     Dekalogas

Gyvename nepagarbos, netikėjimo, nepasitikėjimo ir nemeilės žmogui bei Dievui laikais. Atrodytų, kad kalba galėtų eiti apie dvi skirtingas sritis. Tačiau taip nėra. Ar galima mylėti žmogų, nemylint Dievo? Žmogus, kaip ir visas mus supantis pasaulis, yra to paties Kūrėjo kūrinys. Taigi atskirti žmogų nuo Dievo yra tolygu atplėšti žmogui vieną ranką nuo jo kūno. Akivaizdu, kad žmogus taptų invalidu. Todėl ir žmogaus atskirtis nuo Dievo paverčia jį pirmiausia dvasiniu invalidu. Dvasinis luošumas yra ir baisesnis, ir pražūtingesnis žmogui, nes jis atima iš jo orientaciją gyvenimo kelionėje, prasideda klaidžiojimai, blaškymaisi, kurie galiausiai priveda prie dvasinės depresijos. Na, o finalas gali būti pats tragiškiausias – savižudybė.

Amžių bėgyje Dievo buvo viskas numatyta, kad žmogus būtų apsaugotas nuo pačių tragiškiausių dvasinio luošumo pasekmių. Tam tikslui Dievas pats asmeniškai žmogui įteikė žemiško gyvenimo moralinę konstituciją – Dekalogą. Prisiminkime svarbiausius šios istorijos momentus.

Skaitant Senąjį Testamentą (ST), į akis krenta dažnas išrinktosios tautos nusigręžimas nuo Dievo. Kaip taisyklė, tuojau pat izraelitai sulaukdavo atpildo, juos pradėdavo varginti įvairios negalios, nelaimės bei ligos. Mūsų protėviai susivokdavo, kad tai Dievo rykštė ir atpildas jiems už netikėjimą ir nepasitikėjimą Dievu. Atgailaujant ir vėl šaukiantis gailestingumo, harmoningas ryšys tarp Dievo ir žmonių būdavo atkuriamas ir jų gyvenimas vėl tapdavo be didesnių vargų bei rūpesčių. Nežiūrint ano meto žmonių blaškymosi ir išsakomų įvairių priekaištų Dievui, tenka pripažinti ir pastebėti, kad jų sąmoningumas ir pasitikėjimas Dievu buvo kur kas didesnis nei mūsų šiandieną. Šių laikų žmogus užsispyrusiai nenori pripažinti savo klaidų, netikėjimo ir nepasitikėjimo Dievu ir kaltina visus bei viskuo. Mielieji, vieną dieną susivokime, jei mums Dievas nereikalingas, tai Jis visam pasauliui akivaizdžiai parodo, ką mes be Jo sugebame ir galime. Nieko! Kasmet žmonijai iškyla  vis sudėtingesnės ir sunkesnės problemos, kurios į neviltį stumia vis didesnį skaičių žmonių. Įvairios nelaimės, katastrofos, ekonominės krizės, moralinio nuosmukio piktžaizdės verčia niekais didžiules pasaulio valstybių pastangas jas įveikti. Taip yra todėl, kad nebematome  ir nebenorime matyti Dievo ir Jo rankose laikomą ir mums rodomą Dekalogą.

Dekalogas, arba Dešimt Dievo Įsakymų pagal ST (Išėjimo knyga) žmonėms buvo įteiktas per pranašą Mozę, kurie atspindi Dievo reikalavimus, liečiančius mūsų religinį, moralinį bei teisinį gyvenimą. Kitose ST knygose (pvz., Skaičių, Pakartotino Įstatymo) pateikiami daugiau dalinio pobūdžio nurodymai bei reikalavimai. Juose konkretizuojamos pagrindinės, pirminės būsimo Dekalogo              nuostatos ir kalbama apie žmogaus atsakomybę už religinius ir kitus nusikaltimus, apie privačios nuosavybės apsaugą, apie žemės naudojimo teisinius klausimus, šeimos ir santuokos santykius ir kt.

Dekaloge atspindėtas naujas požiūris į civilizuotos, moralios ir teisinės sąmonės vystymą lyginant su anksčiau egzistavusiomis nuostatomis. Čia jau nėra, taip vadinamos, naiviosios – archainės logikos elementų:„Jei kažkas pasielgė taip, tai jis nusipelno to ir to“. Dekaloge atsispindi pamatiniai universalūs principai – imperatyvai:„ Elkis tiktai taip“ arba „Šitaip niekuomet nesielk“. Dekaloge jokioms abejonėms, samprotavimams ar apeliacijoms vietos nėra, visus įsakymus reikia besąlygiškai vykdyti, kadangi už jų stovi tiktai pats Dievas su savo absoliučiu, niekad neklystančiu autoritetu. Dekaloge įdiegta absoliutinė dvasia, kuri gali būti prilyginta tabu. Pabrėžtina ir tai, kad Dekalogas netapo vien tiktai žydų tautos paveldu, bet buvo priimtas daugelio pasaulio tautų ir savo laiku pasitarnavo kertiniu akmeniu formuojant įvairių valstybių teisines sistemas.

Šiandieną mūsų žmonės skundžiasi:„Niekur nėra teisybės, teisingumo, visur klesti nesąžiningumas, kyšininkavimas, melas, apgaulė“. Brangieji, išeitis akivaizdi – visos visuomenės atsinaujinimas Dekalogo įsakymų šviesoje, kiekvienam pradedant nuo savęs.

Mus supantis pasaulis, mūsų kasdieninis gyvenimas prisotintas nuodėmių, kurios kiekvieną žmogų kreipia į klystkelius, skandina mus neišbrendamoje įvairiausių rūpesčių bei pavojų jūroje. Todėl didžioji dauguma mūsų tautiečių, tame tarpe esančių įvairiose valdžios institucijose, nebesugeba suprasti įvairių įvykių tragiškų pasekmių mūsų valstybei. Kas jau kas, bet kiekvienas tikintysis, ką ir kur jis bedirbtų, turi visą laiką prisiminti ir jausti Dievo artumą ir Jo norą bei pasirengimą visuomet mums padėti, keičiant mūsų visuomenę bei mūsų gyvenimą pagal Dekalogo nuostatas ir reikalavimus. Tad, nuo ko reikia pradėti mūsų visuomenę keisti? Įmantrių ir labai išmoningų receptų nereikia. Visuomenė pasikeis, kai mes kiekvienas pasikeisime. Todėl, mano manymu, pats didžiausias ir svarbiausias šiandienos klausimas yra:„Ar nori šiandieną pats žmogus gyventi pagal Dekalogą?“

Kiekvieno žmogaus asmeninis pasikeitimas – tai labai sudėtingas ir giluminis procesas. Čia jau visiems bendro recepto nėra, kiekvienam žmogui tas virsmas yra individualus. Kiekvienas mes sau asmeniškai turime atsakyti į klausimą:„Ar aš iš tikrųjų esu pasiruošęs ir noriu gyventi pagal Dekalogą, turėti švarią sąžinę?“ Jokių išorinių poveikio priemonių čia nereikia, o juo labiau prievartos mechanizmų. Išorinė prievarta niekaip nepakeis žmogaus vidinių nuostatų. Geriausiu poveikio mechanizmu žmogui, iš esmės, tegali būti tiktai kito, šalia esančio žmogaus asmeninis pavyzdys. Juk ir pats Jėzus Kristus, statydamas mokinius pavyzdžiu, visiems yra pareiškęs:„Jūs – pasaulio šviesa“. Todėl šiandieną kiekvienas krikščionis, o juo labiau katalikas, privalo būti visiems kokybiškai naujo moralinio virsmo pavyzdžiu. Taip besikeičiant kiekvienam pagal Dievo mums duotą Žodį, žmogus palaipsniui keis ir visą visuomenę, kurioje mes visi gyvename.

Penkiasdešimt ateizmo siautėjimo metų daugumą mūsų privertė suabejoti arba visai nusigręžti nuo Dievo. Viso to pasėkoje vietoje Įsakymo „Nevok“ pas mus gyvenime įsiviešpatavo nuostata – „Vok, kiek sugebi ir gali“. Vietoje – „Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries“ išplito palaido ir nesantuokinio gyvenimo praktika, kurią šiandieną jau norima įtesinti, kaip mūsų gyvenimo normą. Šiuo atveju reikia pastebėti, kad prie tokios iškreiptos normos įsitvirtinimo labai daug prisidėjo ir dauguma mūsų masinės informacijos skleidimo priemonių.

Visuomenės moralinis atgimimas, o taip pat viso mūsų gyvenimo normalizavimasis prasidės tik tuomet, kai kasdieniniame gyvenime Dekalogo moralinės nuostatos taps realybe, kai meilė kiekvienam žmogui taps pagrindiniu visos mūsų visuomenės ir valstybės institucijų gyvenimo principu. Tik tuomet sulauksime normaliai ramaus ir su užtikrintu rytojumi gyvenimo.

Ne ką geresnė situacija ir tarptautiniame gyvenime, tarpvalstybiniuose santykiuose. Čia irgi šiandieną nėra vietos Dekalogui.

Visame pasaulyje, taip pat Europoje paskutinieji dešimtmečiai parodė, kad viskas krypsta agresyvios sekuliarizacijos kryptimi, atsisakoma religinių vertybių, kurios visą laiką buvo žmonių bendruomenės bendrabūvio pagrindu. Atsisakymas jų, neabejojant galima tvirtinti, kad prives žmoniją prie labai gilios ir sunkios moralinės ir politinės krizės. O tai jau katastrofa!

Kitas liguistas ir pavojingas, jau aiškiai pastebimas skaudulys – tai tarptautinės rinkos stabas.  Prie jo labai gerai šiandieną pritampa pas mus besiformuojanti, o Vakaruose jau susiformavusi vartotojiška visuomenė.

Tokios visuomenės ateitis – išsigimimas. Tokiai vartotojiškai visuomenei priešintis tegali sistema su sutelktomis dvasinėmis vertybėmis, išaukštinanti žmogaus gyvenimo prasmę. Dvasinių vertybių stoka atskirą asmenybę veda į išsigimimą, o tuo pačiu ir visuomenę. Dvasinių vertybių puoselėjimas ir palaikymas turi būti šių dienų pasaulio bendruomenės pagrindinis rūpestis ir tikslas. Ta kryptimi turi konsoliduotis visuomenės politinės, religinės ir mokslo pajėgos.

Pasaulio bendruomenės sėkmingai ateičiai užtikrinti būtinai turi būti panaudojamas sakralinis matas. Visais žmonijos vystimosi etapais vyko nuolatinė ir žūtbūtinė blogio ir gėrio kova. Gėrio pergalei užtikrinti visuomet reikėjo ir ateityje bus būtinas religinis – moralinis švietimas ir auklėjimas. Atsisakius jo, bet kurios šalies laukia sunkiai prognozuojamos katastrofos.

Žmonijos sąlyginai sėkmingas egzistencijos pavyzdys rodo, kad tai buvo galima pasiekti tiktai gerbiant praeities kartų pasiektus rezultatus, bet ne griaunat juos. Pasaulio tautų istorinis, kultūrinis ir religinis praeities griovimas atneša didelius nuostolius ne tik atskiroms tautoms, bet ir visai pasaulio bendruomenei. Tą patyrėme mes, kai buvome okupuoti barbariško sovietinio ateizmo.

Kita baisi visą pasaulį užklupusi agresija nukreipta prieš žmogaus gyvybę ir niekaip nesiderina su Dekalogo nuostatomis. Įvairūs tarptautiniai konfliktai, daugelyje pasaulio valstybių legalizuoti abortai ir sumažėjęs gimstamumas atskiroms šalims graso demografinėmis katastrofomis. Toks pavojus yra iškilęs ir mūsų šaliai. Nežiūrint to, kai kas vis tiek bando, kad ir pas mus būtų įteisintas negimusios gyvybės žudymas. Mano supratimu, tai akivaizdus pasikėsinimas į bendražmogišką etiką, nekalbant jau apie krikščioniškąją moralę. Sąryšyje su tuo taip pat labai svarbi problema yra nusistovėjusios tradicinės šeimos griovimas. Čia galima įvardinti bandymus įstatymiškai įtesinti netradicines santuokos formas bei nesantuokinę partnerystę. Tai nieko bendro neturi nei su mūsų tautos tradicijomis, nei su katalikišku tikėjimu.

Pasaulio ūkio sistema irgi nėra tobula. XXI amžiaus pasaulis su tobuliausiomis technologijomis bei nuostabiais mokslo laimėjimais nesugeba spręsti atskirų šalių maisto aprūpinimo problemų. Kaip nebūtų paradoksalu, šiandieną yra nusistovėjusi tokia ekonominė tvarka, kuri leidžia atskiras šalis apvogti. Ar tai moralu ir ar tai leidžia Dekalogo nuostatos? Privalo būti sudarytos tokios sąlygos, kurios leistų ir neturtingoms šalims integruotis į bendrą pasaulio ūkio sistemą.

Šiandienos daugelio šalių informacijos sklaidos priemonės visam pasauliui platina melą ir kursto nesantaiką tarp tautų, kas visiškai nieko bendro neturi su Dekalogo įsakymais. Kiekvieną dieną ir mes iš savųjų informacijos perdavimo priemonių girdime ir matome daugybę netiesos, šmeižto, kai kada net šantažo. Valstybių valdžios institucijos turi pareikalauti iš visų informacijos perdavimo priemonių, kad jos skelbtų tiktai tiesą.

Pagaliau vienų valstybių teritorinės pretenzijos kitoms valstybėms irgi neatitinka Dekalogo nuostatų. Teritoriniai ginčai gali ir turi būti sprendžiami tiktai derybų būdu. Tam tikslui pasaulyje yra sukurtos tarptautinės organizacijos.

Apžvelgus asmenines, atskirų šalių vidines ir tarptautines problemas Dekalogo šviesoje, nemanau, kad kiltų dar kokių nors problemų įsitikinti, kad ir šiandieną Dekalogas, kaip ir anksčiau, buvo, yra ir ateityje bus pasaulio civilizacijos etiniu pagrindu ir moraliniu idealu, kuris pašauktas konsoliduoti bendruomenę, išpažįstančią krikščioniškąjį tikėjimą Dievu. Dekalogas taip pat neprieštarauja tokiai konsolidacijai ir kitokių tikėjimų atstovams, o taip pat dar šiandien nepažįstančių Dievo. Dekalogo reikšmė šiandien yra labai aktuali, kaip niekad, kai pasaulis pergyvena globalinę ekonominę krizę, kai ir valdžiai, ir tautai, ir kiekvienam atskiram žmogui reikia aiškių ir suprantamų moralinių orientyrų.

Norint iš esmės pakeisti gyvenimą, labai svarbu priimti ir vykdyti visus Dekalogo įsakymus, visoje apimtyje, bet ne tuos, kurie kai kam yra patogūs. Apart to, svarbu taip pat vykdyti Kristaus duotą įsakymą:„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“ (Jn.13.34).

Gilesniam Dekalogo supratimui ir įsisavinimui tikslinga detaliau pažvelgti į kiekvieną įsakymą, nes kai kada juos bandoma traktuoti kaip kam patogu.

2.     PIRMAS ĮSAKYMAS: Neturėk kitų dievų, tiktai mane vieną

Detaliau gilinantis į Dekalogo pirmąjį įsakymą, reikia žinoti, kad tuo metu, kai Dievas kreipėsi į izraelitus, jie gyveno kitų tautų apsuptyje. Tos supančios tautos garbino daugybę įvairiausių dievų. Tais laikais žmonės manė ir tikėjo, kad atskiras dievas globoja atskiras teritorijas – tai buvo „teritoriniai dievai“. Pavyzdžiui, filistinai turėjo savo dievą Dagoną, moabitai – Chamosą, amonitai – Molochą  ir t.t. Be to, jie turėjo ir kitų dievų: garbino derlingumo dievą, audrų ir griaustinių, saulės, jūros, žemės, oro ir daugybę kitų. Jie tai darė tam, kad ko nors išprašytų iš savo dievų, arba juos nuramintų, kai jie, neva, būdavo užsirūstinę. Įdomiausia tai, kad dievų skaičius pastoviai didėjo. Kai žmonės pamatydavo, kad kaimynams geriau sekdavosi, tai manydavo, kad jų dievas yra geresnis ir galingesnis, jie tučtuojau jį perimdavo ir pradėdavo garbinti kaip savo.

Senajame Testamente aprašytas atvejis, kai filistinai panašiai norėjo pasielgti su Izraelio Dievu, kada jie pagrobė Sandaros Skrynią, parsivežė pas save ir pastatė greta savo dievo. Tačiau kitą rytą jie pamatė, kad jų dievas gulėjo veidu į žemę prieš Izraelio Dievo Sandaros Skrynią. Jie pastatė dievą Dagoną į savo vietą, bet vėl kitą rytą jis gulėjo prieš Sandaros Skrynią, be to jo galva ir rankos buvo nulūžę. Galiausiai filistinai suprato, kad Sandaros Skrynią reikia gražinti žydams. Ši Senojo Testamento istorija labai akivaizdžiai iliustruoja pirmąjį Dekalogo įsakymą: „Neturėk kitų dievų, tiktai mane vieną“.

Įsigilinant į pirmąjį įsakymą, reiktų atkreipti dėmesį į du jo aspektus: pirmoje dalyje išsakytą draudimą ir antrosios dalies kvietimą.

Pirmojo įsakymo pirmąja dalimi Dievas draudžia:

– žmogui garbinti ką nors kitą, išskyrus Jį;

– mylėti ką nors, išskyrus Dievą;

– kad žmogaus gyvenime nebūtų nieko daugiau ir ko nors jam svarbesnio už Viešpatį Dievą.

Antrąja įsakymo dalimi Dievas:

– kviečia mylėti vieną vienintelį Viešpatį Dievą;

– moko mus, kad Viešpats Dievas mūsų gyvenime privalo būti vienintelis, kurį mes garbiname;

– moko, kad Viešpats Dievas kiekvieno žmogaus gyvenime turi būti pirmojoje eilėje, o visa kita yra antraeiliai dalykai;

– kviečia kiekvieną mūsų peržiūrėti savo gyvenimo prioritetus ir kreipti jį link Kūrėjo ir pašvęsti Viešpačiui Dievui.

Reikia pabrėžti tai, kad pirmasis Dekalogo įsakymas yra vienas iš svarbiausių, nes jis cituojamas Senajame Testamente, o taip pat apie jį kalbėjo ir Jėzus Kristus:„Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.  Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.  Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos. Užrašyk juos ant durų staktų savo namuose ir ant vartų“ (Įst.6. 4-9). „ „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“  Jėzus jam atsakė:„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.  Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas“ (Mt. 22. 36-38).

Taigi Viešpats Dievas iš mūsų reikalauja laikytis pirmojo įsakymo, nes tiktai Jis yra vienintelis Dievas, kiti – ne dievai. Tą mintį galima jau atsekti ir Senajame Testamente:„Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio karalius ir atpirkėjas, Galybių VIEŠPATS:„Aš esu pirmas, aš – paskutinis, kito dievo, be manęs, nėra.  Kas prilygsta man? Tegu pasirodo, – tegu pasako, pareiškia ir paaiškina man tai! Kas žiloje senovėje tautą sukūrė? Tai, kas turi įvykti, jiems tepasako““(Iz.44. 6-7)!

Mūsų Viešpats Dievas yra visur esantis, nėra apibrėžtas nei erdve, nei laiku:„Dievo akys yra visur, jos stebi blogus ir gerus žmones“ (Pat.15.3). „Nejau aš Dievas tik tada, kai esu ranka pasiekiamas? – tai VIEŠPATIES žodis, – ir ne Dievas, kai toli?  Ar gali pasislėpti žmogus pakampyje, kad aš jo nematyčiau? – tai VIEŠPATIES žodis. Argi aš ne tas, kurio pilnas ir dangus, ir žemė? – tai VIEŠPATIES žodis“ (Jer.23. 23-24).

Mūsų Viešpats yra viską žinantis ir matantis: „Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą“ (Žyd.4.13).

Dievas yra Visagalis ir nuo nieko nepriklausomas: „Ai, VIEŠPATIE DIEVE! Štai! Tu padarei dangus ir žemę didžia savo galybe, savo pakelta ranka. Nėra tau negalimo dalyko“ (Jer.32.17)!  „Atsimink, kokia didinga yra Dievo galybė! Kas gali taip pamokyti, kaip jis daro?  Kas gali pasakyti Dievui, kaip elgtis, ar jam prikišti: „Tu neteisingai pasielgei“ (Job.36.22-23)? „Žinau, kad tu gali visa padaryti; ką tik užsimoji, tu gali įvykdyti” (Job.42.2). „O visi žemės gyventojai yra tarsi niekas, tik jis daro, ką nori, dangaus galybei ir žemės gyventojams. Nėra nė vieno, kuris galėtų sulaikyti jo ranką ar jam sakyti: „Ką tu darai ““ (Dan.4.32)?

Jis per amžius pastovus ir nekintantis: „Aš esu VIEŠPATS, – aš nesikeičiu”(Mal.3.6). „Dievas nėra žmogus, kad meluotų, ar marus, kad keistų savo mintį. Taigi argi jis neįvykdys, ką pažadėjo? Argi jis nepadarys, ką pasakė“ (Sk.23.19)? „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“( Žyd.13. 8).

Viešpats Dievas yra beribis, žmogaus protui nesuprantamas ir neištiriamas: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!  Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas?  Arba kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta? Iš jo, per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen“ (Rom.11.33-36).

Dievas yra visos visatos Karalius, Valdovas ir Tvarkytojas: „Tebūna užrašyta ateinančiai kartai, kad ir dar nesukurta tauta garbintų VIEŠPATĮ: „VIEŠPATS pažvelgė iš savo šventumo aukštybių, iš dangaus VIEŠPATS pažiūrėjo į žemę““(Ps.102.19-20).

Mes visi privalome garbinti vienintelį savo Dievą, nes Jis yra mūsų Kūrėjas ir mūsų Dangiškasis Tėvas. Visi žemės gyventojai yra Jo vaikai, todėl Jis nusipelnė mūsų meilės ir paklusnumo. Taip pat nepamirškime, kad visi mes esame nusidėjėliai, taigi esame vaikai – paklydėliai ir visuomet reikalingi Jo pagalbos.

Jis savo dieviškąja galia sukūrė žmonių giminę ir apgyvendino šioje žemėje, nustatydamas jos gyvenimo laiką. Mūsų pareiga niekada nepamiršti savo Kūrėjo, nuolat Jo ieškoti ir prašyti pagalbos šiame žemiškojo gyvenimo kelyje bei dėkoti už viską, nes be Jo mes nieko negalime ir nieko neturėtume.

Dauguma mūsų pamiršta, kad esame reikalingi nuolatinės Jo pagalbos ir globos. Šiandienos žmogui atrodo, kad jis gali apsieiti be Dievo. Tai didžiausia klaida ir išpuikusio žmogaus mąstysena, nes jis nesupranta, kad Dievas visais laikais, taip pat ir šiandien aktyviai dalyvauja mūsų gyvenime. Prisiminkime, ką Dievas yra pasakęs izraelitams: „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš.20.2). Jeigu Dievas prabiltų mums šiandieną, turbūt pasakytų: „Žmogau, tu  visiškai pamiršai, kad aš tave ne tiktai sukūriau, bet ir išpirkau. Aš tave du kartus išgelbėjau, todėl ar tau neatrodo, kad esi man kažkuo skolingas“?

Mes apie tai labai retai pagalvojame, mums atrodo, kad taip ir turėjo būti, bet visai nesusimąstome apie atpirkimo kainą. Mes esame išvaduoti iš amžinos vergijos, apie ką kalba apaštalas Jonas:„Jėzus jiems tarė:„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.  Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams.  Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi““(Jn.8.34-36). Analogiška mintis išsakyta ir laiške romiečiams: „Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo.  Bet kokią naudą turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk anų dalykų galas – mirtis.  O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą.  Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom.6.20-23).

Kuo mes nusidėjėliai galime atsilyginti savo Viešpačiui už parodytą begalinę meilę ir gailestingumą? Didžiausias atsilyginimas Dievui turėtų būti mūsų tarpusavio meilė, paklusnumas bei reiškiama garbė per amžius: „Bet mes – gyvieji – garbinsime tave ir dabar, ir per amžius. Šlovinkite VIEŠPATĮ” (Ps.115.18)!

Kartais pokalbiuose, diskusijose galima išgirsti samprotavimus, kad, žiūrėkite, kaip tas ar kitas puikiai gyvena visiškai nekreipdami dėmesį nei į Dekalogą, nei į patį Dievą. Pasakymą „puikiai“ reiktų paimti į kabutes, nes visa tai su laiku, kol dar nereikia duoti Dievui asmeninės apyskaitos. O už pirmojo įsakymo nesilaikymą jau senų seniausiai Dievas yra perspėjęs žmones, kas jų laukia: „Štai! Šiandien padedu prieš jus palaiminimą ir prakeikimą.  Palaiminimą, jei paklusite VIEŠPATIES, jūsų Dievo, įsakymams, kuriuos šiandien jums duodu,  ir prakeikimą, jei nepaklusite VIEŠPATIES, jūsų Dievo, įsakymams, bet trauksitės iš kelio, kurį šiandien jums duodu, eidami paskui kitus dievus, kurių nepažinojote“ (Ist.11.26-28). Panašią mintį randame ir Jeremijo knygoje: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: prakeiktas žmogus, kuris nesilaiko šios sandoros nuostatų“ (Jer.11.3).

Taigi įsakymų nesilaikymas yra palydėtas Dievo prakeiksmų. O kas begalės būti baisiau žmogui tai išgirdus stovint Dievo Akivaizdoje?

Negana to, dar laukia ir Dievo bausmė tų, kurie nesilaiko įsakymų:„Bet jei manęs jūs neklausysite ir šių visų mano įsakymų nevykdysite, –  jei mano įstatus taip atmesite ir mano įsakus taip paniekinsite, kad nevykdysite visų mano įsakymų ir sulaužysite mano sandorą, –  tada aš savo ruožtu šitaip su jumis pasielgsiu: ūmai jus aplankysiu baisia klaikuma – džiova ir karštlige, kurios aptraukia akis ir silpnina gyvastį. Veltui sėsite sėklą, nes jūsų priešai suris derlių.  Atsigręšiu veidu į jus, būsite priešų parblokšti – jus pavergs žmonės, kurie jūsų nekenčia. Jūs bėgsite, nors niekas jūsų ir nesivytų.  Ir jei, to nepaisydami, manęs neklausysite, padidinsiu bausmę už jūsų nuodėmes septyngubai  ir palaušiu jūsų išdidžią jėgą. Geležimi paversiu dangaus skliautą viršum jūsų, variu jūsų žemę.  Niekais nueis jūsų pastangos, nes žemė neduos derliaus, medžiai laukuose neteiks savo vaisių.

 Taigi jei jūs vis dar spirsitės prieš mane ir manęs neklausysite, aš ir toliau varginsiu jus septyngubai už jūsų nuodėmes.  Paleisiu laukinius žvėris ant jūsų – jie grobs jūsų vaikus, naikins jūsų gyvulius ir mažins jūsų skaičių tol, kol jūsų keliai taps tušti.

 Jei, nepaisydami šių bausmių, nesugrįšite pas mane, bet vis dar spirsitės ir aš toliau spirsiuos prieš jus: smogsiu aš pats jums septyngubai už jūsų nuodėmes“ (Kun.14-24).

Taigi nedejuokime ir nepykime šiandien, kad blogai gyvename, nerandame niekur tiesos ir teisingumo. Visų pirma atsigręžkime į Dievą ir prisiminkime Dekalogą.

Vadinasi pirmasis Dekalogo įsakymas kviečia žmogų mylėti Dievą ir tik Jį vieną tegarbinti. Nors tai ir yra įsakymas, tačiau Dievas priverstinai neverčia žmogaus aklai paklusti, Jis palieka žmogui teisę rinktis. Tuo įsakymu Dievas neprievartauja žmogaus, bet tiktai jam pataria, kas geriausia, koks pasirinkimas tinkamiausias. Viešpats, kviesdamas mylėti Dievą, nurodo mums, kaip ta meilė turėtų pasireikšti, tai yra privalome laikytis Jo įsakymų: „Nes tai ir yra Dievo meilė – jo įsakymus vykdyti. O jo įsakymai nėra sunkūs” (1Jn.5.3).

Taip pat mums reikia įsisąmoninti, kad Viešpats Dievas yra Asmenybė, kuri mus myli ir to paties laukia iš mūsų: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė” (1Jn.4.8).

Apart to, Viešpats labiausiai nusipelnė mūsų meilės už tai, kad savo meilę visiems mums išliejo nuo kryžiaus: „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį.  Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes“ (1Jn.4.9-10). „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom.5.8).

Viešpats Dievas mums dovanojo tai, ką mes patys niekuomet negalėtume pasiekti, užsitarnauti, ar užsidirbti. Jis mums dovanojo išgelbėjimą ir amžinąjį gyvenimą, o iš mūsų tereikalauja tiktai minimumo.

 Juk sutuoktiniai reikalauja vienas iš kito ištikimybės, kiekvienas tėvas laukia, kad jo vaikai būtų paklusnūs, kiekvienas mes laukiame ištikimybės iš savo draugų. To paties laukia iš mūsų ir Viešpats Dievas: ištikimybės, paklusnumo ir atsidavimo.

Taigi mes turime laisvą valią ir galime garbinti, kas tik mums patinka, bet pravartu žinoti, kad galų gale teks duoti ataskaitą tiktai vienam Dievui. Dievas trokšta, kad mes neturėtume kitų dievų. Jis nori prieš save matyti mus ir taip pat trokšta, kad visą laiką prieš mus būtų Jis.

Mums reikia suprasti, kad esame silpni ir dažnai linkę į saviapgaulę, kartais pamirštame Dievą ir garbiname stabus (pinigus, daiktus ir pan.). Todėl mums visiems reikia pastoviai kreiptis į Dievą ir melsti atleidimo: „…nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės…”(Rom.3.23).

3. ANTRAS ĮSAKYMAS: Netark Dievo vardo be reikalo

Senajame Testamente šis Dekalogo įsakymas yra toks:„Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą“ (Iš.20.7, Ist.5. 11).

Šiandieną Dievas madoje, bet tik mažumos žmonių širdį tepasiekia. Todėl ta išplitusi mada parodo, kad Viešpats mūsų laikais nėra gerbiamas, kaip reikalauja Bažnyčia ir mūsų tikėjimas.

Antrasis Dekalogo įsakymas kviečia mus savo kalboje be reikalo nevartoti Dievo vardo. Pravartu žinoti, kad Dievas yra Triasmenis, tad nedera be reikalo tarti nei Dievo Tėvo, nei Sūnaus, nei Šventosios Dvasios vardo.

Dauguma mūsų tautiečių tvirtina, kad tiki Dievą. Todėl ir pabrėžiau, kad Dievas šiandien madoje. Tačiau daugelis tų, kurie tiki Aukščiausiąjį ir tvirtina Jį nešiojantys savo sieloje bei širdyje, nelinkę laikytis Dekalogo įsakymų. Jie patys sau sprendžia, kas blogai ir kas gerai, kada ir kokiu būdu reikia parodyti žmogišką gerumą, jautrumą, dosnumą, teisingumą ir t.t.

Tad pasakymas „tikiu“ dar nieko nereiškia, jei tos sąvokos turinys yra tuščias. Prie jo reikia pridėti konkrečius darbus ir veiksmus bei Dievo duotų nurodymų vykdymą. Jei to nėra, tai pasakymas, kad Dievas yra mano sieloje ir širdyje visiškai netenka prasmės.

Plačiau žvelgiant į šį įsakymą, jį reiktų traktuoti taip:

– negalima be reikalo vartoti Dievo vardo;

– negalima melagingai prisiekti Dievu.

Kad nebūčiau apkaltintas laisva šio įsakymo traktuote, prisiminkime, ką sako apie tai Senasis Testamentas:„Neprisieksite apgaulingai mano vardu, išniekindami savo Dievo vardą: aš esu VIEŠPATS“ (Kun.19.12). Kitoje vietoje, Patarlių knygoje sakoma:„Dviejų dalykų iš tavęs prašau, neatsisakyk suteikti juos man dar prieš mirtį:  atitolink nuo manęs vylių ir melą, neduok man nei skurdo, nei turtų,  tik suteik man kasdienės duonos, kad, būdamas sotus, neišsiginčiau tavęs ir nesakyčiau: „Kas yra tas VIEŠPATS?“ – arba, būdamas skurde, nevogčiau ir nepaniekinčiau savo Dievo vardo” (Pat.30.7-9).

Kadangi antrasis įsakymas Dekaloge pateiktas kaip neiginys, tai jį galima perfrazuoti ir teiginio forma:„Tark Dievo vardą tiktai… sąmoningai ir su nuoširdžiais ketinimais, reikalingame (naudingame) kontekste, siekiant kilnaus ir naudingo tikslo“.

Nesilaikydami antrojo Dekalogo įsakymo nusidedame Dievui, kai:

1. Dievo vardą (Švenčiausiosios Trejybės vardą) naudojame blogame kontekste, besibardami ir besipykdami, linkėdami pašnekovui blogo arba jį keikdami.

2. Melagingai prisiekinėjame Dievo vardu. Tai yra, kada mes, prisiekinėdami Dievu, siekiame žmogų apgauti, suklastoti tikrus faktus, klaidinti pašnekovą ir pan. Toks mūsų elgesys yra savotiška spekuliacija Dievo vardu.

Senojo Testamento laikais prisiekinėjimas Dievo vardu buvo laikomas žmogaus pamaldumo įrodymu ir  reikšdavo  žmogaus teisingo poelgio garantiją:„Bijosi VIEŠPATIES, savo Dievo, tik jį garbinsi, jam atsiduosi ir jo vardu prisieksi“ (Ist.10.20). Taigi tais laikais melaginga priesaika Dievo vardu jau buvo vertinama, kaip šio įsakymo nesilaikymas.

Jėzus Kristus Naujajame Testamente irgi gana daug kalba apie Dekalogą, aiškindamas jo įsakymus. Apie antrąjį įsakymą Jis byloja:„„Taip pat esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas.  Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo.  Verčiau jūs sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt.5.33-37). Taigi iš Kristaus žodžių galima suprasti, kad prisiekinėti Dievo vardu išvis nedera. Apie tai patvirtina ir Jokūbo laiško žodžiai:„Bet pirmiausia, mano broliai, neprisiekinėkite nei dangumi, nei žeme, nei kitokia priesaika. Tebūnie jūsų „taip“ – taip ir „ne“ – ne, kad nepakliūtumėte į teismą“ (Jok.5.12).

3. Nevykdome Dievui duotų pažadų. Apie tai Senojo Testamento Koheleto knygoje sakoma: „Kai padarai įžadą Dievui, nedelsk jo vykdyti, nes kvailas neteikia jam malonumo. Įvykdyk, ką pažadi.  Geriau įžado visiškai nedaryti, negu daryti įžadą ir jo nevykdyti“ (Koh.5.3-4). Mes labai dažnai neįvykdome duotų pažadų žmonėms, paskui ieškome įvairiausių pasiteisinimų, kad nesupykintume mūsų artimo, pažįstamo ar bendradarbio. O Dievui tokie pasiteisinimai būtų naivūs ir visiškai nepriimtini, todėl pažado nevykdymas ir užtraukia mums nuodėmę.

4. Melagingai pranašaujama. Tuo metu yra išsakomos idėjos, kurios, anot pranašautojo, priklauso tik pačiam Dievui, o jis tas atskleistas paslaptis išsako. Tai yra nuodėmė, nes Aukščiausiajam yra priskiriamos melagingos pranašystės, kurios daugumoje atvejų neišsipildo.

5. Pokalbių bei diskusijų metu religiškai tuščiažodžiaujame apie tikėjimo reikalus, bandydami kritikuoti tikinčiuosius, Bažnyčią, Jos hierarchus, prisidengiant Dievo arba konkrečiai Jėzaus Kristaus vardu.  Taip pat religiškai tuščiažodžiaujame, kai pokalbiuose nei prie ko yra įterpiami žodžiai „Dievas“, „Kristus“, „Viešpats“ ir panašiai. O kaip dažnai galima išgirsti nuostabą išreiškiančius posakius: „Dieve mano!“, „O Dieve!”,  „Viešpatie!”

6. Nederamai naudojamas Viešpaties vardas, ką dažniausiai pastebime tai darant būrėjus, raganas, kerėtojus, ekstrasensus ir kitus žmones.

7. Piktžodžiaujame prieš Dievą. Jobo knygoje randame:„Tada jo žmona jam tarė: „Argi dar laikaisi savo dorumo! Keik Dievą ir mirk!“(Job.2.9). Skaitydami Naująjį Testamentą, ne vienoje vietoje randame, kaip fariziejai, Rašto aiškintojai ir aukštieji kunigai priekaištavo Jėzui, kad Jis piktžodžiauja prieš Dievą, norėdami taip Jį neteisingai apkaltinti ir nuteisti mirti. „Tuomet vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko:„Jis piktžodžiauja! Kam dar mums liudytojai?! Štai girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums regisi?“ Jie atsakė:„Vertas mirties“(Mt.26.65-66)! Kaip Kristui, taip ir Steponui analogiškai buvo mestas neteisingas kaltinimas:„Tada jie papirko keletą vyrų, kad sakytų girdėję Steponą piktžodžiaujant Mozei ir Dievui“ (Apd.6.11).

8. Tuščiažodžiaujame maldoje. Malda yra mūsų pokalbis, bendravimas su Dievu. Jos metu dažnai į Dievą kreipiamės konkrečiu vardu. Kad nelaužytume antrojo įsakymo, mes turime į Viešpatį kreiptis tiktai nuoširdžiai ir atvirai. Mūsų maldos neturi būti netikros, apsimestinės, dviprasmės, prisotintos bereikalingų žodžių:„Skelbdami išpūstas ir tuščias kalbas, kūno geismais ir pasileidimu jie pavilioja tuos, kurie yra vos pasprukę nuo gyvenančių paklydime“ (2Pt.2.18), „Jie visada niurzga, nepatenkinti savo dalia, gyvena geismais; jų lūpos kalba puikybės žodžius, jie pataikauja žmonėms dėl pelno“ (Jud.1.16).

Dievas visada buvo prieš žmogaus dviveidiškumą, apie ką mums ir byloja Šventasis Raštas: „„Viešpats ištarė:„Kadangi ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, vien tik lūpomis tegarbina mane, – jos širdis yra nutolusi nuo manęs, – tik žmonių išmoktu įstatymu tesiremia mano garbinimas“(Iz.29. 13). „Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas:  Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs.  Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“ (Mt.15.7-9).

9. Antrajam Dekalogo įsakymui nusižengiame taip pat darbais bei poelgiais. Kartais pasitaiko gyvenime atvejų, kai krikščionys elgiasi taip, kas nieko bendro neturi su krikščioniškuoju tikėjimu. Nesielgiame taip, kaip konkrečiu atveju pasielgtų Jėzus Kristus. Tokie atvejai galėtų būti įvertinti kaip netiesioginiai Dievo vardo (Jėzaus Kristaus) kompromitacijos bei spekuliacijos Viešpaties vardu. Būtent todėl Naujasis Testamentas mus visus ir kviečia gyventi, elgtis taip, kad garbingai pateisintume krikščionio vardą:„Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti“(Ef.4.1).

10. Pakeičiamas Dievo vardas. Tai labai buvo madinga sovietinio ateizmo siautėjimo laikais, kai Dievas visur buvo pakeičiamas gamta, gamtos jėgomis ir t.t. Šiandieną nemažai mūsų tautiečių savo Dievą iškeičia į Krišną, Budą, aiškindami, kad tai irgi dievai. Kaip mums kiekvienam nepatinka, kai esame pravardžiuojami, taip ir Dievui nepatinka, kai Jis vadinamas svetimais vardais.

11. Žmogus gali piktžodžiauti prieš Dievą ir menkinti Jo vardą, nepagarbiai elgdamasis su šventais dalykais. Apie tai yra įspėjimai Senajame Testamente:„VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:  „Pamokyk Aaroną ir jo sūnus, kad būtų rūpestingi su šventomis izraeliečių aukomis, kurias jie man pašvenčia, idant neišniekintų mano švento vardo. Aš esu VIEŠPATS” (Kun.22.1-2). „O jums, Izraelio namai, taip kalbėjo Viešpats DIEVAS: „Eikite tarnauti savo stabams, kiekvienas iš jūsų dabar ir ateityje, jei manęs neklausote! Bet mano šventojo vardo jūs daugiau nebeteršite savo atnašomis ir stabais“ (Ez.20.39)!

12. Žmogus nepripažįsta ir atmeta Jėzaus Kristaus auką už mus. Tai kartais daroma sumenkinant šią šventą mūsų Viešpaties auką, arba menkinamas Jėzaus Kristaus vaidmuo pasaulio Išganyme, abejojama pačiu Kristumi bei Jo dieviškumu. Taip elgdamasis žmogus atmeta patį Dievą ir Jo vardą, su kuriuo Jis apsireiškė pasauliui kaip Išganytojas.

Visgi gali kilti klausimas:„Kodėl taip svarbu be reikalo nevartoti Dievo vardo?“ Reikalas tas, kad tas be reikalo ir besaikis Dievo vardo vartojimas paliečia ir pačią Jo esmę, nes vardas yra tiesiogiai susietas su Juo Pačiu. Galima sakyti, kad Viešpats ir Jo vardas yra neatskiriami. Kai be reikalo tariame Dievo vardą, mes tuo pačiu nuvertiname ir patį Dievą. Juk yra sakoma, kad Viešpats šventas ir Jo vardas yra šventas:„Mano siela, šlovink VIEŠPATĮ, ir visa, kas manyje, tešlovina jo šventąjį vardą“ (Ps.103.1)! Šventas – reiškia pašauktas ypatingai misijai. Dievas ir Jo vardas niekaip nesuderinami su nuodėme, mūsų gyvenimo chaosu, blaškymusi, nervinimusi ir kitais panašiais dalykais. Apart to, Dievo vardas – tai tiesioginis kelias į patį Dievą ir Jo teikiamas mums malones. Jėzus paliko mums savo vardą tam, kad: „Ir ko tik prašysite dėl mano vardo, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje.  Ko tik prašysite manęs dėl mano vardo, aš padarysiu“ (Jn.14.13-14). „Tą dieną jūs mane nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs.  Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn.16.23-24).

Kada Dievo vardą naudojame be reikalo, mes netenkame tų Dievo malonių, į kurias mums kelias yra atviras tiktai per mūsų Viešpaties Dievo vardą.

Dabar jau logiškai kyla klausimas:„Kaip galima išvengti be reikalo tarti Dievo vardą?“ Iš savo patirties visi puikiai žinome, kad visiškai įvykdyti Dekalogo reikalavimus mes esame nepajėgūs. Tai taip pat liečia ir antrąjį įsakymą. Taip yra todėl, kad žmogus yra ribotas ir taip pat mūsų Dievo pažinimas yra ribotas. Taigi mes nepajėgūs iki galo suvokti ir suprasti Dievo ir Jo vardo didybės ir šventumo.

Be to, mūsų Dievo garbinimas ir šlovinimas labai tolimas nuo tikros tobulybės, kurios nusipelno mūsų Viešpats.

Vadinasi darosi aišku, kad antrasis Dekalogo įsakymas ne visai paprastas ir eilinis, bet jo esmėje glūdi Viešpaties malonė, leidžianti mums tinkamai vartoti Jo vardą. Tas leidimas bei malonė turi ir apribojimus, kuriuos ir formuluoja antrasis Dekalogo Įsakymas.

Mūsų tarpusavio santykiai su Dievu įtvirtinti Dekaloge. Taigi galima sakyti, kad tie tarpusavio santykiai su Dievu grindžiami:

a) Dekalogu, ištikimybe jam ir Dievui;

b) pagarba ir meile.

Iš čia kyla ir mūsų pareigos, kad Dievo vardas būtų vartojamas su meile, pagarba ir jis būtų šlovinamas:„Tegarbina tave visa žemė, tegieda tau šlovės giesmę, – tegieda šlovės giesmę tavo vardui“ (Ps.66.4)!

Pagal Senąjį Testamentą antrasis įsakymas numato ir bausmę už nepagarbą Dievo vardui. Toks mūsų elgesys paprasčiausiai žeidžia Dievą, kaip Šventųjų Švenčiausiąjį. Pats Kristus aiškino savo mokiniams, kad Dievą reikia mylėti visa širdimi, visa siela ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Antrajame įsakyme ir atsispindi mūsų meilė Dievui. Žmogus, nuoširdžiai mylėdamas Dievą, niekuomet nevartos Jo vardo be reikalo.

Nepagarbus Dievo vardo tarimas pažeidžia mūsų tarpusavio santykius su Juo. Kas piktžodžiauja Dievui, tuos Jis vadina savo priešais ir kvailiais. Apart to, iš pirmojo laiško Timotiejui matome, kad piktžodžiavimas Dievui ir Jo vardui yra paprasčiausia nepagarba ir netikėjimas: „…nors anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo“ (1Tim.1.13).

Nepagarbus Dievo vardo vartojimas žmonių tarpe žemina Viešpaties autoritetą, apie ką ir kalbama laiške romiečiams:„Juk parašyta: Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys“ (Rom.2. 24). Pats Viešpats liepė gerbti Jo šventąjį vardą:„Mano švento vardo neišniekinkite, kad būčiau šventas tarp izraeliečių. Aš esu VIEŠPATS“ (Kun.22.32).

Neliks nenubausti tie, kurie negerbia Viešpaties vardo. Jau apie tai gerai žinojo Senojo Testamento laikų žmonės:„ Tada jo žmona jam tarė: „Argi dar laikaisi savo dorumo! Keik Dievą ir mirk!“( Job.2.9)  Jobo žmona žinojo, kad už piktžodžiavimą jis bus nubaustas mirtimi.

Pats Viešpats yra numatęs bausti mirtimi už piktžodžiavimą:„Tarp izraeliečių buvo vyras, kurio motina buvo izraelietė, o tėvas buvo egiptietis. Kartą stovykloje kilo muštynės tarp izraelietės sūnaus ir vieno izraeliečio.  Kadangi izraelietės sūnus viešai piktžodžiavo {Dievo} Vardui ir keikėsi, žmonės jį atvedė pas Mozę. {Jo motina buvo Dibrio duktė, iš Dano giminės, ir buvo vadinama Šelomita.}  Jis buvo uždarytas į kalėjimą, kol nebus jiems duotas VIEŠPATIES nuosprendis.

 VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: „Išvesk už stovyklos piktžodžiautoją, teuždeda rankas jam ant galvos visi girdėjusieji ir teužmuša jį visa bendrija akmenimis. O izraeliečiams kalbėk ir pasakyk: „Kas keiktų Dievą, turės atsakyti už savo nuodėmę.  Kas piktžodžiautų VIEŠPATIES vardui, bus nubaustas mirtimi. Visa bendrija užmuš piktžodžiautoją akmenimis. Ateivis ar krašto gyventojas, piktžodžiaujantis {Dievo} Vardui, turi būti užmuštas“ (Kun.24.10-16).

Dievo Žodis mus įspėja, kad Viešpats baus visus už nepagarbą Dievo vardui. Tuo pat metu Viešpats dovanoja malonę tam, kuris atgailauja dėl šios nuodėmės. Pavyzdžiu gali būti apaštalas Paulius, kuris laiške Timotiejui rašo:„Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę,  nors anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo.  Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje.  Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.  Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie jį įtikės amžinajam gyvenimui.  Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius! Amen“ (1Tim.1.12-17).

Pauliaus pavyzdys mums parodo, kad kiekvienas atsivertęs nusidėjėlis ne tiktai baigia šventvagiškai tarti Dievo vardą ir piktžodžiauti, bet pradeda šlovinti Dievą ir Jo vardą žmonių tarpe bei skelbia tiesą apie Viešpatį pagonims:„Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio vaikams““ ( Apd.9.15).

Visi krikščionys, tame tarpe ir mes esame pašaukti aukštinti Viešpaties vardą savoje žemėje, tai reiškia liudyti mūsų Išganytoją Jėzų Kristų:„Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd.1.8).

4.TREČIAS ĮSAKYMAS: Švęsk sekmadienį

Šis įsakymas Senajame Testamente formuluojamas taip:

1. Atsimink, kad švęstum šabo dieną.  Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus,  bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse.  Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino (Iš.20.8-11).

2. Laikysies šabo dienos ir švęsi ją, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, tau yra įsakęs.  Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus,  bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo jautis ar asilas, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse, idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis kaip tu.  Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl VIEŠPATS, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną (Įst.5.12-15).

3.  Šešias dienas bus dirbama, bet septintą dieną yra visiško poilsio šabas – šventoji sueiga. Nedirbsite jokio darbo: tai šabas VIEŠPAČIUI visose jūsų gyvenvietėse (Kun.23.3).

Ryšium su tuo Dievas pažada:„Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų, mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais; jei šabą laikysi žavesio diena, VIEŠPATIES šventą dieną – šlovinga; jei švęsi ją, neidamas savo keliais ir neieškodamas, kas tau naudinga, ar gaišdamas laiką tuščioms šnekoms,  tada džiaugsies tu VIEŠPATYJE, tada aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų. Pamaitinsiu tave tavojo tėvo Jokūbo paveldu“, – taip kalbėjo VIEŠPATIES lūpos“ (Iz.58.13-14).

Pasižiūrėkime, kaip pats Viešpats vadina šabo dieną: Mano Diena, palaiminta ir pašventinta, šventoji sueiga, visiško poilsio šabas. Pagal Viešpaties valią žmogus, gerbdamas šabą, privalo: švęsti, kaip šventą Dievo dieną, atidėti visus savuosius įprastus darbus, netenkinti savo užgaidų šia dieną, tą dieną netuščiažodžiauti. Pravartu susimąstyti, kaip mes praleidžiame šią dieną. Kas gerbs ir švęs tą dieną, Viešpats pažada, kad tokiam žmogui Dievas džiaugsmą Viešpatyje dovanos, išaukštins virš visų žemės aukštumų, dovanos Jokūbo, jo tėvo paveldą.

Šis Dievo įsakymas yra įdomus ir savo struktūra. Pirmiausia Dievas šiuo įsakymu liepia (atsimink, laikysies). Jame yra ir paaiškinamoji dalis: šešios dienos yra darbo dienos, o septintoji diena – darbo pabaiga visiems ir kiekvienam.

Įsakyme paaiškinama, kodėl septintoji diena yra ramybės diena, nes septintą dieną pats Viešpats po pasaulio sukūrimo ilsėjosi, taip pat Jis išgelbėjo izraelitus iš Egipto vergovės.

Trečiajame įsakyme Viešpats ne paprastai liepia švęsti septintą dieną (šabą), bet paaiškina ir kodėl mes privalom tai daryti:„Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi“. Kitaip sakant Dievas mus moko:„Aš sukūriau šį pasaulį per šešias dienas, o septintąją ilsėjausi, kad jūs pagal Mano pavyzdį irgi privalote vieną dieną per savaitę ilsėtis“. Taigi septintosios dienos šventimas apima prisiminimą apie išėjimą iš Egipto ir Dievą Atpirkėją, tarp Egipto ir nuodėmės vergijos paralelės suvokimą, prisiminimą apie mūsų Išgelbėtoją Jėzų Kristų.

Septintoji diena yra Dievo dovana. Ji yra malonė, išlieta visai kūrinijai. Ši diena būtent ir buvo Dievo skirta žmogui:„ Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“( Mk.2.27-28).

Gilinantis į Naująjį Testamentą, galima suprasti, kad septintoji Ramybės diena yra pats Jėzus Kristus, o Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus ir Dangaus Tėvo tarpusavio santykiai yra septintosios dienos įvykdymas. Kiekvienas, kuris priima mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus auką, yra įtraukiamas į Kristaus ramybę.

Apie dvasinę septintosios dienos ramybės prasmę sužinome iš laiško žydams:„ Dar galioja pažadas leisti įeiti į jo atilsį. Todėl nesnauskime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų praradęs tą progą.  Mes, kaip ir jie, esame gavę gerąją naujieną. Vis dėlto išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes jie tikėjimu nesijungė su kitais, kurie buvo girdėję.  O mes, įtikėjusieji, einame į atilsį, kaip jo pasakyta: Todėl aš užsirūstinęs prisiekiau:„Jie neįžengs į mano atilsį“.

Tiesa, Dievo darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sukūrimo;  vienoje vietoje jis yra pasakęs apie septintąją dieną: Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų.  Ir vėl anoje vietoje: Jie neįžengs į mano atilsį.

 Kadangi kai kuriems skirta įžengti, o tie, kurie pirma gavo gerąją naujieną, neįėjo dėl neklusnumo,  jis ir vėl nustato dieną – šią dieną, po tiek laiko kartodamas Dovydo lūpomis, kas ir kadaise buvo pasakyta: Jei šiandien išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių.

 Jeigu Jozuė būtų juos įvedęs į atilsį, Dievas jau nebūtų kalbėjęs apie kitą, vėlesnę dieną.  Taigi Dievo tautos dar laukia šabo poilsis,  nes kas įeina į atilsį, ilsisi po darbų, panašiai kaip Dievas ilsėjosi po savųjų.  Tad stenkimės įžengti į aną atilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu”.

Kai kam dar šiandieną sunku susigaudyti, kokią dieną reikia švęsti, ar šeštadienį, ar sekmadienį. Dar yra daug žmonių – krikščionių, kurie mano, kad reiktų švęsti šeštadienį, kaip tai daro žydai. Tačiau tai klaidinga nuomonė!

Įsakymas apie šabą  buvo duotas Izraelio tautai, bet ne pagonims. Sandora, kuri buvo sudaryta tarp Dievo ir žmogaus Senojo Testamento laikais, yra Sandora tarp Dievo ir Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonių. Būtent todėl Pakartoto Įstatymo knygoje šis įsakymas siejamas su žydų išėjimu iš Egipto:„Laikysies šabo dienos ir švęsi ją, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, tau yra įsakęs.  Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus,  bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo jautis ar asilas, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse, idant tavo vergas ir vergė galėtų ilsėtis kaip tu.  Atsimink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje, kad išvedė tave iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, galingai pakelta ranka. Todėl VIEŠPATS, tavo Dievas, ir įsakė tau švęsti šabo dieną“. O pranašo Izaijo knygoje duotas Dievo pažadas laiminti Izraelio tautą, jei ji gerbs šabo ramybę:„Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų, mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais; jei šabą laikysi žavesio diena, VIEŠPATIES šventą dieną – šlovinga; jei švęsi ją, neidamas savo keliais ir neieškodamas, kas tau naudinga, ar gaišdamas laiką tuščioms šnekoms,  tada džiaugsies tu VIEŠPATYJE, tada aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų. Pamaitinsiu tave tavojo tėvo Jokūbo paveldu“, – taip kalbėjo VIEŠPATIES lūpos“(Iz.58.13-14).

Mes krikščionys esame įpareigoti  ne Senojo Testamento, bet Dievo malonės. Laiške romiečiams aiškiai pasakyta:„Šitaip, mano broliai, ir jūs esate per Kristaus kūną mirę įstatymui, kad priklausytumėte kitam – prikeltajam iš numirusių – ir kad mes visi duotume vaisių Dievui“ (Rom.7.4).

Mes krikščionys jau esame Dievo Ramybėje dėka mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus aukos. Taigi šabas šiandieną lieka tiems, kurie dėl netikėjimo ir nepaklusnumo Dievui yra neįtraukti į Dievo Ramybę per Jėzų Kristų:„O mes, įtikėjusieji, einame į atilsį, kaip jo pasakyta: Todėl aš užsirūstinęs prisiekiau:„Jie neįžengs į mano atilsį“. Tiesa, Dievo darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sukūrimo“ (Žyd.4.3). Tai galioja ir netikintiems žydams ir įvairių sektų nariams (adventistams, Jehovos liudytojams), kurie nepripažįsta Jėzaus Kristaus Dievu.

Šiandieną švenčiant šabą, negalima pelnyti išsigelbėjimo ir nuodėmių atleidimo. Dievas mus gelbsti, jei mes tikime Jėzaus Kristaus auka, bet ne darbais:„Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana;  ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų.“ (Ef.2.8-9).

Mes krikščionys švenčiame sekmadienį – Kristaus prisikėlimo dieną. Galima pažymėti dvi labai svarbias priežastis, kodėl krikščionys, pradėdami pirmuoju amžiumi, rinkdavosi ir tebesirenka maldai ne šeštadienį, bet sekmadienį:

– Jėzus prisikėlė pirmąją savaitės dieną, apie ką rašo Matas, Morkus, Lukas ir Jonas:„Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo.  Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas.  Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi.  O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas.  Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta“ (Mt.28.1-8). „Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo.  Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis.  Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro.  Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra“ (Mk.16.2-6). „Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus.  Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno“ (Lk.24.1-3). „Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.  Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems:„Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“ (Jn.20.1-2);

– Kristaus mokiniai rinkdavosi pirmąją savaitės dieną. Apie tai randame Jono Evangelijoje, Apaštalų darbuose ir pirmajame laiške Korintiečiams:„Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“(Jn.20.19); „ Pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužyti duonos, Paulius ėmė juos mokyti. Kadangi jis žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė kalbas iki vidurnakčio(Ap.d.20.7); „Su rinkliava šventiesiems padarykite taip, kaip aš esu nurodęs Galatijos bendrijoms.  Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas iš jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas, kad rinkliavos neprasidėtų tiktai man atvykus“(1Kor.16.1-2).

Be to, sekmadienio šventimas tai nėra naujojo Testamento nuostata, nes Viešpats ir Senajame Testamente liepė Savo tautai rinktis maldai ne tik septintąją dieną (šabą), bet ir pirmąją savaitės dieną: „Pirmąją dieną švęsite iškilmingą sueigą ir septintąją dieną švęsite iškilmingą sueigą. Tomis dienomis negalima dirbti jokio darbo, išskyrus paruošimą maisto, kurio kiekvienam reikia pavalgyti“ (Iš.12.16). Išėjimo knygos dvyliktajame skyriuje rašoma, kad pirmoji savaitės diena buvo skirta poilsiui, švenčiant Paschą. Šis nurodymas žydams buvo duotas dar iki to, kai jiems buvo duotas įsakymas švęsti šabą.

Viešpats apie tai kalba ir savo nurodymuose apie šventes:„… o to paties mėnesio penkioliktą dieną yra Neraugintos duonos iškilmės VIEŠPAČIUI. Septynias dienas valgysite neraugintą duoną.  Pirmąją dieną turėsite šventą sueigą ir nedirbsite savo užsiėmimų darbo.  Per septynias dienas atnašausite VIEŠPATIES ugnies atnašas; septintąją dieną bus šventa sueiga; nedirbsite savo užsiėmimų darbo'“ (Kun.23.6-8), „VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: „Taip kalbėk izraeliečiams: „Šio septintojo mėnesio penkioliktą dieną yra VIEŠPAČIUI skirtos Palapinių iškilmės, kurios tęsis septynias dienas.  Pirmoji diena bus šventoji sueiga; nedirbsite savo užsiėmimų darbo.  Per septynias dienas aukosite VIEŠPATIES ugnies atnašas. Aštuntą dieną švęsite šventą sueigą ir aukosite VIEŠPATIES ugnies atnašas. Tai yra iškilmingas susirinkimas; nedirbsite savo užsiėmimų darbo.

 Šios yra VIEŠPATIES nustatytos iškilmės, kurias švęsite kaip šventųjų sueigų metą aukoti VIEŠPAČIUI ugnies atnašas, – deginamąsias aukas ir javų atnašas, aukas ir liejamąsias atnašas, kiekvieną jai nustatytą dieną, –  neskaitant VIEŠPATIES šabų, neskaitant jūsų dovanų, neskaitant visų jūsų įžadų atnašų ir neskaitant visų jūsų geros valios atnašų, kurias jūs duodate VIEŠPAČIUI“               (Kun.23. 33-38). Atkreipkime dėmesį į tai, kad pirmoji ir aštuntoji savaitės dienos yra sekmadieniai.

Žmogaus išgelbėjimo diena prasidėjo nuo to momento, kai Jėzus Kristus mirė ant Kryžiaus už mūsų nuodėmes ir prisikėlė trečiąją dieną. Nuo to momento žmogui atsivėrė tiesus kelias pas Dievą, durys į amžinybę.

Ši diena jau tęsiasi daugiau kaip du tūkstančius metų. Kiekvienas, kuris priima Jėzaus Kristaus auką, kuris priima Jėzų Kristų, kaip Dievą, įeis į amžinybę. Taigi mūsų ramybės diena ir Išgelbėjimo diena jau prasidėjo ir tęsiasi kiekvieną dieną.

Jonas rašo:„Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“ (Jn.4.24). Tai reiškia, kad mes privalome melsti Dievą ne būtinai kokioje nors specialioje vietoje ir ne tik kažkurią nustatytą dieną, bet visą laiką ir visur. Šventasis Paulius yra pasakęs:„Ir vėl: vienas mato skirtumą tarp vienos ir kitos dienos, o kitam jos visos vienodos. Kiekvienas tegul elgiasi pagal savo įsitikinimą.  Kas daro skirtumą tarp dienų, daro tai Viešpačiui“ (Rom.14.5-6).

Manau įsitikinome, kokia svarbi mums krikščionims yra pirmoji savaitės diena (sekmadienis) ir kodėl ją reikia švęsti. Deja šiandieną daugelis nekreipia dėmesio į šį Dekalogo įsakymą ir jį laužo. Šį įsakymą laužo ne tik tie, kurie  dirba sekmadieniais, bet ir tie, kurie tingi dirbti darbo dienomis, neatlieka savo pareigų, nes įsakymas skelbia:„ šešias dienas dirbk“. Šiam įsakymui nusižengiama ir tuomet, kai ir nedirbama sekmadieniais, bet Dievui neskiriama nei kiek laiko.

Pas mus, ypač pavasarį, vasarą ir rudenį, galima matyti, kad sekmadienį dirbami visi darbai. Pagalvokime, ar tuomet mes galime save vadinti krikščionimis, o juo labiau katalikais?

Senajame Testamente įspėjama, kad laužant šabą, žmonės bus baudžiami net mirtimi. Dievo bausmės neišvengs nusikaltęs:„Izraeliečiai, būdami dykumoje, užtiko žmogų, renkantį malkas šabo dieną.  Užtikusieji renkantį malkas atvedė jį pas Mozę, Aaroną ir visą bendriją. Jis buvo uždarytas į kalėjimą, nes nebuvo aišku, ką su juo reikėtų daryti. Tada VIEŠPATS tarė Mozei:„Tas žmogus turi būti nubaustas mirtimi. Visa bendrija turi užmušti jį akmenimis už stovyklos“.  Visa bendrija išvedė jį už stovyklos ir užmušė akmenimis, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs“ (Sk.15.32-36).

Mes dažnai nesuvokiame ir nesistengiame suvokti, kad Kristaus Prisikėlimo Diena iš tikrųjų yra labai Šventa, todėl ją švęsti reikia taip kaip šventė Apaštalai, kai rinkdavosi kartu su kitais krikščionimis, laužydavo duoną, kalbėdavo apie prisikėlusį Viešpatį.

Viešpats, kaip mūsų Kūrėjas ir Gelbėtojas, galėjo mums liepti daugiau dienų švęsti ir skirti Jam, bet, būdamas pakantus mūsų silpnybėms, liepė šešias dienas dirbti ir tik septintąją dieną švęsti, skirti Jam. Tie, kurie nešvenčia sekmadienio, bus baudžiami, kaip šventvagiai, nes jie vagia Dievo nuosavybę, Dievo garbę! Tas, kas nešvenčia sekmadienio, naikina savo darbą ir jo vaisius.

Mūsų Viešpats, Kūrėjas ir Gelbėtojas įsteigė dvasines šventes, kurios kur kas svarbesnės nei pasaulietinės. Jau daugiau kaip prieš 2000 metų Jis išsiuntinėjo visiems kvietimus Evangelijų pavidale į savo šventes, bet kaip mažai norinčių dalyvauti jose. Kodėl mes neskubame į tas šventes? Atrodo, kad mes praradome ne tik skonį šitoms Dievo vaišėms, bet ir patį norą, pasidavėme nuodėmės nelaisvei. Dvasinės dovanos, kurios dalijamos Dievo švenčių metu, mums tapo svetimos. Pas mus beliko tiktai vienas pavadinimas – krikščionys, o krikščioniškų darbų nebeliko. Visai kiti tikslai mus atskyrė nuo Kūrėjo, užmezgėme labai artimai intymią draugystę su pirmapradžiu mūsų priešu – tamsos dvasia. Į jo, organizuojamas šventes mes skubame, ten mums linksma, ten ir naktis tampa diena, ten be perstojo ir nepavargdami linksminamės. Štai kas mums malonu!

Pamiršome ir palikome sau Šviesos ir gyvojo vandens Šaltinį, o savo troškulį malšiname purvinos balos vandeniu ir mūsų aklumas mums trukdo matyti, kas amžina, tikra ir šventa.

 Pasaulyje nėra nelaimingesnio kūrinio, kuris save taip atskyrė nuo Dievo, kaip žmogus. Todėl šiandien jo gyvenimas – kančia, jo sąžinė visą laiką nerami, nors kartais ji būna užmigdyta, bet vėliau su dar didesne jėga jam priekaištauja. Viso to pasekmė – nutolimas nuo Dievo.

Dekalogas – tai kelrodė žvaigždė, parodanti žmogui – keliauninkui kelią į amžinybę. Dievo įsakymai nepraranda ir nepraras savo aktualumo amžiais. Kuo daugiau gyvenimas tampa sudėtingesnis, prieštaringesnis, tuo labiau žmogui reikalingas aiškus autoritetas, kuriuo tarnauja Dekalogas.

Dekalogas – tai šviesa, apšviečianti žmogaus protą ir sušildanti širdį. Taip į jį visais laikais žiūrėjo žmonės, kurie ieškojo aukščiausios savo gyvenimo prasmės:„Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, per amžius tveria jo ištikima meilė“ (Ps.118.1)! „Mano balsas kyla į Dievą, balsiai šaukiuosi; mano balsas eina į Dievą, kad mane išgirstų.  Savo nelaimės dieną meldžiuosi Viešpačiui, – visą naktį nepailsdamas tiesiu rankas“ (Ps.77. 2-3). „VIEŠPATS yra karalius! Tesidžiaugia žemė, tedžiūgauja net tolimosios salos!  Jį gaubia debesys ir tamsa, ant teisumo ir teisingumo stovi jo sostas.  Pirma savęs jis siunčia ugnį ir sunaikina visus savo priešus.  Nuo jo žaibų nušvinta pasaulis, žemė tai mato ir dreba.  VIEŠPATIES Artume kalnai tirpsta lyg vaškas, – visa žemė – nuo Viešpaties Artumo.  Dangūs skelbia jo teisumą, ir visos tautos regi jo garbę.  Visi drožinių garbintojai sugėdinami, – tie, kurie didžiuojasi savo beverčiais stabais; visos dieviškos būtybės prieš jį puola kniūbsčios.  Zionas girdi ir džiaugiasi, Judo miestai džiūgauja dėl tavo teismų, VIEŠPATIE.  Nes tu, VIEŠPATIE, esi aukščiausias visoje žemėje, – didingesnis už visus dievus.  VIEŠPATS myli tuos, kurie nekenčia pikto, saugo savo ištikimųjų gyvastį, – gelbsti juos iš nedorėlių rankos.  Šviesa teka teisiajam, džiaugsmas – doros širdies žmogui.  O jūs, teisieji, džiaukitės VIEŠPATYJE, dėkokite jo šventajam vardui“ (Ps.97)! „Giedokite VIEŠPAČIUI naują giesmę, nes jis padarė nuostabių dalykų. Jo dešinė ir šventumo petys laimėjo pergalę.  VIEŠPATS paskelbė savo išganymą, tautoms parodė savo teisumą.  Jis atsiminė savo gerumą ir ištikimybę Izraelio namams, visi žemės pakraščiai pamatė mūsų Dievo išganymą.  Visos šalys, džiaugsmingai giedokite VIEŠPAČIUI, – užveskite džiugias šlovės giesmes! Giedokite šlovės giesmę VIEŠPAČIUI su lyra; lyra pritarkite savo skambiai giesmei.  Trimitais ir rago gaudesiu kelkite džiugųjį klegesį Karaliaus, VIEŠPATIES, Artume.  Teūžia jūra ir visa, kas joje, pasaulis ir visi, kas jame gyvena.  Teploja rankomis upės; iš džiaugsmo drauge tegieda kalnai  VIEŠPATIES Artume, nes jis ateina, – jis ateina valdyti žemės. Teisiai jis valdys pasaulį ir tautas – kaip dera“ (Ps.98).

Dekalogą galima palyginti su gamtos dėsniais: jie turi bendrą šaltinį – Kūrėją ir papildo vienas kitą. Vieni reguliuoja bedvasę gamtą, o kitas duoda žmogaus sielai moralinį pagrindą. Skirtumas tas, kad materija paklūsta fizikos dėsniams, o žmogus yra laisvas paklusti ar ne moraliniams dėsniams. Dievas, suteikdamas žmogui pasirinkimo laisvę, suteikė jam didžiulę malonę. Ši laisvė leidžia žmogui dvasiškai augti, tobulėti, dargi tapti panašiam į Dievą. Be abejo, moralinė laisvė įpareigoja žmogų atsakyti už savo poelgius.

Moralinių įsakymų pagrindai Kūrėjo yra įrašyti į žmogaus dvasinę prigimtį. Mes juntame tuos įsakymus kiekvieną kartą, kai sąžinė mums kalba, ką galima daryti ir ko ne. Lygindami žmogaus sielos moralinius įsakymus su Dekalogu, mes galime pastebėti, kad jie turi bendrą turinį. Dievo mums duoti įsakymai, kaip žodžiai, patvirtina, kad mūsų širdžiai kalba vidinis jausmas, vadinamas sąžine.

Trečiuoju įsakymu Dievas liepia mums dirbti šešias dienas, tvarkyti savo reikalus, vykdyti savo pareigas, o septintąją dieną pašvęsti Jam ir šventiems reikalams. Tai būtų: rūpinimasis išgelbėti savo sielą, dalyvavimas Bažnyčioje pamaldose, melstis namuose, domėtis ir studijuoti Šventąjį Raštą, turtinti savo protą ir širdį naudingomis religinėmis žiniomis, pagalba vargstantiems, ligonių ir kalinių lankymas, paguoda liūdintiems ir kiti gailestingumo darbai.

5. KETVIRTAS ĮSAKYMAS:  Gerbk savo tėvą ir motiną

Beveik kasdien per masines informacijos sklaidos priemones girdime tragiškų įvykių suvestines, kurios skelbia, kad tėvas sumušė vaiką, sūnus nužudė tėvą ar motiną, apie daugybę benamių ir beglobių vaikų ir t.t. Ar visais paskelbtais atvejais tie žmonės, kurie nedorai elgėsi, žinojo ketvirtąjį Dievo Įsakymą? Tikriausiai ne. O jis Senajame Testamente paminėtas trijose vietose:

1. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria (Iš.20.12).

2. Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria (Įst.5.16).

3. Kiekvienas gerbs savo motiną ir tėvą, švęs mano šabus: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas (Kun.19.3).

Iš pateiktų Senojo Testamento ketvirtojo įsakymo turinių matome, kad Dievas liepia gerbti savo tėvus. Įsakyme išsakytas ne vien tiktai paliepimas, bet nurodoma ir kuriam tikslui tai reikia daryti: kad ilgai gyventumei, kad gera būtų žemėje.

Ketvirtasis įsakymas apibrėžia tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, kurie yra patys pirmieji ir svarbiausi santykiai žmogaus gyvenime. Jie užsimezga, kai yra pradedama nauja gyvybė ir pasikeis tiktai amžinybėje. Tokie santykiai yra nustatyti nuo tada, kai buvo sukurtas žmogus. Mes kiekvienas iki gyvenimo pabaigos esame vaikas savo tėvams.

Įsakymas liepia gerbti abu mūsų tėvus vienodai, niekam pirmenybė nesuteikiama. Taigi čia fiksuojama visiška lygybė tarp tėvo ir motinos, kurią reiktų suprasti kaip vienodą tėvų svarbumą šeimoje auklėjant ir auginant savo vaikus.

Ketvirtasis įsakymas reikalauja, kad vaikai gerbtų savo tėvus tam, kad tarp kartų išliktų tarpusavio ryšiai.

Šiuo įsakymu Dievas pirmiausia išreiškia norą, kad vaikai gerbtų savo tėvus, nes naujos gyvybės atsiradime dalyvauja trys asmenys: tėvas, motina ir Dievas. Vadinasi, reiškiant pagarbą tėvams, vaikai tuo pačiu rodo pagarbą ir Dievui. Na, o mūsų ryšys su Dievu dažnai Šventajame Rašte apibūdinamas, kaip ryšys tarp Tėvo ir vaikų. Išėjimo knygoje Dievas net visą tautą vadina savo vaiku: „Tuomet tu sakysi faraonui: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: Izraelis yra mano pirmagimis sūnus“ (Iš.4.22). Dievas liepia gerbti ne tik tėvus, bet ir šeimininkus:„Sūnus gerbia savo tėvą ir tarnas savo šeimininką. Taigi jei esu tėvas, tai kur yra man priklausanti garbė? Ir jei esu šeimininkas, tai kur yra man priklausanti pagarba, – taip Galybių VIEŠPATS sakė jums, kunigai, niekinantys mano vardą“ (Mal.1.6). Dievas mus įvardija savo vaikais:„ Dievas kalba Ozėjo lūpomis: Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą – mylima.  Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: „Jūs ne manoji tauta“, ten jie bus vadinami „gyvojo Dievo vaikais“(Rom.9.25-26); „ Tuomet aš jus priimsiu  ir būsiu jums tėvas, o jūs būsite man sūnūs ir dukterys, – taip sako visagalis Viešpats“(2Kor. 6.18); pagaliau Jėzaus Kristaus išmokyta malda „Tėve mūsų“. Ketvirtasis įsakymas yra pradžia vaikams mokytis paklusnumo Dievui, visų pirma paklūstant tėvams, o vėliau ir valdžios atstovams, savo darbdaviams ir panašiai.

Vaikai savo tėvus gali gerbti įvairiai: rūpintis jais, mylėti juos, pergyventi dėl jų, išlaikyti juos, padėti jiems, atleisti, melstis už juos ir t.t. Turbūt pagrindinis momentas yra tas, kad vaikai visuomet tėvus džiugintų, rūpintųsi jais, gerbtų ir padėtų. Visų svarbiausia yra paklusnumas tėvams, apie ką laiške efeziečiams rašoma:„Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas.  Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu:  Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“(Ef.6.1-3). Didžiąja dalimi šis įsakymas skirtas ir liečia suaugusius vaikus, kad jie nepaliktų savo tėvų senatvėje ir ligoje likimo valiai, bet rūpintųsi visą laiką. Tėvai tikrai nusipelno pagarbos ir šiltų tarpusavio santykių.

Vaikams, ypač suaugusiems, nedera pamiršti savo tėvų ir nereikia patiems imtis tėvų rolės kasdieniniame gyvenime. Nepagarba tėvams būtų, jei vaikai kitų žmonių akyse žemintų savo tėvus arba kokiais nors būdais neleistų aplinkiniams gerbti jų tėvus. Kaip buvo minėta, šeimoje neturėtų būti aiškiai išreikšta tėvo ar motinos pirmenybė. Kaip matome iš Senojo Testamento, privalu vienodai gerbti ir tėvą, ir motiną. Kartais pas mus būna atvejų, kad pasireiškia tendencija labiau gerbti motiną, o tuo pat metu bijoti ir vengti tėvo. Senasis Testamentas moko, kad taip pat reikia mylėti ir gerbti tėvą bei bijoti motinos.

Įdomiausia gali pasirodyti tai, kad Dievas, gerbiantiems tėvą ir motiną, pažada ilgaamžiškumą ir laimę. Galima manyti, kad Dievas visuomet laimina tuos, kurie paklūsta Jo įsakymams. Harmoningi kartų tarpusavio santykiai skatina mūsų kasdienio gyvenimo gerėjimą. Visgi tėvai yra protingesni už vaikus, turi didesnę gyvenimo patirtį, kurią vaikai turėtų perimti ir ja pasinaudoti, tuo pačiu sugebėtų išvengti daugelio klaidų. Yra pastebėta, kad dažniausiai vaikai su tėvais elgiasi taip, kaip pastarieji elgėsi su savo tėvais. Labai teisingai laiške galatams rašoma, kad:„Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus“ (Gal.6.7). Pagaliau senatvėje materialūs santykiai (palikimas, testamentas) tarp tėvų ir vaikų labai dažnai priklauso nuo anksčiau susiklosčiusių santykių tarp tėvų ir vaikų.

Ketvirtasis įsakymas taip pat nusako ir tėvų pareigas vaikų atžvilgiu. Šiuo požiūriu Evangelistas Lukas pastebi:„Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą“ (Lk.1.17). Taigi aiškiai matyti, kad tėvai irgi turi pareigas vaikų atžvilgiu.

Galutiniame rezultate matosi, kad pagal šį įsakymą, savo pareigas turi vaikai tėvams ir tėvai savo vaikams. Įsakymas nusako abipusius įsipareigojimus. Šią mintį galima rasti ir Naujajame Testamente:„ Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu:  Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje.  Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef.6.2-4). Tokiu būdu pagarbus vaikų elgesys su savo tėvais turi būti apdovanotas pagarbiu tėvų elgesiu su savo vaikais.

Ką reiškia būti tėvais, kuriuos gerbia vaikai? Tai visų pirma savo vaikų meilė, apie kurią Senasis Testamentas sako:„ Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu“(Iz.49.15);  „Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus, – Jeruzale būsite paguosti“(Iz.66.13); „Vaikus reikia mokyti, jiems patarti ir juos nukreipti: „Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau.  Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi“(Įst.6.6-7); „Mano vaike, klausyk savo tėvo pamokymo, neatmesk savo motinos žodžių.  Jie bus tavo galvai grakštus vainikas, karoliai tavo kaklui“(Pat.1.8-9); „Mokyk jaunuolį, kuriuo keliu jis turėtų eiti, jis nenukryps nuo jo, net kai pasens“(Pat.22.6). Visuomet tėvai privalo rūpintis savo vaikais: „Štai aš pasiruošęs trečią kartą atvykti pas jus, tačiau neapsunkinsiu jūsų. Aš geidžiu ne jūsų turto, bet jūsų pačių. Juk ne vaikai privalo krauti turtą gimdytojams, bet gimdytojai vaikams“(2 Kor.12.14).

Kad būtų galima išvengti auklėjimo klaidų, reikia turėti Dievo išmintį. Bet mes nesame idealūs. Šiame kontekste labai pamokanti gali būti JAV  Vaikų fondo pirmininkės Marion Rait laiškas savo sūnums:„ Aš atsiprašau jūsų už tuos momentus, kada aš kalbėjau, vietoj to, kad jūsų klausyčiau; pykau, kai privalėjau būti kantri, ėmiausi kažkokių veiksmų, vietoj to, kad išlaukčiau; nuvyliau jus, vietoj to, kad paskatinčiau; kalbėjau, kai reikėjo klausyti; kritikavau, kai privalėjau paskatinti; sakiau „taip“ vietoje „ne“ ir „ne“ vietoje „taip“; dažnai reikalavau per daug ir bandžiau jus lipdyti pagal save. Aš stengiausi jus padaryti tokiais, kokia norėjau būti pati… vietoj to, kad padėčiau jums atskleisti pačius save“.

Paprastai gali kilti klausimas:„Kaip ilgai tokie tėvų ir vaikų santykiai turi tęstis?“ Atsakymą į šį klausimą duoda Evangelistas Matas:„Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais“(Mt.10.35). Gerbiant savo tėvus, visuomet reikia prisiminti, kad tėvų pagarba turi būti nukreipta į Dievą, o mūsų pareigos Dievo atžvilgiu yra visuomet pirmoje eilėje.

 Kaip elgtis su tėvais, jeigu jie, kaip mums atrodo, tos pagarbos nenusipelno? Tokių situacijų gyvenime yra daugybė. Pavyzdžiui, jei tėvai yra savo vaikų įvairių kančių, kentėjimų, problemų priežastis. Kaip elgtis, jei tėvai praeityje žiauriai elgėsi su savo vaikais ir t.t.?

Atsakyti į šiuos klausimus nepaprasta. Kiekvieno žmogaus likimas unikalus ir nepakartojamas. Nežiūrint to, reikia visų pirma prisiminti, kad:

– įsakymas nenumato atvejo, ar tėvai nusipelno pagarbos, ar ne;

–  Dievas liepia gerbti tėvus;

– Dievas liepia gerbti tėvus bet kurioje situacijoje;

– galima paklusti ir gerbti žmones, kuriems nejauti simpatijos ir meilės. Tokiu atveju pagarba reiškia pagalbą iki tol, kol mums užteks jėgų. Svarbiausia bus tai, kad šiuo atveju pagarba bus kaip atleidimas.

Šis įsakymas, galima sakyti,  yra Didžiojo įsakymo: „… mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save“ išplėtimas. Artimo meilė prasideda nuo pagarbos tėvams. Būtent tėvai yra patys pirmieji artimieji. Tiesa ne visada ir juos mylėti yra lengva. Dažnai gyvenime būna, kad mylėti ir rūpintis savaisiais yra sudėtingiau nei mylėti nepažįstamą žmogų.

Jeigu mes laikytumės šio įsakymo, tuomet iš mūsų lupų niekuomet neišeitų nei vienas užgaulus žodis tėvams. Tuomet mes įvairiai stengtumės visuomet pildyti tėvų valią, jų paliepimus, rūpintumės jų senatve su meile ir kantrybe, slaugytume juos ligos atveju, melstumės visuomet už juos, prašydami ilgų gyvenimo metų ir panašiai.

Taip reikia elgtis su tėvais. Paklauskime patys savęs, kaip mes gerbiame savo tėvus. Šiandieną yra „ne madoje“ gerbti tėvus. Jaunimas dargi gėdijasi savo bendraamžių rate tėvus pavadinti tėvu ir motina, o naudoja įžeidžiantį žodį „senoliai“. Jei taip yra kam nors atsitikę, tai prašykite Dievo atleidimo.

Šiandieną suaugę vaikai ir turintys savo šeimą nebenori rūpintis savo tėvų senatve ir mano, kad tėvai privalo jais rūpintis iki pat mirties. Vaikai neprašo, bet reikalauja, kad seni tėvai tvarkytų šeimos ūkį, auklėtų anūkus ir kt. Pasiteisinimas tokiam poelgiui labai paprastas:„Mes dirbame, o jie nieko neveikia“. Jei tėvai dėl kažkokių priežasčių atsisako, tuomet vaikai ant jų išlieja baisiausią pyktį.

Jei senelė ar senelis suserga, vaikai puola į neviltį ir su liūdesiu aimanuoja,  kad nėra kam prižiūrėti anūkų, bet ne iš gailesčio tėvams kenčia susidariusią situaciją. Mes taip nusigyvenom, kad nebepaklausiam savęs, kokiu pagrindu visa tai iš tėvų reikalaujama. Jei jie iš meilės padeda savo vaikams, tai pastarieji privalo jiems kojas bučiuoti. Tačiau vaikai ieško būdų, kokia nors proga juos įžeisti. Mus erzina tėvų senatvės negalios. Jeigu jie ką nors papriekaištaus, tai mes tiek prikalbėsime, kad senutė motina iš sielvarto ir apmaudo apsiverks.

Viešpatie, mes bepročiai, dargi mūsų supratimu, jau nekalbant apie tai, kad visiškai nebebijome Tavęs ir neįsivaizduojame, kokia yra sunki padaroma nuodėmė:„Prakeiktas, kas užgauna savo tėvą ir motiną!“ O visi žmonės atsakys: „Amen!“(Įst.27.16). O paskui skundžiamės, kodėl mums gyvenime nesiseka, nėra laimės.

Labai turėtų būti baisu mums tikintiesiems negerbti tėvų. Pavyzdžiui, grubiai pasielgėme su tėvais, apsižodžiavome ir išėjome į bažnyčią. Kokia iš to bus nauda? Jokios, nes mūsų maldų Dievas tikrai neišklausys. Tad neapgaudinėkime savęs. Šis įsakymas labai naudingas tokiems vaikams, kurie linkę negerbti ir įžeidinėti tėvus. Tėvų įžeidimas – tai didžiulė nuodėmė.

Mirus tėvams, ar mes meldžiamės, ar užsakome už juos Mišias, ar prisimename juos? Ar ant visų mirusiųjų tėvų kapų šiandieną stovi kryžiai? Labai dažnai galima girdėti pasiteisinimus savo užimtumu. Tai ne užimtumas, bet paprasčiausiai aplaidumas.

Kaip dažnai šiandieną mūsų artimieji (broliai, seserys, giminės) yra tapę didžiausiais priešais. Bet po tėvų jie mums yra patys artimiausi ir mes privalome jais taip pat rūpintis. Mūsų kraujo ryšys tai įpareigoja. O mes sakome, kad jie yra netikintys ir mes nieko bendro su jais neturime. Tai ne krikščioniška nuostata. Kaip tik mes už tokius paklydusius brolius ir seseris turime dar daugiau melstis, kad jie atsigręžtų į Dievą. Mes elgiamės visiškai priešingai, atsitveriame nuo jų aukščiausia tvora, šalinamės jų. Tai visiškai nesiderina su krikščioniška praktika.

Šiam Dekalogo įsakymui mes nusidedame, kai mažai dėmesio skiriame savo vaikų auklėjimui. Mes tapome tokiais savimeiliais, kad jau net nebenorime turėti vaikų, kad neapsunkinti savęs auklėjimo pareigomis. Moterys, linkę kopti karjeros laiptais, net nenori pagalvoti apie vaikus ir nieko nebenori girdėti apie pagrindinį moters pašaukimą gimdyti vaikus.

Ar mes, tėvai šiandien esame pamaldumo pavyzdžiu savo vaikams? Greičiau atvirkščiai, mokome savo vaikus blogais melo, apsimetinėjimo, tingėjimo, nepagarbos vyresniesiems ir kitais pavyzdžiais, erziname juos nesąžiningu bendravimu su aplinkiniais, pamiršdami, kad pas vaikus yra labai stiprus teisingumo ir tiesos jausmas. Po kiek metų skundžiamės ir kaltiname visus, kad vaikai išaugo ne tokiais, kokių norėjome.

Ar kada nors besimeldžiame už vaikus, tingime kartu vestis į bažnyčią, o skųstis nepamirštame, kad mūsų bedievybės laikais labai sunku išauginti vaiką kataliku. Ar paraginame savo vaikus kuo dažniau priiminėti Komuniją, kad jų sielos pajustų bendravimo su Viešpačiu džiaugsmą.

Kitas kraštutinumas yra blogai, kai vaikui rodoma neprotinga ir perdėta meilė, kurios pasėkoje jis užauga egoistu, su vartotojišku charakteriu. Toks suaugęs žmogus nenorės visiškai dirbti, kad užsidirbtų pragyvenimui, arba mokytis, kad įgytų specialybę, o galiausiai gali net pačius tėvus išvaryti iš namų. Nepastebėjote, kaip užauginote egoistą! Taip jūs patys sužalojote savo vaiko sielą neteisingai jį auklėdami. Tuo atveju nebelieka nieko kito, kaip tik melsti Dievą ir prašyti atleidimo už neteisingą auklėjimą.

Baisu girdėti tėvus, kurie keikia savo vaikus. Tėvų prakeiksmas – labai baisus dalykas. Vargas yra tokiems vaikams, kurie ant savo galvų prisišaukė tėvų prakeiksmą. Didelė nuodėmė ir tokiems tėvams, kurie keikia savo vaikus. Pagauti pykčio įniršio net nesusimąstome, kad prakeiksmais galime savo vaikus atiduoti į netyros jėgos rankas, nes mus taip pat supa ir piktosios jėgos. Jei tokia nelaimė yra atsitikusi, tai reikia melsti Dievą, kad tie prakeiksmai būtų kuo greičiau panaikinti, tą padaryti tegali vien tiktai mūsų Išganytojas.

Taip pat kiekvienas pagalvokime, jei esame krikšto tėvai, ar pasirūpiname savo krikšto vaikų dvasiniu gyvenimu. Gal tiktai formaliai atlikome savo pareigas ir viską pamiršome, pasitenkindami naujais giminystės ryšiais. Jei nėra sąlygų tiesiogiai dalyvauti krikšto vaikų dvasiniame auklėjime, tai galima ir reikia melstis už juos. Jei mūsų krikšto vaikai užaugs bedieviais, tai ne mažesnė kaltė nei tėvams teks ir krikštatėviams. Žinokime, kad iki paskutinio atodūsio šioje žemėje turime viltį jų dvasinius reikalus pataisyti. Jei nuoširdžiai melsime Dievą už savo krikšto vaikus, tai galime išmelsti Dievą jiems laimingą amžinybę.

Turbūt visi esame sulaužę ketvirtąjį įsakymą, negerbdami savo darbdavių, viršininkų ir kitų vadovų. Šiandieną būti vadovu yra labai sunku. Bet kokios darbo sferos vadovas atsako ne tiktai už patikėtą jam darbą, bet ir už pavaldinius. Kaip dažnai mes imamės iniciatyvos teisti savo darbo vadovus už jų vykdomą veiklą, nesigilindami į jų darbo specifiką bei subtilybes, apie kurias ir mes patys nieko neišmanome. Jeigu mes prieštaraujame ir nepaklustame savo viršininkams, tai nusidedame ketvirtajam Dekalogo įstatymui. Tegul Dievas atleidžia visiems tiems, kurie nenori niekam paklusti dėl savo išdidumo. Šiandieną labai daug norinčių mokinti net Bažnyčios hierarchus, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje sprendžiant grynai specifinius Bažnyčios klausimus, kurie yra reglamentuoti vidaus kanonų. Apsėsti nepaklusnumo viskam mes jau nebepastebime, kad peržengiame elementarias padorumo ribas ir nusidedame ketvirtajam Dekalogo įsakymui.

Jei Dievo valia tampame viršininku, tai reikia būti apdairiam, kad nesulaužytume šio įsakymo savo nuolaidžiavimu tiesioginiame darbe arba atvirkščiai, kai esame per daug reiklūs ar net žiaurūs elgesyje su pavaldiniais. Per daug įsijausdami į vadovavimo pareigas, pamirštame, kad turime reikalą su gyvais, tokiais pat žmonėmis, kaip ir mes patys, su kuriais reikia elgtis žmoniškai, nežeminant jų orumo, neniekinant ir nesityčiojant iš pavaldinių. Vadovai privalo būti vienodai reiklūs visiems pavaldiniams, neišskiriant iš jų tarpo atskirus asmenis, arba atvirkščiai, priekabiaujant dėl menkniekių prie, taip vadinamų, nemėgstamų  pavaldinių.

Mes nusidėsime ketvirtajam įsakymui, jei negerbsime amžiumi vyresnių darbuotojų. Paprastai jaunam vadovui gali kilti pagunda parodyti savo valdžią be jokių moralinių stabdžių, ignoruojant net garbaus amžiaus pavaldinius, kurie pavadinami tiesiog „pensininkais“ arba priskiriami net antrarūšiams darbuotojams, kurie, tokių vadovų nuomone,  kliudo jaunesniems pasireikšti. Neretai pasitaiko atvejų, kai įžeidžiantys žodžiai pasakomi pagyvenusiems žmonėms tiesiogiai ir, kurie žeidžia tų žmonių širdį, skaudina jų sielą. Toks morališkai žiaurus poelgis kitą žmogų veikia žudančiai, o skriaudikas net nesusimąsto apie padarytą gana sunkią nuodėmę.

Šiais laikais gana dažnai nusidedame šiam Dekalogo įsakymui, kai negerbiame savo ganytojų, žemindami jų autoritetą nepagrįstomis apkalbomis bei paskalomis. Šiuo požiūriu labai laisvai sau leidžia reikštis mūsų masinės informavimo priemonės, kai pasigavusios visai menkutį faktelį, jį išpučia iki absurdo arba didžiausio kriminalo. Per daug laisvės duodame piktiems liežuviams ir pamirštame savo atsakomybę prieš Dievą. Kiekvienas neapgalvotai ištartas žodis autoriui sugrįžta bumerangu ir sužeidžia jo paties sielą bei širdį, nes dėl to buvo įžeistas pats Dievas.

Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus gerbė savo žemiškuosius gimdytojus, jų klausė, padėjo Juozapui dirbti. Kristus priekaištavo fariziejams už tai, kad jie nesuteikia savo tėvams reikiamo išlaikymo ir taip laužė ketvirtąjį įsakymą.

Šeima visada buvo ir bus visuomenės ir Bažnyčios pagrindas. Todėl Apaštalai rūpinosi, kad šeimoje vyrautų teisingi tarpusavio santykiai tarp šeimos narių:„Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas“ (Ef.5.22-23). „Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį.  Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią“ (Ef.5.28-29).

6. PENKTAS ĮSAKYMAS:  Nežudyk

  Labai plačios apimties įsakymas, kuris apima ne tik žmogžudystes, bet ir savižudybes, teroristinius aktus, abortus, karus ir panašiai. Senojo Testamento Išėjimo knygoje jis irgi suformuluotas trumpai:„Nežudyk“(Iš.20.13). Kalbant apie žmogžudystes, čia irgi galimi kai kurie niuansai, nes žmogžudystė gali būti suplanuota, nesuplanuota, reikia įvykdyti mirties bausmę žmogžudžiui. Kalbant apie suplanuotą žmogžudystę, Senajame Testamente randame:„Taip kalbėjo VIEŠPATS: užmušei ir dabar pasisavini!(1Kar.21.19). O apie nesuplanuotą žmogžudystę Pakartotino Įstatymo Knygoje skaitome:„Tada Mozė atskyrė rytinėje Jordano pusėje tris miestus, į kuriuos galėtų pabėgti žmogžudys, kuris netyčia užmuštų kitą žmogų, niekad nebuvusį su juo nesantaikoje; jis galėtų nubėgti į šiuos miestus ir išlikti gyvas“ (Įst.4. 41-42). Mirties bausmė kai kuriose pasaulio valstybėse yra pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, bet kai kur ji yra vykdoma, kaip buvo daroma ir senojo Testamento laikais: „Jei kas užmuša žmogų, gali būti nubaustas mirtimi tik liudytojų parodymu. Vieno liudytojo parodymo neužtenka nubausti žmogui mirtimi.  Be to, neimsite išpirkos už gyvybę žmogžudžio, nuteisto mirties bausme. Žmogžudys turi būti nubaustas mirtimi“(Sk.35.30-32). Aplamai žudymas yra prievartos aktas prieš žmogų dėl neapykantos, asmeninės naudos, pykčio, klaidos, arba dėl kokios nors kitos priežasties.

Šiuo klausimu Kristus yra aiškiai pasisakęs:„ Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme.  O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: „Pusgalvi!“, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: „Beproti!“, tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,  palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“(Mt.5.21-24). Naujajame Testamente šis įsakymas formuluojamas griežčiau, kas ir atsispindi pirmajame Jono laiške:„Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“(1Jn.3.15); „…suprasdamas, kad įstatymas skirtas ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklaužadoms, bedieviams ir nusidėjėliams, nedorėliams ir netikėliams, tėvažudžiams ir motinžudžiams, ir žmogžudžiams,  paleistuviams, iškrypėliams, vergų pirkliams, melagiams, kreivai prisiekiantiems ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui.  Taip moko palaimintojo Dievo garbės Evangelija, kuri man yra patikėta“ (1Tim.1.9-11).

Iš Kristaus pasakytų žodžių tampa aišku, kad žmogaus gyvenimas yra šventas, brangintinas ir neliečiamas, nes jis priklauso Dievui ir yra Jo dovanotas bei Jo sukurtas. Tiktai vienas Dievas tegali tvarkyti savo nuožiūra žmogaus gyvenimą.

Gyvenimas taip pat yra brangintinas dar ir todėl, kad pats žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Žudyti žmogų – reiškia niokoti Dievo išvaizdą.

Žmogžudystė yra Dievo kūrinio naikinimas, kuris, savo esme, yra priešingas kūrybai. Visumoje žmogus yra žemiškosios Dievo kūrybos dalis. Dievas sukūrė žmogų ir jam įkvėpė gyvybę, o žmogžudys atima gyvenimą, naikindamas Dievo kūrinį. Štai kas buvo pasakyta Kainui, kai jis užmušė savo brolį:„O VIEŠPATS jam tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės“ (Pr. 4.10)! „Kraujas šaukiasi manęs iš žemės“ – žemė taip pat yra Dievo kūrinys, kuri šiuo atveju bus liudytoja prieš žudiką. Kainas užmuša brolį, asmenybę, kartu jame užmušdamas jo būsimus vaikus, anūkus, sunaikina visus Abelio rankomis nepadarytus darbus ir galimus pasiekimus. Apibendrinus galima sakyti, kad žmogžudystė yra nusikaltimas prieš visą žmoniją.

Giliau pamąsčius, galima suprasti, kad žmogžudystė gali būti vertinama, kaip Dievo teisių uzurpacija, tvarkant konkretaus žmogaus gyvenimą. O uzurpacija – tai neteisinis valdžios arba galių pasisavinimas. Vadinasi žmogžudystė yra neteisinis Dievo teisių užgrobimas arba pasisavinimas tvarkant žmogaus gyvenimą. Žmogaus gyvybė, kaip buvo minėta, priklauso jos Kūrėjui. Žmogžudys, atimdamas žmogui gyvybę, prisiskiria sau Dievo teisę spręsti, ar gyventi žmogui šioje žemėje, ar ne.

Be to, žmogžudystė gali būti vertinama kaip savotiška šventvagystė, nes ji sunaikina Dievo kūrinį, sukurtą pagal Jo paveikslą ir panašumą, žmogžudys pasisavina Dievo ir Teisėjo teises.

Dabar pamąstykime apie kai kurias labiausiai paplitusias žmogžudystes ir panagrinėkime jas išskyrus tradicinį atvejį, kai žmogus nužudo žmogų. Pirmiausiai pakalbėkime apie savižudybę. Senovės Izraelyje savižudybė buvo vertinama taip pat kaip ir žmogaus nužudymas. Priešingai nei pagonys žydai labai vertino ir gerbė žmogaus gyvybę. Sau pačiam atimti gyvybę reiškė visišką žmogaus asmenybės degradaciją ir tai buvo vadinama satanizmu arba aukščiausio laipsnio piktosios dvasios apsėdimu. Buvo manoma, kad tiktai amžiams prakeikti gali taip baigti gyvenimą. Tokių atvejų Šventajame Rašte galime rasti:„Tuomet Saulius savo ginklanešiui tarė: „Išsitrauk iš makšties kalaviją ir nudurk mane, kad neapipjaustytieji manęs nenudurtų ir manęs neišjuoktų“. Bet jo ginklanešys tai daryti atsisakė, nes buvo klaiko apimtas. Saulius tad pačiupo savo paties kalaviją ir ant jo užsismeigė. Ir ginklanešys, matydamas Saulių mirusį, puolė ant savo kalavijo ir mirė su juo.  Taigi tą pačią dieną drauge mirė Saulius, jo trys sūnūs ir jo ginklanešys“ (1Sam.31.4-6). Visi gerai žinome Judo Iskarijoto tragišką likimą:„Nusviedęs šventykloje pinigus, jis išbėgo ir pasikorė“ (Mt.27.5).

Mūsų gyvenimas priklauso Dievui, Jis ir sprendžia, kada jį nutraukti. Taigi savižudybė yra nusikaltimas prieš Dievą, kuris savižudžiui užtraukia sunkią nuodėmę.

Senojo Testamento laikais Izraelio valstybėje už Dievo Įstatymo nesilaikymą žmonės buvo baudžiami mirties bausme. Tačiau tokios bausmės tikslas buvo atstatyti Dievo tvarką gyvenime. Todėl ji buvo laikoma ne Dievo kūrinio sunaikinimu, bet Dievo tvarkos atstatymu Jo kūrinijoje pagal Dievo Įstatymus ir Įsakymus. Išėjimo knygoje rašoma:„Kas mirtinai sumuša žmogų, turi būti nubaustas mirtimi.  Jei tai padarė ne iš pasalų, bet Dievui leidus pakėlė ranką, paskirsiu tau vietą, į kurią jis galėtų pabėgti.  Betgi, jei kas nors apgalvotai užpultų ir klastingai kitą užmuštų, paimsi jį net nuo mano aukuro nubausti mirtimi.  Kas užgauna tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi“ (Iš.21.12-15). Tuometiniame Izraelyje mirties bausmė buvo skiriama ir kitais atvejais:„Kas sueina su gyvuliu, turi būti nubaustas mirtimi. Kas aukotų atnašas bet kokiam kitam dievui, o ne vienam VIEŠPAČIUI, bus pasmerktas sunaikinti“ (Iš.22.18-19). Taigi, norint išvengti teismo nuosprendžio, reikia elgtis ir gyventi teisingai:„Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo“ (Rom.13.3-4).

Verta pakalbėti apie šiandienos mūsų gyvenimo rykštę –  eutanaziją, kurią mirties kultūros propaguotojai vadina pagalba sunkiai sergantiems žmonėms. Eutanazija – tai laisvanoriškas susitarimas su gydytoju, kad ligoniui medikamentų pagalba būtų nutraukta gyvybė. Kitais žodžiais tariant, kreipiamasi į gydytoją, kad pastarasis sunkiai sergančiam ligoniui atjungtų visas gyvybę palaikančias sistemas. Akivaizdu, kad tai yra gryniausia žmogžudystė. Tokį žingsnį žengti neturi teisės nei ligonis, nei jį gydantis gydytojas. Mūsų visų gyvybė yra Dievo rankose.

Kita labai aktuali problema, susijusi su žmonių žudymu, yra karas. Reikia pabrėžti, kad Kristus ne tiktai buvo taikdarys, bet Jis juo yra ir šiandien ir bus visą laiką. Jis ir atėjo į žemę tuo tikslu, kad pirmiausia sutaikintų žmogų su Dievu ir žmogų su žmogumi. Tai buvo, yra ir bus pagrindinė taikos prielaida visame pasaulyje. Žinant šią tiesą, visada sveikintini valstybių nusiginklavimo žingsniai. Tačiau tvirtos taikos pagrindas yra krikščioniškas taikumas, nuolaidumas, geranoriškumas, taikus sugyvenimas ir visa tai yra šventosios Dvasios vaisiai, kurie negalimi nepriimant Kristaus, kaip Gelbėtojo.

Sunku šiandieną patikėti tais, kurie be taikos su Dievu bando įtvirtinti taiką žemėje. Kažkada socialistinės partijos protestavo prieš mirties bausmę, įrodinėjo, kad tai antihumaniška, žvėriškas instinktas, prieštarauja įstatymams. Bet, kai tiktai jos paėmė valdžią, tuojau pat, be jokių teismų pradėjo bausti milijonus žmonių kaip „liaudies priešus“, o po ketvirčio amžiaus pradėjo jų reabilitaciją. Bet kokia iš to nauda nekaltai nukentėjusiems ir žuvusiems. Tai tik pasityčiojimas iš tų žmonių ašarų ir jų kančių.

Ačiū Dievui, kad Jis pats pasiūlė būdą kaip išvengti visokių karų:„ Kas su Kristumi, tas yra naujas kūrinys“. O naujasis kūrinys, gimęs žmogus iš aukštybių, niekuomet nepakels ginklo prieš savo brolį.

Broliai Adome, pagal Kaino pavyzdį, žudo vienas kitą, o broliai Kristuje myli ir atleidžia vieni kitiems. Vadinasi tiktai pasaulio evangelizacija gali atnešti taiką.

Evangelijose nuo pat pirmųjų jų puslapių iki paskutinių yra smerkiami karai, smerkiamas kraujo liejimas. Argi Kristaus žodžiai:„Palaiminti taikdariai“ nesako mums apie tai, kad Dievas yra prieš karą?

Senojo Testamento laikais Dievas liepė Izraeliui eiti prieš pagoniškas tautas, kurios buvo jo kelyje. O Naujasis Testamentas mums prabyla tokiais žodžiais:„Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“ (Lk.2.14)! „Ramybė jums“, „ Eikite ramybėje“ – šie Kristaus žodžiai lydėjo Jo visą žemiškąją tarnystę. Dievas niekada negyrė žmonių, kurių širdyse buvo priešiškumas:„ Nes tu, Dieve, nugrūsi juos į giliausią Duobę – tuos žmogžudžius ir apgavikus“(Ps.55. 23). Apreiškime Jonui aiškiai pasakoma, kad tos dvasios, kurios kursto žmones karams yra šėtoniškos dvasios, paties velnio tarnai:„Tada aš pamačiau iš slibino nasrų, iš žvėries snukio ir iš melagingo pranašo burnos išeinant tris netyrąsias dvasias, tarytum varles. O tai yra demonų dvasios, darančios [nuostabius] ženklus; jos iškeliauja pas viso pasaulio karalius, kad juos suburtų didžiosios visagalio Dievo dienos kovai“(Apr. Jn.16. 13-14). Jėzus Kristus – taikos kunigaikštis. Šventajame Rašte sakoma: „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė”(Gal.5.22). Taip pat Evangelijos mus moko:„Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Rom.12.18). Kitoje vietoje tvirtinama:„Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties“(Žyd.12. 14).

Dabar pakalbėkime apie savigyną, nes kai kas maišo smurtą su šia sąvoka ir dažnai neteisingai traktuoja Kristaus žodžius:„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį.  O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (Mt.5.38-39). Kai kas tvirtina, kad Kristus čia sako, jog nereikia gintis. Šie žodžiai reiškia visai ką kitą. Mat „užgauti per dešinį skruostą“ tuometinėje kultūroje reiškė – įžeisti žmogų. Smūgis į dešinį skruostą būdavo daromas išorine dešinės rankos puse. Tai nebūdavo smurto smūgis, tai būdavo įžeidimo smūgis, kuris panašus į tą, kai viduramžiais vienas kitą kviesdavo į dvikovą smūgiuojant pirštine per dešinį skruostą. Taigi, žinodami tuometinės kultūros niuansus, mes sužinome ir Kristaus pasakytų žodžių prasmę. Taigi Kristus pasakė: „… neatsakykite pykčiu pykčiui, įžeidimu įžeidimui, kerštu už įžeidimą“. Kaip matome, čia nedraudžiama savigyna, bet kalbama apie kerštą. Tuos pasakytus žodžius galima būtų perfrazuoti taip:„ Jeigu nesuspėjai arba nesugebėjai išvengti įžeidimo(smūgio per skruostą), tai nesiimk teisėjo vaidmens ir nekeršyk įžeidėjui“.

Kai kuriems žmonėms būna neaišku, ar priešintis blogiui, nes ir čia kartais tenka panaudoti fizinę jėgą. Dievo Žodis kviečia mus visuomet blogiui priešintis, nes nuodėmės samprata apima bet kokį blogį, bet kokią netiesą, prievartą, melą, neteisingumą ir panašiai. Tikras krikščionis privalo priešintis blogiui ir užkirsti jam kelią:„Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų”(Jok.4.7); „Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti.  Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu…“(1Pt.5.8-9); „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas“(Ef.6.11). Krikščionis visuomet turi priešintis blogiui, dargi tuomet, kai jis yra puolamas fiziškai. Tais atvejais kyla klausimas:„Kaip?“ Blogiui atsakyti blogiu nedera ir negalima, bet tai galima padaryti su gėrio pagalba (malda, įrodinėjimais, protestais ir pan.). Tuomet mūsų elgesyje nebus blogio. Biblija taip pat nemoko mūsų nuolaidžiauti užpuolikui, bet priešingai:„Doras žmogus, krūpčiojantis prieš nedorėlį, yra kaip sudrumsta versmė ar užterštas šaltinis“(Pat.25.26).

Jėzui Kristui pačiam teko gintis, pavyzdžiui, nuo žydų minios:„Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti.  O Jėzus paklausė juos: „Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?“(Jn.10.31-32). Panašiai Jis sunerimo, kai vyriausiojo kunigo tarnas smogė per skruostą:„Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą.  Jėzus jam atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia.  Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“.  Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas:„Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“  Jėzus jam tarė: „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“(Jn.18.19-23). Kaip matome, Kristus jam neatsuko antro skruosto, bet sunerimo ir pareikalavo tarno pasiaiškinti. Šie du pavyzdžiai parodo, kaip reikia save ginti nuo blogio:„ Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“(Rom.12.21).

Savigyna nėra nuodėmė, apie tai taip pat yra kalbėjęs Kristus:„Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus“(Mt.24.43). Šeimininko budėjimas bei pasiruošimas atlaikyti puolimą irgi yra savigyna. Kitoje vietoje Jėzus kalba:„Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada ir jo turtas apsaugotas“(Lk.11.21). Kai kas gali sakyti, kad šie pavyzdžiai yra tiktai palyginimai ir naudojami kaip iliustracijos, bet ne daugiau. Tačiau, mielieji, supraskime, kad visas iliustracijas, palyginimus Kristus ėmė iš gyvenimo ir tuometinės kultūros, kitaip jie būtų buvę nesuprantami klausytojams. Tai ir šie savigynos pavyzdžiai buvo visiems suprantami ir priimtini Izraelyje. Todėl galima teigti, kad judėjai ir pats Viešpats neturėjo nieko prieš savigyną. Jei savigyną laikytume nuodėme, tai Kristaus panaudoti nuodėmingi pavyzdžiai Dievo tiesai įrodyti niekaip nesiderintų su ta tiesa. Dievas niekada neįrodinėja tiesos melo ir nuodėmės pagalba. Taigi galime būti ramūs – savigyna nėra nuodėmė.

Dabar apie aktualiausią ir skaudžiausią šiandienos problemą – abortus. Diskutuojant šiuo klausimu labiausiai nesutariama:„Kas yra žmogus ir kada jis tampa gyvybe?“ Biblijoje kalbama, kad: „Mano išvaizda tau buvo žinoma, kai buvau slapta kuriamas, rūpestingai sudėtas žemės gelmėse – tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi“(Ps.139.15-16). Argi ši psalmė nekalba, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo jo pradėjimo momento? Atkreipkime dėmesį į kitą Biblijos vietą:„Jei besimušantys vyrai užgautų nėščią moterį ir ją ištiktų persileidimas, betgi kitokio sužalojimo nebūtų, kaltasis turės mokėti tiek, kiek iš jo reikalaus moters vyras teisėjų akivaizdoje. Tačiau jei sužalotų, tuomet atiduosi gyvybę už gyvybę“(Iš.21.22-23). Taigi, jei per muštynes bus užgauta nėščia moteris ir ji prieš laiką pagimdys kūdikį, bet jei nei ji, nei kūdikis nenukentės, tai kaltininkas privalės sumokėti moralinę žalą. Jeigu gimtų negyvas vaikas, arba mirtų moteris (tai paslėpta po žodžiais „jei sužalotų“), tuomet kaltininkas privalės atsakyti savo gyvybe. Tad akivaizdu, kad Dievo akyse negimęs kūdikis yra visavertis žmogus. Kitoje vietoje, kai pas Mergelę Mariją atėjo angelas pranešti jai, kad ji taps Dievo Sūnaus Motina, pranešama, kad vaisius bus Dievo Sūnus, bet ne bedvasis gemalas:„Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“(Mt.1.23).

Kaip elgtis, kai iškyla pavojus kito žmogaus gyvybei? Pagarba ir meilė artimui reikalauja iš mūsų priešintis arba užkirsti kelią blogiui. Penktasis Dekalogo Įsakymas galėtų būti traktuojama taip: „ Mums būtina ne tiktai taikoje gyventi su žmonėmis… bet taip pat padėti, kiek mums pakaks jėgų, pažemintiems ir nepelnytai nuskriaustiems, ir privalome priešintis piktiems žmonėms, bandant jiems nuskriausti artimą“. Nesipriešinimas blogiui pats savaime yra blogis. Neveltui yra sakoma:„Blogis pasaulyje atsiranda mums tyliai pritariant“.

Taip pat yra sakoma, kad ir žodis žudo. Apie tai Naujasis Testamentas sako:„Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme.  O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: „Pusgalvi!“, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: „Beproti!“, tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“(Mt.5.21-24). Žmogų žudo ir neapykanta:„Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio“(1Jn.3.15).

Paprastai šis įsakymas daugumos suprantamas tiktai kaip draudimas: nieko negalima daryti, kas žudo žmogaus asmenybę, sielą bei gyvybę. Tačiau jame reikia įžvelgti ir teigiamą pusę: netiktai nežudyk, bet ir kurk. Ką tai reiškia? Tai yra mes visokeriopai privalome padėti kurti ir tobulinti žmogaus asmenybę,  jo sielą bei gyvenimą. Apie tai liudija daugybė Šventojo Rašto eilučių:„Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, – kol dar tebėra šiandien, – kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta“ (Žyd.3.13); „Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regite besiartinančią dieną“(Žyd.10.25); „Todėl guoskite ir stiprinkite vieni kitus, ką jūs ir darote“(1Tes.5.11). Kokiu būdu mes tai galime daryti, mums pataria Šventasis Raštas: „Mes prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi jūsų tarpe, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų.  Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarp savęs!

 Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, padrąsinkite silpnuosius, būkite kantrūs visiems!  Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visuomet skatinkite daryti gera vieni kitiems ir visiems“(1Tes.5.12-15).

Laužo penktąjį Dekalogo įsakymą nesąžiningi teisėjai, kai nuteisia žmogų, kurio nekaltumas jiems yra žinomas. Bet kuris padedantysis įvykdyti žmogžudystę arba padeda pasislėpti žmogžudžiui nuo gresiančios bausmės taip pat laužo šį įsakymą. Taip pat nusideda šiam įsakymui tas, kuris nieko nepadaro, kad išgelbėtų artimą nuo mirties, kada tai galima padaryti. Bus nusidedama, jei savininkas verčia dirbti labai sunkų darbą ir žiauriomis baudomis alina savo darbuotojus ir tuo pačiu pagreitina jų mirtį.

Šiam įsakymui nusidės ir tas, kuris linki kitam žmogui numirti, neapkenčia artimųjų ir savo pykčiu bei įžeidžiančiais žodžiais sukelia jiems liūdesį.

Be fizinės žmogžudystės yra taip pat ir kita baisi žmogžudystė – tai dvasinė. Tai atsitinka tuomet, kai vienas žmogus sugundo kitą žmogų nusidėti, taip jis dvasiškai užmuša savo artimą, nes nuodėmė yra mirtis nemirtingai sielai. Todėl šį įsakymą laužo tie, kurie platina narkotikus, gundančius blogiui žurnalus ir filmus, kas moko kitus, kaip daryti blogį arba rodo kitiems blogą pavyzdį. Šiam įsakymui nusidedama, kurie propaguoja bedievystę, netikėjimą, burtininkavimą ir prietarus; nusidedama, kai praktikuojamas kažkoks egzotinis tikėjimas, prieštaraujantis krikščionybei.

Kartais, išimtinais atvejais nužudymas yra neišvengiamas, kad blogiui būtų užkirstas kelias. Pavyzdžiui, kai priešas užpuola taikią šalį, kariai privalo ginti savo tėvynę ir savo šeimas. Tuomet karys ne tik žudo priverstinai, kad apsaugotų savo artimuosius, bet ir pats rizikuoja savo gyvybe ir aukojasi dėl to, kad išgelbėtų savo artimuosius.

Taigi penktasis įsakymas reikalauja nežudyti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Negalima žudyti vilties, puikių polėkių, gėrio ir tikėjimo… Nežudykime neapykanta, kvailumu, tingumu, abejingumu… Visi šie čia peržvelgti „NEŽUDYK!“ atvejai galiausiai susifokusuoja į vieną tašką – „NEŽUDYK DIEVO!“ Žudant kitą, žudant save arba žudant ką nors kituose ir savyje – vis tiek žudome Dievą.

7. ŠEŠTAS ĮSAKYMAS:  Nepaleistuvauk

Senojo Testamento tiek Išėjimo, tiek Pakartotino įstatymo knygoje šeštasis įsakymas įvardijamas vienodai: „Nesvetimausi“(Iš.20.14,Įst.5.18). Egzistuoja du svetimavimo būdai: fizinis (seksualinis) ir dvasinis. Pradėdami gilintis į šį įsakymą, pradėkime jį nagrinėti nuo fizinio svetimavimo.

Svetimavimas – tai seksualinis ryšys su vyru ar moterimi, kurie vienas kitam nėra nei vyras, nei žmona. Toks santykiavimas – tai santuokinės neištikimybės aktas. Svetimautoju Senajame Testamente buvo vadinamas vyras, kuris lytiškai santykiaudavo su moterimi, kuri nebūdavo jo žmona, arba kuri būdavo susižadėjusi su kitu vyru. Tokia moteris būdavo vadinama svetimautoja.

Svetimavimas taip pat vadinamas paleistuvyste – tai savanoriškas lytinis santykiavimas. Svetimavimas yra tiktai viena seksualinės paleistuvystės rūšis. Senasis Testamentas smerkė bet kokią paleistuvystės formą:„Jei kunigo duktė suterštų save kekšyste, ji išniekintų ir savo tėvą. Ji turi būti sudeginta ugnyje“(Kun.21.9).

Svetimautojos laukdavo labai griežta bausmė, nes ji savo elgesiu pažemindavo tėvą ir visą šeimą. Toje pačioje knygoje taip pat yra pabrėžiama:„Neišniekink savo dukters ir nepadaryk jos kekše, kad kraštas neįpultų į kekšystę ir neprisipildytų nedorumo“(Kun.19.29). Taigi šeimai numatyta pareiga dorai auklėti savo vaikus, kad jie nenuklystų nedorybės keliais. Buvo svarbu, kad šeimoje mergaitė visą laiką išliktų skaisti: „Tačiau jei šis kaltinimas yra tiesa, – jei įsitikinta, kad mergina nebuvo mergelė,  – tada mergina bus išvesta prie jos tėvo namų durų, ir jos miesto vyrai užmuš ją akmenimis, nes ji padarė gėdingą dalyką Izraelyje, sanguliaudama savo tėvo namuose. Taip tu pašalinsi pikta iš jūsų“(Įst.22.20-21); „Jokia Izraelio duktė nebus šventovės kekšė; joks Izraelio sūnus nebus šventovės kekšininkas“(Įst.23.18).

Tais laikais buvo numatyta bausmė ir suvedžiotojui: „Jei kas suvedžiotų mergelę, kuri nėra susižiedavusi, ir sueitų su ja, turės mokėti už ją nuotakos kainą ir paimti žmona.  Bet jei jos tėvas atsisakytų ją duoti suvedžiotojui, jis vis tiek turės mokėti įprastinę nuotakos kainą, mokamą už mergeles“(Iš.22.16).

 Senajame Testamente buvo numatytos specialios apeigos teisėtos žmonos neištikimybės atveju, o taip pat jos išbandymas „karčiuoju vandeniu“, jei ji būdavo įtariama svetimaujant arba paleistuvaujant:„ VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas:  „Kalbėk izraeliečiams ir sakyk jiems: jei kieno nors žmona nueina klaidingu keliu ir tampa jam neištikima, –  jei kitas vyras turėjo lytinius santykius su ja, nežinant jos vyrui, – tačiau ji lieka nesusekta, nors ir yra susiteršusi, o liudytojų prieš ją nėra, nes svetimaujant nebuvo pagauta,  bet jį apimtų pavydo dvasia ir imtų pavyduliauti savo žmonai, kuri save suteršė, arba jei jį apimtų pavydo dvasia ir imtų pavyduliauti savo žmonai, nors ji ir nėra savęs suteršusi,  tada toks vyras atves savo žmoną pas kunigą. Jis atneš kaip atnašą už ją vieną dešimtadalį efos miežių miltų. Nepils ant jų aliejaus, nebers ant jų smilkalų, nes tai yra pavydo grūdų atnaša – atminimo grūdų atnaša, kuri primena kaltę.

 Tada kunigas paves ją į priekį ir pastatys VIEŠPATIES akivaizdoje.  Kunigas įpils švento vandens į molinį indą ir, paėmęs nuo Padangtės aslos truputį dulkių, įbers jas į vandenį.  Pastatęs moterį VIEŠPATIES akivaizdoje, kunigas sutaršys moters plaukus ir paduos jai į rankas atminimo grūdų atnašą, kuri yra pavydo grūdų atnaša. O savo paties rankoje kunigas laikys kartybės vandenį, nešantį prakeikimą.  Tada kunigas ją prisaikdins, tardamas: „Jei joks svetimas vyras su tavimi negulėjo, jei tu nenuklydai į susiteršimą, būdama savo vyro žmona, būk apsaugota nuo šio kartybės vandens, nešančio prakeikimą.  Bet jei tu nuklydai, būdama savo vyro žmona, jei suteršei save, ir kitas žmogus, o ne tavo vyras, turėjo lytinius santykius su tavimi“, –  čia teprisaikdina kunigas moterį prakeikimo priesaika ir tesako moteriai: „Tepadaro tave VIEŠPATS prakeikimo ir priesaikos pavyzdžiu žmonėms, kai VIEŠPATS padarys, kad sunyktų tavo šlaunys ir išsipūstų tavo pilvas.  Tepatenka tad šis vanduo, nešantis prakeikimą, į tavo vidurius ir tepadaro, kad tavo pilvas išsipūstų ir šlaunys sunyktų!“ O moteris sakys: „Amen, amen!“

 Tada kunigas surašys šiuos prakeikimus ritinyje ir nuplaus juos kartybės vandeniu.  Pagirdys moterį kartybės vandeniu, nešančiu prakeikimą, kad prakeikimą nešantis vanduo patektų į ją ir sukeltų kartų skausmą.  Kunigas paims pavydo grūdų atnašą, pakylės grūdų atnašą VIEŠPATIES akivaizdoje ir nuneš ją ant aukuro.  Pasėmęs iš grūdų atnašos grūdų saują, kaip atminimo dalį, kunigas pavers juos dūmais. Galop moterį pagirdys vandeniu.  Tada, kai jis bus pagirdęs ją vandeniu, jei ji buvo iš tikro save suteršusi ir buvo neištikima savo vyrui, prakeikimą nešantis vanduo pereis per ją ir sukels kartų skausmą, – jos pilvas išsipūs ir jos šlaunys sunyks. Moteris taps prakeikimu tarp savųjų.  Bet jei moteris nėra savęs suteršusi ir yra nekalta, tada ji bus atspari ir galės gimdyti vaikus.

 Tokios yra apeigos pavydo atvejais, kai moteris, būdama savo vyro žmona, nuklysta ir save suteršia  arba kai pavydo dvasia apima vyrą ir jis ima pavyduliauti savo žmonai. Tada moteris bus pastatyta VIEŠPATIES akivaizdoje, ir kunigas pritaikys jai visas šias apeigas.  Vyras bus laisvas nuo kaltės, bet moteris užsitrauks kaltę“(Sk.5.11-31).

Už neištikimybę ir svetimavimą buvo numatytos mirties bausmės: „Jei vyras yra pagautas gulint su kito žmona, jiedu abu – vyras ir moteris, su kuria jis sugulė – turi mirti. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio.

 Jei mieste vyras užklumpa merginą, kuri yra susižadėjusi, ir sueina su ja,  išvesi juodu abu už miesto vartų ir užmuši akmenimis: merginą už tai, kad mieste nesišaukė pagalbos, o vyrą už tai, kad išprievartavo savo artimo žmoną. Taip tu pašalinsi pikta iš jūsų“(Įst.22.22-24). Jei vyras svetimauja su ištekėjusia moterimi, nusikalsdamas svetimavimu su artimo žmona, abu – svetimautojas ir svetimautoja – bus nubausti mirtimi.  Jei vyras sugultų su savo tėvo žmona, jis atidengė savo tėvo nuogumą. Abu bus nubausti mirtimi – jie užsitraukė kraujo kaltę.  Jei vyras sugultų su savo marčia, abu bus nubausti mirtimi. Jiedu nusikalto kraujomaiša – jie užsitraukė kraujo kaltę.  Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu – jie užsitraukė kraujo kaltę.  Jei vyras vestų moterį ir jos motiną, nusikalstų kraujomaiša. Jie – jis ir jos – turi būti sudeginti ugnyje, idant nebūtų tarp jūsų kraujomaišos.  Jei vyras turi lytinius santykius su gyvuliu, jis turi būti sudegintas, o gyvulį užmušite.  Jei moteris eina prie gyvulio turėti su juo lytinius santykius, užmuši tą moterį ir tą gyvulį – jie turi būti nubausti mirtimi, nes užsitraukė kraujo kaltę.

 Jei vyras vestų savo seserį – dukterį savo tėvo ar dukterį savo motinos, pamatytų jos nuogumą ir ji pamatytų jo nuogumą, tai būtų begėdiškas dalykas. Jiedu bus viešai pašalinti iš savo tautos. Jis atidengė savo sesers nuogumą ir užsitraukė kaltę.  Jei vyras sugultų su moterimi jos mėnesinių metu ir atidengtų jos nuogumą, jis atidengtų jos kraujo šaltinį, o ji atidengtų savo kraujo šaltinį. Abudu turi būti pašalinti iš jų tautos.  Neatidengsi nuogumo savo motinos sesers ar savo tėvo sesers, nes tai būtų kraujomaiša. Jiedu užsitraukė kaltę.  Jei vyras sugultų su savo dėdės žmona, jis atidengtų savo dėdės nuogumą. Jiedu užsitraukė kaltę; mirs bevaikiai. Jei vyras vestų savo brolio žmoną, bjauriai pasielgtų, nes atidengė savo brolio nuogumą. Jiedu mirs bevaikiai“(Kun.20.10-21).

Tokios Dievo griežtos bausmės buvo numatytos už svetimavimą ir kitas paleistuvystes tam, kad Izraelyje būtų išnaikintas blogis. Nuodėmė yra labai pavojingas užkratas, kuris veikiai išplinta tarp žmonių kaip virusas. Todėl mirties bausmė Dievo ir buvo įvesta, norint išnaikinti nuodėmę ir blogį išrinktojoje tautoje.

Pagal Bibliją svetimavimas yra neprotingas elgesys, nes jis žudo žmogaus sielą:„ Bet žmogus, kuris svetimauja, sveiko proto neturi; tai darydamas, pražudo patį save. Susilauks antausių ir gėdos, nebus ištrintos patyčios. Juk pavyduliavimas sukelia vyro įtūžį, keršto pagautas jis nesivaldo. Išpirkos jis nepriims, kyšio, net didžiausio, atsisakys“(Pat.6.32-35).

Naujajame Testamente Kristus taip pat kalba apie svetimavimą, mokydamas  žmones, ir pastebi, jog  geismas jau yra svetimavimas širdyje:„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“(Mt.5.27-28).

Kitais žodžiais sakant Kristus parodo, kad įsakymai iš tikrųjų yra labai svarbūs nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jie liečia ne tik mūsų poelgius, bet taip pat ir mintis, jausmus ir troškimus. Šiais žodžiais Kristus neatskiria svetimavimo ir seksualinės paleistuvystės. Pagal Jį bet kokio būdo ir formos seksualinis palaidumas yra nusižengimas Šeštajam įsakymui. Taip pat Kristus įvardija ir paleistuvystės šaltinį:„Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“(Mt.15.19).

Daug dėmesio šiems klausimams skyrė ir Apaštalai: „Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui“(1Kor.6.13b). Iš tikrųjų kūnas yra ne žmogaus nuosavybė, bet Dievo kūrinys ir juo reikia naudotis taip, kad neįžeistume Viešpaties. Garbindamas Dievą, žmogus šiam aktui turi pajungti ne vien tiktai savo sielą, bet ir kūną: „Sergėkitės palaidumo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnui.  Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu“!(1Kor.6.18-20).

 Atkreipiamas dėmesys į vyro ir žmonos tarpusavio ištikimybę:„Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą.  Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui.  Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona. Nesitraukite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui sutarę, kad atsidėtumėte maldai, paskui vėl sueikite draugėn, kad šėtonas negundytų jūsų nesusilaikymu“(1Kor.7.2-5).

  Apaštalai kviečia mus į šventumą:„ Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė te nebūna jūsų net minimi, kaip pridera šventiesiems“(Ef.5.3).

Apaštalai kviečia mus numarinti žemiškus jausmus, kurie skatina žmogų nusidėti ir už ką Dievas numato bausmę: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė. Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė netikėjimo vaikams“(Kol.3.5-6).

 Pagal Dievo valią mes esame pašaukti šventumui. Kad būtume šventi, privalome rūpintis tiek sielos, tiek kūno šventumu. Jei tuos dalykus užmiršime, tai sulauksime Dievo bausmės:„ Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo ištvirkavimo!  Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai,  nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo.  Tegul niekas neperžengia ribų ir neapgaudinėja savo brolio šituo reikalu, nes Viešpats keršija už visus tokius nusižengimus, kaip jau esame sakę ir patvirtinę. Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui.  Todėl kas tai atmeta, ne žmogų atmeta, bet Dievą, kuris jums duoda savo Šventąją Dvasią“(1Tes.4.3-8).

Kai kas mano, kad Naujasis Testamentas yra „švelnesnis ir humaniškesnis“ šio įsakymo požiūriu. Senasis Testamentas buvo numatęs svetimautojus užmušti, tuo tarpu Naujasis Testamentas tiktai mus įspėja, kad mes nesvetimautume ir neturėtume netvarkingų lytinių santykių.

Tai labai klaidinga nuomonė ir saviapgaulė, nes Dievas tiek Naujojo Testamento, tiek Senojo Testamento – yra tas pats Dievas. Jis tas pats vakar, šiandien ir per amžius. Jis ne žmogus, kad keistųsi ir niekuomet nekeičia Savo principų. Todėl tiek Senasis, tiek ir Naujasis Testamentas vienodai draudžia lytinį paleistuvavimą ir įspėja nusidėjėlius apie būsimą bausmę:„Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai,  nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“(1Kor.6.9-10).

Naujajame Testamente užsimenama ir apie santuokos tyrumą. Tad dabartinė mada kartu pagyventi iki santuokos yra neleistina, apie ką ir sakoma laiške žydams: „ Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas“(Žyd.13.4).

Taip pat Šventajame Rašte yra konkretizuojamas būsimos bausmės būdas: „O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“(Apr.21.8).

Mes įsitikinome, kad Biblija paleistuvystę ir ištvirkavimą įvardija kaip stabmeldystę, kas suprantama kaip pataikavimą stabams. Svetimavimo ir paleistuvavimo atveju stabas yra seksas, kūnas ir jo nuodėmingas troškimas. Taip pat pravartu pastebėti, kad Biblija stabmeldystę vadina svetimavimu.

Jėzus fariziejus yra pavadinęs „pikta ir neištikima“ karta. Šiuo atveju Kristus neturėjo omenyje, kad visi fariziejai yra neištikimi savo žmonoms. Jis kalba apie neištikimybę Dievui. Lygiai taip pat ir paleistuvystė naudojama Biblijoje vaizdžiai aprašyti savo tautos neištikimybę Dievui: „Kai VIEŠPATS pirmąsyk kalbėjo per Ozėją, VIEŠPATS tarė Ozėjui: „Eik, imk sau žmona moterį kekšę ir turėk vaikų kekšių, nes kraštas, pamesdamas VIEŠPATĮ, daro didelę kekšystę“.

Jėzus nusigręžimą nuo Dievo ir stabų garbinimą vadina taip pat paleistuvavimu: „Dar ji matė, kad Izraelį, tą maištingąją karalystę, paleidau kaip tik už svetimavimą, duodamas skyrybų raštą. Bet tai neištikimosios Judo karalystės neišgąsdino, – ji ėjo sau, elgdamasi kaip ištvirkėlė.  Iš tikrųjų savo palinkimu ištvirkauti ji suteršė kraštą, svetimaudama su akmenimis ir medžio gabalais.  Viso to nepaisydama, ta neištikimoji sesuo, Judo karalystė, grįžo pas mane ne iš tikros širdies, apsimetusi, – tai VIEŠPATIES žodis“(Jer.3.8-10); „…tu buvai kekšė egiptiečiams, savo gašliems kaimynams, ir didinai savo kekšystę, kad mane įpykintum“(Ez.16.26).

Dabar panagrinėkime santuoką šio įsakymo šviesoje. Žinome, kad Dievas pradžių pradžioje sukūrė vyrą ir moterį vieną kitam, kad jie būtų ir dvasiškai, ir kūniškai viena. Tiktai esant tokiai vienybei žmogus gali būti visiškai visavertis ir laikytis Dievo nurodymų: veiskitės ir dauginkitės. Taip pat yra pasakyta: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“(Pr.2.24). Taip pat Biblijoje pasakyta, kad tik vyrui ir moteriai Dievas patikėjo visa, kas sukurta žemėje: „Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“(Pr.1.28).

Pagal Dievo planą santuoka yra neišardoma: „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“(Mt.19.6).

Lengvabūdiškas santuokos išardymas ir vėl naujos sudarymas yra svetimavimas: „Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą.  O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja“(Mt.3.31-32). Visgi Dievas leidžia nutraukti santuoką neištikimybės atveju, nes ji jau būna suardyta santuokinės neištikimybės.

Fariziejai buvo nepatenkinti Jėzaus mokymu, juos taip pat piktino Kristaus požiūris ir į šeimos reikalus, nes Mozė jiems leido skyrybas: „Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“  Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį  ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu.  Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“.  Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą atleidžiant žmoną?“  Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo.  Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, – jei ne dėl ištvirkavimo, – ir veda kitą, svetimauja“(Mt.19.3-9).

Santuoka – tai tarpusavio vienybės santykiai. Po santuokos jau nesame aš ir tu, bet – MES. Vienybės idėja galima pastebėti visoje Biblijoje. Vadinasi šiuo požiūriu Dievas mums akcentuoja labai svarbų dalyką, kad vyras ir žmona yra vienas kūnas ir jo draskyti mums negalima: „Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“(Pr.2.24).

Išardyta teisėta santuoka ir vėl sudaryta nauja be Dievo palaiminimo yra svetimavimas: „Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su kekše, tampa vienu kūnu su ja? Ir du taps, – sako Raštas, – vienu kūnu“(1Kor.6.16).

Dievas dažnai Save vadina jaunikiu, o Bažnyčią – Savo nuotaka ( ir dažnai neištikima). Taip pat Kristui Bažnyčia yra Jo kūnas, kas parodo kokia Jam yra Ji brangi: „…nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva, – jis, kūno gelbėtojas“(Ef.5.23). Mes tikintieji esame vieno kūno nariai: „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus.  Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“(1Kor.12.12-13).

Šeima yra aukščiausioji artumo tarp žmonių pasireiškimo forma  per tarpusavio santykius, o taip pat žmonių giminės tęsimo bei augančios kartos auklėjimo institutas. Štai kodėl šiandieną piktasis ir stengiasi įvairiausiais būdais sugriauti vieną svarbiausių visuomenės institutų.

Šeštasis Dekalogo įsakymas visokeriopai gina krikščionišką šeimą. Dievas sukūrė šeimos institutą tokiu būdu, kad jis atspindėtų tikrus žmogiškus tarpusavio santykius, kurie sutvirtina ir papildo abu sutuoktinius. Kristaus mokslas skelbia tiesą apie tai, kad tokie tarpusavio santykiai tarp vyro ir moters – šeimyniniai ryšiai – yra iki sutuoktinių gyvenimo pabaigos.

Sunkiausiai nusidedama šiam įsakymui, kada lytiškai santykiauja vienos lyties žmonės. Mūsų laikais dargi registruojamos tokio tipo „šeimos“ tarp vyrų arba tarp moterų. Kaip žinome iš Biblijos, už šią baisią nuodėmę Dievas visiškai sunaikino senovės miestus Sodomą ir Gomorą.

Šiandieną, kai leistinos ribos nušluotos, kai supratimas gėrio ir blogio, padoraus ir nepadoraus beviltiškai sujauktas, kai visuomenę valdo, geriausiu atveju, universali formulė: „Daryk ką nori, tiktai netrukdyk kitiems, nesukelk jiems skausmo, nemalonumo ir materialinės žalos“, – pabandykite įtikinamai paaiškinti, kodėl vienos lyties asmenų bendras gyvenimas – tai pasibjaurėjimas, kurį reikia uždrausti. Ir greitai suprasite, kad paaiškinti tokį draudimą ne lengviau, bet dargi sunkiau nei pagrįsti, pavyzdžiui, žydiško šeštadienio šventimo svarbą. Nesistebėkite, jums paprasčiausiai neteko susitikti su tokiais žmonėmis, kuriems reikia įrodinėti tokius dalykus.

Kaip jau buvo pabrėžta, santuokoje intymūs ryšiai gali atvesti sutuoktinius į dvasingumo aukštumas, į idealią harmoniją. Bet šiandieną seksas tapo, atrodo, labiausiai paplitusia priemone, kurios pagalba sau ir partneriui padaromos sunkios emocinės ir dvasinės žaizdos.

Laužant šį įsakymą, padaromos nuodėmės yra labai sunkios ir baisios. Baisios savo gėda, pasekmėmis ir neįtikėtinu paplitimu tarp žmonių. Ši nuodėminga liga pažeidžia žmogų nuo ankstyvos vaikystės ir nepalieka net iki mirties.

Labai įdomu, kodėl piktoji dvasia tokiu būdu kariauja prieš žmogų, pasinaudodama tokia pagunda šiai nuodėmei? Matomai todėl, kad ji labai negali pakęsti mūsų išgelbėjimo, gerai mus pažįsta ir žino, kad yra nemelagingi šie žodžiai: „Nei paleistuvės…nei svetimautojai, nei plėšikai…nepaveldės dangaus karalystės“.

Mums krikščionims kyla labai didelė atsakomybė, nes: „Esame atpirkti labai didele kaina – brangiu Dievo Sūnaus krauju tam, kad tarnautume Dievui siela ir kūnu“. Kaip įžeidžiame Dievą, jeigu Jo atpirktą šventumui mūsų kūną mes šlykščiausiai suteršiame. „Jūs – Dievo Bažnyčia, ir Dievo Dvasia gyvena jumyse, – sako apaštalas Paulius, – jei kas sugriauna Dievo bažnyčią, tą Dievas nubaus“. Tą tiesą patvirtina istorija: už šią labai paplitusią nuodėmę žmonija buvo sunaikinta pasaulinio tvano.

Tvirtinama, kad apie 50% visų žmonijos nelaimių yra iššauktos tiesioginiu ar netiesioginiu to įsakymo laužimu. Kokia bebūtų mano nuodėmė, kokia bebūtų mano kaltė, Jėzus gali mane nuskaistinti Savo atleidimu, gali mane padaryti nauju žmogumi.

Jeigu kas nors su mumis pasielgė neteisingai, jeigu kas nors mus išdavė, sužeidė, nesmerkime, neatstumkime to žmogaus. Vietoje to jam padėkime tapti nauju, nuskaistintu žmogumi, pasinaudodami mūsų Atpirkėjo Jėzaus Kristaus atleidimo galia.

Šeštojo Dekalogo įsakymo vykdymas mums į rankas duoda taip labai mums reikalingą skydą! Nuleidus ar pametus jį, mes netenkame taip mums reikalingų Dangaus malonių.

8. SEPTINTAS ĮSAKYMAS: Nevok

Yra sakoma, kad kiekvieną kartą, kai žmogus ką nors pavagia, tai velnias iš jo pavagia dalį sielos. Tuomet, įpratusio vogti žmogaus siela visą laiką mažėja, kol pagaliau žūva.

Kad būtų galima apsisaugoti nuo polinkio į vagystę, žmogus turi žiūrėti į savo nuosavybę ne kaip į savąją, bet kaip į Dievo. Visuomet, naudodamiesi savo nuosavybe, mes turime suprasti, kad naudojamės Dievo nuosavybe, bet ne savo. Atsikąsdami duonos kąsnį valgio metu, žmogus turi dėkoti Dievui, nes tai ne jo duona, bet Dievo. Taigi su žemės turtais reikia elgtis kaip su svečiu, kurį privalu garbingai priimti ir garbingai palydėti.

Šis Dekalogo įsakymas Senajame Testamente yra suformuluotas taip pat labai trumpai – „Nevogsi“(Iš.20.15, Įst.5.19).  Vogimas yra kito žmogaus nuosavybės pasisavinimas panaudojant prievartą, apgavystę ar dar kokius kitus neleistinus būdus. Apgavystė taip pat yra vagystė. Nuodėmė bus ir tuomet, kai savininkas apie nedorą elgesį ir nesužinos: pavyzdžiui, važiavimas be bilieto autobusu ar troleibusu.

Vogti galima įvairiai. Pirmiausia, kai auka apvagiama tiesiogiai. Tačiau vogimas bus ir tada, kai yra susidariusi grupė, kuri užsiima vagystėmis, bet konkrečiu atveju atskiras grupės narys konkrečioje vagystėje ir nedalyvauja. Pritarimas nusikalstamai grupei irgi yra nuodėmė.

Pagaliau vagystė gali būti netiesioginė: priimant įstatymus, kurie leidžia apvogti žmones kitų žmonių grupės naudai. Tokiu atveju valstybė bus kaip agentūra, per kurią vyksta vagystė.

Vagystei priskiriamas ir sąmoningas arba ne turto sunaikinimas, pavyzdžiui, padegimas, mašinos sugadinimas ir t.t.

Reikia žinoti, kad būtinumas nepateisina vagystės, nes jis negali žmogui suteikti prioriteto prieš Dievo Įsakymą.

Visuomet reikia atminti, kad vagystė yra pasikėsinimas į Dievo nustatytą tvarką. Tai nėra tiktai nusikaltimas prieš žmogų, bet tai nusikaltimas ir prieš Dievą. Dievas reikalauja gerbti gyvenimą, nuosavybę ir Jo nustatytą tvarką, todėl Jo nustatyta teisėtvarka yra prioritetinė prieš žmogaus sugalvotą. Nei mūsų artimo charakterio prigimtis, nei mūsų asmeninis poreikis negali pateisinti vagystės.

Šiuo įsakymu Dievas įtvirtina privačią nuosavybę. Tačiau nereikia pamiršti ir apie Dangaus turtus, nes pagal Patarlių knygą:„Iš karto įsigyti turtai sunyks, o kas po truputį kaupia, juos didina”(Pat.13.11). Apie tuos, kurie per savo turtus užmiršta Dievą sakoma:„Nesakyk sau širdyje: „Mano paties galybė ir mano paties rankos jėga sukrovė man šiuos turtus“. Atsimink tad, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tas, kuris tau duoda galybę būti turtingam, idant patvirtintų savo Sandorą, kuria jis prisiekė tavo protėviams, kaip jis ir šiandien daro“(Įst.8.17-18). Dievas laimina gerai gyvenančius:„Jo namuose bus gerovė ir turtai,  amžinai tvers jo teisumas“(Ps.112.3). Visuomet yra smerkiamas nedorai įgytas turtas:„Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų!  Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti.  Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs tebekraunate turtus dienų gale.  Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis.  Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupenėjote savo širdis skerdimo dienai.  Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina“(Jok.5.1-6). Viešpaties duodamas turtas yra vienas iš Dievo palaimos aspektų:„VIEŠPATIES palaiminimas praturtina, triūsas negali jo padidinti“(Pat.10.22).

Kitas svarbus klausimas, kaip yra įgijamas turtas (Pat.13.11). Pagrindinis kelias įgyti turtą yra sąžiningas darbas. Tai pabrėžiama ir Naujajame Testamente:„ Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam“(Ef.4.28).

Tuo tarpu vagystė, kaip turto įsigijimo priemonė, nenumato darbo kaip pagrindinio turto šaltinio. Taigi pagal Šventąjį Raštą turtą galima teisėtai įgyti tiktai darbu, paveldėjimu ir dovanojimu. Vagystė prieštarauja viskam.

Kitas svarbus momentas gyvenime yra tas, kad jei mūsų artimas yra vagis, tai vis tiek jo negalima apvogti, ką jis beturėtų.

Septintasis įsakymas draudžia vagystę arba kitu bet kokiu nesąžiningu būdu pasisavinti sau, kas priklauso kitiems, tai yra draudžia bet kokiu būdu kenkti artimo nuosavybei.

Pasižiūrėkime, kas ir kaip nusideda šiam Dievo įsakymui. Visų pirma tas, kuris bet kur užpuola savo artimą, per prievartą atima iš jo bet kokią nuosavybę. Tai nuodėmė, kurią mes įpratę vadinti plėšikavimu, ir ji baustina ne tik žmonių teisme, bet ir Dievo.

Vogti galima slaptai, atsargiai ir dažniausiai naktį, kai niekas nemato. Tokie kenkėjai turėtų žinoti , kad jie niekuomet neįeis į Dievo karalystę.

Vogti taip pat galima apgavystės būdu. Pavyzdžiui, už pirkinį galima atsiskaityti padirbtais pinigais, blogos kokybės prekė parduodama kaip gera, nesąžiningai elgiantis, ką nors matuojant ar sveriant, jei kas nors randama ir apie tai nepaskelbiama, negražinant skolos, slepiant turtą, kad nereikėtų mokėti mokesčių, slepiant vagis ir t.t.

Kiek daug galima sutikti nesąžiningų turgaus prekeivių, kurie įvairiausiais būdais bando sau užsidirbti atliekamą centą. Tokie prekeiviai, parduodami prekes, parduoda ir savo sąžinę, o su ja ir savo sielą bei amžiną išsigelbėjimą, o nusiperka amžiną prapultį. Dar labiau kalti tie, kurie meluodami prisiekinėja, kad sako tiesą ir taip dangsto savo apgaulę. Patarlių knygoje sakoma:„ Pirkis tiesos, neparduok jos; pirkis išminties, pamokymo ir supratimo“(Pat.23.23).

Šiam įsakymui nusidedama, kai yra imami kyšiai. Todėl Senasis Testamentas sako, kad:„ Vargas tiems, kurie išteisina nedorėlį už kyšį ir pamina nekaltojo teises“(Iz.5.23)! Taip pat Dievas sako:„Neimsi kyšių, nes kyšiai apakina pareigūnus ir iškraipo teisiųjų reikalą“(Iš.23.8).

Nusižengia Dekalogo septintajam įsakymui tinginiai, kurie gauna suderėtą atlyginimą, bet už jį tingi atidirbti sąžiningai, taip pat blogai savo pareigas atliekantys valstybės tarnautojai. Šiam Įsakymui nusideda ir tie savininkai, kurie samdiniams laiku nesumoka atlyginimų, nors ir galėtų sumokėti.

Šį įsakymą laužo žmonės, kurie galėtų dirbti, bet gyvena iš labdaros ir aukų. Nuodėminga gyventi kitų sąskaita, nes yra pasakyta:„Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas“(Pr.3.19). Tinginiams galima pasakyti:„ Nueik pas skruzdėlę tu, dykaduoni, patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties.  Neturėdama jokio vado ar pareigūno, ar valdovo,  ji pripildo savo sandėlius vasarą ir surenka sau peną per pjūtį.  Kaip ilgai tu ten tysosi, dykaduoni? Kada kelsiesi iš miego? „Truputį pamiegoti, truputį pasnausti, šiek tiek rankas susidėjus pailsėti“, –  ir skurdas užklups tave kaip plėšikas, bei nepriteklius – kaip kareivis su ginklu“(Pat.6-11). Mes privalome dirbti, nes esame nusidėjėliai: darbas mums yra bausmė už nuodėmes ir gydymo priemonė nuo bet kokios naujos nuodėmės. Žmogus turi būti visą laiką kuo nors užimtas, nes tuomet jis galvos tik apie gerą, o priešingu atveju jo mintis užplūs blogi dalykai. Darbas yra blogio priešas.

Dar vienas iš būdų nusidėti šiam įsakymui būtų, kai kas nors skolinama už labai didelius procentus. Taip dažniausiai elgiasi turtuoliai, norėdami dar labiau pralobti neturtingųjų sąskaita, skandindami juos neišsimokėtinose skolose. Taip pat bus nusidedama, kai pirmo būtinumo prekėms yra padidinamos kainos. Pavyzdžiui, tai gali atsitikti įvykus kokiai nors stichinei nelaimei. Reikia atminti, kad turtuolius Dievas apdovanojo tam, kad jie savomis gėrybėmis pasidalintų su neturtingais žmonėmis.

Tai dar toli gražu ne visos nuodėmės, kuriomis mes nusidedame septintajam įsakymui. Kokios bebūtų sunkios mūsų nuodėmės, visuomet yra galimybės ir priemonės, kurios leidžia tų nuodėmių išvengti. Prie tokių priemonių galima priskirti:

– nuoširdžią atgailą: „Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta,  mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“.  VIEŠPATS sako: „Eikit šen, drauge pasvarstykime: esate paraudę nuo nuodėmių, aš jus išbaltinsiu kaip sniegą. Nors jūsų nuodėmės ir yra raudonos it kraujas, jos gali tapti baltos kaip vilna“(Iz.16-18). „ … bet jei ta tauta, kuriai grasinau, nusigręžia nuo savo nedorumo, aš pakeičiu savo mintį apie bausmę, kuria maniau ją nubausti.  O kartais pažadu kuriai nors tautai ar karalystei, kad ją stiprinsiu ir duosiu žemės…“(Jer.18.8-9). „Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“(Lk.13.3).

– pavogtų daiktų ar kitko sugražinimą. Tam geru pavyzdžiu gali pasitarnauti epizodas, kuris pateiktas Šventajame Rašte:„ Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė:„Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“.  Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį.  Tai matydami, visi murmėjo:„Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“  O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį:„Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“.  Jėzus tarė:„Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis““(Lk.19.5-9). Zachiejus, matyt, buvo tas valdininkas, kuris iš žmonių imdavo daugiau nei priklausė, taip skriaudė žmones, o pats turtėjo. Tą nuodėmę jis ir pripažino Jėzui Kristui. Be to, jis nutarė visiškai atsikratyti ta nuodėme. Todėl nusprendė pusę turto atiduoti neturtingiems.

Taigi visuomet pravartu prisiminti išmintingojo Saliamono žodžius (Pat.13.11).

Reikia pastebėti, kad šis įsakymas liečia ir geradarius. Kiekvienas krikščionis ne tik privalo nieko svetimo nesisavinti, bet turi ginti savo artimo nuosavybę. Jei, pavyzdžiui, ką nors randame, tai privalome sugražinti savininkui. Taip elgiasi visi garbingi žmonės.

Jei kas nors stokoja, tai mes privalome jam parodyti krikščionišką meilę bei gailestingumą. Viešpats sako, kad Jis priima gerumą, kurį mes parodėme neturtingiems ir pasmerks tuos, kurie nerodė gailestingumo reikalingiems:„Ir tars karalius stovintiems dešinėje: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!  Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte,  buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“.  Tuomet teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme?  Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme?  Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?“  Ir atsakys jiems karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“.

 Paskui jis prabils į stovinčius kairėje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!

 Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte,  buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte“.

 Tuomet jie atsakys:„Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?“  Tuomet jis pasakys jiems:„Iš tiesų sakau jums: kiek kartų taip nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte“.  Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“(Mt.25.34-46).

Jei kas prašo mūsų pagalbos, mes privalome atsiliepti. Kiekvienam prašančiam reikia duoti: „Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė“(Lk.6.30). „Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“(Lk.6.35).

Geradaris taip pat yra žmogus, kuris tesi duotą žodį.

Didžiausia geradarystė būtų išdalinti turtą stokojantiems, kad taptume tobuli, kaip Jėzus Kristus sakė jaunuoliui:„Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“(Mt.19.21). Tai tik keletas pastebėjimų geradarystės klausimu, kuri siejasi su šiuo Dekalogo įsakymu. 

9. AŠTUNTAS ĮSAKYMAS: Nekalbėk netiesos

Aštuntuoju įsakymu  Viešpats draudžia kalbėti netiesą apie kitą žmogų bei aplamai skleisti melą: melagingai liudyti teisme, skųsti, šmeižti, kurti paskalas. Šmeižtas iš tikrųjų yra šėtoniškas darbas. Bet koks melas nesiderina nei su krikščionio vardu, nei su artimo meile. Apaštalas Paulius sako:„Tad, pametę melagystę, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai“(Ef.4.25). Niekuomet nereikia prikaišioti kitiems ir smerkti. Artimo blogą elgesį galima pataisyti ne prikaišiojimais bei smerkimu, bet meile ir geru patarimu. Be to, kiekvienas mes esame nusidėjėliai ir kiekvienas turime silpnybių bei trūkumų.

Mūsų Gelbėtojas liepia sutramdyti mus savo liežuvį ir netuščiažodžiauti, nes mums duotas žodis yra Dievo dovana. Jėzus Kristus yra pasakęs:„Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.  Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas”(Mt.12. 36-37). Taigi už savo žodžius teks mums kiekvienam atsakyti.

Labai dažnai sovietmečiu, beje dar ir šiandien pasitaiko, kad neteisingai liudijama teisme. Atmintinu tokio liudijimo pavyzdžiu mums tikintiesiems tarnauja melagingi liudijimai prieš Jėzų Kristų Sinedrione. Tuose visuose liudijimuose nebuvo nei vieno teisingo:„Nors daugelis melagingai liudijo prieš jį, tačiau jų liudijimai nesutarė“(Mk.14.56). Šmeižtas kartasi būna labai panašus į tiesą ir aplinkiniams sukelia kai kurių abejonių apie visai nekaltą žmogų. Pats baisiausias šmeižtas – tai neteisingas liudijimas teisme, kurio pagalba gali būti nuplėšta visai nekalto žmogaus garbė ir jis nuteistas nepagrįstai. Kaip rodo praktika, tokius neteisingus liudytojus gyvenime lydi nesėkmės arba netikėtai staiga patys tampa teisiamaisiais.

Labai dažnai pasitaiko atvejų, kada neteisingai yra ginamas kaltinamasis, norint bet kokiais būdais jį išteisinti. Tuomet iškyla klausimas:„Ar visi advokatai sąžiningai naudojasi gynybos įstatymu“? Aišku, kad ne, nes kai kurie advokatai neigia akivaizdų teisiamojo nusikaltimą ir stengiasi bet kokiom priemonėmis jį išteisinti. Toks elgesys visiškai nepateisinamas, dažniausiai jo motyvai būna piniginiai sandoriai su kaltinamaisiais. Savo gražbylystėmis tokie advokatai iš visų jėgų stengiasi suklaidinti teismą, užtęsia bylų nagrinėjimą. Paprastai taip priimta, kad geriausiu advokatu yra laikomas tas, kuris sugeba tikrą nusikaltėlį išteisinti ir išvaduoti nuo bausmės atlikimo. Toks „geriausias advokatas“ eina į nedorą sandorį su savo sąžine ir negali būti pateisinamas. Geriau sąžiningam advokatui atsisakyti panašios bylos. Priešingu atveju jis savo sąžinę ir sielą parduoda už „trisdešimt sidabrinių“.

Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai kaltinamasis yra išteisinamas vadovaujantis  tariamu gailestingumu(aišku, kad nedykai). Savu laiku tokiais teismais garsėjo fariziejai. Dabar yra galimybė visiškai įsitikinti kaltinamojo kaltumu pagal tyrimo medžiagą, apklausą liudijimus ir t.t. Teisėjas pagal savo sąžinę ir vadovaujantis įstatymais turi lemti kaltinamojo likimą ir už sprendimą atsako prieš Dievą. Neteisinga bus, jei teismas išteisins sunkų nusikaltėlį, remdamasis nuoširdžiu kaltinamojo prisipažinimu bei jo gailesčiu. Už tai tegali būti tiktai sumažinta bausmės trukmė. Kartais nesuprantamas būna teismo išteisinamasis sprendimas, kuris remiasi „priverstinomis aplinkybėmis“ arba „padėtimi be išeities“. Tokiu atveju belieka tikėtis tiktai Dievo teismo teisingumu. Krikščioniškas gailestingumas neprieštarauja teisingam kaltinamajam nuosprendžiui, nes nusikaltėlis teisiamas pagal įstatymo reikalavimus. Kristus, mokydamas būti mus gailestingais artimui, paliko pasaulietiniam teismui teisę bausti nusikaltėlius:„Vienas iš minios jam tarė:„Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“.  Jis atsakė:„Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?““(Lk.12.13-14)

Kaltinamasis teisme, nors ir prispaustas neginčijamų įrodymų, dažnai neigia savo kaltę. Tokiu elgesiu jis tiktai apsunkina savo kaltę prieš Dievą, jis neklauso savo sąžinės balso, stengiasi apgauti teismą, kaltę versdamas visai nekaltiems žmonėms ir išvengti bausmės. Tai netiesioginio šmeižto atvejis. Toks kaltinamojo elgesys yra visai priešingas negu Kristaus teismo metu, kada Jėzus prisiėmė neteisingą kaltę už mūsų nuodėmes prieš Dievo Teismą. Tuomet savo neteisingiems  teisėjams Jis vis tiek atsakinėjo.

Šis įsakymas taip pat laužomas, kada kaltinamasis, realiai nepadaręs nusikaltimo, prisiima kaltę. Tai atsitinka kai kada spaudžiant bylos tyrėjams, kurie nori kuo greičiau „uždaryti bylą“, bet nesiekia teisingumo įgyvendinimo. Kokie panašių bylų atvejai bebūtų, tai vadinama „savęs šmeižimu“, kai stengiamasi nuo teismo nuslėpti tikrąjį nusikaltėlį. Taip elgtis tikinčiam nedera ir privalu iki galo stengtis įrodyti savo nekaltumą.

Pasitaiko priešingų atvejų, kai stengiamasi savo kaltę suversti visai nekaltam žmogui. Panašių atvejų randame ir Senajame Testamente:„ Tuo metu pas karalių atėjo dvi moterys paleistuvės ir jam prisistatė.  Viena moteris tarė:„Prašyčiau, mano viešpatie! Ši moteris ir aš gyvename tuose pat namuose. Jai esant namuose, aš pagimdžiau kūdikį.  Atsitiko, kad trečią dieną po to, kai aš pagimdžiau, ir ši moteris pagimdė. Mudvi buvome drauge. Kito žmogaus namuose su mumis nebuvo, tik mes dvi buvome namuose.  Naktį šios moters sūnus mirė, nes ji miegodama jį nugulė.  Atsikėlusi vidurnaktį, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų iš mano pašonės ir pasiguldė jį sau prie krūtinės, o savo mirusį sūnų paguldė man prie krūtinės.  Kai aš rytą atsikėliau savo sūnaus žindyti, žiūriu, jis negyvas. Bet kai jį iš arčiau ryto metą apžiūrėjau, man buvo aišku, kad jis nebuvo tas sūnus, kurį buvau pagimdžiusi“.

 Bet kita moteris prakalbėjo:„Ne! Šis yra mano sūnus – gyvasis, o negyvasis yra tavo!“ O pirmoji kartojo:„Ne! Negyvasis sūnus yra tavo, o gyvasis sūnus yra mano!“ Taip juodvi ginčijosi karaliaus akivaizdoje.

 Tada karalius tarė:„Viena sako: „Šis yra mano sūnus – gyvasis“, – o kita sako: „Tai netiesa! Tavo sūnus yra negyvasis, o mano sūnus – gyvasis'“.  Karalius tad įsakė:„Atneškite man kalaviją“. Atnešus karaliui kalaviją,  karalius tarė:„Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai“.

 Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. „Prašyčiau, mano viešpatie! – ji šaukė, – duoti jai gyvąjį vaiką! Tik jo neužmuškite!“ O kita reikalavo: „Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!“  Tada karalius atsakė:„Atiduokite pirmajai gyvąjį berniuką, – jis tarė, – neužmuškite jo! Ji yra jo motina“.

 Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turėjo Dievo išmintį teisingumui vykdyti“(1Kar.3.16-28).

Suversti savo kaltę nekaltam asmeniui yra labai sunki nuodėmė. Kartais taip elgiamasi, kai norima specialiai pakenkti artimui. Visa tai rodo, koks baisus yra žmogaus nesąžiningumas.

Pasitaiko ir melagingų skundų, kurie Senojo Testamento laikais buvo vertinami labai neigiamai:„Nerodysi jam jokio gailesčio, bet pašalinsi nekalto kraujo kaltę iš Izraelio, idant tu klestėtumei“. … tada turite su juo lygiai taip pasielgti, kaip jis buvo norėjęs elgtis su artimu. Taip pašalinsi pikta iš jūsų tarpo“(Įst.19.13;19). Šiais laikais dažniausiai elgiamasi anonimiškai, kai kruopelytės tiesos yra sumaišytos su netiesa. Tokio skundo motyvas – dažniausiai pyktis, pavydas. Nors ir nepavyksta apkaltinti artimo tokiu skundu jie vis tiek būna patenkinti, kad jiems pavyko žmogų apjuodinti, pagadinti jo nervus. Toks anoniminis šmeižtas pasklinda kaip gandas ir gali pakenkti skundžiamam žmogui, jo karjerai. Tokie skundai ir jų autoriai rodo, kad žmogus neturi artimo meilės.

Tarpusavio bylinėjimaisi irgi nepateisinami:„Deja, brolis bylinėjasi su broliu ir, lyg tyčia, pas netikinčiuosius.

 Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Kodėl jums verčiau nenukęsti neteisybės? Argi ne verčiau pakęsti nuostolį“(1Kor.6. 6-7)? Tokių bylinėjimųsi pagrindas rašytiniai skundai įvairioms tarnyboms ir teismui turto dalybų, nesąžiningo poelgio atvejais ir panašiai. Visgi krikščionims nederėtų užsiiminėti tokiais dalykais, reiktų pasitikėti Dievo valia ir artimo meilės dėka paaukoti save ir savo asmeninius interesus. Šiais laikais dažnai būna skundai dėl garbės ir orumo įžeidimo. Tokių teismų metu skundikas stengiasi dar labiau apjuodinti savo artimą, o teismas kaltinamojo nuosprendžio priimti negali, nes, kaip taisyklė, tenai ir nėra kaltinamosios sudėties. Tokie bylinėjimaisi kenkia žmogaus dvasiniam gyvenimui, sujaukia jo dvasinę ramybę, skatina kerštą ir pagiežą.

Krikščionis turi stengtis išvengti tokių bylinėjimųsi, geriau nukęsti nuoskaudas ir patikėti tokią bylą Dievo teismui, žinant, kad Dievas neapleis teisingo žmogaus.

Evangelija mus moko būti taikiais ir tokius žmones vadina Dievo vaikais:„ Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais“(Mt.5.9). Juk Kristaus pavyzdys rodo, kaip Dievas sutaikė Dievo Sūnų su nuodėminga žmonija. Tačiau kasdieniniame gyvenime pasitaiko atvejų, kai tarp žmonių sėjamas pyktis ir nesantaika, skleidžiant gandus, įvairias paskalas ir išgalvotus dalykus. Kartais stebimas keistas dalykas: jei tarp žmonių vyrauja stipri santarvė ir tarpusavio meilė, tuo šlykštesnis būna sumanymas (pvz., sukiršinti brolius, vyrą su žmona ir t.t.). Toks elgesys būdingas tiktai velniui. Krikščionis turi dėti visas pastangas, kad netaptų nesantaikos tarp savo artimųjų sėjėju, stengtis stiprinti taiką ir meilę tarp žmonių Evangelijos pavyzdžiu, kaip tai darė Kristus.

Tarp žmonių paplitęs reiškinys yra visokių gandų platinimas. Pirmasis, kuris pradeda platinti gandus apie artimą, daugiausia yra kaltas už kitus, kurie tuos gandus atkartoja. Jei iš pradžių gandai nutiltų žmogaus lūpose, tai jie neatneštų tiek pagundų ir nuodėmių. Jei klausytojas blaiviai pagalvotų apie jam pasakytą naujieną, tai jis galėtų ir sustabdyti tų gandų ir paskalų bei apkalbų sklidimą. Viena, kas būdinga gandams, paskaloms ir apkalboms, tai, kad iš menkutės klaidelės, ji tampa didele, iš mažo suklydimo virsta labai baisiu ir neatleistinu nusikaltimu. Tas žmogus, apie kurį sklinda gandai dažniausiai net nežino  kam ir kaip reiktų pasiaiškinti. Į tokį žmogų daugelis pradeda įtariai žiūrėti, duoda suprasti, kad apie jo kaltę labai daug ir gerai viską žino. Po kiek laiko žmogus, paleidęs apkalbas, gandus, išgirsta visiškai kitokią šmeižikišką ir melagingą naujieną. Tačiau ištaisyti klaidą jau neįmanoma ir apkalbėtasis patiria negarbę, pažeminimą. Tikinčiam žmogui reikia būti apdairiam ir niekuomet neskelbti kitiems nepatikrintas žinias apie savo artimą. Tegul ties juo ir baigiasi įvairūs gandai, apkalbos apie artimą ir taip bus išvengta žalos.

Taip pat reikia būti atsargiems, išgirdus kitų žmonių nuomonę apie konkretų žmogų ir iš to galimas kilti nuostatas apie jį. Žmogus gali ir neplatinti arba nekurti paskalų, bet labai lengvai tais gandais patiki, pasiduoda daugumos nuomonei. Taip bendruomenėje ir paplinta nepasitikėjimas konkrečiu asmeniu. Patiklūs žmonės patys save žemina, nes jie gyvena kitų mintimis, nuomonėmis ir neturi tvirtos savo nuomonės. Geriau pagalvoti, ar ne pikti ir blogi žmonės platina gandus apie artimą ir jų nuomonė niekuo neparemta apart išsigalvojimų. Dažnai žmogus, apie kurį platinami gandai yra padorus, todėl nereiktų tikėti, kas platinama. Sumanus krikščionis niekuomet nevertins ir neteis žmonių pagal išgirstas nuogirdas, žinodamas, kad jos dažniausiai būna klaidingos bei melagingos.

Mato Evangelijoje skaitome:„Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“(Mt.7.1). Tačiau yra žmonių kategorija, kuriems tai leidžiama daryti. Tai teisėtas teisėjas, vykdantis savo tiesiogines pareigas, darbdavys, šeimos galva. Tačiau ir tie žmonės nusidės, teisdami artimą, jei savo veiksmais nesieks tikslo sulaikyti kitus nuo blogo poelgio arba juos teis už akių. Artimo smerkimas nėra šmeižtas, kai jis siejasi su žmogaus blogu elgesiu. Bet jei jis virsta aistra ir įpročiu, tai žeidžia Dievą, nes smerkiantysis prisiima sau Dievo teismo teisę:„Kas tu toks, kad drįsti teisti svetimą tarną?! Juk ar jis stovi, ar puola – tai savajam Viešpačiui. Bet jis stovės, nes Viešpats turi galią jį palaikyti“(Rom.14.4). Čia gali gautis prieštaravimas tarp Dievo ir žmogaus, nes pastarasis gali teisti tą, kuriam Dievas jau seniai dovanojo. Smerkdami artimą, mes jam nerodome artimo meilės. Taigi reikia smerkti ne žmogų, bet jo negerus darbus, nuodėmes ir poelgius. Reikia aiškiai skirti žmogų, kaip Dievo atvaizdą, nuo jo dvasinės klaidos ir melstis už jį, kad už savo klaidas jam netektų kentėti. Blogiausia būna, kad smerkiantysis pats nemato savo klaidų bei nuodėmių ir jas slepia tiek nuo savęs, tiek nuo kitų. Tai supratęs, žmogus nustos smerkti kitus.

Kiekvienas tikras krikščionis turi šalinti savyje įprotį smerkti savo artimą. Jei pastebi savo artimą nusidedant, reikia stengtis žvilgsnį nukreipti į save ir ištarti sau:„ Galbūt ryt ir aš pulsiu į tą pačią nuodėmę“. Tuomet pravartu pasimelsti už artimą, kad Dievas jį pakeltų, o mums duotų jėgų nenusidėti.

Reikia stengtis apginti žmogų nuo šmeižto, kai jo nekaltumas gerai žinomas. Kas gerbia tiesą, tas ją ir gina, kai ji iškraipoma kitų žmonių. Kai užstojamas nekaltas žmogus, tai ginama pati tiesa. Jei neginame nekalto, tai mes parodome, kad neturime artimo meilės pilnatvės ir negerbiame tiesos. Jei Pilotas būtų mylėjęs tiesą, tai nebūtų atidavęs Kristų nukryžiuoti. Stoti prieš šmeižtą – reiškia pakelti žmogų, kurį stengiasi sutrypti pikti. Reikia ginti ir tą žmogų, kuris neprašo to arba nedrįsta prašyti. Turbūt dažnai pasitaiko atvejų, kai mes galėjome apginti žmogų nuo šmeižto, bet to nepadarėme. Daugelis šios dienos žmonių yra kalti šia nuodėme. Tikras krikščionis turi džiaugtis, kai jam tenka ginti melagingai šmeižiamą, kovoti už tiesą, atstatyti teisingumą.

Kartais galima girdėti netinkamai kalbant apie mirusiuosius. Mirę dvasiniu požiūriu yra tokie pat artimieji, kaip ir gyvieji. Jau nesančių mūsų tarpe garbę taip pat reikia ginti. Šmeižiko kaltė šiuo atveju dar didesnė, nes mirusysis pats negali apsiginti. Krikščionis be reikalo neturi kalbėti nieko blogo apie mirusį. Protinga vadovautis sena patarle:„ Apie mirusius kalbėti tik gerai arba nieko“.

Pasitaiko atvejų, kai vienas žmogus pradeda įtarinėti savo artimą be jokio pagrindo. Tokie nepagristi įtarinėjimai – tai šmeižtas mūsų širdies viduje, nes jie viešai neišsakomi. Pavyzdžiui, jei kuklias pareigas turintis žmogus gerai rengiasi, jis gali būti įtartas gaunantis pašalines bei neteisėtas pajamas. Dažnai pagal išvaizdą žmogus įtariamas, kad yra alkoholikas ir panašiai.

Todėl tokiais atvejais, kylant įtarinėjimo pagundai, geriausia stengtis savyje ir kituose ugdyti krikščioniškus įsitikinimus ne tiktai žodžiais, bet ir darbais. Įtarinėjantysis dažnai piktam naudoja artimo paprastumą. Artimas jam būna atviras, o kitas iš jo kalbų pradeda kurti įvairias negeras prielaidas. Krikščionis privalo vengti panašių įtarinėjimų, kad pirmiausia nekenktų sau ir nežemintų savo artimo garbės.

Kartais žmogui sumišimą sukelia išgirstas šmeižtas. Kada pas artimą nėra aiškiai pastebimų trūkumų, tai žmonės pradeda juos išgalvoti, realiems faktams prideda melą arba tiesiog juos iškraipo. Apie tai kalbama ir Šventajame Rašte:„Šitas yra sakęs:„Aš galiu sugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją vėl atstatyti““(Mt.16.61). Kristus kalbėjo apie vienus dalykus, o fariziejai galvojo apie Jeruzalės šventyklą. Dažnai priešiškumą artimui sukelia ne jo elgesys, bet paprastas pavydas jo talentui, garbingam jo gyvenimo būdui, turtui, sėkmingam šeimyniniam gyvenimui ir panašiai. Kartais žmonės būna nepatenkinti artimo žmogaus pažiūromis, moraliniu tvirtumu, nesitaikstimu su nuodėme ir t.t. Jei tokiu atveju žmogaus sąžinė yra rami, jis sau neturi priekaištų, tai ir nereikia kreipti dėmesį  tokiems šmeižtams:„Bet jis neatsakė nė į vieną kaltinimą ir tuo be galo nustebino valdytoją“(Mt27.14). Taip elgėsi Kristus panašioje situacijoje. Šmeižikai ir priešai visuomet lieka mums už nugaros, o mes su Dievo pagalba eisime toliau tuo keliu, kuris mus nuves į amžinybę:„Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių.  Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“(Mt.7.13). Visuomet tiesa atpažįsta tiesą, o geradaris geradarį, kai savo kelyje sutinka šmeižtą ir priešiškumą, toks yra likimas ir realybė:„Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia.  Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs:„Tarnas ne didesnis už šeimininką!“ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų.  Ir visa tai jums darys dėl manęs, nes jie nepažįsta to, kuris yra mane siuntęs“(Jn.15.19-21).

Tiktai krikščioniškoji Viešpaties meilė ir kantrybė padės pergyventi mus supančių žmonių visus nesutarimus ir priešiškumą. Pasaulis nepažins ir nemylės dievobaimingo žmogaus tol, kol nesistengs pats pažinti Dievą:„Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino“(1Jn.3.1).

Kristus yra pasakęs:„O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui:„Pusgalvi!“, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako:„Beproti!“, tas smerktinas į pragaro ugnį“(Mt.5.22). Barniai nuo šmeižto ir paskalų skiriasi tuo, kad jie žmogui priskiria konkrečią labai neigiamą savybę. Pasakymas „jis nesąžiningas“ paneigia žmogaus garbę ir jo geraširdiškumą.

Yra išpranašauta, kad barniai, kaip meilės nuskurdinimo priemonė, ir dabartinės žmonijos bendravimo forma stiprės:„Pirmiausia turite žinoti, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. Jie gyvens savo geiduliais“(2Pt.3.3). Taigi didės ir tokių nuodėmių.

Netiesa apie žmogų gali būti išsakyta ne tik žodžiu (per radiją ar televiziją), bet ir raštu, per spaudą.

Kilnus žmogus ir pagautas pykčio išlieka kilniu, jam bus svetimas grubumas, jis nenaudos įžeidžiančių žodžių, nepadorių gestų.

Kiekvienas žmogus turi krikščionišką vardą, kuris jam yra duotas krikšto metu. Tas vardas jam duodamas kokio nors šventojo garbei ir paryškina jame Dievo atvaizdą, kreipia jį dieviškumo keliu. Kai vietoje to švento vardo žmogui duodama pravardė ir ji paplinta, tai niekina žmogaus dvasingumą, nubloškia jį net į gyvūnų pasaulį (tu asile ir panašiai). Todėl vartoti pokalbiuose išgalvotas pravardes yra įžeidimas, Dievo atvaizdo žmoguje niekinimas, jo orumo pažeminimas.

Didelės nevilties ar sunkiai suvaldomo pykčio atvejais galima išgirsti, kaip žmogus prakeikia pats save arba tą dieną, kai jis gimė. Toks žmogaus poelgis parodo jo visišką netikėjimą ir nepasitikėjimą Dievu, Jo gailestingumu, Savo kūrinio meile. Prakeikiantis save žmogus tartum sakytų Dievui:„ Kam Tu man davei gyvenimą?“ Toks neišmanėlis nesupranta, kad po šio gyvenimo yra amžinybė, kuri jam skirta. Reikia žinoti, kad po liūdesio valandų visada bus šviesu ir, kad Dievas niekuomet neduoda žmogui tokių išbandymų, kurių jis nepakeltų.

Kai kada kyla diskusijų dėl, taip vadinamo, šventojo melo. Jau Senajame Testamente randame atvejų, kai melas buvo naudojamas, kaip vienintelė priemonė, išvengti žymiai didesnio blogio, kaip melas. Ir šventųjų gyvenime randame, kad jiems irgi teko naudoti melą, kad išgelbėtų artimą nuo labai sunkios nuodėmės. Tokiam melui mus gali pastūmėti aplinkybės, kurios reikalauja gelbėti savo arba artimo gyvybę, išsaugoti kito žmogaus garbę, sulaikyti kitą žmogų nuo sunkios nuodėmės.

Yra melo rūšis, kuri sunkiai pastebima. Pavyzdžiui, nusikaltęs Adomas, kaltę vertė Ievai, kuri jam pasiūlė uždraustą vaisių. Bet jis kalbėjo prieš savo sąžinę, nes jam Dievas buvo uždraudęs valgyti vieno medžio vaisius. Taigi Adomas bandė pasiteisinti, jei ne žmona jis būtų nenusidėjęs. Čia irgi įdomiai gaunasi, jei ne Dievo jam dovanota žmona, tai Adomas būtų nekaltas. Bet tai netiesos žodžiai, nes Dievas sukūrė Ievą tiktai tuomet, kai jis pasijuto labai vienišas ir ilgėjosi jam artimo žmogaus. Taigi ir šiandien yra daugybė panašių pasiteisinimų. Reikia pabrėžti, kad nuoširdi atgaila ir prašymas Dievo atleisti būtų pats geriausias pasiteisinimas tokio melo atveju. Krikščionis turi vadovautis taisykle – visokeriopai vengti savęs pateisinimo, ypač tais atvejais, kai jo sąžinė jam kalba priešingai.

Kitas tiesos nesakymo būdas yra meilikavimas. Pirmuoju meilikautoju buvo rojaus žaltys, kuris meilikaudamasis Adomui ir Ievai sakė, kad jei jie paklausys jo, tai taps panašūs į dievus.  Meilikavimas būna labai delikatus, kai pasigauna net protingus žmones; būna grubus arba net naivus, kada po nežinojimo skraiste jus kalboje paaukština pareigose. Labai paplitęs, taip vadinamas, kasdieninis meilikavimas. Pavyzdžiui, kai jus sutinka labai pagarbiai, bet ne nuoširdžiai; domisi jūsų sveikata, savijauta, bet tiktai formaliai ne iš širdies; pastoviai šypsosi bekalbant, spaudžia ranką, bet visa tai ne nuoširdžiai ir t.t. Meilikauja pavaldiniai viršininkams, neturtingi turtuoliams, paprastieji žymiems ir panašiai.

Tokio elgesio žmogus apsimetinėja, vidumi būna įsitempęs, nepanašus į save. Krikščioniškas poelgis turi būti visai kitoks. Tikro krikščionio žodžiai nesiskiria nuo minčių, o darbai nuo žodžių. Nuoširdumas ir paprastumas privalo organiškai lydėti tokį žmogų. Krikščionis neturi ne tik pats meilikauti, bet privalo nemėgti ir nepriimti meilikavimo.

„Tad, pametę melagystę, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai“(Ef.4.25). Kada mus prašo charakterizuoti kitą žmogų, reikia sakyti tikrą tiesą, be jokių pagražinimų. Krikščionis, gerai pažįstantis žmogų, privalo pateikti apie jį objektyvų atsiliepimą, kai to reikalaujama. Jeigu tik domimasi iš žingeidumo, tai pakanka pateikti apibendrintą vertinimą.

„Esu pajuoka visiems savo priešams,  pasibjaurėjimą keliu net kaimynams ir klaiką – savo pažįstamiems, – nuo manęs bėga, kas kelyje mane pamato“(Ps.31.12). Pasitaiko atvejų, kai žmonės nenori bendrauti su asmeniu, kurio kiti nemyli dėl kažkokių subjektyvių priežasčių. Tokį žmogų dažnai darbe skriaudžia, žemina ir dar nuo jo nusigręžia bendradarbiai. Taip besielgiantys žmonės neturi artimo meilės, nori įtikti tik tam tikram ratui žmonių, kurie gali būti jiems gyvenime naudingi. Taip jie parodo savo silpnadvasiškumą ir bailumą. Krikščionis turi būti ne silpnadvasis ir ištikimas teisingumui. Todėl jis neturi vengti skriaudžiamo, jį reikia gerbti, rodyti jam dėmesį ir jei reikia užjausti.

Davus pažadą, reikia laikytis žodžio. Aišku žmogus ne Dievas ir duotą pažadą gali įvykdyti tiktai esant palankioms sąlygoms. Pavyzdžiui, jei bus sveikas, gyvas, nekils nenumatytų kliūčių ir panašiai. Tačiau visuomet, duodant pažadą, reikia širdyje turėti tvirtą ryžtą jį tesėti. Dažniausiai nevykdomi kasdieniniai pažadai: pažadama kur nors atvykti ir neatvykstama iš tingėjimo arba pamiršus, pažadėjo įvykdyti prašymą, bet pamiršo. Atsisakant vykdyti duotą pažadą, žmogus tiesiogiai apgaudinėja arba mažų mažiausiai parodo savo charakterio nepastovumą.

Dažnai mes nusidedame tuščiažodžiavimu ir daugžodžiavimu, nes yra pasakyta:„Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį.  Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“(Mt.12.36-37); „Kur daug kalbama, ten kaltės netrūksta, o protingo žmogaus kalba yra santūri“(Pat.10.19). Galima nesibarti, nežeminti kitų, bet savo kalba galima įkyrėti, varginti kitus. Toks tuščiažodžiavimas yra nuodėmė. Žodis yra kūryba. Viešpats Dievas Žodžiu sukūrė pasaulį. Tad ir mūsų žodis turi būti aplinkiniams naudingas. Kiek tuščių, beprasmių kalbų galima išgirsti aplinkui. Jei tenka būti apsuptam daugelio žmonių, tai tuomet reikia melsti Dievą, kad Jis padėtų priversti mus protingam tylėjimui. O kad tuo atveju neatrodytume niūrūs ir užsidarę, ir neliūdintume aplinkinių, žodžių trūkumą galima kompensuoti draugišku, geranorišku žvilgsniu bei šypsena.

„Tegu kitas giria, o ne tavo paties burna, – kas nors kitas, o ne tavo paties lūpos“(Pat.27.2). Savigyra labai siejasi su išdidumu. Save giriantis tai daro savo paties liežuviu arba spaudoje. Dargi, jei jis negiria savęs, bet peikia, tai daroma tam, kad kiti neigtų jo savikritiką ir iškeltų geras savybes bei nuopelnus. Toks žmogus dažnai save aukština kitų atžvilgiu. Naujai susipažįstant toks žmogus kalba taip, kad kiti žinotų su kuo turi reikalą. Ši nuodėmė būdinga daugeliui ir daug kas mėgsta pasigirti savo pasiekimais. Tokia savybe pasižymi ir gana garbingi žmonės. Kartasi giriasi žmonės, kurie ir neturi kuo pasigirti. Tokie pagyrūnai patiria pajuoką ir dažnai yra smerkiami. Visų tipų pagyrūnai vietoj to, kad girtų ir garbintų Dievą, giria patys save. Gydant save nuo tokios ydos, visada reikia prisiminti savo slaptas nuodėmes ir suprasti, kad esi nevertas pagyrų ir geriau patylėti. Geriau visokeriopai vengti pagyrų. Į pagyras reikia atsakyti tylėjimu, kas leis suprasti, kad mes neverti jų ir neturime, ką pasakyti apie tai.

Be reikalo paviešinimas savo ar kieno nors kito paslapties taip pat yra neleistinas dalykas. Paslapties saugojimo pavyzdžiu gali tarnauti Švenčiausiosios Mergelės Marijos saugota paslaptis apie angelo Apreiškimą. Ji šią paslaptį net neatskleidė savo sužadėtiniui Juozapui, apie kurią jis sužinojo tiktai iš angelo. Juozapas irgi saugojo šią paslaptį. Taip saugoti paslaptį turi kiekvienas krikščionis. Nesaugojimas svetimos paslapties priveda prie to, kad žmogus tampa tam tikros rūšies išdaviku, nuo jo nusigręžia draugai, pažįstami, net artimieji. O išdavus valstybinę paslaptį tampama tėvynės išdaviku.

Kai kada žmogus visai nepaiso visuomenės nuomonės apie save. Taip dažniausiai elgiasi išdidūs žmonės su ryškiai išreikšta savimeile. Visai kitas dalykas, jei žmogus nesutinka su visuomenės nuomone, norėdamas nenusidėti Dievo Įsakymams. Krikščionis, gyvendamas bendruomenėje, turi pagarbiai reaguoti į jos nuomonę. Jeigu ši nuomonė prieštarauja Dievo Įsakymams, tai reikia apgailestauti ir melsti Dievą, kad Jis apšviestų klystančius. Kitais atvejais reikia įdėmiai įsiklausyti į išsakomą  nuomonę ir stengtis ištaisyti išsakytas pastabas.

10. DEVINTAS ĮSAKYMAS:  Negeisk svetimo vyro ir svetimos moteries

Devintasis Dekalogo įsakymas Senajame Testamente (ST) skamba taip: „Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“(Iš.20.17). Naujajame Testamente, Mato Evangelijoje skaitome: „O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“(Mt.5.28).

Įsakymas draudžia ne tik geidulingai žiūrėti į moterį ar vyrą, bet ir geidulingas mintis. Geidulys, geismas gali būti suprastas kaip grubus geidulingas lytinis potraukis arba aistra. Tai tokia žmogaus būsena, kai jis visas tampa lytinių jausmų vergu ir nori savo lyties aistras patenkinti bet kokiu būdu. Tai seksualinės idėjos pavergtas žmogus.

Šventajame Rašte geismas suprantamas platesne prasme: „… nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“(1Jn.2.16). Griežtai vertinant,  geismas yra stiprus nenatūralus žmogaus, kaip Dievo kūrinio, noras nusidėti. Įdomu panagrinėti, iš kur žmoguje atsirado tas geismas, kokia jo prigimtis?

Bendrai paėmus, geismo prigimtis  yra tokia pati kaip bet kokios nuodėmės. O ta, kaip žinome, siekia Adomo ir Ievos laikus.

Kai Dievas sukūrė moterį, ją sukūrė vyrui. Būtent Dievo buvo įkvėpta vyrui meilė moteriai bei tas potraukio jausmas, apie kurį kalbama Senajame Testamente: „O žmogus ištarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ši bus vadinama Moterimi, nes iš jos Vyro ji buvo paimta“. Todėl vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“(Pr.2.23-24). Sukurtiems pirmiesiems tėvams Dievas liepė „veistis ir daugintis“. Kad šis paliepimas būtų lengvai vykdomas Adomas ir Ieva buvo nuogi, tačiau jie dėl to nesigėdijo. Ši aplinkybė taip pat pabrėžta: „Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos“(Pr.2.25). Kyla klausimas: „Kodėl?“ Todėl, kad pagal Dievo planą tame potraukyje nebuvo nieko gėdingo, t.y. nieko nenatūralaus. Taip buvo todėl, kad kūnai visiškai buvo pavaldūs jų valiai arba Dievo duotai Dvasiai. Kitais žodžiais kalbant, tuomet viršesnis buvo ne vyro ir motes seksualinio potraukio jausmas, bet jų tarpusavio bendravimo jausmas, šeimos jausmas, arba, kitaip išsireiškus, bendro gyvenimo pilnatvės jausmas. Tuo metu seksualinio potraukio jausmas nedominavo jų tarpusavio santykiuose. Adomo ir Ievos jausmai buvo harmoningi ir palaminti Dievo. Todėl jie nebuvo gėdingi ir jiems nebuvo gėda kartu būti nuogiems. Kaip mes šiandieną galime džiaugtis kiekvienu sutiktu žmogumi, jo  charakterio bruožais, malonia išvaizda, taip Adomas ir Ieva džiaugėsi vienas kitu be baimės padaryti seksualinę nuodėmę.

Tai kas gi atsitiko vėliau su Adomu ir Ieva, arba kas gi atsitiko su mumis?

Iš Senojo Testamento žinome, kad: „Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus“(Pr.3.7). Ką tai reiškia? Tai galima sužinoti taip pat ST(Pr.2.25). Kai tiktai Adomas ir Ieva nusidėjo, jie pamatė, kad yra nuogi ir pradėjo vienas kito gėdytis. Iki tol jie nesigėdijo, nes tas nuogumas buvo natūralus ir jie nežinojo, kad nuogi, kad reikia kūnus pridengti. Kai tiktai juos palietė nuodėmė, pakeitė jų prigimtį ir jie pamatė save nuogus, tai yra taip, kaip jie neturėjo vienas kitą matyti. Nuo to laiko geismas išsiveržė iš Dvasios paklusnumo. Seksualinio potraukio prigimtis iškrypsta dėl nuodėmės ir tampa aistra, kuri yra nenatūralus jausmas ir visiškai skiriasi nuo to seksualinio potraukio, kuris buvo duotas Dievo. Dabar seksualinio potraukio jausmas, virtęs aistra, reikalauja momentinio patenkinimo, kas ir vadinama geismu. Tokiu būdu Dievo palaiminimas, iškreiptas nuodėmės, virto prakeiksmu. Šiandieną liūdniausia yra tai, kad ir santuokoje ta aistra figūruoja. Todėl ir santuokoje kyla problemos, susijusios su svetimavimo nuodėme. Ši liguista svetimavimo aistra persekioja visą žmoniją. Aistra reikalauja aukų ir ji niekuomet nepasotinama. Jeigu mes savo valios bei pastangų ir Dievo pagalbos dėka nesugebame apriboti, nuslopinti tą aistrą, tai ji kuo toliau, tuo labiau tampa nevaldoma. Visa tai galų gale priveda prie šeimos iširimo bei asmenybės kracho.

Galima sakyti, kad žmogus su seksualiniais gundymais susiduria nuo vaikystės iki senatvės. Ši aistra, kaip didžiulis gaisras, yra pasiglemžęs bei bandė sunaikinti daugelį žmonių. Jei ne Dievo pagalba, tai jokio kito išsigelbėjimo ir nebūtų. Daug pavyzdžių galima rasti ST: tai Dovydas, Saliamonas ir kt.

Šios aistros išdavoje nusidedama ne vien tiktai veiksmais, bet ir mintimis, ką pabrėžia Kristus: „O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“(Mt.5.28). Jei kitos nuodėmės atveju mūsų mintis tik veda į nuodėmę, tai čia jau pati mintis yra nuodėmė. Piktoji dvasia gerai žino ir supranta seksualinės aistros jėgą ir tuo naudojasi. Šiandieną mes pastoviai per laikraščius, žurnalus, radiją, televiziją, reklamą susiduriame su seksualiniais gundymais. Mes jau įpratome ir nebekreipiame dėmesio, bet tai visiškai nereiškia, kad šis pavojus jau praėjęs ir nebeegzistuoja. Tai visų pirma turi jaudinti mus krikščionis, nes ta informacija lengvai prieinama jauniems, be gyvenimo patirties žmonėms.

Taigi, jei norime turėti Dievą savo gyvenime, tai pagal devintą įsakymą mes privalome riboti lytinius potraukius. Visų pirma reikia pradėti nuo minčių, o taip pat riboti bei vengti kitos informacijos, susijusios su sekso propaganda. Jei to nepakanka, tai patvariu apsaugos skydu gali būti tikėjimas: melsti Dievą, kad gintų nuo seksualinių pagundų. Tiktai malda turi būti kalbama sąmoningai ir su tikru noru atsikratyti tos pagundos. Nuodėmės atveju belieka vienintelis kelias – išpažintis bei atgaila. Po išpažinties nuodėmė nebetenka savo galios ir įtakos. Geismas, kuris kiekvieną kartą didėja patenkinant aistrą, po išpažinties irgi slopsta. Po tokios išpažinties pasijuntama, kad atsiranda jėgų kovoti ir atsispirti geiduliams. Taip pat reikia žinoti, kad tokiais atvejais su žmogumi yra Dievas, kuris visuomet myli mus ir linki mums išsigelbėti.

Mato Evangelijoje sakoma: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“(Mt.15.19). Taigi viskas prasideda nuo širdies. Kovojant su geismais, reikia skaistinti širdį, jai padėti kovoti su nuodėme.

Kiekvienas žmogus gina savo nuosavybę, gyvybę nuo kitų, kurie nori visą tai atimti bei pasisavinti. Vadinasi ginti gyvybę labai svarbu.

Daktarai, apžiūrintys pavojinga liga sergantį ligonį, užsimauna medicinines pirštines, kad patys neužsikrėstų. Tai taip pat labai svarbu.

Gamyboje visiems dirbantiesiems yra privalomos saugaus darbo taisyklės. Tai irgi svarbu.

Bet Dievas  mums sako, kad labiausiai mums reikia saugoti širdį, nes ji yra gyvenimo šaltinis. Šaltinis yra daug ko pradžia. Daugelis didelių upių prasideda iš mažų šaltinių. Didžiulis gaisras irgi kyla visai iš mažo degtuko: „Taip pat ir liežuvis yra mažas narys, bet moka girtis didžiais dalykais. Žiūrėkite, kokia maža ugnelė padega didžiausią girią“(Jok.3.5). Panašiai yra ir žmoguje, kai viena kilusi mintis ar idėja gali sukelti daugybę problemų su sunkiausiomis pasekmėmis. Štai kodėl Viešpats mums pataria ir liepia labiausiai saugoti savo širdį, nes nuo jos būklės priklauso ir mūsų veiksmai: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“(Mt.15.19), „Angių išperos, kaip jūs galite kalbėti gera, būdami blogi?! Juk burna kalba tai, ko pertekusi širdis“(Mt.12.34).

Ką žmogui reiškia širdies nusiteikimas ir jos būsena parodo daugelis Šventojo Rašto pavyzdžių. Prisiminkime jaunuolio pokalbį su Jėzumi: „ Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jis atsakė: „Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“. Tas paklausė: „Kokių?“ Jėzus atsakė: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk;  gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį.  Jaunuolis tarė: „Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?“  Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“.  Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto“ (Mt.19.16-22). Nesąžiningi sumanymai kyla širdyje: „Vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavė žemės sklypą.  Žmonai pritariant, jis pasiliko dalį gautų pinigų, o kitą dalį sudėjo prie apaštalų kojų.  Petras paklausė: „Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį? Kodėl gi tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilaikydamas dalį gautų pinigų?  Argi negalėjai sklypo sau laikyti ir argi pardavęs negalėjai laisvai tvarkytis? Tad kam gi taip sugalvojai savo širdyje? Juk tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui(Apd.5.1-4)!“ Klystanti širdis ne tik paklysta Dievo nurodytam kely, bet dažnai jį ir pameta: „ Nebūkite kietaširdžiai, kaip prie Meribos, kaip Masos dieną dykumoje,  ten jūsų protėviai gundė mane, – jie mane bandė, nors buvo matę mano darbus.  Per keturias dešimtis metų kokti man buvo toji karta. Tariau: „Jie yra žmonės, kurių širdis klysta, jie negerbia mano kelių““(Ps.95.8-10).

Taigi reikia stengtis visuomet savo širdį palaikyti skaisčią, kad būtų lengviau atsispirti bet kokiai pagundai ir nuodėmei. Mūsų širdis yra visų jausmų talpyklė: blogų ir gerų, gražių ir piktų. Savo širdimi mes tarnaujam Viešpačiui, nes ji yra sielos altorius, ant kurio aukojamos tikrosios žmogaus aukos Viešpačiui. Todėl ir sakoma: „Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios“(Ps.51.19). Kitoje vietoje pabrėžiama, kad: „VIEŠPATS bjaurisi suktos širdies žmogumi, o tie, kurių elgesys be priekaišto, jam patinka“(Pat.11.20); „VIEŠPATS bjaurisi kiekviena širdies puikybe; žinok, tai nebus dovanota“(Pat.16.5).

Žmogaus širdis kaip įdirbtas laukas, kuriame Dievas sėja gėrį, o piktasis kėsinasi iš jos pavogti Dievo Žodį: „Palei kelią sėjamas žodis – tai žmonės, kuriems vos išgirdus žodį, ateina šėtonas ir išplėšia juose pasėtąjį žodį“(Mk.4.15). Vietoj to jis pasėja blogio sėklą: „Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą…“(Jn.13.2). Kaip tėvui ir motinai svarbi yra mylinti vaiko širdis, taip Viešpats ieško mylinčių širdžių žmonėse: „Mano vaike, duok man savo širdį, tesilaiko tavo akys mano kelių“(Pat.23.26). Žmogaus atsidavimas Dievui visa širdimi ir yra mūsų tikėjimo esmė, ką pabrėžia apaštalas Lukas: „Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“(Lk.10.42).

Jei žmogus uždaro širdį Dievui: „… jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė“(1Jn.3.17), ji pasidaro šalta, nutolsta nuo išsigelbėjimo, bet ir tuomet Dievo malonė beldžiasi į širdį, kad ji atsivertų šviesai ir tiesos balsui: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“(Apr.3.20).

Kadangi nuo žmogaus širdies būsenos priklauso mūsų išgelbėjimas ar prapultis, tai Viešpats širdžiai davė įgimtą sargybinį – sąžinę: „Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą…“(Rom.2.15).Sąžinė dar vadinama širdies balsu, nes ji parodo, kas yra blogis ir gėris, kur yra teisingas kelias, o kur klystkelis. Taigi galima suprasti, kad sąžinė yra mūsų poelgių liudytoja ir teisėja: „Galime pasigirti savo sąžinės liudijimu, jog visur žmonėse, o ypač pas jus, mes vadovavomės iš Dievo einančiu šventumu bei nuoširdumu – ir ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone“(2Kor.1.12).

Kaip ir kiekvieną Dievo dovaną, taip ir sąžinę galima tobulinti, arba ją nuslopinti. Todėl pas vienus žmones sąžinė būna gera, švari, o pas kitus negalinga, apgaulinga, išniekinta, ir galiausiai sudeginta.

Žmogus, kuris neturi sąžinės arba ją praranda, palaipsniui netenka širdies gerumo bei grožio. Pradžioje ji pasidengia purvu, aptemsta: „Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo“(Rom.1.21). Vėliau tampa nejautri: „Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau“(Mt.13.15). Galiausiai širdis atsiduria pavojingos pražūties būsenoje: „Jų protavimas aptemęs, jie svetimi Dievo gyvenimui dėl savo dvasinio aklumo bei širdies suakmenėjimo“(Ef.4.18). Tai žūstančio žmogaus širdis, kuri sukyla prieš visa, kas gera ir teisinga.

Tokia būsena vadinasi „antroji mirtis“: „Pati mirtis ir mirusiųjų pasaulis buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis – ugnies ežeras“(Apr.20.14). Tuo atveju žmogus jau žemėje yra gyvasis lavonas, savo sieloje nešiojantis pragaro prieangį, nes jis savyje nešioja nebesutaikomą ir nebepataisomą priešiškumą Dievui.

Priešingybė šiai būsenai yra žmogaus širdies ir sąžinės tyrumas, kurį galima vadinti rojaus prieangiu. Širdies tyrumas jau čia žemėje yra apdovanojamas rojaus palaima, kuri pasireiškia trimis brangenybėmis:

1. Sielos ramybe, kuri ramina žmogų: „Galime pasigirti savo sąžinės liudijimu, jog visur žmonėse, o ypač pas jus, mes vadovavomės iš Dievo einančiu šventumu bei nuoširdumu – ir ne kūniška išmintimi, bet Dievo malone“(2Kor.1.12). Artėjant prie Dievo, Jis ramina besiartinančius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“(Mt.11.28)! Pagaliau Jis apsigyvena tyroje širdyje: „Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“(Jn.14.23). Tuo atveju evangelistas Matas sako: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“(Mt.5.8).

2. Sielos džiaugsmu arba širdies linksmybe: „ Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“(Lk.10.20); arba didžiule dovana: „Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“(Mt.5.12). To sielos džiaugsmo jau niekas niekuomet neatims: „Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“(Jn.16.22). Ta proga apaštalas Paulius sušunka: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis. Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo.  Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės,  nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“(Rom.8.35-39).

Šitokia Dievo malonė buvo apsireiškusi apaštalams, kai jie buvo nuplakti už Kristaus liudijimą: „O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“(Apd.5.41).

3. Sielos laisve arba kitaip sakant laisve nuo nuodėmės: „…ir, išvaduoti iš nuodėmės, tapote teisumo tarnais.  Aš kalbu kaip žmonėms įprasta, atsižvelgdamas į jūsų kūnišką silpnumą. Kaip buvote atidavę savo kūno narius vergauti netyrumui ir nedorybei, kad elgtumėtės nedorai, taip dabar atiduokite savo narius tarnauti teisumui, kad taptumėte šventi.

 Būdami nuodėmės vergai, jūs buvote nepriklausomi nuo teisumo.  Bet kokią naudą turėjote tuomet iš to, ko dabar gėdijatės? Juk anų dalykų galas – mirtis.  O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą“(Rom.6.18-22). Taip pat išlaisvinti nuo velnio valdžios: „…kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės – į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais“(Apd.26.18) bei jo pančių: „ …ir jie prablaivės nuo velnio žabangų, kuriuose vergavo jo valiai“(2Tim.2.26). Šią neįkainojamą laisvę tegali dovanoti tiktai pats Dievo Sūnus: „Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“(Jn.8.36). Ji dovanojama tiktai vykdantiems Evangelijos reikalavimus: „…kad įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal dvasią“(Rom.8.3).

Besirandantys ant aukščiausio šios Dievo malonės (laimės) laiptelio krikščionys tampa Evangelijos nešėjais, nes jie turi tokią širdį, kaip Jėzaus Kristaus: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“(Fil.2.5).

Galima pastebėti, kad krikščioniškoji laisvė yra ne žmogaus išorėje, bet viduje. Apaštalo Pauliaus pavyzdys tą patvirtina, nes jis, būdamas kalėjime, sakė, kad yra laisvas: „ Ar aš ne laisvas? ar aš ne apaštalas? argi nesu regėjęs mūsų Viešpaties Jėzaus? ar jūs ne mano darbo vaisius Viešpatyje“(1Kor.9.1)?

Kaip nepanaši ši sielos laisvė į tą, kurią žada neapdairiems ir nepatyrusiems žmonėms tuščiažodžiautojai: „Jie žada šiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai: juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu“(2Pt.2.19). Šiandienos tobuliausiai žmogaus sukurti įstatymai negali duoti tikros laisvės, kol žmogaus širdis nebus tyra, neišsivaduosime iš aistrų vergovės ir kol mūsų širdyse neapsigyvens Viešpaties Dvasia: „Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“(2Kor.3.17).

Širdies tyrumas pasiekiamas tokiu būdu:

1. Susilaikant nuo svaigalų, persivalgymo, atsiribojant nuo gyvenimo sumaišties, kuri temdo visus širdies jausmus: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai“(Lk.21.34). Reikia vengti skaityti ar klausyti nekuklių pasakojimų, knygų, nežiūrėti netinkamų filmų, TV programų, scenų ir panašiai. Labiausiai save saugoti reikia nuo geismų, nuo netyrų pasakojimų: „Joks bjaurus žodis te neišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas tinka pamokyti ir duoda naudą klausytojams.  Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai“(Ef.4.29-30). Visa tai užtraukia Dievo rūstybę: „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė.  Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė netikėjimo vaikams“(Kol.3.5-6).  

2. Nuoširdžiai meldžiantis: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią“(Ps.51.12).

 3. Per atgailą, kuri sudegina nuodėmes, siela apsivalo, mintys nuskaidrėja, visi jausmai nušvinta ir sustiprėja kūno sveikata.

Kova už tyrą širdį vyksta nuolat, kiekvieną dieną, be perstojo visą žmogaus žemiško gyvenimo laiką. Kiekvienas bekovojantis už širdies tyrumą yra užsigrūdinęs kovotojas ir jo vedama kova yra kova už meilę, už Dievo meilę. Juk Dievas myli tik tyros širdies žmones ir juos vadina palaimintais: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“(Mt.5.8). Reikia žinoti, kad kova už tyrą širdį yra labai sunki, nes tos kovos priešai yra demonai, piktosios dvasios, kurios puola tuo įnirtingiau ir atkakliau, kuo daugiau žmogaus siela krypsta link dangiškojo Tėvo. Šioje nuožmioje kovoje svarbu ne tik kūną saugoti nuo nuodėmės, bet ir sielą nuo įvairiausių blogų minčių, nuo įvairios dvasinės nešvaros, nuo mažiausių ir smulkiausių šiukšlių bei dulkių.

Taigi šios kovos tikslas – kiekvienam atverti savo širdį Meilei. Tai nėra taip paprasta, nes kiekvieno mūsų viduje gyvena ir „NE“, kuris įtakoja mūsų sprendimus, motyvus, mintis ir poelgius bei pasirinkimus. Visa tai trukdo mūsų mylinčiam Dievui pripildyti mus Meile, nes Jis gerbia kiekvieną laisvą pasirinkimą ir kelią. Tuomet čia jau nebepakanka mūsų pasiryžimų bei sprendimų, bet taip pat reikia didelių pastangų. Jos turi būti nukreiptos į tai, kad mūsų širdys būtų atvertos Dievui. Tos pastangos reikalingos, kad mes visą laiką sugebėtume Dievui sakyti „TAIP“. Tos pastangos ir bus kova, kova už Meilę. Gėris, kaip ir blogis, žmogų veikia trejopai:

– kūniškai, per mūsų organų jausmus: regėjimą, klausą, prisilietimus ir t.t.;

– per širdį, pasinaudojant mūsų dorybėmis (išmanumu, tikėjimu, meile, viltimi, teisingumu, gailestingumu ir t.t.0, arba blogais polinkiais (išdidumu,, pavydu, geismais, pykčiu, gobšumu ir t.t.);

– dvasiškai, kai šviesos angelas, pasinaudodamas tiesa, veda mus link gėrio, o piktoji dvasia lenkia žmogų  link blogio.

Dėka Dievo dovanotų mums laisvės ir proto gėrio ar blogio pasirinkimas priklauso nuo žmogaus. Tas pasirinkimas ir yra apsprendžiamas žmogaus širdies tyrumo ar netyrumo, kurie veikia mūsų valią ir sąmonę. Piktajai dvasiai sunku palaužti žmogų, kurio širdyje gyvena tvirtas tikėjimas, viltis, meilė, kurie atveria mums tiesą. Dvasingas yra tas, pas ką širdyje dominuoja dorybės, kas širdimi yra tyras. Ir atvirkščiai, netyroje širdyje gimsta įvairūs aistringi norai, kurių tenkinimas neveda link Meilės, o tai reiškia, kad neveda į Laisvę ir Gyvenimą.

Dvasinė kova už širdies tyrumą, už Meilę yra daugiabriaunė. Čia visų pirma stovi Dešimt Dievo Įsakymų, kurie yra ne kažko draudimas, bet įspėjimas. Jeigu nesilaikysime tų Įsakymų, žudysime, apgaudinėsime, vogsime, tai mūsų širdis užsidarys Dievui, laimės nepasieksime, mumyse Meilė numirs.

Prisilaikant Dekalogo, visuomet būsime priversti kovoti su blogomis mintimis, norais, troškimais. Tos kovos tikslas – sukurti savyje šviesų, pozityvų ir laisvą mastymo būdą. Toks mąstymo būdas, pasinaudodamas dorybėmis, jas stiprina ir gausina, padeda joms augti ir vis daugiau užpildo širdį, išstumdamos iš ten aistras ir visus kitus netyrumus. Žmogus tampa dvasiškai stipresnis, geresnis, labiau mylintis. Tai pasiekiama ne savo jėga, gėriu, bet tą Jėgą, Gėrį ir Meilę suteikia mums mus mylintis Dievas, kuris atsiliepdamas į mūsų pastangas pripildo mus Savo malonėmis.

Šviesus, pozityvus, laisvas mąstymo būdas remiasi keletu sąlygų:

1. „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“(Mt.7.12). Jei nenorime sau blogio, to nedarykime ir kitiems. Tik tuomet Dekalogas mums taps ne draudimu ar įspėjimu, bet mūsų įsitikinimais, vertybėmis, gyvenimo pagrindu. Ir siela kils aukštyn.

2. Reikia tobulinti ir vystyti mąstymo būdą, savo įsitikinimus, vertybes: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.  Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,  nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.  Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“(1Kor.13.4-7).

3. „Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas“(1Kor.6.12)! Dievas žmogui davė protą ir pasirinkimo laisvę. Jei savo pastangas kreipsime užvaldyti ką nors materialaus, žemiško, tuomet prarasime laisvę. O tiktai laisvas žmogus gali mylėti tobulai.

Mūsų Išganytojas Jėzus Kristus Kalno pamoksle paliudijo mums, kad yra labai svarbi kova už širdies, minčių ir jausmų tyrumą. Apie tai mums jau liudijo ir Senojo Testamento pranašai: „Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai“(Pat.4.23). Tačiau visiškai išsamiai šis mokymas pateiktas Evangelijose: Mt.5.8, „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės…“, „Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu.  O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“(Mt.6.22-23)

Stebint šiandienos gyvenimą, jaunimą, galima pastebėti dvi bepasireiškiančias prieštaringas puses. Viena – tai grožio, gėrio, kilnumo, jautrumo, žmoniškumo, tikro pergyvenimo dėl netiesos, dviveidiškumo, prievartos siekiai. Antra – daugybė nuopuolių į pačias sunkiausias nuodėmes, netramdomas polinkis link amoralių pasitenkinimų, trypimas ne tik savo, bet ir kitų žmonių orumo ir panašiai. Šios dvi priešingybės – tai gėrio ir blogio mišinys, kuris liudija, kad žmogaus prigimtis, net paties jauniausio, jau yra sugadinta nuodėmės. Tai pirmapradės, gimtosios nuodėmės pėdsakai. Prie to dar reikia pridėti ir jaunystės kai kurias savybes: karštumą, veržlumą, nesubalansuotumą ir kt. Apart to, jaunimo elgesyje galima pastebėti blogio ir gėrio susimaišymą. Jaunas žmogus kai kada nesugeba atskirti gėrį nuo blogio. Vis šie momentai temdo jauno žmogaus gyvenimą ir yra didžiausia jo nelaimė, kuri ir pažeidžia jauno žmogaus širdį ir skaistumą.

Dievo Žodis mus moko, kad bet koks moralinis blogis gimsta širdyje, kuri yra visų mūsų veiksmų, blogų ir gerų pagrindinis šaltinis: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme.  O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: „Pusgalvi!“, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: „Beproti!“, tas smerktinas į pragaro ugnį.  Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave,  palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“(Mt.5.21-24). Paprastai mes nelabai jautrūs savo širdies negeriems polinkiams ir galvojame: „Daryk ką nori, tik niekam nekenk“, arba „Kam turi rūpėti, ką aš mąstau. Juk niekam nekenkiu“. Tai labai klaidingos mintys, nes ką žmogus nešioja širdyje, tą galima pastebėti ir jo veiksmuose.

Jei širdis ir siela yra užpildyta netyrų minčių, sumanymų, ji palaipsniui nebesugeba daryti gerus darbus. Yra sakoma: „Mintyse padaryta nuodėmė yra blogiau nei matomai padaryta nuodėmė“. Vadinasi – žmogaus vidinis moralinis blogis yra išorės netyrumo sėkla.

Žmogaus lytiniame gyvenime visa kas netyra, bloga irgi prasideda jo viduje, širdyje, mintyse, o tik paskui duoda išorės vaisius. Todėl saugoti savo vidinį tyrumą ir reiškia būti skaisčiu. Skaistumas – tai sveikos ir tyros mintys bei jausmai. Bet kuri nuodėminga mintis, kuriai pritaria mūsų siela, jau pažeidžia sielos skaistumą. Tikro, nepriekaištingo skaistumo pavyzdį mums yra parodžiusi mūsų dangiškosios Motinos tyriausioji siela, neturėjusi jokios nuodėmės. Ji nenusidėjo nei veiksmais, nei mintimis, nei norais.

Vadinasi būti skaisčiu reiškia saugoti savo sielą nuo bet kokios nuodėmės, nuo bet kokių mūsų minčių netvarkingo klaidžiojimo ir nuo nesveikų svajonių.

Reikia turėti daugiau įžvalgumo, energijos, ryžtingai ginti savo žmogišką orumą, savo moralinį tyrumą ir tuomet su Dievo pagalba galima apsaugoti save nuo vidaus moralinio supuvimo. Kovą su moraliniu blogiu reikia pradėti tuomet, kai jis yra dar viduje, kai jis tik aptinkamas ir nėra dar stiprus. Ne laikas gaisrą gesinti, kai jis jau išplitęs.

Savo skaistumą bei tyrumą reikia ginti ryžtingai, tvirtai ir vyriškai. Tačiau tai padaryti šiandieną iš tiesų nelengva, kai gyvenimas pilnas įvairiausių erotinių pagundų, kai spauda, radijas, televizija kiekvieną, ypač jauną žmogų, stumia į pagundą, į tyrumo pažeidimą, o kai kada tiesiog į iškrypimo kelią. Tuomet reikia turėt labai stiprias, patvarias vidaus moralines nuostatas, kad nesusigundytum eiti bendru, ištryptu ir purvinu keliu. Kadangi mus supančios aplinkos pakeisti negalime, tai belieka vienintelis, pagrindinis ir tikras būdas apsaugoti savo vidaus ir išorės tyrumą, tai vidinis tvirtumas ir atsparumas išorės poveikiui. Reikia įsisąmoninti, kad išorinio ir vidinio tyrumo išsaugojimas yra vienas pagrindinis ir rimčiausias mūsų gyvenimo tikslas. Jei tokio įsitikinimo nebus, jei skaistumo netektyje bus matomi vien tiktai malonumai ir įdomūs nuotykiai, tai jokia jėga mūsų nesulaikys nuo gyvenimo klystkelių.

Kovoje už širdies tyrumą ir skaistumą reikia remtis Dekalogu, kurio aiškinimas yra pateiktas Mato Evangelijoje (MT.5.28). Priimant tai, kaip savo gyvenimo įstatymą, jame galime rasti atramą, nugalėt visas pagundas.

Tyrumo netektis iškraipo ir susilpnina žmogaus moralinį stovį. Tyrumas ir skaistumas padeda teisingai vystyti valią ir jausmus.

Didelę reikšmę žmogui taip pat turi ir gėdos jausmas, kurio neturi gyvūnai. To jausmo stiprinimui didelę įtaką turi skaistumo išsaugojimas. Gėdos jausmas  žmogų apsaugo nuo viso to, kas moraliniu atžvilgiu yra gėdinga. Gėda – tai Dievo duota kibirkštis, kuri leidžia atpažinti blogį visuose galimuose jo pasireiškimuose ir padeda reaguoti į moralinės savijautos pažeidimą. Nesavalaikė, ankstyva tyrumo ir skaistumo netektis pažeidžia gėdos jausmą ir gramzdina žmogų į amoralumo liūną.

Kiekvienas žmogus, o juo labiau tikintysis privalo atidžiai stebėti savo vidaus gyvenimą, sumanymus, norus. Mes turime valdyti save, būti pasiruošę nuolatinei ir atkakliai kovai su savimi, su savo netyrais norais. Turime stiprinti ir grūdinti savo valią. Aistros  viduje sukyla ne staiga. Pirmiausia gimsta mintys apie kokį nors netinkamą poelgį, kuris pradžioje mums yra svetimas. Tačiau jei joms nekreipsime dėmesį, tai jos mus sudomins, o dar vėliau gali pavirsti ir noru. Nenugalėtas ir neatmestas noras perauga į aistrą.

Tikinčiam žmogui kovoti  ir nugalėti bekylančias aistras ir norus padeda nuoširdi malda. Ji gali būti ir neilga, bet dažnai kartojama. Ji turi plaukti iš sielos gilumos, kad pasiektų Dievą. Pavyzdžiui, tai gali būti: „Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlio“, „Viešpatie Dieve Jėzau Kristau, pasigailėk manęs“, „Švenčiausioji Mergele Marija, gelbėk mane“ ir panašiai. Tokia malda turi tapti įpročiu. Tokiu būdu mumyse neliks vietos netinkamiems sumanymams. Aišku, tuo pačiu nereikia pamiršti išpažinties.

Visuomet reikia nepamiršti, kad mūsų gyvenimas neapsiriboja vien tiktai žemiškąja egzistencija. Ji yra tik akimirka lyginant su amžinuoju gyvenimu. Jei tai suprasime ir teisingai juos palyginsime, tai visi mūsų žemiškieji reikalai nublanks prieš amžinuosius, tuomet ir mūsų kova už moralinį orumą, tyrumą įgaus tikrą, gilią ir labai vertingą prasmę.

Todėl nereikia nusivilti pradedant kovą už paklusnumą Dievui, už žmogišką orumą. Ta kova labai sunki, bet jos tikslas labai vertingas: „Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste“(Apr.3.21); „Ir aš išvydau: štai Avinėlis, bestovįs ant Siono kalno, o su juo šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai palydovų, turinčių jo ir jo Tėvo vardus, įrašytus savo kaktose… Tai tie, kurie nesusitepę su moterimis, nes jie mergelės. Jie lydi Avinėlį, kur tik jis eina. Jie yra atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui“(Apr.14.1,4).

11. DEŠIMTAS ĮSAKYMAS:  Negeisk svetimo turto

„Negeisi… kas priklauso tavo artimui“(Iš.20.17). „Netrokši savo artimo namų ar jo lauko, ar jo vergo bei vergės, ar jo jaučio bei asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“(Įst.5.21).  „… nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“.

Šis įsakymas yra nukreiptas į žmogaus protą ir širdį. Devintas ir dešimtas įsakymai skirtingai nei visi kiti yra nukreipti ne prieš kokius nors veiksmus, bet prieš konkrečią širdies, sielos ir proto būseną. Abu šiuos įsakymus galima laikyti savotiška viso Dekalogo kulminacija.

Dievas iš mūsų nori, kad mes ne tik būtume žmonėmis, kurie nevagia, neužmušinėja, nesvetimauja, nemeluoja, neteisingai neliudija, bet tikisi iš mūsų, kad mes nenorėtume nei užmušinėti, nei vogti, nei svetimauti, nei neteisingai liudyti. Jis nori, kad mums panašios blogos mintys būtų šlykščios.

Be abejo, kad lengviau paklusti tiesioginiams draudimams bei taisyklėms, kurios reikalauja iš mūsų tam tikro konkretaus poelgio, nei sąžinės įstatymams. Taip yra todėl, kad šiuo atveju tiktai vienas Dievas mato ir žino, ar mes nusidėjome Įsakymui, ar ne. Tiktai Jis žino, ar mes troškome, ar ne ko nors svetimo, nes mūsų širdies troškimai težinomi vienam Dievui. Tuomet galima sakyti, kad dešimtas Įsakymas skirtas įvertinti mūsų vidinę būseną.

Kitais žodžiais kalbant, šis įsakymas liečia žmogaus asmenybę ir leidžia įvertinti, kas mes esame iš tikrųjų. Čia labai tinka gerai žinoma visiems patarlė: „Pasakyk man, kas tavo draugas, aš tau pasakysiu, kas tu esi“, arba „Pasakyk man, kokie tavo norai, aš pasakysiu, kas tu esi“.

Nereikia suprasti, kad dešimtas įsakymas nukreiptas prieš žmogaus norus. Mes visi žmonės, ir kiekvienas turime įvairius norus. Šis įsakymas nukreiptas tik prieš neteisingus norus ir troškimus. Tiksliau sakant, jis nukreiptas prieš tuos mūsų norus, kuriais siekiame turėti tai, kas priklauso kitam žmogui. Tai gali būti noras užvaldyti kito žmogaus turtą, tokius daiktus, kuriuos turi kitas žmogus, turėti tokį pat gyvenimą, kaip kiti, būti kitu žmogumi, o ne pačiu savimi.

Reikia pastebėti, kad mes šiandieną gyvename tokioje visuomenėje, kur vyrauja vartotojiškas gyvenimo būdas ir noras visiems turėti tai, ką turi mūsų kaimynai, todėl aplinkui viešpatauja daiktų kultas. Televizijos kanalų, miestų gatvių ir pakelių reklamos skatina tuos liguistus norus. Visa tai žmogų įtraukia į užburtą ratą: darbas – parduotuvė – darbas. Kuo daugiau uždirbam, tuo daugiau išleidžiam. Kuo daugiau išleidžiam, tuo daugiau dirbam, kad uždirbti dar daugiau, ir kad galėtume nusipirkti dar daugiau daiktų.

Šiandienos žmogus nepatenkintas savo gyvenimu, jis nejaučia dėkingumo už tai, ką turi, jis išdidus, egoistas, pavydus ir mano, kad daiktai gali jį padaryti laimingesnį. Taigi šio Įsakymo negatyvus aspektas ir yra tai, kad pas mus nebūtų panašių minčių ir norų: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,  nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio.  Praeina pasaulis ir jojo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“(1Jn.2.15-17).

Mes krikščionys ir mūsų tikriausias noras turi būti Dievo meilė (noras geriau pažinti Kūrėją): „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“(Mt.6.33) ir artimo meilė: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.  Taigi mes turime jo įsakymą, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį“(1Jn.4.20-21).

Tam, kad pakeistume savo norus ir įpročius, visų pirma reikia išmokti būti dėkingam už tai, ką turime, išmokyti savo širdį susitaikyti su tuo, kas yra mūsų ir kas ne mūsų ir negali būti mūsų (įskaitant daiktus, talentą ir sugebėjimus), nekurti sau stabų, prisimenant, kad mūsų širdys ir protai privalo būti nukreipti į Dievą. Nusižengiame dešimtajam įsakymui, kai nusižengiame pirmajam .

Dievas mums davė Dekalogą, kad suprastume, jog visi žmonės yra nusidėjėliai: „O mes žinome, jog įstatymo reikalavimai paskelbti tiems, kurie yra pavaldūs įstatymui, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą,  nes įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę“(Rom.3.19-20).

Šis įsakymas įspėja mus, kad pasaulio norams, patekus į žmogaus širdį, iškyla pavojai. Vanduo reikalingas, kad laivas galėtų plaukti, bet jam patekus į laivo vidų, iškyla pavojus, kad galima nuskęsti. Pasaulio norai, patekę į širdį, veda mus į pražūtį. Gobšumas turi dvi dukras: „„Duok!“ ir „Duok!“ Trys niekad nėra sotūs,  ketvirtas niekad nesako: „Gana““(Pat.30.15). Gobšuolio mintys visą laiką sukasi apie žemiškuosius dalykus, apie dangiškuosius jam nėra kada pagalvoti. Gobšuoliui neduoda ramybės tai, ko dar nėra jo kišenėje, o apie išsigelbėjimą jis neturi laiko net pagalvoti, jis myli tiktai kas žemiška.

Pasaulio sumaištis ir „man nėra kada“ – du mirtini žmogaus priešai. Noras padaryti daugiau ir daugiau užstoja Dievą. Jėzus Kristus įspėja: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“(Lk.12.15). Noras turėti viską veda į nuodėmę. Gobšumas ir pavydas buvo pirmosios nuodėmės priežastimi: „…ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“(Pr.3.5). Gobšumas yra visų nuodėmių motina. Gobšumas žmogui neleidžia sekmadienį ateiti į bažnyčią ir pasimelsti Dievui. Be to, gobšumas yra daugelio žmogžudysčių priežastis.

Reika mąstyti, ko mes trokštame. Ar verti mus supantys daiktai mūsų norų? Nejaugi jie vertesni už sielą? Pasaulis – tiktai Dievo kūrybos menas, o siela – Jo atvaizdas. Mes trokštame to, kas vis tiek mūsų nepatenkins. Kaip auksas negali numalšinti galvos skausmo, taip ir turtai neišspręs dvasinių problemų. Kas iš pasaulio, ateina ir praeina. Tai kam tuomet kibti į laikinus dalykus? Trokšti reikia dangiškų dalykų, kurie pripildyti laimės. Kuo labiau linksime prie dangiškų dalykų, tuo mažiau vietos liks žemiškiesiems.

Sakoma, kad pavydas yra istorijos varomoji jėga. Tai dalinai paliudija Adomo ir Ievos nuodėmės istorija, kuriuos piktoji dvasia sugundė iš pavydo: „ O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: „Nevalgykite nuo jokio medžio sode!“?“  Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti.  Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: „Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!““  Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite!  Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“(Pr.3.1-5).

Visuomet pavydas yra susijęs su apgaule, kuri visuomet priešinga Dievui. Kai tiktai tarp Dievo ir žmogaus nusistovi harmoningi santykiai, piktoji dvasia stengiasi juos sugriauti. Daugelis kliūčių, kurios atsiranda mūsų kelyje į Dievą, yra susijusios su piktosios dvasios pavydu. Ji ne tik sugundė pirmuosius tėvus, bet tą patį darbą dirba ir šiandien. Ji pavydi kiekvienam, kuris artėja prie Dievo, nes žino, kad tai žmogaus išgelbėjimo kelias, kurį velnias pats yra praradęs.

Pavydas egzistuoja ir tarp žmonių. Apie tai mums primena Kaino ir Abelio istorija: „Laikui bėgant, Kainas aukojo VIEŠPAČIUI žemės derliaus atnašą,  o Abelis savo ruožtu aukojo rinktines savo kaimenės pirmienas. VIEŠPATS maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą,  bet į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė“(Pr.4.3-5) ir „Kainas tarė savo broliui Abeliui: „Išeikime į lauką…“ Pasiekus lauką, Kainas pakilo prieš savo brolį ir jį užmušė.  Tuomet VIEŠPATS paklausė Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ – „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?“ – jis atsakė.  O VIEŠPATS jam tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės“(Pr.4.8-10)! Šiuo atveju pavydas tapo žmogžudystės priežastimi.

Pavydas apakina žmogų ir priverčia jį galvoti, kad kliūtimi tarp Dievo ir žmogaus arba tarp kokių nors dvasinių ir materialių turtų bei jo yra kitas žmogus, kurį pašalinus, tos kliūtys išnyks. Iš tikrųjų pagrindine kliūtimi yra pats žmogus ir niekas kitas. Pavyduolis visuomet galvoja, kad šioje žemėje yra tiktai viena vieta, kur jis gali save realizuoti, ir ši vieta turi priklausyti tiktai jam. Tikrovėje ant žemės pakanka vietos kiekvienam žmogui, jo dvasinei bei profesinei savirealizacijai.

Visą gyvenimo laiką žemėje Jėzų Kristų taip pat supo pavydas. Prisiminkime, kaip su juo elgėsi fariziejai, Rašto aiškintojai bei seniūnai. Iki Kristaus viskas buvo jų rankose. Kai Jis pradėjo skelbti Savo mokslą, jų autoritetas labai smarkiai smuko. Jėzus juos smerkė, kad jie meldžiasi, norėdami tiktai demonstruoti savo tariamą pamaldumą, kuriame nebuvo nuoširdumo, šventykloje įrengė turgavietę ir panašiai. Fariziejai matė, kad žmonės nuo jų nusisuka, o minios seka Jėzų. Jie taip pat suprato, kad pakol Jėzus gyvas, jų mokslo jėga visą laiką slops, jų autoritetas mažės. Pavydo pagauti jie nusprendė Jėzų nužudyti.

Daugybė Senojo ir Naujojo Testamento pavyzdžių rodo, kaip žmonės, pagauti pavydo, gali labai žiauriai pasielgti.

Turime suprasti, kad pavydo pavojus egzistuoja ir mūsų dienomis. Praėjo daugybė amžių, bet žmogus iš esmės nepasikeitė. Pajutus pavydo pavojų savo širdyje, reikia nedelsiant jį išrauti visomis jėgomis. Norint nepasiduoti pavydui, nereikia savo gyvenimo lyginti su kitų žmonių gyvenimu: negalvoti, kodėl kitas žmogus turi daugiau negu mes, kodėl kitam sekasi geriau, kodėl jis pasiekė daugiau, kodėl jam Dievas palankesnis negu mums ir t.t. Į save žvelkime kaip muitininkas, bet ne kaip fariziejus. Muitininkas meldėsi Dievui, kaip nevertas Jo dėmesio, vertas bausmės ir nesitikėdamas Jo gailestingumo, jis savęs su niekuo nelygino ir jo širdis buvo laisva nuo bet kokio pavydo. Savo gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms visada dėkokime už jų pagalbą mums, bet neteiskime jų ir nepavydėkime, kad jie gyvenime pasiekė daugiau.

Jeigu esame apsupti pavydo ir pavydžių žmonių, tai visuomet prisiminkime, kad taip gyveno ir mūsų Išganytojas. Kai mus gyvenime užgriūna neteisingumas, šmeižtas, įvairūs kaltinimai, atminkime, kad visa tai išgyveno ir Jėzus Kristus. Jeigu esame krikščionys katalikai, mes turime susitaikyti su panašiomis situacijomis ir kantriai nešti savo kryžių.

Pastebėta, kad pavydas yra labai stiprus ten, kur akis į akį susiduria dieviškumas ir šėtoniškumas. Tai liečia ir Bažnyčią, nes kaip tik čia yra pagrindinis kovos laukas, kur sprendžiasi daugelio žmonių likimai, čia pastoviai vyksta susirėmimai dėl kiekvienos sielos. Būtent Bažnyčioje sprendžiamas kiekvieno žmogaus likimas, vyksta pastovi kova už dvasinį sielos išgyvenimą, už jos išgelbėjimą. Todėl čia dramatiškos pavydo scenos labiausiai ir pasireiškia, kurios mums yra nematomos, bet vyksta nuožmiausia kova tarp dieviškų ir šėtoniškų jėgų.

Pavydas turi daug atspalvių, tarp kurių pagrindiniai yra šmeižtas ir smerkimas. Pavydo apakinto žmogaus niekas nesustabdo, jis gali apšmeižti kitą žmogų, pažeminti jį, užtraukti nepelnytą gėdą. Kuo yra palankesnės sąlygos pavydui, tuo pavyduolis užsidega didesne pavydo liepsna. Tuomet ji tampa baisiausiu nuodu žmogaus sąmonei, graužiančia rudimi žmogaus širdį.

Tačiau vis tiek galų gale Viešpats tampa nugalėtoju. Tiktai belieka palinkėti, kad kiekvienas mes būtume Dievo pusėje, bet ne velnio.

12. DIDYSIS ĮSAKYMAS:  Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis; mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save

Kartais žmonės klausia: „Kuris iš Dešimties Dievo įsakymų yra svarbiausias?“ Kiti apie tai nesąmoningai svarsto, išsakydami panašaus pobūdžio mintis: „Visi mes nusidėjėliai. Ir aš taip pat, bet aš nieko neapiplėšiau ir neužmušiau“. Tokie pasisakymai rodo, kad jie mano, jog ne visi Įsakymai yra vienodos svarbos. Į panašius pasisakymus ir klausimus jau yra atsakęs pats Jėzus Kristus: „„Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“  Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.  Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.  Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.  Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“(Mt.22.36-40).

Šis klausimas žmones jaudino jau daugiau kaip prieš du tūkstančius metų. Jėzus atsakė gana įdomiai. Jis paminėjo du įsakymus, kurie yra svarbiausi: 1)Mylėk Viešpatį savo Dievą ir 2) Mylėk savo artimą. O paskutinis sakinys tai Jėzaus patvirtinamoji išvada. Įdomu, kodėl Jėzus išskyrė tiktai du įsakymus ir pasakė, kad jais „remiasi visas įstatymas“? Kuo šie du įsakymai taip svarbūs? Ir kur Jėzus rado įsakymuose pasakyta, kad reikia mylėti savo artimą?

Atidžiai skaitant Dešimt įsakymų, juos galima padalinti į dvi svarbias kategorijas:

– Įsakymai, tiesiogiai susiję su Dievu;

– Įsakymai, susiję su artimu.

Pirmi trys liečia mūsų santykius su Dievu. Jėzus juos įvardijo, kaip apibrėžiančius meilę Dievui. Jei mes mylime Dievą visa širdimi ir protu, tai stengsimės visuomet vykdyti Jo valią.

Visi likę septyni liečia mūsų santykius su mus supančiais. Jėzus juos pavadino, kaip apibrėžiančius meilę artimui. Be kita ko laiške romiečiams sakoma: „Juk įsakymai: Nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk ir kiti gali būti sutraukti į tą vieną posakį: Mylėk savo artimą kaip save patį“(Rom.13.9). Jei mes mylime aplinkui mus esančius, tai niekuomet nieko pikta apie juos negalvosime, jiems nepavydėsime, jų neskriausime nei žodžiais, nei darbais.

Įsakymų vykdymas yra meilė. Jei dar kartą atkreipsime dėmesį į tuos du įsakymus, kuriuos pažymėjo Jėzus, tai pastebėsime, kad juose svarbiausias žodis yra „mylėk“. Tas pat pabrėžiama ir laiške romiečiams: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą“… „ Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė – įstatymo pilnatvė“(Rom.13.8,10).

Dievas yra meilė, apie tai taip pat kalba ir evangelistas Jonas: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“… „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė, ir kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame“(1Jn.4.8,16).

Dievo įsakymai yra pastatyti ant meilės pagrindo. Štai kodėl jų esmę Jėzus suformulavo dviejuose meilės įsakymuose!

Dabar pamąstykime, ką reiškia mylėti, nes meilė yra daugiareikšmė. Mes daug ką mylime. Kada kalbame apie Dievo meilę, tai visi galimi variantai atkrenta, išskyrus vienintelį – tai dvasinė meilė. Taigi Jėzus, kalbėdamas apie meilę, būtent tokią ir turėjo galvoje. Tai aukščiausia meilė, tai besąlyginė meilė, nesavanaudiška ir ištikima. Ši meilė pagrista ne paprastais, bet pašvęstais ištikimais jausmais. Ją galima palyginti su motinos meile savo vaikui. Kaip žinome tikra motina savo vaikų labui yra pasiruošusi paaukoti viską: nemigo naktis, valgį, sveikatą ir jei reikia netgi gyvybę. Tokia ir yra tikroji meilė. Apie tokią meilę tarp Dievo ir žmogaus kaip tik kalba Didysis įsakymas. Tačiau Dievas ne taip sau davė šį įsakymą, kad mes Jį mylėtume, bet Jis pirmasis mus pamilo. Jis myli mus ir nori, kad mūsų gyvenimas būtų laimingas, nežiūrint į tai, kad mes nusigręžėme nuo Dievo, nuo savo Kūrėjo ir pasukome nelaimingo gyvenimo klystkeliais. Tačiau, nežiūrint to, Jis ir toliau mylėjo žmogų, net mirė baisiausia kankinio mirtimi ant kryžiaus, kad žmonija būtų išgelbėta nuo amžinosios prapulties: „Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius.  Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį.  O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“(Rom.5.6-8). Jis mus myli tokius, kokie esame todėl, kad Jis pats yra meilė.

Kad mus išgelbėtų, Dievas Sūnus, Jėzus Kristus tapo žmogumi ir gyveno tokį pat gyvenimą kaip ir mes. Vienas esminis skirtumas buvo tas, kad Jis per savo gyvenimą nei karto niekuo nenusidėjo. Jis mylėjo visus aplink esančius, bet nežiūrint to, buvo išduotas pačių artimiausių žmonių ir nubaustas pačia baisiausia bausme. Be jokio pasipriešinimo Jis priėmė tokią mirtį iš žmonių, už kurių nuodėmes ir mirė: „Atėję į vietą, kuri vadinasi „Káukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės.  Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą.

 Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbi, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“  Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno“(Lk.23.33-36). Kaip matome iš Evangelijos, po kryžiumi buvo baisus vaizdas: vieni stovėjo ir stebėjo tą kruviną mirties siautėjimą, kiti šaipėsi iš Jėzaus, treti Jį koneveikė, dar kiti dalijosi Jėzaus drabužius. Taip elgtis tik tegali visiškai nuodėmės pavergtas žmogus.

Tuo tarpu  nukryžiuotas Jėzus meldė Dangiškąjį Tėvą: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. Jėzus ir toliau mylėjo tuos žmones. Štai tokia yra Dievo Meilė. Šitokia meilė buvo parodyta ir mums kiekvienam, Jis mus myli visą mūsų gyvenimą, nežiūrint į tai, kad mes Jį pamirštame, arba būname abejingi.

Šiandieną kiekvienas turime rinktis, ar toliau mums gyventi savo gyvenimą, neatsiliepiant į Dievo išlietą meilę mums per savo Sūnų Jėzų Kristų, arba į ją atsiliepti, kad būtume išgelbėti. Štai ką šiuo klausimu mums kalba Šventasis Raštas: „Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas“(1Pt.3.18). „Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, mes buvome išgydyti jo žaizdomis.  Visi mes lyg avys pakrikome, kiekvienas eidamas savuoju keliu, o VIEŠPATS uždėjo ant jo kaltę mūsų visų“(Iz.53.5-6).

Šiandieną kiekvienas turime prisipažinti Dievui, kad esame nusidėję ir taip pat reikalingi Jėzaus Kristaus gailestingumo, kad Jis mums atleistų ir mes taptume tokiais, kokiais Dievas nori mus matyti.

Jėzaus Kristaus gyvenimas buvo tikrosios meilės įsikūnijimo pavyzdys. Jis norėjo, kad tarpusavio santykių tarp mokinių naujojoje visuomenėje pagrindas būtų meilė, bet ne įstatymas. Tas, kas myli negali galvoti apie žmogžudystę, vagystę arba melą. Apaštalas Paulius kalbėjo, kad įstatymai prieš panašius poelgius egzistuoja tiktai nusikaltėliams, bet ne doriems žmonėms. Būtent meilė turėjo apjungti vienybėje visus Kristaus pasekėjus: „ Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“(Jn.13.34)! Šito įsakymo esmė, kad mes mylėtume vienas kitą taip, kaip Kristus mylėjo mus – absoliučiai nesavanaudiška ir pasiaukojančia meile. Jėzus taip mylėjo žmones, kad paaukojo viską vardan tos meilės. Būtent tokia yra Dievo meilė, kuris žmonių labui aukoja tai, kas Jam yra visų brangiausia: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“(Jn.3.16). Reikia pastebėti, kad Jėzus nebuvo paprastu pasyviu Viešpaties meilės žmonėms nešėju, Jis pats pasirinko tokį kelią, Jo auka buvo visiškai savanoriška. Ir Jis mokė žmones tokios pasiaukojančios meilės, kuri apimtų ne tik draugus, bet ir priešus: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“(Jn.15.13); „Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia.  Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“(Lk.6.27-28).

Antrąja šio įsakymo dalimi Kristus mus įpareigoja: „Jei norite išmokti mylėti Dievą, išmokite mylėti savo artimą“. Bet kaip? Čia pat Jėzus duoda ir atsakymą: „Mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save“. Tačiau vėl kyla klausimas: „Kaip tai suprasti ir ką tai reiškia?“ Pačiu paprasčiausiu materialiniu pavyzdžiu tai galėtų atrodyti taip: ką mes turime, ką gauname iš gyvenimo privalome pasirūpinti, kad bent vienas žmogus, vienas vienintelis gautų iš mūsų tiek pat, kiek mes imame iš gyvenimo… Ir tai būtų labai, labai didelis dalykas, nes mes nieko panašaus nedarome. Kai pagalvoji, kiek mes imame ir vėl imame, ir imame, ir reikalaujame, ir reikalaujame, ir vėl reikalaujame, bet nepasirūpiname, kad tie reikalavimai taip pat būtų ir mano artimo reikalavimais. Visa, ką mes imame, turi būti taip pat tiek pat skirta ir artimui, nors vienam žmogui. Tuomet, koks gyvenimas būtų dosnus! Jei šito kada nors išmoksime, tai tuomet galėsime pasakyti, kad išmokome mylėti ir Dievą.

Šis Didysis įsakymas mums parodo, kad šiandien mums mylėti savo artimą, dargi brangiausią savo artimą visa širdimi trukdo mūsų susikoncentravimas ties pačiais savim. Nėra kito kelio išmokti tikrai mylėti bet ką kitą, kaip tiktai atsisakyti savęs. Tą patį mums sako ir Kristus. Nusigręžti nuo savęs reiškia: vietoj to, kad gyventume sau, nekreipdami dėmesio į kitus, privalome atsigręžti ir pažvelgti į žmonių veidus, įsižiūrėti į žmonių poreikius, stengtis pamatyti jų alkį, jų džiaugsmą, jų skurdą – ir tuomet mes išmoksime duoti. Pradžioje nedaug, o paskui, kuo daugiau sugebėsime duoti, tuo daugiau galėsime duoti ir mylėti taip, kaip mylime save pačius. Juk kiekvienas žmogus trokšta gyvenimo pilnatvės, gyvenimo stebuklo – tad dovanokime jį artimui.

Kai tiktai mes išmoksime nusigręžti nuo savęs, kad galėtume duoti kitiems, mes pamatysime, kad mūsų širdis pradeda sugebėti atsigręžti į Dievą atvirai, su meile, dėkingai, linksmai.

Tai pradžia. Šis įsakymas Kristaus yra duotas patiems silpniausiems, nes kiekvienas iš mūsų nieko nemyli geriau, kaip save patį. Tai yra mūsų Dievo ir artimo meilės pats paprasčiausias matas. Tuo pačiu mes matome, ką reikia daryti, kad situacija keistųsi. Tai gal verta pradėti?!

Tuomet, išsivadavę iš vergavimo sau, mes pamatysime, kokia yra didelė mūsų širdis, kaip stipriai ir daugelį mes galim mylėti, ir kaip galime pradėti nuoširdžiai mylėti Dievą visu savo protu, visa savo širdimi, visomis savo jėgomis, būdami trapūs savo prigimtimi, nes ne mūsų jėgose glūdi tikrosios meilės esmė, bet mūsų trapume, pažeidžiamume ir tame, kas save atiduoda kitiems dosniai, droviai ir džiaugsmingai.

13. Užbaiga

Dešimt įsakymų, kuriuos pranašas Mozė gavo iš Dievo, tikslas buvo reguliuoti ne tiktai religinį, bet ir civilinį išrinktosios tautos gyvenimą. Naujojo Testamento laikais daugelis Senojo Testamento apeiginių ir civilinių įsakymų neteko savo reikšmės ir jie buvo apaštalų atšaukti: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina:  susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų“(Apd.15.28-29). Tačiau Dešimt Dievo Įsakymų, kurie yra žmogaus moralinio elgesio pagrindas, kartu su Naujojo Testamento mokymu ir šiandieną sudaro vieningą moralinį įstatymą. Dekalogas apima pačius moralės pagrindus ir pateikia fundamentalius principus, be kurių būtų neįmanomas žmonių visuomenės egzistavimas. Todėl jis vadinamas dar žmonijos „Magna Charta“. Jų svarbą žmonijai galima įžvelgti ir tame fakte, kad jie buvo įrėžti akmens plokštėse, bet neužrašyti ant popieriaus.

Įsakymai pateikti tam tikra tvarka. Pirmuose trijuose kalbama apie žmogaus pareigas Dievui, o kituose nustatyti žmonių tarpusavio santykiai.

Jeigu žmogaus prigimtis nebūtų pažeista nuodėmės, tai tikriausiai pakaktų vien tiktai sąžinės balso, kad būtų reguliuojami visi žmonių tarpusavio santykiai.

Įsakymai suformuluoti labai trumpai ir apsiriboja pačiais minimaliais reikalavimais. Tuo ir pasireiškia jų pranašumas: jie suteikia žmogui maksimumą laisvės tvarkant gyvenimo reikalus ir aiškiai nustato tas ribas, kurių negalima peržengti, nepajudinus visuomeninio gyvenimo pagrindų.

Pirmųjų tėvų nuodėmės esmė buvo ta, kad jie dar nebūdami tobulais, užsimanė tapti dievais. Būdami be ydų, bet neturėdami visos tobulybės pilnatvės, pirmieji tėvai savanoriškai nusidėjo. Viešpats nepaliko jų likimo valiai ir davė jiems kitą galimybę eiti žymiai sunkesniu ir pavojingesniu gyvenimo keliu su labiau apribota ir nuodėmės pažeista gamta.

Dekalogas – tai kelrodė žvaigždė, nurodanti žmogui kelią į amžinybę. Jo reikšmė nemažėja per amžius.

Įsakymai – tai šviesa, kuri apšviečia žmogaus protą ir sušildo jo širdį. Taip suprato Dekalogą pranašai: „Laimingi, kurių kelias be priekaišto, kurie gyvena pagal VIEŠPATIES Mokymą.  Laimingi, kas laikosi jo įsakų, ieško jo visa širdimi,  nedaro nieko pikto, bet eina jo keliais.  VIEŠPATIE, tu davei savo įsakymus, kad uoliai jie būtų vykdomi.  O, kad būčiau tvirtas, laikydamasis tavo įstatų kelių!  Niekuomet nebūsiu sugėdintas, jei įsižiūrėsiu į visus tavo įsakymus.  Dora širdimi tave šlovinsiu, kai išmoksiu teisius tavo įsakus.  Laikysiuosi tavo įstatų, niekad nepalik manęs“(Ps.119.1)! „Klausykis, mano tauta, mano mokymo; klausykis ištempus ausis mano burnos žodžių“(Ps.78.1).

Sąmoningas įsakymų nesilaikymas veda į dvasinį ir fizinį žmogaus išsigimimą, nuodėmės vergiją, kentėjimus ir galiausiai į katastrofą. Žmonijos istorijoje yra žinomos kelios ryškesnės katastrofos, kurių priežastimi buvo žmogaus nepaklusnumas Dievui. Tai pasaulinius tvanas, kurį patyrė Nojaus laikų žmonės; Sodomos ir Gomoros miestų sunaikinimas, Izraelio, o paskui Judėjų karalystės griūtis; Bizantijos ir Rusijos imperijų žlugimas ir kt.

Kad Dekalogas būtų mums naudingas, reikia jį padaryti savu, stengtis, kad jis ne tik vadovautų mūsų poelgiams, bet kad taptų mūsų pasaulėžiūra, įsiskverbtų į mūsų sąmonę bei širdį. Tuomet kiekvienas asmeniškai pajusime jo atgimdančią jėgą, apie kurią pranašas Dovydas kalbėjo: „Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimą, kas neina nusidėjėlių keliu ir nebendrauja su pašaipūnais,  bet VIEŠPATIES įstatymu džiaugiasi ir šnabžda jo mokymą dieną ir naktį.  Jis yra lyg medis, pasodintas prie tekančio vandens, duodantis vaisių laikui atėjus, tas kurio lapai nevysta. {Ką tik daro, jam sekasi.}“(Ps.1.1-3).